Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžio dalis dėl L. Š. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 2 dalį ir priimtas naujas nuosprendis: L. Š. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį išteisinta nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista; Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Karjakino ir nukentėjusiojo A. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nuosprendžiu L. Š. nuteista pagal 284 straipsnio 2 dalį 8 MGL dydžio (1040 Lt) bauda; L. Š. ir K. Š. išteisinti pagal BK 290 straipsnį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. išteisinta pagal BK 290 straipsnį dėl kaltinimo tuo, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 11 val., viešoje vietoje – Radviliškio miesto turgaus prekybos mėsa prekyvietėje, esančioje Radviliškyje, Turgaus g. 9D, vykdant policijos organizuotą prevencinę priemonę „Turgus“, atliekant prekybos mėsa teisėtumo patikrinimą, atsisakė vykdyti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyriaus (toliau – Šiaulių apskrities VMI OKS) vyresniosios specialistės M. P. teisėtus reikalavimus pateikti atliekamam patikrinimui reikiamus dokumentus, šaukė ant jos ir ant kartu su ja patalpoje buvusių valstybės tarnautojų: Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių apskrities VPK) Radviliškio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio (toliau – Radviliškio rajono PK VTS PP) tyrėjos K. G. ir vėliau į šią patalpą atvykusių Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus (toliau – Radviliškio rajono PK KPS) tyrėjo A. B., Šiaulių apskrities VMI OKS vyresniojo specialisto V. J. bei Radviliškio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. specialistės – maisto produktų inspektorės D. M., kaltino juos terorizavimu, verslo žlugdymu, vadino „vagimis“, „parsidavėliais“, „įtariamaisiais“, „gyvuliais“ ir kitais jų garbę bei orumą žeminančiais žodžiais.

K. Š. išteisintas pagal BK 290 straipsnį dėl kaltinimo tuo, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., apie 11 val., Radviliškio miesto turgaus prekybos mėsa paviljone, esančiame Radviliškyje, Turgaus g. 9D, vykdant policijos organizuotą prevencinę priemonę „Turgus“, atliekant prekybos mėsa teisėtumo patikrinimą, šaukė ant patalpoje buvusių valstybės tarnautojų – Šiaulių apskrities VMI OKS vyresniosios specialistės M. P., Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono PK VTS PP tyrėjos K. G., Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono PK KPS tyrėjo A. B., Šiaulių apskrities VMI OKS vyresniojo specialisto V. J. bei Radviliškio rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. specialistės – maisto produktų inspektorės D. M., kaltino jo terorizavimu, verslo žlugdymu, smurtavimu prieš jį, vadino „vagimis“, „žudikais“, „įtariamaisiais“, „kaulų laužytojais“ ir kitais jų garbę bei orumą žeminančiais žodžiais ir taip įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Šiaulių apskrities VMI OKS vyresniąją specialistę M. P. ir Šiaulių apskrities VPK Radviliškio rajono PK KPS tyrėją A. B.

Be to, apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmus naują nuosprendį L. Š. išteisinta pagal BK 284 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. viešoje vietoje – virš Radviliškio miesto turgų juosiančios tvoros, iškabino plakatą su užrašu „Mokesčių inspektoriai ir Radviliškio policija Gyvuliai! L. Š.“, taip nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl BPK 20 straipsnio pažeidimų

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nevertino visų bylą liečiančių įrodymų, nesugretino faktų, gautų iš skirtingų šaltinių, ignoravo kaltinančius įrodymus.

Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendis yra priimtas šios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi šioje byloje buvo panaikintas pirmiau – 2011 m. lapkričio 17 d. priimtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis. Kasacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje nurodė žemesnės instancijos teismo padarytus konkrečius esminius BPK 20 ir 331 straipsnių pažeidimus, kurie turėtų būti pašalinti iš naujo nagrinėjant bylą. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Apeliacinės instancijos teismas tokių nurodymų neįvykdė ir pažeidė BPK nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino L. Š. ir K. Š. pagal BK 290 straipsnį kaip nepadariusius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl atmetė prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Teismas, teisėtu įrodymu laikydamas išteisintųjų pateiktą įvykio vietos vaizdo įrašą, būtent šiuo įrodymu ir grindė padarytas išvadas.

Pagal BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas įrodymai yra duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos teismas gali patikrinti BPK nustatyta tvarka. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi, teismo išvados dėl įrodinėtinų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvimo turi būti paremtos visų duomenų patikrinimu, jų palyginimu, iš skirtingų šaltinių gautos informacijos sugretinimu ir priimtų sprendimų argumentavimu. Bendri, su konkrečiais duomenimis nesusieti teiginiai, nereiškia argumentuotų išvadų.

Skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, o apsiribojo keleto jų išvardijimu ir teiginiu, kad jie nepatvirtina L. ir K. Š. inkriminuoto kaltinimo dalies dėl valstybės tarnautojų vadinimo „vagimis“, „parsidavėliais“, „gyvuliais“ ir pan. iki A. B. atėjimo į prekyvietę, kurioje šie ėmėsi atlikti patikrinimą. Teismas išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikė vienam iš įrodymų – minėtam vaizdo įrašui, tačiau jame užfiksuotų įvykių laiko, eigos aplinkybių nepatikrino, nepalygino visų bylos duomenų (iš jų – ir su pareigūno E. S. filmuota medžiaga) ir nepaaiškino, kodėl netiki kitais įrodymais (M. P., K. G. ir kt. parodymais); be kita ko, neanalizavo ir pačių išteisintųjų parodymų. Neaišku, kodėl teismas nurodė, kad kaltinimas „pareikštas nuo to momento, kai į patalpas įeina A. B.“, nes iš kaltinime aprašytų aplinkybių matyti, kad aptariama nusikalstama veika padaryta apie 11 val., ji prasidėjo pirmiausia atvykus valstybės tarnautojams M. P. ir K. G., o vėliau – A. B. ir kitiems (K. G. parodė, kad L. Š. atsisakius pateikti tikrintojams dokumentus ir prasidėjus konfliktui, L. Š. rėkiant, tik po to ji telefonu iškvietė A. B., kuris ir atvyko). Teismo nuosprendyje daug dėmesio skirta pareigūno A. B. ir K. bei L. Š. konfliktiškiems tarpusavio santykiams, kurie susiklostė dėl anksčiau buvusių įvykių, tačiau nevertinti bylos duomenys ir kaltinime nurodytos aplinkybės, susijusios su patikrinimu, kurį 2009 m. rugpjūčio 13 d. atvyko atlikti kiti asmenys, pirmiausia – M. P., K. G.. Pažymėtina, kad nors teismo nuosprendyje, kaip minėta, teigiama, jog kaltinime nurodytų įžeidžiančių žodžių išteisintieji nevartojo, tačiau kitoje to paties nuosprendžio dalyje nurodoma, kad „įvykęs žodinis konfliktas negali būti laikomas tiek nepadoriu bei tiek pavojingu elgesiu, kad už jį turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė“. Šiuo atveju neaišku, kokias konkrečias konflikto faktines aplinkybes (kokius įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmus, išteisintųjų reagavimą į valstybės tarnautojų reikalavimus bei išsakytus žodžius) teismas nustatė buvus ir ką reiškia toks vertinimas teisės taikymo prasme. Tuo tarpu tik pagal nustatytus teisiškai reikšmingus faktus galima teisingai spręsti baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nevertino visų bylos įrodymų ir jų vertinimo negrindė išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių (tiek teisinančių, tiek kaltinančių) išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų

Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Pažymėtina, kad prokuroro (taip pat ir nukentėjusiojo A. B.) apeliaciniame skunde buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo L. Š. ir K. Š. išteisinti pagal BPK 290 straipsnį, pagrįstumas bei teisėtumas, apeliaciniame skunde išdėstyti išsamūs ir konkretūs argumentai. Kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Priimtame sprendime dėl faktinių aplinkybių, leidžiančių spręsti, ar buvo padaryta kaltinime nurodyta nusikalstama veika, įrodytumo teismas darė arba bendro pobūdžio deklaratyvias išvadas, arba reikiamai nemotyvuotas. Beje, teismas pažymėjo, kad prokuroro apeliaciniame skunde „pateikiamos atskiros liudytojų parodymų frazės neatspindi visų jų parodymų turinio“ ir kad „apelianto argumentacijos būdas niekaip nepatvirtina <...> skundo reikalavimo“, tačiau tokie teiginiai taip pat deklaratyvūs, o išsamia visų bylos įrodymų analize ir argumentuotu jų vertinimu paremtų atsakymų į esminius apeliacinio skundo argumentus teismas nepateikė, taigi ir nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl apeliacinis skundas atmetamas (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Dėl to laikytina, kad bylos nepatikrino taip, kaip to reikalauja BPK nuostatos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti BPK pažeidimai, kuriuos padarė apeliacinės instancijos teismas, yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Dėl BK 284 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad tie patys pažeidimai lėmė neteisingą apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl L. Š. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas L. Š. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, padarė išvadas, kad, iškabindama viešoje vietoje plakatą su užrašu „Mokesčių inspektoriai ir Radviliškio policija Gyvuliai! L. Š.“, išteisintoji taip pareiškė nuomonę, nors ir užgaulią, tačiau nesielgė nepadoriai, jos veikoje dominavo asmeninės paskatos, nukreiptos ne į viešosios rimties trikdymą, o susijusios su 2009 m. rugpjūčio 13 d. įvykiu (t. y. su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis dėl BK 290 straipsnyje numatytos veikos). Šį L. Š. poelgį teismas įvertino kaip nesiekiantį tokio pavojingumo laipsnio, kuris „galėtų pranokti ATPK 174 ar 183 straipsnių dispozicijose aprašytų veikų pobūdžius, už ką turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė“. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas teisiškai neįvertino plakato iškabinimo ryšio (kurį nustatė) su 2009 m. rugpjūčio 13 d. įvykiu, nepasisakė, kokia buvo (ar nebuvo) tikroji išteisintosios tyčia ir kokių padarinių ji siekė, liko nenustatyta, ar dėl minėto plakato iškabinimo kilo kokie nors padariniai.

Atsižvelgiant į tai, kad L. Š. inkriminuojamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje ir 284 straipsnio 2 dalyje, yra susijusios, naikintinas visas nuosprendis ir byla visa apimtimi nagrinėtina iš naujo apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.