Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Nukentėjusysis A. B. prašė jo ir prokuroro apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistoji L. Š. ir išteisintasis K. Š. bei jų gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro bei nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistosios L. Š. gynėjo adv. A. Liutvinsko apeliacinis skundas atmestinas, prokuroro bei nukentėjusiojo A. B. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl L. Š. išteisinimo pagal BK 290 straipsnį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas) bei skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto daiktinių įrodymų klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Prokuroras bei nukentėjusysis apeliaciniais skundais nesutikdami su L. Š. ir K. Š. išteisinimu pagal BK 290 straipsnį, o nuteistosios gynėjas apeliaciniu skundu nesutikdamas su L. Š. nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir prokuroras, nukentėjusysis, nuteistasis ar gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

BK 290 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo objektu laikomas valstybės tarnautojų ar viešojo administravimo funkcijas atliekančių subjektų bei valstybės institucijų normali veikla, o papildomas objektas – šių asmenų garbė ir orumas, o nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimas reiškia, kad kaltininkas, atlikdamas einančio pareigas nukentėjusiojo atžvilgiu nepadorius veiksmus, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Tiriant tokio pobūdžio bylas yra svarbu nustatyti tai, kad nusikaltimo motyvas parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų, įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų ėjimą.

Nuteistoji L. Š., apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, neigė įžeidinėjusi jos paviljone patikrinimą atlikusius pareigūnus, vadinusi juos „vagimis“, „parsidavėliais“, „įtariamaisiais“, „gyvuliais“, sakiusi, kad jie žlugdo verslą, bet pripažino, kad galėjo pasakyti „neterorizuokite mano darbuotojos“, nors yra įsitikinusi, jog jos verslas žlugdomas, o tai sprendė pagal atliekamų patikrinimų intensyvumą. Nuteistoji teigė, kad konfliktas 2009-08-13 prasidėjo dėl to, kad nebuvo parodyti pavedimai atlikti patikrinimą, todėl jai susidarė įspūdis, jog patikrinimas atliekamas neteisėtai. Išteisintasis K. Š., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat neigė tikrintojams sakęs, jog jie terorizuoja, smurtauja, žlugdo verslą, teigė tokių žodžių nesakęs ir A. B., bei tvirtino tikrintojų nevadinęs „vagimis“, „žudikais“, „įtariamaisiais“, „kaulų laužytojais“. Pripažįsta, kad galėjo pasakyti „rankos laužytojas”, tačiau tokie žodžiai jam pareikštame kaltinime nenurodyti, o, be to, sakydamas tokius žodžius, jis omeny turėjo A. B., kadangi pastarasis buvo sužalojęs jam ranką, dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Išteisintasis nurodė, kad jis į paviljoną atėjo vėliau, todėl nežino, kodėl ir kada prasidėjo konfliktas.

Tokius nuteistosios ir išteisintojo parodymus patvirtina liudytojos L. A. parodymai, jog nukentėjusioji M. P. jai neprisistatė, pavedimo nerodė, tik pateikė kažkokį dokumentą, kad L. Š. pareigūnei pateikė aplanką su dokumentais, kad pakviestas A. B. jokių dokumentų neparodė, kad L. Š. kalbėjo ramiai, kaip su paprastais klientais, o pareigūnai šaukė, A. B. pasakė, kad jos neturi teisių ir laisvių, kad čia veikia policija, neleido jai išeiti pasakydamas, kad ji vyks su policijos pareigūnais į policiją, kad tą dieną konflikto nebuvo, niekas pareigūnų neįžeidinėjo, niekas ant jų nešaukė, niekaip jų nevadino, A. B. niekas nevadino vagimi, žudiku nei kitais žodžiais (1 t. 67–72 b. l., 2 t. 52–54 b. l.).

Tačiau L. Š., K. Š. bei liudytojos L. A. parodymus, jog jokio konflikto nebuvo, pareigūnai nebuvo įžeidinėjami ar kaltinami terorizavimu, verslo žlugdymu, paneigia nukentėjusiųjų, liudytojais apklaustų patikrinime dalyvavusių pareigūnų parodymai, byloje esantys vaizdo įrašai bei kiti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Nukentėjusioji M. P. parodė, kad 2009-08-13 kartu su policijos pareigūne K. G. atėjo į mėsos paviljoną atlikti operatyvinio patikrinimo, kad nepavykus atlikti kontrolinio pirkimo – nusipirkti dešros, prisistatė parodydama tarnybinį pažymėjimą ir paprašė L. Š. pateikti jos veiklos teisėtumą patvirtinančius dokumentus, kuriuos nuteistoji atsisakė pateikti, teigdama, kad dokumentus pagal įstatymą turi teisę pateikti per 10 ar 14 dienų bei atsisakė pasirašyti dokumentą, kad pradėjo jai sakyti, jog ją terorizuoja, kaltino pavogus kažkokius pastatus, žlugdant verslą, kad „jie vagys“. Nukentėjusioji nurodė, kad bandant L. Š. paaiškinti, jog turi pavedimą atlikti patikrinimą, L. Š. nesiklausė, buvo įtūžusi, šaukė, paėmusi jos tarnybinį pažymėjimą su juo lakstė, išprašiusi į paviljoną atėjusius pirkėjus, užrakino duris. Kadangi paviljone daugiau kitų žmonių nebuvo, suprato, kad L. Š. ją kaltina pavogus pastatus, žlugdant verslą. Dėl tokių L. Š. veiksmų – kaltinimų, šaukimo, rėkimo, durų užrakinimo – ji pasijuto pažeminta, nesaugi, todėl paprašė kartu buvusios pareigūnės K. G. pakviesti policijos pareigūną A. B.. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad terorizavimu, pastatų vagystėmis L. Š. kaltino ir į paviljoną atėjus D. M. bei A. B., vadino vagimis, parsidavėliais. M. P. nurodė, kad didesnis puolimas buvo ant į paviljoną atėjusio A. B., kad į paviljoną atėjęs K. Š. taip pat kaltino terorizuojant, žlugdant jų verslą. Nukentėjusioji nurodė, kad patikrinimo nebaigė dėl to, kad jai nebuvo pateiktas joks dokumentas, o dėl tokių L. Š. bei K. Š. veiksmų buvo susijaudinusi, įsitempusi, išsigandusi, todėl faktų fiksavimo pažymą perrašinėjo daug kartų, be to, jautėsi žeminama kolegų, pirkėjų, pašalinių asmenų akivaizdoje bei jautėsi įžeista kaip valstybės tarnautoja, nes ji jokio verslo nežlugdė, neterorizavo. Nukentėjusioji mano, kad tokią situaciją L. Š. sukėlė siekdama neleisti pareigūnams atlikti savo tiesioginių pareigų – atlikti patikrinimą. Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusioji M. P. nurodė ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 84–87, 89–90 b. l.) bei teisme (2 t. 51–52 b. l., 4 t. 67–71 b. l.).

Nukentėjusysis A. B. parodė, kad 2009-08-13 vykdė komisaro patvirtintą priemonę „Turgus“ kartu su Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnais (duomenys neskelbtini) ūkininkų turguje, kai tyrėja K. G. jį telefonu informavo, jog yra užrakinta ir paprašė pagalbos, todėl kartu su uniformuotu policijos pareigūnu A. Z. nuėjo į paviljoną, prisistatė L. Š., kuri iš karto jį pradėjo įžeidinėti, vadinti įtariamuoju, parsidavėliu, žudiku, vagimi, kaulų laužytoju, verslo žlugdytoju, o M. P. paprašius pateikti dokumentus, L. Š. prašomų dokumentų nepateikė ir toliau juos įžeidinėjo, daugiausiai žiūrėdama į jį. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad į paviljoną atėjęs K. Š., kuris jį taip pat išvadino žudiku, kaulų laužytoju ir vagimi. Nukentėjusysis nurodė, kad dėl L. Š. ir K. Š. jo atžvilgiu net po kelis kartus išsakytų žodžių – „kaulų laužytojas”, „vagys“, t. y. dėl šios neteisingos informacijos jis buvo įžeistas kaip asmuo ir kaip pareigūnas, kadangi kaulų, net sulaikydamas pavojingus nusikaltėlius, nebuvo sulaužęs, taip pat nėra vagis, nežlugdė Š. verslo. Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusysis A. B. nurodė ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 80–82 b. l.) bei teisme (2 t. 49–51 b. l., 4 t. 71–72, 102–106 b. l.).

Nukentėjusiųjų parodymus, jog L. Š. bei vėliau į paviljoną atėjęs K. Š. kaltino pareigūnus žlugdant verslą, vadino vagimis bei išsakė kitus įžeidžiančius žodžius, kad A. B. kaltino sulaužius ranką, patvirtina liudytojos K. G., D. M., V. J., A. Z., E. S. parodymai. Liudytoja K. G. parodė, kad ji, kaip policijos pareigūnė, 2009-08-13 lydėjo M. P. tikrinti mėsos paviljoną, kad patikrinimo metu L. Š. atsisakė pateikti dokumentus, rėkė, užrakino duris, todėl ji, paprašyta M. P., telefonu pakvietė A. B., kad L. Š. A. B. išvadino vagimi, žudiku, o patalpose esant pirkėjams, kaltino žlugdant jos verslą. Liudytoja taip pat parodė, kad vėliau į patalpas atėjęs K. Š. A. B. taip pat kaltino sulaužius jam ranką, vadino vagimi, žudiku, teigė, kad nori juos sužlugdyti. Toks L. Š. ir K. Š. šaukimas nurimo, kai atvyko policijos vaizdo operatorius ir filmavo viską. Liudytoja patvirtino, kad nors L. Š. kalbėjo daug apie policiją, bet tiesiogiai jos neįžeidinėjo, o buvo įžeidinėjamas tik A. B., neprisiminė, kokie konkretūs žodžiai buvo išsakyti M. P.. Tokius parodymus liudytoja K. G. davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 93–94 b. l.), bet ir teisme (2 t. 54–56 b. l.). Liudytoja D. M. parodė, kad ji, kaip maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. specialistė, 2009-08-13 padėjo vykdyti patikrinimą L. Š. mėsos paviljone ir į jį užėjo tuo metu, kai L. Š. jau kalbėjo pakeltu tonu, kad M. P. rodė pavedimą, pažymėjimą, prašė L. Š. pateikti reikiamus dokumentus, tačiau L. Š. neteikė, piktinosi, kad trukdo jai dirbti, žlugdo jos verslą, kaltino visus, vadino vagimis pavogus pastatus, kad L. Š. bei į patalpas atėjęs K. Š. kaltino A. B. sulaužius ranką K. Š.. Liudytoja parodė, kad L. Š. ir K. Š. su pareigūnais elgėsi žeminančiai, daugiausia įžeidžiančių žodžių buvo pasakyta A. B., kad toks L. ir K. Š. bendravimo tonas pasikeitė į patalpas atėjus policijos pareigūnui su kamera. Liudytoja D. M. nurodė, kad konkrečių įžeidžiančių žodžių negali prisiminti, nes stengėsi nesiklausyti, tačiau ją toks L. ir K. Š. elgesys, trukęs ne ilgiau nei valandą, būtų įžeidęs, be to, patikrinimas nebuvo atliktas dėl triukšmo ir dėl to, kad nebuvo pateikti dokumentai. Tokius parodymus liudytoja davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 97–98 b. l.), bet ir teisme (2 t. 56–58 b. l.). Liudytojas V. J. taip pat parodė, kad atėjo į patikrinimo vietą, kur jau buvo M. P., K. G., A. B., D. M., kad tuo metu patalpoje buvęs K. Š. A. B. vadino žudiku ir kaulų laužytoju, M. P. įžeidžiančių žodžių nesakė, o L. Š. isteriškai šaukė, ką konkrečiai šaukė, neįsidėmėjo, bet be perstojimo įžeidinėjo visus, vadino verslo žlugdytojais, parsidavėliais, vagimis, kaltino pavogus pastatą, kad taip pat kaltino A. B. sulaužius K. Š. ranką. Liudytojas nurodė, kad tokiu elgesiu buvo išreikšta nepagarba pareigūnams, kad L. Š. bei K. Š. bendravimo tonas ir maniera pasikeitė, kai į patalpas įėjo pareigūnas, kuris viską filmavo. Tokius parodymus liudytojas V. J. davė taip pat ne tik ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 100–101 b. l.), bet ir teisme (2 t. 58–59 b. l.). Liudytojas A. Z. taip pat patvirtino girdėjęs, kaip L. Š. isteriškai šaukė žiūrėdama į A. B., vadino žudikais, galvažudžiais, kad K. Š. kažkam skambino ir sakė, kad juos užpuolė policija (1 t. 103 b. l., 2 t. 100–102, 123–124 b. l.). Liudytojas E. S. parodė, kad pagal policijos budėtojo nurodymą jis nuvyko į L. Š. mėsos paviljoną ir filmavo viską, kas vyko prekyvietės viduje, kad tuo metu L. Š. atsisakė pateikti prašomus dokumentus, girdėjo kaip K. Š. pasakė, kad čia yra A. B., kuris sulaužė jam ranką (1 t. 106–107 b. l., 2 t. 59 b. l.).

Nors nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai vieni kitus atitinka ir vieni kitus patvirtina, tačiau byloje esantys vaizdo įrašai nepatvirtina, jog nukentėjusieji buvo vadinami „vagimis“, „žudikais“ bei kitais L. ir K. Š. suformuluotuose kaltinimuose nurodytais žodžiais.

Nukentėjusieji bei prokuroras apeliaciniame skunde ginčija L. ir K. Š. pateikto vaizdo įrašo patikimumą, tvirtindami, kad jis yra nepilnas, vaizdo įraše trūksta patikrinimo pradžios, t. y. kai buvo daromas kontrolinis pirkimas, kai atėjo D. M., kai L. Š. įžeidžiamai vadino bei kaltino nukentėjusiąją M. P.. Iš tiesų, L. ir K. Š. pateiktas vaizdo įrašas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra ne nuo patikrinimo pradžios, tą pripažino ir pati nuteistoji L. Š., tačiau šis vaizdo įrašas laikomas įrodymu, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Pagal BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalies nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje atliekant BPK 271–292 straipsniuose numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prekybos paviljono vidaus kameros įrašas pavadinimu ,,Teismui 2011-05-18 M.. Pilnas vidaus kameros įrašas“, kuriame užfiksuota prekyvietės patikrinimo eiga, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pateiktas kaltinamųjų K. ir L. Š. iniciatyva. Pažymėtina, kad nors toks įrašas ir nėra gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, tačiau gali būti pripažįstamas įrodymu, nes kaltinamasis turi teisę teikti įrodymus, tarp jų ir daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnis). Taigi, L. ir K. Š., pasinaudoję savo teisėmis teikti įrodymus, pateikė vaizdo įrašą, kuris turi būti vertinamas drauge su kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pastebėtina, kad tik teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys (šiuo atveju L. ir K. Š. patektas vaizdo įrašas) laikytini įrodymais, patvirtinančiais arba paneigiančiais bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, esant pakankamai duomenų, kad įvykio vieta buvo filmuojama, buvo atlikta krata tikslu surasti ir paimti laikmeną, kurioje užfiksuotas 2009-08-13 garso arba vaizdo įrašas (1 t. 34 b. l.), tačiau kratos metu L. Š. nurodė, jog įrašai sunaikinti (1 t. 36–37 b. l.), o atlikus kratos metu rastų video kasečių bei kompaktinių diskų apžiūrą (1 t. 40–43 b. l.), bylai reikšmingų aplinkybių nebuvo nustatyta. Vis dėl to teisminio bylos nagrinėjimo metu L. ir K. Š. teismui pateikė kompaktines plokšteles (2 t. 171–1723 t. 85, 114 b. l.), kuriose užfiksuotas 2009-08-13 įvykis. Taip pat buvo pateiktas ir policijos pareigūno darytas vaizdo įrašas (1 t. 112 b. l., 2 t. 108, 117 b. l.). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu L. Š. teigė, kad vaizdo įrašas sunaikintas ar, kad daugiau vaizdo įrašų nėra, o teisiamojo posėdžio metu pateikė ne įvykio vaizdo įrašo originalą, bet kopiją, nepaneigia fakto, kad pateiktame vaizdo įraše užfiksuotas būtent 2009-08-13 įvykis. Pastebėtina, kad nukentėjusieji pripažino, kad L. ir K. Š. pateiktame vaizdo įraše yra užfiksuota dalis minėto įvykio. L. ir K. Š. pateiktame vaizdo įraše taip pat užfiksuotos tos pačios aplinkybės kaip ir policijos pareigūno pateiktame vaizdo įraše, kurį įvykio metu darė liudytojas E. S.. Nors pateiktame vaizdo įraše tikrai neužfiksuota įvykio pradžia, t. y. momentas, kai į prekybos vietą ateina nukentėjusioji M. P. su policijos pareigūne K. G., kaip atliekamas kontrolinis pirkimas, kaip L. Š. priėjusi paima iš nukentėjusiosios perkamą dešrą, grąžina pinigus, kaip iš prekybos vietos išprašomi pirkėjai ar užrakinamos durys, kaip ateina į įvykio vietą liudytoja D. M., tačiau vaizdo įrašas nuo to momento, kai jau dalyvaujant D. M. nukentėjusioji M. P. pradeda pildyti faktų fiksavimo protokolą, L. Š. atsisakius pateikti prašomus dokumentus, iki to momento, kai L. Š. greitosios medicinos pagalbos darbuotojai išveža iš įvykio vietos, yra vientisas, duomenų, kad šis vaizdo įrašas būtų buvęs koreguotas, nėra. Nukentėjusieji nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog vaizdo įrašas buvo koreguotas. Įvertinus visas šias paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad L. ir K. Š. teisiamajame posėdyje pateiktas vaizdo įrašas atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus ir yra pripažįstamas tinkamu įrodymų šaltiniu.

L. ir K. Š. pateiktame vaizdo įraše pavadinimu ,,Teismui 2011-05-18 M.. Pilnas vidaus kameros įrašas“ nuo 11.00 val. iki 11.02.05 val. girdėti, kaip L. Š., dalyvaujant M. P., K. G., D. M. (pastebėtina, kad ši liudytoja neatėjo kartu su A. B. kaip nurodė savo apklausos metu) bei liudytojai L. A., t. y. iki ateinant A. B., kalba pakankamai ramiai, nešaukia ant M. P., K. G. ar D. M., jų niekuo nekaltina, niekaip jų nevadina, o tik aiškina turinti teisę pagal įstatymą dokumentus tikrinimui pateikti per 10 dienų, ir tik vieną kartą M. P. pasako „jūs manęs neterorizuokite“. Taigi, ši vaizdo įrašo dalis nepatvirtina nukentėjusiosios M. P. bei liudytojų K. G., D. M. parodymų, jog L. Š. tuo metu elgėsi agresyviai, šaukė ant nukentėjusiosios, kalbėjo pakeltu tonu, kaltino jas vagystėmis, verslo žlugdymu, taip pat jų nevadino parsidavėliais, įtariamosiomis, gyvuliais ar kitaip žemino jas, kad dėl to būtų reikėję kviesti kitus pareigūnus. Vaizdo įrašo dalis, kurioje užfiksuotas A. B. atėjimas į patalpą, patvirtina, kad tolesnis L. Š. bendravimas su pareigūnais vyko jau pakeltu tonu ne tik reikalaujant užrakinti patalpas, negąsdinti prekybininkų, bet net kelis kartus pakartojant „neterorizuokite“, o dalyvaujant K. Š., nuteistoji, kalbėdama mobiliojo ryšio telefonu, gestikuliuodama rankomis, tvirtino, kad jos verslas žlugdomas („čia ne juokingi dalykai, terorizuot verslą“), kaltino A. B. sulaužius K. Š. ranką, teigė, kad jis terorizuoja nukentėjusį žmogų, kad A. B. pradėtas ikiteisminis tyrimas, baudžiamoji byla už K. Š. rankos sulaužymą, kad jis yra suinteresuotas ir negali būti patalpose, grasino, kad pareigūnai už „viską“ turės sumokėti. Pastebėtina, kad vaizdo įrašas nepatvirtina, jog L. Š., į policijos darbuotojo pastabą neužrakinti durų, A. B. pavadino įtariamuoju, žudiku, vagimi, kaulų laužytoju ir korumpuotu. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad į patalpas įėjęs K. Š., iš pradžių niekam jokių pretenzijų neišreiškė, o vėliau jis išsakė kaltinimus tik A. B. dėl rankos sulaužymo bei bendrai patalpoje esantiems pareigūnams pasakė, jog „vykdomas terorizavimas, nebeįmanoma čia būti“. Į įvykio vietą atvykus liudytojui E. S., pasikeitė L. Š. ir K. Š. bendravimo tonas su pareigūnais ir nuo tada girdimi pavieniai L. Š. teiginiai „atvedė B., kad tėvą terorizuot“, „neterorizuokit mano darbuotojo“, kad nerašys jokių paaiškinimų, „problema yra privatizavimas, turgaus pavogimas, kad kankinasi nuo 1992 metų, dėl to jie yra naikinami, vien dėl to, kad R. pavogė visus turgaus pastatus“. Nors vaizdo įraše girdėti, jog L. Š. kalba apie pastatų vagystes, tačiau ji įvardino ir asmenį, kuris, jos nuomone, pavogė pastatus – tai R., kuris patikrinime nedalyvavo.

Įvertinus vaizdo įraše užfiksuotus duomenis, akivaizdu, kad nors L. ir K. Š. kaltino nukentėjusiuosius bei kitus patikrinime dalyvavusius pareigūnus terorizavimu, verslo žlugdymu, o A. B. ir K. Š. rankos sulaužymu, pareigūnai elgėsi ramiai, nebuvo agresyvūs, neįžeidė nei L. Š., nei K. Š., todėl akivaizdu, kad šis vaizdo įrašas paneigia ne tik L. Š., K. Š. parodymus, bet ir liudytojos L. A. parodymus, jog nebuvo konflikto, kad pareigūnai nebuvo įžeidinėjami, kad L. Š. pateikė prašomus dokumentus, kad pareigūnai elgėsi agresyviai. Dėl to liudytojos L. A. parodymai, atsižvelgiant į tai, kad ji yra nuteistosios L. Š. darbuotoja, vertinami kaip siekis padėti L. ir K. Š. išvengti atsakomybės. Be to, vaizdo įrašas liudija, kad konfliktą pradėjo pati nuteistoji, atsisakydama vykdyti teisėtus pareigūnų nurodymus – pateikti patikrinimui reikalingus dokumentus, šaukdama ir kaltindama patikrinimą atliekančius pareigūnus kėlė triukšmą, tokiais savo veiksmais trukdydama atlikti patikrinimą.

Iš bylos medžiagos (1 t. 11–12, 13–14, 17 b. l.) matyti, kad 2009-08-13 prevencinę priemonę „Turgus“, bendradarbiaujant su Valstybinės mokesčių inspekcijos padaliniais, vykdė (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) r. PK pareigūnai, tarp jų ir A. B., mokesčių inspekcijos darbuotojai M. P., V. J., todėl L. Š. prekybos vietoje patikrinimą atlikę M. P., A. B. vykdė savo tiesiogines funkcijas, priskiriamas viešojo administravimo sričiai. Be to, byloje pateiktame vaizdo įraše akivaizdžiai matyti, kad tiek M. P., tiek A. B. prisistatė, parodė reikiamus dokumentus, todėl nepagrįstas nuteistosios teiginys, kad konfliktas prasidėjo dėl to, kad nebuvo parodyti pavedimai atlikti patikrinimą.

Iš bylos matyti, kad pagal K. Š. skundą dėl 2007-11-02 jam sužalotos rankos A. B. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, nenustačius A. B. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių (2 t. 151–156 b. l.), o specialisto išvada Nr. G 2056/07(04) liudija, kad K. Š. 2007-11-01 buvo padarytos kraujosruvos kairiame žaste ir kairio kelio priekiniame paviršiuje, nubrozdinimas kairiame petyje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas, padarytas kontaktuojant su kietais paviršiais (3 t. 9–10 b. l.). Duomenų, kad A. B. būtų sulaužęs K. Š. ranką, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats išteisintasis K. Š.. Dėl to K. Š. bei L. Š. nepagrįstai A. B., girdint kitiems pareigūnams, kaltino sulaužius K. Š. ranką, nes tokie jų kaltinimai neatitinka tikrovės, todėl kaltinimai sulaužius ranką, t. y. smurtavimu prieš K. Š., yra įžeidžiantys.

Įvertinus vaizdo įraše užfiksuotus duomenis – L. ir K. Š. pasakytus teiginius, intonaciją, kuria buvo išsakyti teiginiai, pačią situaciją, akivaizdu, kad L. ir K. Š., jiems suformuluotuose kaltinimuose nurodytais žodžiais – „vagimis“, „parsidavėliais“, „įtariamaisiais“, „gyvuliais“ – patikrinime dalyvavusių pareigūnų nevadino, tačiau jie pakeltu tonu bendravo su pareigūnais, šaukė ant jų, kaltino juos terorizuojant, žlugdant verslą. Byloje nenustatyta, o ir patys L. ir K. Š. nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog patikrinimą teisėtai atlikę pareigūnai būtų buvę pripažinti kaltais terorizavus L. ir K. Š. ar žlugdžius jų verslą. Taigi, L. ir K. Š. pakeltu tonu, šaukiant pareigūnams išsakyti kaltinimai terorizavimu, verslo žlugdymu pripažįstami neigiamu pareigūnų vertinimu, diskredituojančiu ir kenkiančiu jų moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jų pačių akyse, ir išsakyti įžeidimai buvo susiję su jų atliekamomis pareigomis. Vaizdo įrašas patvirtina, kad A. B. tinkamai prisistatė tiek L. Š., tiek ir K. Š., parodė savo tarnybinį pažymėjimą, tačiau nei L. Š., nei K. Š. iš karto nepareiškė jokių pretenzijų dėl A. B. dalyvavimo patikrinime, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog L. ir K. Š. tik reiškė nepasitenkinimą dėl patikrinime dalyvaujančio A. B., kuriam jaučia neapykantą. Tai, kad A. B. L. Š. pasakė, jog jos teisės pasibaigė, kad ji neturi teisės nurodinėti patikrinimo metu, paaštrino situaciją, tačiau negalima pripažinti, jog tai buvo pagrindas pradėti konfliktą, nes vaizdo įrašas patvirtina, jog konfliktas prasidėjo nuo to, kai L. Š. atsisakė pateikti prašomus dokumentus, trukdė M. P. atlikti savo tiesiogines pareigas ir atlikti patikrinimą, pareigūnus kaltino terorizavimu, verslo žlugdymu.

Be to, byloje nustatyta, kad 2009-08-17 viešoje vietoje – virš (duomenys neskelbtini) miesto turgų juosiančios tvoros buvo užfiksuotas iškabintas plakatas su užrašu „Mokesčių inspektoriai ir (duomenys neskelbtini) policija Gyvuliai! L. Š.“ (1 t. 3–6, 7, 8 b. l.). L. Š. pripažino, jog praėjus trumpam laiko tarpui po paviljone įvykusio konflikto ji iškabino plakatą, susijusį su šiuo konfliktu ir tvirtino, kad taip išreiškė „žmonių nuomonę“ ne apie vieną konkretų pareigūną, o apie visus pareigūnus. Nuteistoji pripažino, kad plakate nurodytas žodis „gyvuliai“ yra nepadorus, tačiau pasakymą „mokesčių inspektoriai ir policininkai – gyvuliai“ vertina ne kaip įžeidimą. Liudytoja L. A. parodė, kad kitą dieną po patikrinimo atėjusi į darbą, šeštadienį, ji pamatė iškabą ant turgaus su užrašu „mokesčių inspektoriai ir policijos pareigūnai – gyvuliai“, bei L. Š. jai pasakė, jog tai jos asmeninė nuomonė. Nuteistosios teiginius, jog iškaboje išreikšta jos nuomonė apie pareigūnus nėra įžeidžianti, paneigia nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei paties plakato turinys. Nukentėjusioji parodė, jog apie ant turgaus tvoros iškabintą iškabą su užrašu „mokesčių inspektoriai ir policijos pareigūnai – gyvuliai“, ji sužinojo iš savo kolegos (duomenys neskelbtini), kad dėl tos iškabos jos viršininkas kreipėsi į policiją ir prokuratūrą. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad plakate esantys žodžiai, įrašai ją įžeidė bei vertina tokį plakato iškabinimą kaip 2009-08-13 vykusio įžeidinėjimo tęsinį. Nukentėjusysis A. B. parodė, kad kitą dieną po neįvykusio patikrinimo pas L. Š. paviljone, jis važiuodamas pamatė plakatą ant turgaus tvoros ir tas plakatas dar labiau pagilino jo įžeidimą, todėl apie iškabintą ant turgaus tvoros plakatą informavo savo vadovybę. Liudytoja K. G. parodė mačiusi kitą dieną po incidento su L. ir K. Š. ant turgaus tvoros plakatą, jog „mokesčių inspekcija ir policijos pareigūnai – gyvuliai“. Liudytojas V. J. patvirtino kitą dieną po incidento su L. Š., ant turgaus tvoros matęs iškabą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. Š. pakabintas plakatas „Mokesčių inspektoriai ir (duomenys neskelbtini) policija Gyvuliai! L. Š.“ viešoje vietoje virš (duomenys neskelbtini) miesto turgų juosiančios tvoros kabėjo nuo 2009-08-17 iki 2009-08-21, tol, kol minėtą iškabą poėmio metu nuėmė policijos pareigūnai (1 t. 53 b. l.). Pats savaime plakato iškabinimas nelaikomas nepadoriu ar nusikalstamu elgesiu, tačiau įvertinus iškabos turinį – visų mokesčių inspektorių bei policijos pareigūnų, ne tik patikrinime dalyvavusių, sugretinimas su gyvuliais, yra visuotinai nepriimtinas, įžeidžiantis. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad tokio turinio plakatas buvo iškabintas viešoje vietoje – ant turgaus tvoros, buvo matomas visiems, plakatas su tokiu užrašu buvo iškabintas apie savaitę bei, kaip pati L. Š. pripažino, ji tokio turinio plakatą iškabino po patikrinimo pas ją paviljone. Šios aplinkybės rodo, kad toks viešas, pareigūnus įžeidžiantis užrašas parodė L. Š. nepagarbą ir siekį viešai įžeisti valstybės pareigūnus. Taigi, viešai iškabindama tokio turinio plakatą, L. Š. ne tik viešai įžeidė valstybės tarnautojus, kurie 2009-08-13 pas ją paviljone atliko patikrinimą, bet ir tokio plakato iškabinimu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes toks viešas pareigūnų orumą žeidžiantis elgesys – sugretinimas su gyvuliais, kuris kėlė neigiamas emocijas, yra ne tik įžeidžiantis, bet ir nepadorus. Nuteistosios gynėjo skundo teiginys, kad L. Š. taip siekė tik nurodyti, jog minėti pareigūnai buvo nemandagūs ir šiurkštūs, yra nepagrįstas, nes iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog pareigūnai patikrinimo metu elgėsi mandagiai, priešingai nei nuteistoji, kuri šaukė, su pareigūnais bendravo pakeltu tonu, kaltino pareigūnus. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad toks viešas pareigūnų sugretinimas su gyvuliais įžeidė ir pažemino savo pareigas einančius pareigūnus, kurie 2009-08-13 pas L. Š. atliko patikrinimą, todėl toks viešas įžeidžiantis ir žeminantis pareigūnų sulyginimas su gyvuliais yra neteisėtos L. Š. veikos, t. y. 2009-08-13 pareigūnų įžeidinėjimo, kaltinimo terorizavimu, verslo žlugdymu, tąsa, nes pareigūnų įžeidinėjimą 2009-08-13 ir įžeidžiančio turinio plakato iškabinimą sieja vieninga L. Š. tyčia įžeisti pareigūnus. Be to, atsižvelgiant į tai, kad plakatas su įžeidžiančiu ir pareigūnus žeminančiu turiniu buvo iškabintas viešoje vietoje, visiems puikiai matomoje vietoje ir kabojo pakankamai ilgai, daroma išvada, kad buvo trikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, nes buvo nepaisoma visuomenėje galiojančių normų bei demonstruojama nepagarba ne tik pareigūnams, bet ir aplinkiniams. Visuma šių paminėtų įrodymų patvirtina, kad L. Š. tokia tęstine, tikslinga veika, šaukdama ant (duomenys neskelbtini) apsk. VMI OKS vyresniosios specialistės M. P. ir (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) r. PK KPS tyrėjo A. B., kaltindama juos terorizavimu, verslo žlugdymu bei iškabindama viešai ant turgaus tvoros plakatą „Mokesčių inspektoriai ir (duomenys neskelbtini) policija Gyvuliai! L. Š.“, įžeidė patikrinimą atlikusius pareigūnus bei trikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas dėl L. Š. kaltės pagal BK 290 straipsnį. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl L. Š. išteisinimo pagal BK 290 straipsnį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, nustačius, kad