Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-347-648/2011

Teisėjas Linas Zinkevičius Teisminio proceso Nr.: 1-44-3-00006-2010-1

2011 m. rugsėjo 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Stasio Lemežio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. D. Č. ir V. Č. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo

D. D. Č. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. laisvės apribojimu 3 mėnesiams, įpareigojant ją per bausmės atlikimo laiką pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje,

V. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. laisvės apribojimu 3 mėnesiams, įpareigojant jį per bausmės atlikimo laiką pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje.

D. D. Č. ir V. Č. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

N. G. priteista iš V. Č. 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 750 Lt išlaidų už advokato paslaugas, o iš D. D. Č. – 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 750 Lt išlaidų už advokato paslaugas.

V. G. priteista iš D. D. Č. ir V. Č. po 100 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. D. Č. ir V. Č. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. už tai, kad jie 2010-10-08, tarp 17 ir 18 val., būdami savo darže, esančiame (duomenys neskelbtini), Širvintose, išvadino N. G. „kurva“, „ryža kale“ ir „sūka“, o V. G. – „vagiu“, šaukė, jog nuo G. smirda visa gatvė, kad jie yra klajūnai.

Nuteistųjų D. D. Č. ir V. Č. manymu, teisėjas L. Zinkevičius, nagrinėdamas jų baudžiamąją bylą, buvo šališkas. Šis teisėjas 2010-12-10 priėmė du nutarimus nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylas jų atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 174 str., nesant jų veikoje šio administracinio teisės pažeidimo sudėties. Jiems buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai už tai, kad jie 2010-10-08, apie 17.30 val., savo kieme, (duomenys neskelbtini), Širvintose, pažeisdami viešąją tvarką ir žmonių rimtį, necenzūriniais žodžiais išplūdo kaimynę N. G.. Tai reiškia, kad po nukentėjusiųjų N. G. ir V. G. 2010-11-19 skundo privataus kaltinimo tvarka pateikimo teismui teisėjas L. Zinkevičius, 2010-12-07 priėmęs nutartį perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje nukentėjusiųjų skundą pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., nagrinėjo tris bylas, t. y. dvi administracines ir vieną baudžiamąją bylą, dėl vieno ir to paties įvykio bei tarp tų pačių įvykio dalyvių. Teisiamajame posėdyje buvo apklausti tie patys asmenys, kaip ir administracinio teisės pažeidimo bylose, taip pat liudytojai L. S. bei V. K., nurodę, kad nebuvo įvykio metu įvykio vietoje. Pasak apeliantų, dviejų minėtų liudytojų, išklausiusių N. G. nusiskundimus, parodymai negali būti įvertinti kaip įrodymai, panaikinantys to paties teisėjo konstatuotą įrodymų dėl įvykio aplinkybių nepakankamumą administracinio teisės pažeidimo bylose, todėl teismo išvada, kad jų kaltė įrodyta padarius Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatytą pažeidimą, nėra pagrįsta nei Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., nei bylos aplinkybėmis. Dėl ankščiau paminėtų aplinkybių teismo procesas negali būti pripažintas atitinkančiu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d. nuostatas.

Nuteistieji pažymi, kad teismas taip pat neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiųjų N. G. ir V. G. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, skyrėsi nuo jų paaiškinimų administracinio teisės pažeidimo bylose, kurie nutarimuose įvertinti kaip nepatikimi. Liudytojas J. Z. nepatvirtino, kad įvykio vietoje buvo liudytoja J. M., be to, iš liudytojo J. Z. parodymų negalima spręsti apie jų nusikalstamą elgesį. Liudytojos J. M. duoti teisiamojo posėdžio metu parodymai taip pat nesutampa su jos parodymais, duotais nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas, be to, jos parodymų dėl keiksmažodžių vartojimo nepatvirtino liudytojas J. Z..

Pasak nuteistųjų, konstatuojant, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nėra pagrindo teigti, jog buvo teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – tinkamai įvertinta ir kvalifikuota nusikalstama veika, taip pat teisingai išspręsti bausmės skyrimo klausimai.

Nukentėjusioji N. G. atsikirtimuose į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad skundžiamas teismo nuosprendis atitinka Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, kadangi jame nurodytos nustatytos aplinkybės, t. y. kas nukentėjo, nuo ko nukentėjo, kokios buvo įvykio aplinkybės (laikas, vieta, būdas ir kt.), tinkamai išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, be to, pateiktos argumentuotos išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teigia, kad nuteistieji nors apeliaciniame skunde ir nurodo, jog esą teismas neužtikrino vadinamo objektyvaus nešališkumo, tačiau šioje baudžiamojoje byloje jie nepateikė jokių prašymų ar pretenzijų, iš kurių būtų galima manyti, jog nuteistieji abejoja teismo nešališkumu. Pasak nukentėjusiosios, tai sudaro prielaidas teigti, kad nuteistųjų apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog teismas jų atžvilgiu galimai buvo šališkas, yra nepagrįstas. Atkreipiamas dėmesys, kad proceso dalyviai gali abejoti teismo nešališkumu ir esant kitoms aplinkybėms, nenumatytoms Lietuvos Respublikos BPK 58 str., tačiau tokias aplinkybes motyvuotai turi nurodyti proceso dalyviai, o ne aukštesnės instancijos teismas. Tas faktas, kad teismas, pirmiau buvo išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylas D. D. Č. ir V. Č. atžvilgiu, o šių bylų nagrinėjimo metu buvo priėmęs sprendimą atidėti privataus kaltinimo bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas administracinio teisės pažeidimo bylų klausimas, jokiu būdu nepatvirtina, jog teismas galėjo būti šališkas. Nukentėjusiosios teigimu, nėra laikoma galimu teismo šališkumo įrodymu ir tai, kad tas pats teisėjas vieną po kitos nagrinėja skirtingas bylas, nors ir dėl tų pačių asmenų bei panašių įvykio aplinkybių. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-500/2009. Nagrinėjamu atveju bylos nėra analogiškos, jose buvo sprendžiami ne tie patys teisiniai klausimai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2009, 2K-198/2009, 2K-50/2009).

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovas – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. D. Č. ir V. Č. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistieji apeliaciniame skunde tvirtina, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs jų baudžiamąją bylą, buvo šališkas, priimtas nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, taip pat buvo netinkamai įvertinti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. įtvirtintas asmens teisės į tinkamą teismo procesą principas, be kita ko, reiškia, kad teismas privalo besąlygiškai laikytis konstitucinių principų ir juos įtvirtinančių įstatymų reikalavimų dėl baudžiamojo proceso šalių lygybės įstatymui ir teismui, būti nešališkas ir nepriklausomas. Tai – svarbiausios prielaidos, kad teisme būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės ir nustatyta tiesa bei teisingai pritaikyti baudžiamieji įstatymai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000-09-19, 2006-01-16, 2008-05-28 nutarimai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Pirmiausiai, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00,arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky- Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez- Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-23 kasacinė nutartis Nr. 2K-195/2010, Teismų praktika Nr. 33). Atitinkamos nuostatos išdėstytos taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse 2K-195/2010; 2K-446/2009; 2K-198/2009 ir kt.

Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad Širvintų rajono apylinkės teismas, priėmęs skundžiamą nuosprendį, buvo nešališkas objektyviąja prasme. Širvintų rajono apylinkės teismo teisėjas L. Zinkevičius išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. PK-13-880/2011 pagal nukentėjusiųjų N. G. bei V. G. skundą privataus kaltinimo tvarka ir 2011-01-04 nuosprendžiu pripažino D. D. Č. bei V. Č. kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. už tai, kad pastarieji 2010-10-08, tarp 17 ir 18 val., būdami savo darže, esančiame (duomenys neskelbtini), Širvintose, išvadino N. G. necenzūriniais žodžiais („kurva“, „ryža kale“ ir „sūka“), o V. G. – „vagiu“, šaukė, jog nuo G. smirda visa gatvė, kad jie yra klajūnai. Kita vertus, iš byloje esančio 2010-12-10 nutarimo (b.l. 25), taip pat iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad tas pats Širvintų rajono apylinkės teismo teisėjas, dar prieš priimdamas 2011-01-04 nuosprendį, buvo išnagrinėjęs nuteistųjų administracinio teisės pažeidimo bylas, kuriose jie buvo kaltinami, jog 2010-10-08, apie 17.30 val., savo kieme, (duomenys neskelbtini), Širvintose, pažeisdami viešąją tvarką ir žmonių rimtį, necenzūriniais žodžiais iškeikė N. G.. Taigi, tas pats teisėjas išnagrinėjo tris bylas (dvi administracinio teisės pažeidimo bylas ir vieną baudžiamąją bylą), jose išdėstė savo poziciją dėl tos pačios dienos įvykio, dėl tų pačių asmenų ir jų atliktų veiksmų. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 2010-12-07 priėmus nutartį dėl nukentėjusiųjų skundo perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje (b.l. 12), Širvintų rajono apylinkės teismo teisėjas L. Zinkevičius vienu metu turėjo savo žinioje tris bylas dėl analogiškų faktinių aplinkybių. Šiuo atveju abejonių dėl teisėjo nešališkumo nepašalina tai, kad juridine prasme D. D. Č. bei V. Č. inkriminuotų veiksmų vertinimas skiriasi, t. y. administracinio teisės pažeidimo bylose jie buvo kaltinami dėl nedidelio chuliganizmo (Lietuvos Respublikos ATPK 174 str.), o baudžiamojoje byloje – dėl šmeižimo ir įžeidimo (Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d.).

Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 59 str., teisėjas privalo nusišalinti šio Kodekso 58 str. nurodytais pagrindais. Teisėjų kolegijos nuomone, teisėjas, turintis savo žinioje baudžiamąją bylą, kurioje nagrinėjamas įvykis, dėl kurio tas pats teisėjas jau buvo pasisakęs, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylas, privalėjo nusišalinti, siekiant neleisti kilti bet kokioms galimoms abejonėms dėl jo nešališkumo baudžiamojoje byloje, tačiau to nebuvo padaryta. Vien ta aplinkybė, kad nuteistieji nekėlė jų bylą nagrinėjančio teisėjo nušalinimo klausimo teisiamajame posėdyje, šiuo atveju nepaneigia fakto dėl teisėjo šališkumo.

Lietuvos Respublikos BPK 304-305, 307 str. reglamentuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus. Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 punktas). Širvintų rajono apylinkės teismo 2011-01-04 nuosprendžio turinys patvirtina, kad šio reikalavimo nebuvo laikytasi, kadangi nuosprendyje išdėstoma nukentėjusiųjų N. G. ir V. G. paduoto skundo privataus kaltinimo tvarka santrauka ir nurodomi skunde pateikti prašymai. Pažymėtina, kad skundas privataus kaltinimo tvarka yra procesinis dokumentas, kuriuo yra inicijuojamas baudžiamasis procesas, jame nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas aprašo veiką, kuria kaltinamasis kaltinamas, ir nurodo kitus Lietuvos Respublikos BPK 412 str. įtvirtintus privalomus duomenis. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis yra pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ir jam skiriama bausmė, jame pateikiamas nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas. Iš Širvintų rajono apylinkės teismo 2011-01-04 nuosprendžio apskritai nėra aišku, kokias aplinkybes nustatė pats teismas, pripažindamas D. D. Č. bei V. Č. kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodoma, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Išdėstant nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, būtina aprašyti tą jų dalį, kuri patvirtina ar paneigia vieną ar kelias nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytas ar kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 p.). Širvintų rajono apylinkės teismas nuosprendyje tik deklaratyviai nurodė, kad nukentėjusieji patvirtino skunde nurodytas aplinkybes, visiškai neaprašydamas N. G. ir V. G. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, kuriais yra remiamasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1 ir 2 p. reikalavimų.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 255 str. 1 d. nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 233 str. 3 d., teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutartyje, be kitų sprendžiamų klausimų, turi nurodyti veiką, kurios padarymu asmuo kaltinamas, ir tą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įstatyme nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus, dėl kurių gali būti nagrinėjama byla, ir pagal dalyką, kurį sudaro faktinis ir teisinis nagrinėjamos bylos turinys. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-521/2008). Privataus kaltinimo procese bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia skundas privataus kaltinimo tvarka ir teisėjo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Širvintų rajono apylinkės teismo teisėjo 2010-12-07 nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje veika, kurių padarymu kaltinami D. D. Č. bei V. Č.. neaprašyta, apsiribota tik konstatavimu, jog nukentėjusieji N. G. ir V. G. pateikė teismui skundą privataus kaltinimo tvarka, kuriuo kaltina apeliantus, kad šie necenzūriniais žodžiais išvadino nukentėjusiuosius, tokiu būdu užgauliai juos pažemino ir paskleidė apie nukentėjusiuosius tikrovės neatitinkančią informaciją. Šioje nutartyje nenurodytas D. D. Č. bei V. Č. veiksmų, dėl kurių paduotas skundas privataus kaltinimo tvarka, padarymo laikas ir vieta, taip pat neišdėstyta, kokių konkrečių necenzūrinių žodžių vartojimu nukentėjusiųjų atžvilgiu jie yra kaltinami. Bylą perduodant į teisiamąjį posėdį nutartimi, kurioje konkrečiai nenurodytos inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, suvaržoma įstatymo garantuojama kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei teisė į gynybą (LR BPK 22 str. 3 d., 44 str. 5 d., 7 d.), todėl toks baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas pripažįstamas esminiu.

Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 2 d. reglamentuoja kaltinamajam įtvirtinamas teises, tarp jų ir teisę kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuota, kad D. D. Č. buvo suteiktas paskutinis žodis (b.l. 34), todėl šiuo atveju negalima daryti išvados, kad nuteistajai buvo leista pasinaudoti baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta teise. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamojoje byloje nėra nutarties, kuria N. G. ir V. G. būtų pripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais (Lietuvos Respublikos BPK 28 str. 1 d., 110 str. 1 d.).

Įvertinus anksčiau paminėtas aplinkybes, konstatuotina, kad Širvintų rajono apylinkės teismas, priėmęs 2011-01-04 nuosprendį, nebuvo nešališkas objektyviąja prasme, tai nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d. nuostatomis. Teismas tokiais savo veiksmais padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, dėl ko skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 4 p.). Atsižvelgiant į priimto procesinio sprendimo pobūdį, apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, vertinimu, nėra nagrinėjami.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų D. D. Č. ir V. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.