Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens F. T. (F. T.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria byla nutraukta, civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. T. (P. T.) pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2016 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžio metu pareiškėjo P. T. atstovas prašė bylos nagrinėjimą sustabdyti iki paaiškės pareiškėjo teisių perėmėjai, kadangi 2016 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas P. T. mirė.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Reikalavimas nustatyti nuosavybės teises į tam tikrą daiktą pagal įgyjamąją senatį yra susijęs ne su šį daiktą valdžiusio asmens asmenybe, bet su pačiu daiktu: jo atsiradimo ir valdymo aplinkybėmis. Būtent šios aplinkybės ir yra įrodinėjimo dalykas tokio pobūdžio bylose. Teismas, konstatavęs įstatyme nurodytų sąlygų buvimą, nustato juridinę reikšmę turintį faktą, apsprendžiantį nuosavybės teisių į daiktą atsiradimą asmeniui, kurio interesais pareiškimas buvo paduotas. Nuosavybės teisė yra turtinė teisė, todėl gali būti parduota, paveldėta ar kitaip perleista/perduota tretiesiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami klausimai, susiję su asmeninių neturtinių teisių nustatymu ir/ar perleidimu.

2) Nemaža dalis analogiškų civilinių bylų nagrinėtų Lietuvos teismuose, tame tarpe ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, buvo pradėtos pagal suinteresuotų asmenų pareiškimus, kuriuose buvo prašyta nustatyti juridinę reikšmę turintį nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą jau mirusių giminaičių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-418/2012). Taigi tuo atveju, jei pirmos instancijos teismo nutartis nebūtų skundžiama ir įsiteisėtų, apeliantas, kaip P. T. įpėdinis, galėtų kreiptis į teismą su nauju analogišku paduotam pareiškimu.

3) Byloje yra sprendžiamas klausimas dėl fakto, kurį nustačius, P. T. atsirastų nuosavybės teisė į statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Šią teisę ir jos pagrindu valdytus statinius, kaip P. T. įpėdinis, galėtų paveldėti apeliantas, todėl faktas, kurį prašoma nustatyti, turi aiškiai apibrėžtą juridinę reikšmę, o jį nustačius atsiras tam tikrų teisinių padarinių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria civilinė byla pagal pareiškėjo P. T. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, nutraukta CPK 293 str. 7 p. pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.).

Bylos duomenimis pareiškėjas P. T., kuris 2016 m. rugpjūčio 7 d. mirė, kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į teisiškai neįregistruotą gyvenamąjį namą ir pagalbinius pastatus: garažą ir malkinę, esančius adresu (duomenys neskelbtini).

Viena iš bylų dėl daiktinių teisų, kurių nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXXIV skyriaus normos, kategorijų yra bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo (CPK 524 straipsnis). Jų nagrinėjimui reglamentuoti tiesiogiai skirtos CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio „Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo“ normos. Nurodytų teisės normų nustatyta tvarka gali būti patvirtintas valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, faktas. Daikto valdymo teisė pagal LR CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (LR CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Pagal LR CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (LR CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo paprastai siejasi su nuosavybės teisės įgijimu, jų esmė – pareiškėjo valdymo teisės konstatavimas ir oficialus patvirtinimas. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju nuosavybės teisė pareiškėjui dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas yra tik prielaida pareiškėjui ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties būdu. Pagal LR CPK 326 straipsnio 3 dalį pareiškimas teismui dėl valdymo fakto patvirtinimo gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Fakto, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra to daikto valdymo savo vardu įregistravimas viešame registre. Dėl nekilnojamojo daikto tai gali būti atlikta nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą kaip savą, prašymą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui atsisakius tenkinti prašymą ir įregistruoti valdymą dėl to, kad nėra pakankamai tokį faktą patvirtinančių įrodymų, asmuo, valdantis atitinkamą daiktą kaip savą, tačiau nesantis to daikto savininku, gali prašyti, kad daikto valdymo faktas būtų patvirtintas teismine tvarka (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), taikytinas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šie reikalavimai ne kartą aptarti kasacinio teismo praktikoje, nurodant tokias nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinas sąlygas: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu LR CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (LR CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (LR CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi LR CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Taigi asmuo, siekiantis, kad jo nuosavybės teisė į daiktą būtų pripažinta įgyta įgyjamosios senaties būdu, inter alia, turi įrodyti, jog pats asmuo nėra (nebuvo) įgijęs daikto kitu LR CK 4.47 straipsnyje nustatytu būdu, nėra kito daikto savininko ir daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-690/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, atkreipdamas dėmesį į išdėstytą teisinį reglamentavimą, atsižvelgdamas į teismo motyvus, atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nurodydamas, jog nagrinėjama civilinė byla dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį yra neatsiejamai susijusi su pareiškėjo asmeniu, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimo ypatingosios teisenos ir bylų nutraukimo tvarką. Pažymėtina, kad mirusiojo P. T. reikalavimas yra turtinio pobūdžio, pareiškimo patenkinimo atveju jis įgytų nuosavybes teises į pareiškime nurodytą turtą ir šis turtas galėtų būti paveldimas, kaip tai numato šiuos teisinius santykius reguliuojančios teisės normos. Mirus palikėjui yra paveldimas ne tik jo turtas, bet taip pat paveldimos jo turtinės reikalavimo teisės bei prievolės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad prašymas nustatyti faktą, jog pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį yra neatsiejamai susijęs su pareiškėjo asmeniu.

Atkreiptinas dėmesys, kad jokie teisės aktai nenumato, jog pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo gali paduoti tik asmuo, kuris valdė daiktą kaip savą. Nagrinėjamu atveju mirusiojo P. T. turto paveldėtojas (-ai) turi pagrįstą ir teisėtą interesą byloje pripažinti P. T. nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino CPK 293 str. 7 p. nuostatas ir neteisingai jas taikė, todėl skundžiama nutartis naikintina, o byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl mirusiojo P. T. teisių perėmimo ir nagrinėjimo iš esmės (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį, kuria civilinė byla nutraukta, panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.