Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pradinio pareiškėjo P. T. (P. T.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgyjimą pagal įgyjamąją senatį bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, aiškinimo ir taikymo.Pareiškėjas P. T. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į teisiškai neįregistruotą gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinius pastatus: garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini). 2016-08-08 pradinis pareiškėjas P. T. mirė, todėl 2017-02-02 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi pradinis pareiškėjas P. T. pakeistas jo teisių perėmėju, nauju pareiškėju F. T..Nurodė, kad apie 1966 metus pradinis pareiškėjas apsigyveno Liudvinavo kaime, Vilniaus rajone, o 1968 metais nutarė pasistatyti nuosavą namą ir kreipėsi į Mičiurino vardo kolūkį dėl sklypo individualaus namo statybai skyrimo. 1968 – 1969 metais jam buvo skirtas sklypas vienbučio gyvenamojo namo statybai Liudvinavo kaimo teritorijoje, dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad gyvenamojo namo statyti nepradėjo, nes Liudvinavo kaimas 1969 metais buvo prijungtas prie Vilniaus miesto (Lietuvos TSR A. T. Prezidiumo 1969-06-25 įsakas „Dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo"), todėl pasikeitė gyvenamojo namo projektinės dokumentacijos parengimo, tvirtinimo ir leidimo statyti namą išdavimo vieta ir tvarka. Vėliau dėl pasikeitusių asmeninių, finansinių ir kitų privataus pobūdžio aplinkybių, minties statyti gyvenamąjį namą laikinai atsisakė. Teigė, kad 1988 metais nutarė tęsti namo statybą ir dėl projektinės dokumentacijos parengimo kreipėsi į Vilniaus mieste, Goštauto gatvėje veikiantį kooperatyvą dėl namo ir dviejų pagalbinių pastatų projektinės dokumentacijos parengimo. Kooperatyvas 1990 metais parengė namo ir pagalbinių pastatų projektinę dokumentaciją, kuri su visais pradinio pareiškėjo turėtais sklypo skyrimo dokumentais 1990 metų pabaigoje buvo pateikta Vilniaus miesto valdybai (Vilniaus miesto statybos kontrolės inspekcijai). Nurodė, kad 1991 metais jam buvo išduotas leidimas statyti vienbutį gyvenamąjį namą su priklausiniais Liudvinavo gyvenvietėje.Pagal turimą projektą per 1991 metus ūkio būdu pasistatė vienbutį gyvenamąjį namą, o vėliau pagalbinius pastatus: garažą ir malkinę. Statybos pabaigos neįformino, bet šiame name gyveno visą laiką. Nuo 2006 metų sklypui ir jame esančiam namui buvo suteiktas adresas - (duomenys neskelbtini). Teigė, kad šiame name gyveno visa pradinio pareiškėjo šeima nuo pat namo pastatymo. Niekada iš jokių valstybinių ar savivaldybės institucijų, o taip pat kitų trečiųjų asmenų nebuvo jokių priekaištų / pretenzijų dėl pastatyto gyvenamojo namo ir / ar pagalbinių pastatų teisėtumo. 2015 metais nutarus teisiškai įregistruoti nuo 1991 metų valdomus statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), nerado jokių su jais ar žemės sklypu susijusių dokumentų. Pabrėžė, kad dokumentus dėl sklypo suteikimo ir vieną egzempliorių namo bei ūkinių pastatų projektinės dokumentacijos buvo pridavęs Vilniaus miesto valdybai statybos leidimui gauti. Pas pradinį pareiškėją liko tik vienas projektinės dokumentacijos egzempliorius, pagal kurį ir buvo pastatyti statiniai, tačiau per 2008 metais namuose kilusį gaisrą šie dokumentai sudegė. 2016 metais kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pateikti duomenis apie pradiniam pareiškėjui išduotą leidimą statyti statinius Liudvinavo gyvenvietėje. Gavus atsakymą, kad šių duomenų Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nesaugo, jie buvo perduoti Vilniaus apskrities archyvui, kreipėsi su paklausimais dėl pradiniam pareiškėjui skirto sklypo ir išduoto statybos leidimo į Vilniaus apskrities archyvą bei gavo atsakymus, kad Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Liudvinavo kaimo 1964 – 1969 metais ūkinėse knygose nėra įrašų apie pradinį pareiškėją ir jo turėtus pastatus Liudvinavo kaime bei kad Vilniaus miesto statybos kontrolės inspekcijos ir Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1987 – 1990 metų dokumentuose pradiniam pareiškėjui išduotas leidimas statyti statinius adresu (duomenys neskelbtini), nerastas. Pabrėžė, kad archyvui saugoti perduoti statybos leidimai sudaryti tik iki 1990 metų imtinai.Pabrėžė, kad dokumentų, patvirtinančių, jog 1968 – 1969 metais Vilniaus rajone Liudvinavo kaime jam buvo skirtas sklypas individualiajam vienbučiui namui pasistatyti, o 1991 metais pagal parengtą projektinę dokumentaciją išduotas leidimas statyti neišliko. Tvirtina, kad jam buvo skirtas žemės sklypas ir išduotas leidimas laikantis visų tuo metu galiojusių įstatymų ir poįstatyminių aktų reikalavimų statyti šiame sklype statinius: gyvenamąjį namą su priklausiniais. Nurodė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštu patvirtino, kad inspekcija neturi duomenų apie P. T. vykdytą nuosavo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savavališką statybą. Pradinis pareiškėjas pabrėžė, kad tokių duomenų ir būti negali, kadangi tiek sovietiniu Lietuvos istorijos laikotarpiu, tiek Lietuvai tapus nepriklausoma, pakankamai didelėje gyvenvietėje, esančioje Vilniaus miesto teritorijoje, nebūtų buvę galima neteisėtai pasistatyti gyvenamąjį namą ir slaptai ir / ar nebaudžiamai juo naudotis daugiau kaip 25 metus iš eilės. Šios aplinkybės, nepaisant neišlikusių statybos dokumentų, įrodo, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, būtinos įgyjamosios senaties taikymui: gyvenamąjį namą ir jo priklausinius pradinis pareiškėjas pradėjo valdyti sąžiningai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų; jo valdomas gyvenamais namas ir ūkiniai pastatai nėra registruoti kito asmens vardu; nuo pat pastatymo gyvenamąjį namą ir pagalbinius pastatus daugiau kaip 25 metus valdė teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai kaip šių nekilnojamųjų daiktų savininkas, nes jokie tretieji asmenys - tiek valstybės institucijos, tiek privatūs fiziniai bei juridiniai asmenys nepareiškė jokių teisių į šį nekilnojamąjį turtą. Prašo nustatyti nuosavybės teisės į teisiškai neįregistruotą gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinius pastatus: garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančius adresu (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas atsiliepime nurodė, kad, jeigu byloje bus nustatyta CK 4.68-4.71 straispniuose numatytų sąlygų visuma, VĮ Turto bankas neprieštarauja, kad pareiškimas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo būtų patenkintas.Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad pareiškimas yra nepagrįstas. Teigė, kad pradinio pareiškėjo P. T. pareiškimas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas neįrodo visų CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytų sąlygų, kurios yra būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatyti, buvimo. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir teigia, kad turėjo reikalingą dokumentaciją, tačiau savo teiginių nepatvirtina jokiais įrodymais. Pažymėjo, kad iš Vilniaus apskrities archyvo 2016 m. sausio 28 d. rašto Nr. (8.12)V5- 86, duomenų, kad P. T. 1964-1969 metais gyveno ir turėjo pastatus Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės Liudvinavo kaime Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1964-1969 metais dokumentuose nerasta. Taip pat Vilniaus apskrities archyvo 2016 m. balandžio 15 d. rašte Nr. (8.12)V5-498 nurodoma, kad Vilniaus miesto statybos kontrolės inspekcijos 1987-1990 metais leidimas P. T. statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1987 – 1990 metų dokumentuose nerastas. Pažymėjo, kad nepateikus statybos dokumentų, patvirtinančių statinių (namo, garažo ir malkinės, esančių (duomenys neskelbtini)) statybos teisėtumą, yra pagrindas manyti, kad šių statinių statybos gali būti neteisėtos. Nesant duomenų apie tai, kad minėti statiniai buvo sukurti ir įteisinti įstatymo nustatyta tvarka, statiniai nuo jų sukūrimo pradžios laikytini savavališkais ir negali būti laikomi daiktinių teisių objektais, o jų valdymas negali būti laikomas sąžiningu ir teisėtu. Taigi, kiek besitęstų tokių daiktų valdymas, jų valdytojui negalima pripažinti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pradinis pareiškėjas P. T., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinius pastatus: garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad P. T., statydamas pastatus, buvo gavęs reikiamus leidimus. Byloje yra pateiktas Vilniaus apskrities archyvo raštas, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto statybos kontrolės inspekcijos 1987 – 1990 metais leidimas P. T. statyti gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1987 – 1990 metais dokumentuose nerastas. Pažymėta, kad Vilniaus apskrities archyvui saugoti perduoti Vilniaus miesto statybos kontrolės inspekcijos leidimai statyti individualius namus, sudaryti iki 1990 metų imtinai. Taip pat nustatyta, kad pradinis pareiškėjas nėra įregistravęs nuosavybės teisių į pastatus, jokio ginčo dėl valdymo teisės ar kad pastatai priklausytų kam nors kitam, bet ne pradiniam pareiškėjui, nėra. Pastatai nėra įregistruoti kito asmens vardu, pastatus pradinis pareiškėjas valdė teisėtai, sąžiningai atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip 25 metus.Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog duomenų, kad šie pastatai yra savavališka statyba ar kad priklausytų valstybei ar savivaldybei, byloje nėra. Asmenų, kurie pretenduotų į pastatus ar būtų juos valdę kaip galimi daikto savininkai, nėra.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pradinis pareiškėjas P. T. nebuvo statinių gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinių pastatų garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkas, bet, teismo vertinimu, yra sąžiningai įgijęs minėtą turtą (kaip teigiama, pats pasistatė su gautais leidimais) bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė apie 25 metus – nuo 1991 metų iki 2016-08-08, t. y. iki mirties. Šis turtas nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė, jis nėra registruotas kitų asmenų vardu. Byloje nėra duomenų, kad per laikotarpį, kuriuo pareiškėjas valdė pastatą, į šį turtą kas nors būtų pareiškęs pretenzijas, jokių pretendentų į šį turtą neatsirado. Teismas įvertino, kad per ilgą laiko tarpą valstybinės institucijos, vykdančios statybos priežiūrą, nenustatė ir nefiksavo fakto, jog pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra pastatyti neteisėtai. Nesant duomenų, kad statyba buvo savavališka, laikė, kad ji buvo teisėta, o suinteresuoto asmens argumentą, kad leidimai statybai nebuvo išduoti, atmetė, kadangi iš byloje esančių duomenų darytina išvada, jog statybos dokumentai nebuvo rasti, tačiau tai nereiškia, kad jie nebuvo išduoti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą dėl 2017 m. liepos 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Nurodė šiuos kaip esminius apeliacinio skundo argumentus:

pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai ir neobjektyviai vertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus bei neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neįrodė esant visų būtinų CK 4.68 – 4.72 straipsniuose numatytų sąlygų; teismas nepagrįstai konstatavo, kad gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinių pastatų garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statyba teisėta. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų statinių sukūrimo teisėtumą. Nei sklypo skyrimo, nei statinių statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai nebuvo rasti ir nėra duomenų, kad tokie dokumentai buvo, bet neišliko, todėl nėra pagrindo teigti, kad tokie dokumentai buvo išduoti. Nesant duomenų, kad statiniai sukurti ir įteisinti įstatymų nustatyta tvarka, statiniai nuo jų sukūrimo pradžios laikytini savavališkais ir negali būti laikomi daiktinių teisių objektais, o jų valdymas negali būti laikomas sąžiningu ir teisėtu. Tokiu atveju, tokių statinių valdytojui negalima pripažinti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu.Pareiškėjas F. T. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos esminius atsikirtimų argumentus:

apeliantas netinkamai supranta ir aiškina įgyjamosios senaties instituto ir jo taikymo paskirtį bei tikslus. Pareiškėjai (pradinis - P. T. ir dabartinis – jo anūkas F. T.) teisminės gynybos, taikant įgyjamosios senaties institutą, kreipėsi tik todėl, kad neturėjo dokumentų, patvirtinančių ginčo nekilnojamojo turto sukūrimo ir valdymo teisėtumą, nes jie buvo prarasti gaisro metu. Akivaizdu, kad tokius dokumentus turėdami, pareiškėjai į teismą nesikreiptų ir ginčo turtą įteisintų ne teismo tvarka;apeliantas savo skunde nemini byloje esančių rašytinių įrodymų: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos personalo departamento archyvo 2016-02-25 rašto Nr.A-1147/16(2.5.1.14-PDI) ir Vilniaus apskrities archyvo 2016-04-15 rašto Nr.(8.12) V5-498 dalies dėl apelianto archyvui neperduotų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime ištyręs tiek nurodytus dokumentus, tiek kitus leistinus įrodymus bei jų visetą, pagrįstai nustatė šias ginčui reikšmingas aplinkybes, kurių apeliantas net neginčija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apeliaciniame skunde akcentuojamu Vilniaus apskrities archyvo 2016-01-28 raštu Nr.(8.12)-V5-86, kaip neturinčiu jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant kilusį ginčą, bei vertino objektyviai egzistavusias ir šiuo metu egzistuojančias priežastis, dėl kurių pareiškėjai prarado statybą pateisinančius dokumentus (2008 metų gaisras) ir nebegali jų atkurti. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Nurodė šiuos esminius atsikirtimų argumentus: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kostatavo, kad P. T., statydamas pastatus, buvo gavęs tam reikiamus leidimus, o statybos procesas buvo teisėtas. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškime nurodyti nekilnojamojo turto objektai buvo teisėtai suformuoti kaip statiniai. teismas nepagrįstai vertino, kad egzistuoja visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Pažymėjo, kad jeigu statinys nebuvo įregistruotas, nors tai numatė tuo metu galiojantys teisės aktai, teismas negali nustatyti statinio valdymo nuosavybes teise juridinio fakto. pažymėjo, jog pritaria visiems kitiems suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje yra pateiktas Vilniaus apskrities archyvo raštas, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto statybos kontrolės inspekcijos 1987 – 1990 metais leidimas P. T. statyti gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1987 – 1990 metais dokumentuose nerastas (Tomas I, b.l. 17). Taip pat nustatyta, kad pradinis pareiškėjas nėra įregistravęs nuosavybės teisių į pastatus, jokio ginčo dėl valdymo teisės ar kad pastatai priklausytų kam nors kitam, bet ne pradiniam pareiškėjui, nėra. Asmenų, kurie pretenduotų į pastatus ar būtų juos valdę kaip galimi daikto savininkai, nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pastatai nėra įregistruoti kito asmens vardu, pagal pareiškėjo paaiškinimus, liudytojų parodymus sprendė, jog valdymas trunka daugiau kaip 25 metus. Apeliantas, ginčydamas teismo sprendimo teisėtumą, remiasi vienu argumentu – nesant duomenų apie tai, kad minėti statiniai buvo sukurti ir įteisinti įstatymų nustatyta tvarka, statiniai nuo jų sukūrimo pradžios laikytini savavališkais ir negali būti laikomi daiktinių teisių objektais, o jų valdymas negali būti laikomas sąžiningu bei teisėtu. Kasacinis teismas išaiškino, jog įgyjamosios senaties (lot. – usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos įtvirtintos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nėra ginčo statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, būtent – patvirtinto statybos projekto, leidimo statyti pastatus, statinių priėmimo naudoti akto, duomenų apie statinių statybai suteiktą žemės sklypą ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad statiniai pastatyti teisėtai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2016-03-22 rašte nurodė, kad duomenų apie P. T. a.k. (duomenys neskelbtini) vykdytą nuosavo namo (statybos metai 1988-1991) esančio (duomenys neskelbtini), savavališką statybą neturi (Tomas I, b.l.19).

19. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodinėjama aplinkybė dėl to, kad gyvenamieji (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (Tomas I, b.l. 9-10) ir kitos paskirties statiniai buvo pastatyti valstybės ar savivaldybės lėšomis, o dėl statybos darbų buvo pastatytas nekilnojamasis daiktas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas, tai nuosavybės teisė į jį negali būti pripažįstama įgyjamosios senaties būdu, o turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką (CK 4.69 straipsnio 1 dalis, 4.47 straipsnis, 4.12 straipsnis, Statybos įstatymas, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

20. Pareiškėjas nurodė, kad teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo jam reikalingas tam, kad būtų pripažintas statinių savininku, nes jie buvo sukurti statybos būdu. Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų aplinkybių ir nenustatė būtinosios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi instituto taikymo sąlygos, t. y. ar pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į išvardytus statinius kitu įstatyme nurodytu nuosavybės teisės įgijimo būdu.

21. Kasacinis teismas išaiškino, jog kad nekilnojamieji daiktai, į kuriuos siekiama nuosavybės teisės pripažinimo pagal įgyjamąją senatį, turi būti teisiškai suformuoti, be to, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nekilnojamuoju daiktu įgyjamosios senaties požiūriu gali būti ir teisiškai nesuformuotas iš prigimties nekilnojamasis daiktas. Kita vertus, sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi, reikia įvertinti tai, ar konkretus materialusis objektas apskritai gali būti nuosavybės teisės objektas, po to išsiaiškinti, ar tas daiktas gali būti privačios nuosavybės objektas, o kai siekiama nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, ir tai, ar konkretus daiktas atitinka nurodytus nekilnojamojo daikto požymius, ar gali būti teisiškai suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2008).

22. Taip pat kasacinės instancijos teismas išaiškino, jog jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas (CK 4.67 straipsnio 1 dalis), tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011).

23. Nagrinėjamoje byloje nebuvo tirta, ar statybos objektas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat, ar nėra pagrindo spręsti dėl kitų įstatyme nurodytų nuosavybės teisės įgijimo būdų, t. y. daiktą sukuriant statybos būdu.

24. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktą, kad pradinis pareiškėjas P. T., a. k. (duomenys neskelbtini) pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinius pastatus: garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini), šios savo išvados tinkamai nepagrindė. Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, panaikinus skundžiamą sprendimą, klausimas dėl juridinio fakto perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

25. Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, jis, kartu su grąžinamu nagrinėti iš naujo juridinio fakto nustatymo klausimu, perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 331 straipsniu, teismas

nutarė:

apelianto Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.