Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-321-640/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-03-28
Bylos Nr.: e2A-321-640/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00643-2019-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Margarita Stambrauskaitė
Ieškovas: R. K.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei GelvoraSergel, AS Reverta, AS „Citadele banka“

Kategorijos

3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-321-640/2024Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00643-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei GelvoraSergel, AS Reverta, AS „Citadele banka“, veikiančiam per AS „Citadele banka“ Lietuvos filialą, notarui Edgarui Normantui dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei vykdomojo įrašo panaikinimo, tretieji asmenys – antstolis Robertas Vasiliauskas, D. B., A. Š., S. L. Š., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nemokumo administratorius Rimantas Paulauskas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) Pripažinti negaliojančia nuo jos pagaminimo dienos 2006 m. spalio 17 d. AS „Citadele bankas“ Lietuvos filialo (buvęs AB „Parex“ bankas) su R. K. (tuo metu R. P.) ir D. N. Kreditavimo sutartį Nr. BKS/655 su visais jos priedais ir pakeitimais, kurią fiziniu parašu pasirašė AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo vadovas D. K.; 2) Pripažinti negaliojančia nuo jos pagaminimo dienos 2006 m. lapkričio 14 d. AS „Citadele bankas“ Lietuvos filialo (buvęs AB „Parex“ bankas) su R. K. (tuo metu R. P.), D. N., A. Š. ir D. B. Kreditavimo sutartį Nr. BKS/142 su visais jos priedais ir pakeitimais, kurią fiziniu parašu pasirašė AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo vadovas D. K.; 3) Pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos 2006 m. lapkričio 16 d. AS „Citadele banka“ Lietuvos filialo (buvęs AB „Parex“ bankas) su R. K. (tuo metu R. P.), D. N., A. Š. ir D. B. sudarytą Kreditavimo sutartį Nr. BKS/142 su visais jos priedais ir pakeitimais, kurią fiziniu parašu pasirašė AB „Citadele“ banko Vilniaus filialo vadovas D. K. (ieškovės 2023 m. gegužės 30 d. pareiškimas dėl patikslinto ieškinio dalyko papildymo, kuris priimtas 2023 m. birželio 8 d. teismo posėdžio metu, DOK-88078); 4) Pripažinti niekine ir negaliojančia 2010 m. liepos 31 d. AS „Citadele banka“ Lietuvos filialo (buvęs AB „Parex“ bankas) su AS „Reverta“ Kreditų portfelio perleidimo sutartį dalyje dėl reikalavimo teisės pagal 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142 ir 2006 m. spalio 17 d. Kreditavimo sutartį Nr. BKS/655 su visais jų priedais ir pakeitimais, kurią fiziniu parašu pasirašė valdybos pirmininkė/administracijos vadovė A. V.; 5) Pripažinti niekine ir negaliojančia 2017 m. birželio 22 d. AS „Reverta“ su UAB GelvoraSergel Reikalavimo teisių perleidimo sutartį dalyje dėl reikalavimo teisės pagal 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142 su visais jos priedais ir pakeitimais, kurią fiziniu parašu pasirašė bendrovės direktorius G. A. Pripažinus sandorį negaliojančiu, prašo taikyti restituciją, kadangi vykdant priverstinį išieškojimą iš ieškovės išieškotos piniginės sumos ir pervestos UAB GelvoraSergel naudai yra neteisėtos; 6) Panaikinti Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notaro Edgaro Normanto 2014 m. kovo 20 d. vykdomuosius raštus (notarinis registras Nr. 2793 ir Nr. 2795); 7) Priteisti ieškovės naudai iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad AB „Citadele“ bankas netikėtai, neinformavęs nei ieškovės, nei bendraskolių dėl nežinomų priežasčių 2010 m. liepos 31 d. raštu Nr. V-9/6941 nurodė, kad įgyvendinant Latvijos AS „Parex banka“ restruktūrizavimo planą AB „Citadele“ pasirašė dalies kreditų portfelio perleidimo sutartį, pagal kurią buvo perleista pradinio kreditoriaus Lietuvos AB Parex banko reikalavimo teisės pagal šias kreditavimo sutartį su visomis užtikrinimo priemonėmis naujajam kreditoriui AS Parex banka Latvijoje. AS „Parex bankas“ taip pat restruktūrizavosi ir pakeitė pavadinimą į AS „Reverta“. Rašte buvo nurodyta, kad atsiskaitymai turi būti vykdomi AS „Reverta“ į sąskaitą Lietuvos AB Parex banke ir tolesnį kreditorinių įsipareigojimų administravimą vykdys Latvijos AS Parex bankas grupės įmonė Lietuvoje UAB „NIF Lietuva“. AB „Citadele“ ieškovei neįvardijo, kokia konkreti skolos suma buvo perleista/parduota, ieškovė rašto originalo ir reikalavimo perleidimo sutarties negavo, todėl ginčyti jos negalėjo. AB „Citadele“ nesudarė su laiduotoja S. L. Š. ir su UAB „ELTOPAS“ sutartinio turto įkeitimo sandorių, turtas parduotas varžytynėse. Dėl nesąžiningų tikslų AB „Citadele“ neinformavusi apie pasikeitimus, susijusius su ieškovės įsipareigojimais, kartu su Kreditavimo sutartimi Nr. KSV/142 perleido ir Kreditavimo sutartį Nr. BKS/655. Ieškovė pažymėjo, kad visą laiką sąžiningai vykdė visus būsto paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimus bankui. Ieškovė įnešdavo pinigus į AB „Citadele“ (Parex) banko sąskaitą, o bankas nusirašydavo juos. Ieškovė vėlesnius mokėjimus atliko į nurodytą AB Parex banko sąskaitą. Pasikeitus pasaulinei situacijai dėl tarptautinės ekonominės krizės, dėl nedarbo šalyje, dėl Lietuvos komercinių bankų manipuliacijos VILIBOR palūkanomis, ieškovė ir bendraskoliai negalėjo per vienerius metus grąžinti suteikto kredito pagal Kreditavimo sutartį Nr. KVS/142, todėl UAB „NIF Lietuva“ kreipėsi į Vilniaus rajono 6-jo notarų biurą. Ieškovės teigimu, 2014 m. kovo 20 d. notaras Edgaras Normantas neįsigilinęs, o galimai ir susitaręs su banku, tai pačiai kredito pagal Kreditavimo sutartį Nr. KVS/142 sumai ir tam pačiam prievolės užtikrinimui įkeistam turtui išdavė du vienas kitą dubliuojančius vykdomuosius įrašus Nr. 2793 ir Nr. 2795. 2016 m. kovo 30 d. antstolis neišnagrinėjęs ir neįsigilinęs į notaro vykdomuosius įrašus, užvedė dvi identiškas vykdomąsias bylas tai pačiai skolai išieškoti. Vykdant išieškojimą buvo areštuotas ir iš varžytinių parduotas ieškovei ir bendraskoliams priklausantis turtas. 2016 m. kovo 22 d. raštu UAB „NIF Lietuva“ pasiūlė ieškovei ir bendraskoliams pasirašyti susitarimą dėl skolos nurašymo. 2016 m. gegužės 9 d. susitarime dėl skolos nurašymo, kurį šalys patvirtino konkliudentiniais veiksmais, buvo sutarta, jog ieškovei kartu su bendraskoliais neteikiant jokių skundų dėl antstolio veiksmų nekilnojamojo turto realizavimo metu varžytinėse ir pardavus bankui įkeistą turtą bei per 21 kalendorinę dieną sumokėjus 15000 Eur į AS „Reverta“ sąskaitą, AS „Reverta“ atsisakys iš ieškovės ir bendraskolių reikalaujamos likusios kredito sumos, palūkanų, procesinių palūkanų, delspinigių ir bylinėjimosi bei vykdymo išlaidų, kylančių iš Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142. Ieškovė ir bendraskoliai sąžiningai laikėsi susitarimo, tačiau AS „Reverta“ apgavo ieškovę ir bendraskolius. Antstoliui iš varžytinių parduodant įkaito davėjos turtą AS „Reverta“ informavo, kad 2017 m. birželio 22 d. pardavė skolą UAB GelvoraSergel. Prievolės pagrindu nurodė 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142, tačiau nei žodžiais, nei skaičiais parduodama skola nenurodyta. Apie sandorį ieškovė informuota praėjus 2 mėnesiams po sutarties sudarymo, t. y. 2017 m. rugsėjo 13 d. Nurodė, kad UAB GelvoraSergel agresyviais veiksmais ėmė persekioti ir reikalauti niekuo nepagrįstų piniginių sumų, todėl ieškovė būdama finansiškai pažeidžiama silpnoji šalis, nepajėgdama apsiginti nuo UAB GelvoraSergel spaudimo ir nepagrįstų reikalavimų bei neturėdama galimybės sumokėti jos reikalaujamos pagal notaro vykdomuosius įrašus, kreipėsi į Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus su prašymu iškelti fizinio asmens bankroto bylą. 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovės teigimu, sutartyse konkreti perleidžiamos ieškovės skolos suma nėra nurodyta, o pateikti duomenys yra niekiniai, ginčytini, galimai suklastoti. 2010 m. Kreditų perleidimo sutarties priedo lentelėje viena eilutė yra retušuota, kitoje nurodyta perleidžiamos paskolos data ne 2006 m. lapkričio 14 d., o 2006 m. lapkričio 16 d., sutampa tik paskolos numeris KSV/142, nėra aišku kokia paskolos suma galimai buvo perleista, o kokia nurašyta. 2010 m. Kreditų perleidimo sutarties angliškame bei lietuviškame variantuose lentelė nėra minima ir niekur nėra įvardyta kaip sutarties priedas. Lentelė neturi nei sutarties, nei priedo numerio, nėra patvirtinta jokiu (darbuotojo ar atsakingo asmens) parašu ir nėra susegta į 2010 m. Kreditų perleidimo sutartį, kaip neatsiejama 2010 m. Kreditų perleidimo sutarties dalis. Iš 2017 m. Sumų perleidimo sutarties užbaigimo pažymos matyti, kad perleidžiamos paskolos data 2006 m. lapkričio 16 d., o ne tikroji 2006 m. lapkričio 14 d. ir paskolos numeris KSV/142. Išrašas neturi nei datos, nei numerio, nėra patvirtintas atsakingo asmens parašu. Ieškovė laiko, kad sutartys yra niekinės, o asmenų veiksmai pažeidžia ieškovės teisėtus interesus, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. UAB GelvoraSergel įstatuose nėra veiklos leidžiančios užsiimti kreditorinio reikalavimo teisių pirkimu/pardavimu ar skolų išieškojimo veikla. Perimdama paskolą UAB GelvoraSergel užsiima nesąžininga komercine veikla, kadangi pagal EVRK (82.91) klasę tokios veiklos nevykdo ir vykdyti negali, surinktų pinigų pervedimo klientams paslaugos neatlieka ir jokiems klientams surinktų pinigų neperveda. UAB GelvoraSergel nepateikia licencijos leidžiančios teikti finansines paslaugas. Lietuvos bankas licencijos UAB GelvoraSergel nėra išdavęs. UAB GelvoraSergel negali užsiimti kreditorinio reikalavimo teisių pirkimu/pardavimu ar skolų išieškojimu ir dėl tos priežasties, kad nėra įrašyta į Viešąjį kredito davėjų sąrašą. Be to, AB „Citadele“ kredito įstaigai AS „Reverta“ reikalavimo teises perleido Hipoteka užtikrintu indosamentu (vertybiniais popieriais). Pagal viešą informaciją Lietuvos banko internetinėje svetinėje paaiškėjo, kad Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamentas atliko AB „Citadele“ (AB Parex) tikslinį inspektavimą ir rado banko veiklos trūkumus. Pažymėjo, kad Lietuvos bankas pritarė AB Parex banko restruktūrizacijai ir leido Latvijos Respublikos bankui AS „Citadele banka“ tiesiogiai ir Latvijos privatizavimo agentūrai netiesiogiai įsigyti AB Parex banko įstatinio kapitalo dalį, tačiau Lietuvos banke nėra duomenų, kad būtų įvykęs paskolų pirkimo/ pardavimo sandoris ir Lietuvos bankas jam pritarė. Duomenų apie ieškovei suteiktas paskolas nėra, parduotų arba perduotų kitam kreditoriui skolų taip pat nėra. Anot ieškovės, ieškovės paskolos ar jų dalis buvo nurašytos į banko nuostolius ir kredito pozicija AB Parex banke (vėliau AB „Citadele“) uždaryta, o vadinama Reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra tik fikcija. Ieškovės teigimu, 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142 ir 2006 m. spalio 17 d. Kreditavimo sutartis Nr. BKS/655 pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis, nes paaiškėjo, jog turėdama nesąžiningų tikslų AB „Citadele“ tai pačiai paskolai ir tam pačiam turtui įformino dar vieną 2006 m. lapkričio 29 d. Hipotekos lakštą Nr. 10/1/2006/0001752 ir dar kartą įkeitė tą patį turtą. Hipotekos lakšte prievolės pagrindu yra nurodyta 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142. AB „Citadele“ suteikdama paskolas Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655 ieškovei pažeisdama CK 1.91 str. 5 d. nuostatas neatskleidė savo tikrųjų sumanymų, informaciją pateikė klaidinančiu būdu ir elgėsi nesąžiningai, apgaulės būdu nutylėjo aplinkybes, kurias žinodama kita sandorio šalis, t. y. ieškovė nebūtų sudariusi paskolų sandorių. AB „Citadele“ turėjo atskleisti, kad kreditorius nesilaikys Kreditavimo sutartyje KSV/142 ir Kreditavimo sutartyje Nr. BKS/655 9 punkto 9.1.7. dalies nuostatų ir nukreipė išieškojimus į ieškovę, areštavo asmeninės nuosavybės teise ieškovės valdomą bankui neįkeistą turtą. Jeigu ieškovė būtų buvusi informuota, kad reikės atsakyti visu savo turtu, tuomet šio sandorio ji jokiu būdu nebūtų sudariusi. Taip pat AB „Citadele“ neinformavusi, kad Kreditavimo sutartį Nr. BKS/655 perleidžia užsienio bankui, vienašališkai nutraukė abi kredito sutartis (KSV/142 ir Nr. BKS/655) ir nenurodydama nei vienos sutarties sumos ieškovės skolą perdavė kitam kreditoriui, tokiu būdu pažeidė imperatyvią nuostatą (CK 6.59 straipsnis) draudimą vienašališkai pakeisti sutarčių įvykdymo sąlygas. Kreditavimo sutartyse Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655 nėra tokios sąlygos, kad AB „Citadele“ be ieškovės sutikimo, neinformavusi jos, gali parduoti skolą kitam kreditoriui. Taigi AB „Citadele“ elgėsi nesąžiningai, nutylėjo, nuslėpė aplinkybes, kurias žinodama ieškovė nebūtų sudariusi sandorio (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). AB „Citadele“ perleisdama ieškovės paskolas naujam kreditoriui AS „Reverta“, kuris yra kitos šalies bankas nerezidentas, AB„Citadele“ pažeidė imperatyvią normą (CK 6.101 straipsnio 5 dalis). Derėdamasi su UAB NIF Lietuva dėl paskolos grąžinimo sąlygų ir terminų, ieškovė buvo apgauta, kadangi ieškovei įvykdžius UAB NIF Lietuva susitarimų sąlygas ir pakeitus sklypų paskirtį, padalinus sklypus susitarimas, kuris buvo tarp jų pasiektas, nutrūko ir buvo kreiptasi į antstolius dėl priverstinio išieškojimo. Taip pat kreditorius ją apgavo, kai UAB NIF Lietuva 2016 m. kovo 22 d. raštu pateikė pasiūlymą dėl skolos nurašymo su sąlyga, kad ieškovė su bendraskoliais nesikiš į varžytinių procesą, neskųs antstolio veiksmų realizuojant bankui įkeistą turtą, o jį realizavus sumokės 15000 Eur, tačiau buvo vienašališkai kreditoriaus nutrauktas. Ieškovei buvo eliminuota galimybė įprasta Lietuvoje tvarka gauti duomenimis apie kreditorių, t. y. prisijungti prie Latvijos viešojo registro, siekiant sužinoti apie naujojo kreditoriaus teisinį statusą, asmens teisnumą, gauti įrodančius dokumentus rungiantis teisme. Ieškovės teigimu, 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutartis ir 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartis pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis. Nei ieškovei, nei bendraskoliams nebuvo pasiūlyta persiderėti nepabloginant skolintojo finansinės padėties, t. y., kad grynoji dabartinė paskolos pinigų srautų vertė po restruktūrizavimo išliktų tokia pati. Lietuvos banko informacija ir duomenys rodo, kad 2010 m. Kreditų portfelio sutartis yra tik AB „Citadele“ (dukterinio banko) bei AS „Reverta“ (motininio banko) restruktūrizavimo plano įgyvendinimo dalis, o ne reikalavimo teisių perleidimo realinė sutartis, kuri būtų sąžiningas komercinis sandoris su jam priklausomomis teisėmis ir prievolėmis, kurios tampa vykdytinos nuo pinigų perdavimo momento. Ieškovės turimomis žiniomis, ieškovės skola pagal Kreditavimo sutartis Nr. KVS/142 ir Nr. BKS/655 yra nurašyta į nuostolius. Ši aplinkybė rodo sandorio fiktyvumo apraiškas ir reiškia sandorio prieštaravimą CK 6.102 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Ieškovės įsitikinimu, AB „Citadele“ su AS „Reverta“ 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutartį sudarė bei vykdė panaudodami apgaulę, dėl to ginčijama sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Ieškovė nurodė, kad buvo pažeista imperatyvi CK norma, kadangi ieškovei nebuvo pranešta apie Kreditavimo sutarties BKS/655 perleidimą AS „Reverta“, nepateikta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, todėl reikalavimas įvykdyti prievolę ieškovės dalyje pagal Kreditavimo sutartis Nr. BKS/655 ir KSV/142 negaliojo. Notaro vykdomieji įrašai galėjo būti išduoti tik įsitikinus, jog kreditorius tinkamai pranešė apie reikalavimo teisių perleidimą bei pateikė perleidimą patvirtinančią sutartį. Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notaras Edgaras Normantas 2014 m. kovo 20 d. išdavė vykdomuosius raštus remiantis negaliojančiu reikalavimu, todėl vykdomieji įrašai turi būti pripažinti negaliojančiais. UAB GelvoraSergel direktorius G. A. sudarė 2017 m. Sumų perleidimo sutartį, viršijančią jo kompetenciją – neturint išankstinio valdybos, Stebėtojų tarybos ir Visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, buvo pažeisti bendrovės įstatai, tuo pačiu ir LR Akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, t. y. buvo sudaryti sandoriai prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms. Sandoris prieštaravo bendrovės teisnumui, kadangi buvo sudaryti viršijant bendrovės vadovo kompetenciją, UAB GelvoraSergel veikė nesąžiningai, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.80 straipsnis, 1.82 straipsnis). Taip pat įvertinus UAB GelvoraSergel pagrindines veiklos rūšis nurodytas Įstatų 2 skirsnyje 2. 2. punkte darytina išvada, kad bendrovės vykdomas skolų išieškojimas prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams nurodytiems įstatuose. Kadangi 2017 m. Sumų perleidimo sutarties sandoris prieštaravo bendrovės veiklos tikslams, todėl atsakovas UAB GelvoraSergel pripažintinas nesąžininga sutarties šalimi ieškovės ginčijamo sandorio atžvilgiu, o pati sutartis negaliojanti. UAB GelvoraSergel nėra įmonių sąraše, kurioms suteikta teisė perimti iš banko kreditorinius reikalavimus ir neturi licencijos tokiai veiklai. UAB GelvoraSergel nėra registravusi VĮ Registrų centre išieškojimo pagal kreditorinius reikalavimus veiklos. UAB GelvoraSergel buvo ne kartą bausta už nesąžiningą komercinę veiklą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB GelvoraSergel pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti; ieškinį atmesti kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą, dalyje dėl Kreditavimo sutarties Nr. BKS/655 ir Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 negaliojimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Nurodė, kad ieškovei, kaip protingam asmeniui, prieš sudarant Kredito sutartis buvo (turėjo būti) žinomos įsipareigojimų pagal Kredito sutartis nevykdymo pasekmės. Ieškovė akcentuoja, kad atsakovas AS „Citadele banka“ nutraukdamas sutartis pažeidė CK 6.59 straipsnį, t. y draudimą vienašališkai pakeisti prievolės vykdymo sąlygas, tačiau atsakovas nutraukdamas sutartis jų niekaip nepakeitė, atsakovas, turėdamas teisinį pagrindą nutraukė Kredito sutarčių galiojimą ir pradėjo įsiskolinimo išieškojimą. Anot atsakovo, ieškovė neįrodė, jog Kredito sutartys pripažintinos negaliojančiomis CK 1.91 str. pagrindu. Atsakovo vertinimu, ieškovė apie reikalavimo teisių pagal Kreditavimo sutartis perleidimą turėjo sužinoti vėliausiai 2010-07-31, t.y., su pateiktu atitinkamu pranešimu apie 2010-07-31 Kreditų portfelio perleidimo sutartis Nr. 10-247 sudarymą. Todėl ieškiniu reiškiamiems reikalavimams dalyje dėl Kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ieškinio senaties terminas baigėsi vėliausiai 2020-07-31 (patikslintas ieškinys buvo pareikštas tik 2022 metais). Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad pradinio kreditoriaus asmuo ieškovei turėjo esminę reikšmę, kadangi naujasis kreditorius (atsakovas AS Reverta) buvo registruotas užsienio valstybėje (Latvijoje), kas stipriai apribojo ieškovės teises gauti iš naujojo kreditoriaus informaciją, dokumentus, komunikacijos galimybes ir t. t. Ieškovė nenurodė jokių konkrečių faktinių situacijų, kuomet buvo apribotos jos teisės. Todėl spręstina, jog 2010-07-31 Kreditų portfelio perleidimo sutarties Nr. 10-247 sudarymas niekaip nepaveikė ieškovės teisinio statuso, juo labiau, kad nėra nurodoma, kokiais konkrečiais atvejais ieškovės teisės tapo labiau suvaržytos, ar kokias teises ieškovė prarado dėl ginčo sandorio sudarymo. Nors ieškovė nurodo, kad jai 2017-06-22 Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartis nebuvo pateikta ir ją išreikalavimo tik teismas, tačiau Sutartį ieškovei pateikė atsakovė su 2018-01-19 atsakymu į ieškovės prašymą. Vėliau pati ieškovė paminėtą sutartį pateikė Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, į kurią kreipėsi su skundu dėl atsakovės veiklos. Taip pat, antstolis R.Vasiliauskas 2017-11-17 patvarkymais Nr. 0179/16/00389 S17-17107 ir Nr. 0179/16/00390 S17-17099 ieškovę informavo apie sudarytą Sutartį ir įvykusį reikalavimo teisių perleidimą (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 3). Nagrinėjamu atveju ieškovei pateiktus 2010-07-31 ir 2017-09-13 pranešimus dėl reikalavimo perleidimo pagal Reikalavimų portfelių perleidimo sutartis pasirašė tiek pradinis kreditorius, tiek naujasis kreditorius, todėl laikytina, kad ieškovei apie reikalavimo perleidimą pranešė pradinis kreditorius ir naujajam kreditoriui CK 6.109 straipsnio 9 dalyje numatyta pareiga pateikti skolininkui reikalavimo perleidimo sutartį nėra taikoma. Taigi atsakovai ieškovei pateikė Reikalavimų portfelių perleidimo sutartis, nors tokios pareigos neturėjo. Neatitinka tikrovės ieškovės teiginys, kad pagal Reikalavimų portfelių perleidimo sutartis perleisti reikalavimai ieškovės atžvilgiu, negalėjo ar negali būti išieškomi, nes visi reikalavimai ieškovės atžvilgiu buvo nurašyti į nuostolius. 2018-09-10 antstolio Roberto Vasiliausko pažymoje Nr. 0179/16/003892017-11-17 nurodytos iš ieškovės išieškotos sumos. Pati ieškovė pripažįsta, kad po reikalavimo teisių perleidimo atsakovui buvo išieškoma iš ieškovės ir bendraskolių turto. Todėl CK 6.102 straipsnis negali būti taikomas. Ieškovė deklaratyviai nurodo, kad Reikalavimų portfelių perleidimo sutartys taip pat negalioja pagal 1.91 straipsnį, t. y. dėl visų atsakovų panaudotos apgaulės, ieškovė nenurodo ir neįrodinėja kaip konkrečiai tokia apgaulė pasireiškia. Ieškovė nepagrindė Reikalavimų portfelių perleidimo sutarčių prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atsakovė nesutinka, kad taikytina CK 6.102 straipsnio 3 dalis, reikalavimas nėra neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu. 2017-06-22 Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartį (dalyje dėl reikalavimo teisių perleidimo pagal Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142) ieškovė taip pat ginčija CK 1.82 straipsnio ir 1.80 straipsnio numatytais pagrindais. Ieškovė yra atsakovės skolininkė, todėl ieškovė neturi nė vieno iš CK 1.82 straipsnio 3 dalyje numatytų specialiųjų subjektų, turinčių teisę pareikšti ieškinį CK 1.82 straipsnio pagrindu, statuso ir neturi teisės remtis CK 1.82 straipsniu ir jo pagrindu ginčyti 2017-06-22 Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties (dalyje dėl reikalavimo teisių perleidimo pagal Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142). Atitinkamai, visi ieškovės argumentai susiję su CK 1.82 straipsniu taikymu neturi teisinės reikšmės. Ieškovė teisiniu pagrindu taip pat nurodo CK 1.80 straipsnio 1 dalį, bet neįrodė, jog egzistuoja CK 1.80 straipsnio 1 dalyje reikalingų sąlygų visuma. Ieškovė nenurodo, kokioms imperatyvioms įstatymo normoms sutartis prieštarauja. Ieškovė deklaratyviai nurodo, kad atsakovė neturi licencijos vykdyti skolų išieškojimo veiklą. Licencijų (ne)turėjimas ar įvairių komercinės veiklos rūšių (ne)vykdymas niekaip neįtakoja ir negali įtakoti nagrinėjamoje byloje svarstomo sandorių negaliojimo klausimo, kadangi nurodytos aplinkybės galėtų turėti įtaką nebent teisės aktuose numatytos atsakomybės atsakovo atžvilgiu taikymui, bet ne sandorio galiojimui. Galiojantys teisės aktai nenumato pareigos atsakovei turėti tam tikrą licenciją, kadangi atsakovė nevykdo jokios licencijuojamos veiklos. Atsakovė vykdo tik skolų išieškojimo veiklą. Ta aplinkybė, jog atsakovės įstatuose buvo nurodytos ir kitos galimos veiklos rūšys nereiškia, kad atsakovė jas faktiškai vykdo ar privalo vykdyti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius, jog atsakovė faktiškai užsiima finansinių paslaugų veikla. Visos galimos finansinės paslaugos yra išvardintos FĮĮ 3 straipsnyje, tarp kurių nėra nurodyta skolų išieškojimo veikla. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė įsigijo reikalavimo teises ieškovės atžvilgiu vykdymo proceso stadijoje, t. y., kuomet jau vyko priverstinis ieškovės (ir kitų bendraskolių) skolos išieškojimas vykdomosiose bylose. Nurodytose vykdomosiose bylose įvyko išieškotojo teisių perėmimas ir atsakovas buvo pakeista naujuoju išieškotoju 2017-11-17 antstolio patvarkymais. Ieškovė šių antstolio patvarkymų neginčijo, vadinasi sutiko su ta atsakovės reikalavimo teisių apimtimi ir sudėtimi, kurią atsakovė įsigijo ir toliau palaikė vykdymo procese. Taip pat, akivaizdu, kad ieškovei buvo žinoma atsakovės reikalavimo teisių apimtis ir sudėtis, kadangi antstolis ieškovę ir kitus proceso dalyvius nuolat patvarkymais informuodavo apie atliekamus vykdymo veiksmus, išieškotas sumas bei išieškotinų sumų likučius. Atsakovė jokių naujų reikalavimų ieškovės atžvilgiu nereiškė ir negalėjo reikšti, t.y., neįgijo jų daugiau negu kad priklausė kitam atsakovui.

5. Atsakovė AS „Citadele bankas“ pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė ieškinio dalį dėl Perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia ab initio atmesti kaip nepagrįstą, taip pat atmesti ieškinio reikalavimus dėl Kredito sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ab initio dėl praleisto ieškinio senaties termino, taip pat dėl to, jog reikalavimas yra nepagrįstas ir neįrodytas; taip pat prašė atmesti ir ieškovės reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo; dėl kitos ieškinio reikalavimų dalies palaiko atsakovės UAB GelvoraSergel atsiliepimo į ieškinį poziciją.

6. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog bankas iki Perleidimo sutarties sudarymo būtų atsisakęs reikalavimo teisės į ieškovę pagal Kredito sutartis, ką patvirtina ir tai, jog vėliau reikalavimą į ieškovę įgiję kreditoriai vykdė priverstinį skolos išieškojimą per antstolį Robertą Vasiliauską vykdomosiose bylose Nr. 0179/16/00389 ir Nr. 0179/16/00390. Ieškovė, ginčydama Perleidimo sutartį, visiškai nepagrįstai referuoja į CK 6.102 straipsnio 1 dalį, draudžiančią perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Ieškovės pateikti išrašai iš PRDB sistemos, kuriuose neatsispindi ieškovei suteiktos paskolos, nėra tiesioginis įrodymas ir jų pagrindu negalima spręsti apie ieškovės įsipareigojimų pagal Kredito sutartis dydį ar (ne)egzistavimą. Bankas nėra PRDB duomenų tvarkytojas ir už šių duomenų teisingumą neatsako. Be to, joks teisės aktas nenumato, kad kredito sandorio išviešinimas Lietuvos banko valdomose informacinėse sistemose yra būtina sąlyga sandorio galiojimui. Ginčui nėra reikšmingi ir ieškovės nusiskundimai apie tai, kad jai nėra aišku, kokios apimties reikalavimo teisės buvo perleistos Perleidimo sutartimi. Byloje sprendžiamas klausimas dėl Perleidimo sutarties galiojimo, o ne dėl skolos priteisimo, todėl Kredito sutarties vykdymo aplinkybės, skolos likutis ir sudėtis nėra bylos ginčo dalykas. Pažymėjo, kad tiek Perleidimo sutarties sudarymo momentu, tiek šiai dienai banko diskrecijos teisė dėl perleidžiamo kredito portfelio sandaros bei dydžio nėra ribojama. Be to, bankas neturi pareigos informuoti savo klientų apie kiekvieną jų atžvilgiu priimamą vidinį banko sprendimą, jei to nenumato teisės aktai. Nurodė, kad iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad Perleidimo sutarties sudarymo metu AS Parex bankas jau buvo tinkamai atstovaujamas Lietuvoje veikiančios įmonės NIF, todėl skolininkų teisinė padėtis dėl Perleidimo sutarties sudarymo nepasikeitė (nepablogėjo). Anot atsakovės, byloje gausu įrodymų, jog ieškovė pati komunikavo su NIF atstovu, derėjosi dėl skolos dengimo sąlygų, tad visiškai nėra aišku, kokių konkrečiai teisių ieškovė negalėjo įgyvendinti (kokias teises prarado) dėl kreditoriaus pasikeitimo po Perleidimo sutarties sudarymo. Perleidimo sutarties sudarymui skolininkų sutikimas nebuvo reikalingas, kadangi naujojo kreditoriaus AS Parex bankas asmuo jiems esminės reikšmės neturėjo. Pažymėjo, kad ieškovė pati pateikė 2010 m. liepos 31 d. pranešimą dėl reikalavimo perleidimo pagal Perleidimo sutartį, įrodantį, kad ieškovę apie reikalavimo perleidimą informavo pradinis kreditorius. Todėl taikytina CK 6.109 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis, numatanti, kad naujasis kreditorius neturi pareigos pateikti skolininkui reikalavimo perleidimo sutarties, jei apie reikalavimo perleidimą skolininkas buvo informuotas pradinio kreditoriaus. Pažymėjo, kad reikalavimas dėl Kredito sutarčių pripažinimo negaliojančiomis yra pareikštas praleidus 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą, nes nuo Kredito sutarčių sudarymo praėjo jau daugiau nei 15 metų. Ieškovei visos Kredito sutarčių sąlygos buvo žinomos nuo pat sandorių sudarymo momento, kadangi ji dalyvavo Kredito sutarčių pasirašyme, būdama viena iš sandorio šalių.

7. Atsakovas AS Reverta pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašo jį atmesti, ir atlyginti patirtas išlaidas.

8. Nurodė, kad pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį atsakovas perleido UAB „Gelvora“ naudai visas reikalavimo teises, kilusias iš 2006-11-16 Kreditavimo sutarties Nr. KVS/142 ieškovės atžvilgiu. Jokių kitų reikalavimo teisių atsakovas ieškovės atžvilgiu neturi. Ieškovė kelia abejones dėl Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 pasirašymo datos ir nurodo, kad ji yra 2006-11-14, su kuo atsakovas nesutinka, kadangi atsakovo sistemoje sutarties pasirašymo data yra 2006-11-16. Atsakovo teigimu, bet kuriuo atveju su ieškove nebuvo sudaryta jokių daugiau sutarčių su numeriu KSV/142. Pagal 2006-10-17 sutartį Nr. BKS/655, paskirtis – būsto kredito refinansavimas, suteiktas kreditas būsto remontui ir įrengimui. Pagal šią sutartį reikalavimo teisės UAB Gelvora nebuvo perleistos. Reikalavimo teisių perleidimo UAB Gelvora dienai (2017-06-22) perleistos reikalavimo teisės buvo sekančios: 327 608,25 Eur ir palūkanos, kurias vykdymo procese pagal faktą skaičiuoja antstolis. Palūkanos yra kintančio pobūdžio reikalavimas, todėl perleidimo metu yra konkretizuojama tik prievolė (skola), o palūkanos konkrečia suma neišreiškiamos, bet perleidžiama teisė gauti visas palūkanas. Pažymėjo, kad priverstinio vykdymo procese skolininkė (ieškovė) buvo aktyvi ir nuolat teikdavo antstoliui įvairius skundus bei paklausimus, įskaitant ir dėl išieškojimo dydžio, palūkanų ir kt., todėl ieškovei buvo žinomas skolos dydis. Nurodė, kad antstolis atlikdamas priverstinio išieškojimo veiksmus iš ieškovės ir atsakovui pervedė nurodytas palūkanų, netesybų ir kitų išlaidų sumos bei dalį skolos (1 110,47 Eur) iki reikalavimo teisių perleidimo UAB Gelvora (iki 2017-06-22), todėl šioje dalyje reikalavimo teise UAB Gelvora nebuvo perleistos. Atsakovas perleido reikalavimo teisę tik į likusią skolą ir procesines palūkanas. Ieškovė neginčijo notaro vykdomuosiuose įrašuose nurodyto įsiskolinimo sudedamųjų dalių. Pažymi, kad ieškinys grindžiamas tik subjektyviai ieškovės pasvarstymais, nėra konkrečiai nurodoma įstatymo norma, kuriai galėtų prieštarauti sutartys, iš esmės visi argumentai susiję su sutarčių įgyvendinimu. Taip pat nurodė, kad atsakovas palaiko kitų atsakovų argumentus dėl sutarčių sudarymo teisėtumo ir tinkamo ieškovės informavimo apie sutarčių sudarymą.

9. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė teismo sprendimą priimti savo nuožiūra.

10. Trečiasis asmuo S. L. Š. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškovės ieškiniu sutinka ir palaiko atsiliepime į ieškinį pateiktus savo argumentus. Atsiliepime nurodė, kad atsakovai dėl reikalavimo teisių perleidimo trečiojo asmens neinformavo, jų trečiajam asmeniui nepateikė ir sutikimo ji nėra davusi. Trečiojo asmens įsitikinimu, atsakovė UAB GelvoraSergel prieš ieškovę ir trečiąjį asmenį jokių išieškojimo veiksmų imtis negalėjo. Pabrėžia, kad yra solidariai atsakingas asmuo, trečioji šalis, todėl kreditorius neinformavęs jos ir be jos sutikimo neturėjo teisės perleisti reikalavimo. Kreditorius privalėjo su įkaito davėju pasirašyti atskirą hipotekos perleidimo sutartį.

11. Trečiasis asmuo A. Š. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad sutinka su ieškiniu ir palaiko ieškovės reikalavimus. Atsiliepime teigė, kad kreditas prieš jį perleidžiant banko jau buvo nurašytas, o dokumentai klastojami, tinkamai nedeklaruojamos ir neapskaitomos pinigų sumos, vengiama mokėti mokesčius. Paskutinis tariamos skolos perėmėjas UAB Gelvora neturėdamas teisės sudaryti (veikla neregistruojama), o vadovas pasirašyti (nėra valdybos/akcininkų/steigėjų tarybos leidimo) reikalavimų teisės perleidimo sutartį, kuri yra neteisėta nuo jos sudarymo momento, užsiima neteisėta veikla ir neturi pagrindo reikalauti iš ieškovės jokios sumos. Nuo pat pradžių forminant ir išduodant kreditą AB Citadele specialistai darė klaidas, turėjo kelis kartus atvažiuoti pasirašyti kredito sutartį, sutarties pakeitimus, iš naujo rinkti reikalaujamus dokumentus, pasirašius sutartį, pasirūpinti papildomu užstatu, pasirašyti Hipotekos lakšto priedą. Trečiasis asmuo banku pasitikėjo, manydamas, kad jis veikia sąžiningai ir neturi blogų kėslų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

13. Teismas sprendė, kad šalys laikė, kad jiems teises ir pareigas nustato 2006 m. lapkričio 16 d., o ne 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142. Teismo vertinimu, tai, kad pateiktų Kreditavimo sutarčių datos yra skirtingos nepaneigia aplinkybės, kad sutartiniai įsipareigojimai ieškovei kilo pagal 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142. Ieškovė teismo posėdžio metu tvirtindama, jog savo įsipareigojimus vykdė pagal 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142 negalėjo paaiškinti, kodėl buvo reikalinga ir ji vyko pasirašyti bei pasirašė dvi Kreditavimo sutartis su tuo pačiu numeriu KSV/142. Ieškovė taip pat nenurodė ir teismas nenustatė, kad Kreditavimo sutarčių Nr. KSV/142 egzemplioriuose nuostatų turinys yra skirtingas, o ieškovė pinigus gavo pagal abi sutartis. Kaip nurodė atsakovai tokia situacija galėjo susiklostyti dėl techninės klaidos. Teismas neturi pagrindo abejoti tokia atsakovų argumentacija, kadangi ji neprieštarauja byloje esančiai medžiagai.

14. Tiek Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142, tiek Kreditavimo sutarties BKS/655 9 straipsnio 9.1.7 punktai numato, jog kiekvienas kredito gavėjas patvirtina, kad jis supranta, kad nutraukus Sutartį, skola bus išieškoma iš įkeisto nekilnojamojo turto, neatsižvelgiant į būsto statusą ir nepilnamečių bei kitų išlaikytinių, gyvenančių įkeistame būste, interesus. Teismas laikė, kad ieškovės nurodoma aplinkybė nereiškia atsakovo AS Citadele bankas tyčinių veiksmų, turėjusių lemiamą įtaką ieškovės valiai susiformuoti, kadangi šios aplinkybės neįvyko prieš Kreditavimo sutarčių Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655 sudarymą ar jų sudarymo metu, atsakovui iš anksto negalėjo būti žinoma, jog ieškovė su bendraskoliais savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdys. Kaip teisingai pastebi atsakovas, Kreditavimo sutarčių 9.1.7 punktuose numatytas atvejis yra sutarčių netinkamo vykdymo pasekmė. Pažymėjo, kad tam, jog būtų galima sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės, tokį sandorį siekiantis nuginčyti asmuo turi įrodyti, jog kontrahentas žinojo tam tikrą esminę ieškovės valiai sudaryti ginčo sutartį susiformuoti informaciją jau sutarties sudarymo metu, tačiau ją nuslėpė ar nurodė kitokią. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė pastarosios aplinkybės. Įvertino ir tai, kad ieškovė, būdama atidi ir rūpestinga, kaip pati nurodė teismo posėdžio metu, esanti ekonomistė, dirbusi banke, turėjo pakankamai laiko ir sąlygas prieš ginčo sutarčių sudarymą išsamiai susipažinti su jų sąlygomis, pateikti prieštaravimus.

15. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, jog atsakovas ar/ir jo darbuotojai įtikinėjo ieškovę dėl sutarčių sudarymo, informaciją teikė klaidinančiu būdu, nutylėjo aplinkybes, ar įrodymų, kad atsakovas spaudė ieškovę pasirašyti ginčo sutartį (CPK 178 straipsnis). Taigi, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė apgaulės, pasireiškusios nei informacijos nutylėjimu, nei aktyviais veiksmais, buvimo fakto. Taip pat ieškovė neįrodė, kad atsakovas savo veiksmais tyčia siekė suklaidinti, apgauti ieškovę, įtikinti ją sudaryti Kreditavimo sutartis ir papildomus susitarimus, sąmoningai nuslepiant itin reikšmingą informaciją ir būtent tai lėmė ieškovės apsisprendimą bei ginčo sutarčių ir susitarimų sudarymą (CK 1.91 straipsnis). Kreditavimo sutartys ir papildomi susitarimai negali būti vertinami, kaip sudaryti apgaule, vien dėl to, kad ieškovei atsirado neigiami padariniai.

16. Teismas laikė, kad skolos išieškojimo procese skolininkės ir kreditoriaus galimai vykę susitarimai nesudaro pagrindo vertinti, kad Kreditavimo sutartys ir papildomi susitarimai sudaryti atsakovui (kreditoriui) panaudojus apgaulę.

17. Nagrinėjamu atveju ieškovei netinkamai vykdant savo sutartinius įsipareigojimus, atsakovas nutraukė sutartis ir pradėjo skolos išieškojimą, todėl priešingai nei teigia ieškovė, atsakovas nutraukdamas sutartis niekaip sutarčių vykdymo sąlygų nepakeitė, todėl šis ieškovės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

18. Atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovas AS Citadele bankas perleisdamas ieškovės paskolas pagal Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655 naujam kreditoriui AS Reverta, kuris yra kitos šalies bankas nerezidentas, pažeidė CK 6.101 straipsnio 5 dalį, kadangi pastarosios teisės normos taikymas nėra susijęs su Kreditavimo sutarčių galiojimu.

19. Pažymėjo, kad ginčijamas sandoris nėra apsimestinis. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys sudarydamos Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142 turėjo konkrečių tikslų, ieškovei kartu su kitais bendraskoliais buvo suteiktas kreditas konkrečiam tikslui, šalys susitarė dėl konkrečių tarpusavio teisių ir pareigų. Taip pat byloje nenustatyta, kad pastaruoju sandoriu buvo dengiamas kitas sandoris. Netinkamai vykdant sandorį, jo teisiniai padariniai išliko, todėl laikytina, kad jį sudariusių asmenų valia, išreikšta Kreditavimo sutartyje, atitiko jų vidinę valią, dėl ko ieškovės argumentai dėl sandorio apsimestinumo laikytini nepagrįstais.

Šalies argumentai

20. Nurodė, kad nuo Kreditavimo sutarčių sudarymo yra praėję daugiau nei 10 metų. Akivaizdu, kad ieškovei apie Kreditavimo sutarčių sąlygas buvo žinoma nuo Kreditavimo sutarčių sudarymo momento. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2019 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus daugiau nei 10 metų. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nenurodė jokių motyvų, kodėl reikšdama ieškinį praleido ieškinio senaties terminą. Tuo tarpu iš bylos aplinkybių taip pat nenustatyta, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Atsižvelgiant į išdėstytą, yra pagrindas tenkinti atsakovų prašymą taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl Kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir taip pat ieškinį atmesti ir šiuo pagrindu (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

21. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės skola pagal Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655 buvo nurašyta į nuostolius (CPK 178 straipsnis). Šiam ieškovės argumentui prieštarauja ir byloje esantys duomenys, iš kurių matyti, kad antstolis Robertas Vasiliauskas vykdomosiose bylose Nr. 0179/16/00389 ir Nr. 0179/16/00390 vykdė priverstinius skolos išieškojimo veiksmus ieškovės atžvilgiu. Lietuvos teismų informacinės Liteko sistemos duomenimis ieškovė aktyviai savo veiksmus gynė priverstinio vykdymo procese (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2VP-7570-809/2018, 2YT-23923-430/2016, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi be pačios ieškovės deklaratyvaus teiginio, byloje nėra jokių kitų įrodymų patvirtinančių ieškovės skolos nurašymą į banko nuostolius.

22. Teismo vertinimu, naujojo kreditoriaus asmuo nėra svarbus skolininkui (ieškovei), nes asmuo, kuriam turi būti įvykdyta teismo procesiniu sprendimu nustatyta piniginė prievolė, negali daryti įtakos skolininko padėčiai, jo prievolių apimčiai ir jų vykdymo tvarkai, kuri buvo aiškiai nurodyta tiek Kreditavimo sutartyse, tiek antstolio patvarkymuose.

23. Ieškovė buvo tinkamai informuota apie sudarytą Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartį ir laikytina, kad pateiktas pranešimas apie kreditoriaus pasikeitimą tinkamai informavo skolininkę apie sudarytą cesiją.

Šalies argumentai

24. Ieškovė deklaratyviai nurodo, kad Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartis ir Kreditų portfelio perleidimo sutartis pripažintinos negaliojančiomis CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Ieškovė nedetalizavo ir nenurodė, kokiu būdu vieša tvarka ir gera moralė buvo pažeista, o teigdama, jog taip pat šios sutartys pripažintinos negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytos dėl apgaulės ir ekonominio spaudimo, nedetalizuoja ir nepaaiškina kaip apgaulė ir ekonominis spaudimas pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

25. Nagrinėjamu atveju ieškovė yra skolininkė atsakovo atžvilgiu, t. y. nėra subjektas, turintis teisę reikšti reikalavimą CK 1.82 straipsnio pagrindu ir ginčyti 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties.

26. Ieškovė nenurodo, kokioms konkrečiai imperatyvioms įstatymo normoms sutartis prieštarauja.

27. Atmetė ieškovės teiginius, kad UAB GelvoraSergel neturi licencijos vykdyti skolų išieškojimo veiklą, ši veikla nenurodyta jo įstatuose, kadangi skolų išieškojimas nėra finansinės paslaugos tai kaip jas reglamentuoja Finansinių įstaigų įstatymo nuostatos (3 straipsnis), kuriai privalomai turi būti išduodama licencija. Taip pat ieškovė remiasi Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, kuri nėra susijusi su ginčo dalyku, nes atsakovui reikalavimo teisės buvo perleistos pagal sutartį, kuri buvo nutraukta. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 33 straipsnį kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal su kredito gavėjais sudarytas galiojančias kredito sutartis tik į viešąjį kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. Taigi nenustačius Kreditavimo sutarčių, Kreditų portfelio perleidimo sutarties dalies ir Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis pagrindų, ieškovės ieškinys netenkinamas. Netenkinus pastarųjų reikalavimų, netenkinami ir kiti ieškinio reikalavimai dėl Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notaro Edgaro Normanto 2014 m. kovo 20 d. vykdomųjų įrašų panaikinimo, dėl restitucijos taikymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

28. Ieškovė R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės R. K. patikslintą ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliantei priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės UAB „GelvoraSergel“. Jeigu būtų pripažinta, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, apeliantė prašo ieškinio senaties terminą atnaujinti.

29. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą dėl 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142, 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 ir 2006 m. spalio 17 d. Kreditavimo sutarties Nr. BKS/655 pripažinimo negaliojančiomis. Nurodė, kad apeliantė tik bankroto byloje 2018 m. rugsėjo 14 d. gavusi 2017 m. birželio 22 d. gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties vertimo ir 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutarties kopijas sužinojo, kad AS „Citadele bankas“ elgėsi nesąžiningai, nevykdė kreditavimo sutarčių sąlygų. AS „Citadele bankas” atstovas neneigia to fakto, kad 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutarties kopiją pateikė tik apeliantės bankroto byloje Molėtų teismo rūmams paprašius. Akivaizdu, kad apeliantė apie jos teisių pažeidimą sužinojo tik gavusi minėtas sutartis, todėl ir pareiškė ieškinį 2019 m. balandžio 29 d. Tik bankroto byloje teismui išreikalavus 2018 m. rugsėjo 14 d. sužinojo, kad AS „Citadele bankas” pardavė visas apeliantės turėtas paskolas, nors AS „Citadele bankas“ 2010 m. liepos 31 d. rašte Nr. V-9/6941 pranešė apie vykdomą banko restruktūrizaciją ir paminėjo tik paskolos numerį Nr. KSV/142. Teismas be pagrindo neįvertino prejudicinio fakto, kad apeliantė tik 2018 m. rugsėjo 14 d. sužinojo, kad buvo perleista skola pagal fiktyvią 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142. Remdamasi AS „Citadele bankas“ dokumentais pagal kuriuos buvo vykdomi susitarimai, apeliantė buvo įsitikinusi, kad ji pinigus gavo ir vykdė įsipareigojimus bankui, pagal 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142, tai patvirtino ir Hipotekos lakštai, UAB „NIF Lietuva“ susitarimai. Ieškinys teisme gautas 2019 m. balandžio 29 d., o paaiškėjus naujoms svarbioms aplinkybėms ir AS „Reverta” teiginiams, kad buvo sudaryta tik viena 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142 sutartis, teismui buvo pateiktas patikslintas ieškinys su patikslintais reikalavimais. Taigi šiuo atveju apeliantė kreipėsi dėl sutarčių negaliojimo nepraėjus 10 metų terminui, kai 2018 m. rugsėjo 14 d. sužinojo apie jos teisių galimą pažeidimą. Jeigu būtų pripažinta, kad ieškinio senaties terminas vis dėlto yra praleistas, apeliantės vertinimu, jis turėtų būti atnaujintas dėl atsakovų nesąžiningumo ir apgaulės.

Žemesnės instancijos teismas

29.2. Teismas klaidingai ir be faktinio pagrindo vadovavosi tik deklaratyvia atsakovų argumentacija, kodėl atsirado dvi visų šalių pasirašytos kreditavimo sutartys su skirtingomis datomis registruotos vienu numeriu ir, kad tai yra techninė klaida. Nurodė, kad buvo parengtos ir pasirašytos dvi kreditavimo sutartys su tuo pačiu numeriu Nr. KSV/142 ir skirtingomis datomis. Kadangi visuma pateiktų dokumentų patvirtina, kad apeliantė su bendraskoliais vykdė įsipareigojimus pagal 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartį KSV/142, tai tokia pati 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartis KSV/142 yra apsimestinė ir juridine prasme niekinė nuo jos sudarymo datos. Teismas pažeisdamas CPK 329 str. nepagrįstai sprendė, jog byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad atsakovė ir bendraskoliai su AS „Citadele bankas“ Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142 sudarė ir pasirašė 2006 m. lapkričio 16 d.

29.3. Teismas netyrė ir nesiaiškino esminio fakto, pagal kurios dienos 2006 m. lapkričio 14 d. ar 2006 m. lapkričio16 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142 AS „Citadele bankas“ iš tiesų suteikė kreditą apeliantei ir bendraskoliams ir ar pervedė pinigus į kredito gavėjų tam atidarytą sąskaitą, kaip nurodyta kreditavimo sutartyje. Teismas ignoravo apeliantės ir bankroto administratoriaus Rimanto Paulausko prašymą pareikalauti AS „Citadele bankas“ pateikti teismui banko mokėjimo dokumentą, kuris būtų akivaizdus įrodymas šalių ginče priimant teisingą sprendimą. Teismas netinkamai taikė CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą. 2006 m. lapkričio 16 d. apsimestiniu sandoriu buvo pažeistos trečiojo asmenų L. S. Š. (laiduotoja) teisės ir teisėti interesai. Jai nežinant, jos neinformavus pagal apsimestinį sandorį 2010 m. liepos 31 d. ir 2017 m. birželio 22 d. buvo neteisėtai sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutartys ir neteisėtai parduotas jos turtas (CK 1.87 str. 2 d. ir CK 4.181 str. 3 d.). 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142 buvo pasirašyta būtent 2006 m. lapkričio 14 d. ne per klaidą. Vienam iš bendraskolių D. N. išvykus, už jį pagal notaro patvirtintą įgaliojimą Nr.1-12898 pasirašė apeliantė R. K. (tuo metu R. P.), nes AS „Citadele bankas“ pareikalavo pasirašant sutartį, ant visų sutarties egzempliorių būtinai įrašyti įgaliojimo pasirašyti už D. N. pagrindą. Taip buvo padaryta ir tai matyti 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 2-ąjame puslapyje sutarties dalyje Kredito gavėjų vardai, pavardės, parašai (1 bylos tomas 12 psl.). Tuo tarpu 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutarties KSV/142 kredito gavėjas D. N. nepasirašė. Sutartis, kurios nėra pasirašęs kredito gavėjas negali būti galiojanti. Pabrėžtina, kad visuose registruose, kuriems reikia pateikti registruojamo sandorio originalą, t. y.: ir Hipotekos Vilniaus skyriuje, ir VĮ Registrų centro, Hipotekos registro archyve yra užregistruota apeliantės ir bendraskolių prievolė pagal 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142. Teismas nenagrinėjo to fakto, kad tiek AS „Citadele bankas“, tiek UAB „GelvoraSergel” kaip įrodantį dokumentą, kad buvo perleista 2006 m. lapkričio 16 d. pateikia pačių parengtas lenteles, į kurias atsakovai gali įrašyti kokius nori duomenis, labai paprastai galima suklastoti. Teismas pripažindamas galiojančia 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartį remiasi Lietuvos Banko Paskolos rizikos duomenimis (toliau – PRDB), tačiau juos pateikia Lietuvos Respublikoje veikiančios (veikusios) kredito įstaigos. Apeliantės atveju, duomenis nežinia kada, nežinia kokius teikė atsakovas AS „Citadele bankas“ ir, siekiant ekonominės naudos galėjo suklastoti Lietuvos bankui teikiamus duomenis ir į PRDB tikslingai pateikti apsimestinį 2006 m. lapkričio 16 d. sandorį.

29.4. Apeliantei atsakovas informaciją pateikė klaidinančiu būdu ir elgėsi nesąžiningai, apgaulės būdu nutylėjo aplinkybes, kurias planavo įvykdyti ir vėliau savo nesąžiningus planus įvykdė. Jei apeliantė būtų žinojusi, kad bankas apgaudamas keis sandorio sąlygas, ji būtų nesudariusi nei 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142, nei 2006 m. spalio 17 d., Kreditavimo sutarties Nr. BKS/655. AS „Citadele bankas“ taip pat pažeidė imperatyvią CK 6.59 str. nuostatą draudimą vienašališkai pakeisti sutarčių sąlygas.

Žemesnės instancijos teismas

29.5. Teismas visiškai netyrė, neanalizavo ir nepasisakė dėl AS „Citdele bankas” restruktūrizacijos bei AS „Citadele bankas” 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties sudarymo aplinkybių, nes tokiam itin stambiam finansiniam sandoriui sudaryti AS „Citadele bankas” turėjo gauti kontroliuojančios institucijos Lietuvos banko leidimą. Šių aplinkybių teismas netyrė, kaip ir neįsitikino dėl atsakovo licencijos panaikinimo. Teismas, vertindamas UAB „GelvoraSergel“ legitimumą sudaryti 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartį nesivadovavo FĮĮ 3 str. 2 ir 3 d . nurodyta nuostata, jog be licencijos draudžiama teikti licencines finansines paslaugas, t. y. sudaryti reikalavimo teisių pirkimo/pardavimo sutartis.

29.6. Pirmos instancijos teismas nenurodydamas motyvo nenagrinėjo ir nevertino 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų perleidimo sutarties 11 dalies 11.4 p. ir 11.5 p. sąlygos (9 bylos tomas 32 psl.), kad perėmėjas gauna teisę į perimtą nekilnojamąjį turtą tik tada, kai perėmėjo, t. y. UAB „GelvoraSergel“ teisė yra registruojama atitinkame registre. Perleidus teisę pagal pagrindinę prievolę, kuri užtikrinta hipoteka nepereina naujam kreditoriui savaime, tai įvyksta tik perdavus hipotekos lakštą indosamentu ir įregistravus jį centriniame hipotekos registre (CK 4.189 str.). Nei reikalavimo teisė, nei hipoteka jokiame registre neįregistruota, todėl darytina išvada, kad apeliantės ir bendraskolių dalyje AS „Reverta“ ir UAB „GelvoraSergel“ sandoris yra apsimestinis. CK 6.104 str. 2 d. nurodo, kad jeigu perleidžiamas reikalavimas, kurio įvykdymas užtikrintas įkeitimu (hipoteka), tai tokio reikalavimo perleidimas turi būti registruojamas hipotekos registre (CPK 557 str.). Kad šis perleidimo faktas pažymimas viešame registre nurodo ir CK 6.109 str. 3 d. nuostata. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tą faktą, kad Lietuvos Respublikos Hipotekos registro archyvo 2018 m. liepos 9 d. išraše Nr. SR 10-5599(18) įregistruoto kreditoriaus UAB „GelvoraSergel“ nėra.

29.7. Teismas pripažindamas 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų perleidimo sutartį galiojančia nepagrįstai rėmėsi 2017 m. gruodžio 1 d. Sandorio užbaigimo pažyma.

29.8. Teismas nenagrinėjo galimo apgaulės fakto ir aplinkybių, dėl 2014 m. kovo 20 d. notaro vykdomųjų įrašų (notarinis registras Nr. 2793 ir Nr. 2795) negaliojimo.

Atsiliepimas

30. Atsakovas AS „Citadele banka“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad skunde iš esmės dėstomi lygiai tie patys argumentai, kuriais ieškovė vadovavosi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kuriuos teismas išsamiai įvertino sprendime. Atsižvelgdamas į tai, kad skundo argumentacija yra identiška ieškovės procesiniuose dokumentuose pateiktiems argumentams, o visi atsikirtimai į juos buvo nurodyti banko 2022 m. liepos 5 d. atsiliepime į patikslintą ieškinį bei banko atstovo pasisakymuose teismo posėdžių metu, bankas šių argumentų nebekartos ir prašo apeliacinės instancijos teismą, priimant sprendimą, vadovautis atsiliepime į patikslintą ieškinį bei teismo posėdžių metu išreikšta banko pozicija. Atkreipė dėmesį į skunde kelis kartus pakartotą teiginį, kad Perleidimo sutarties sudarymas neva pažeidė CK 4.181 straipsnio 3 dalies imperatyvą, numatantį, kad svetimo daikto hipotekos atveju kreditorius neturi teisės perleisti reikalavimo teisės trečiajam asmeniui be įkeisto turto savininko sutikimo. Apeliantė manipuliuoja šia įstatymine nuostata, nutylėdama, kad ji įsigaliojo po CK pakeitimų tik nuo 2012 m. liepos 1 d., todėl Perleidimo sutarties sudarymo metu toks reikalavimas kreditoriui (bankui) neegzistavo. Bankas yra įsitikinęs, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, tinkamai įsigilinęs į byloje surinktą informaciją, įvertinęs šalių paaiškinimus bei jų pateiktus procesinius dokumentus ir įrodymus.

31. Atsakovė UAB „GelvoraSergel“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir iš ieškovės priteisti atsakovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

32. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Atsakovė pažymėjo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 sudarymo data yra 2006 m. lapkričio 16 d. Taip pat, teisingai sprendė, kad Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 šalys laikė, kad jiems teises ir pareigas nustato 2006 m. lapkričio 16 d., o ne 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142.

Šalies argumentai

32.2. Ieškovės nurodytos aplinkybės jokiu atveju nereiškia ir negali reikšti atsakovo apgaulės, kadangi jos nevyko ir negalėjo vykti prieš sandorio sudarymą ar jo sudarymo metu, taigi, atsakovui negalėjo būti žinomos, be to, tokios aplinkybės yra natūrali ieškovės įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartis nevykdymo pasekmė, reglamentuota Kreditavimo sutartyse ir teisės aktuose.

32.3. Atsakovė nutraukdama sutartis niekaip nepakeitė prievolės vykdymo sąlygų – atsakovė, turėdama teisinį pagrindą, nutraukė Kredito sutarčių galiojimą ir pradėjo įsiskolinimo išieškojimą.

32.4. Ieškovė pripažįsta, jog yra gavusi 2010 m. liepos 31 d. pranešimą apie 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutarties Nr. 10-247 sudarymą, todėl, akivaizdu, kad ieškovė apie reikalavimo teisių pagal Kreditavimo sutartis perleidimą turėjo sužinoti vėliausiai 2010 m. liepos 31 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškiniu reiškiamiems reikalavimams, dalyje dėl Kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ieškinio senaties terminas baigėsi vėliausiai 2020 m. liepos 31 d. (patikslintas ieškinys buvo pareikštas tik 2022 metais). Papildomai pastebėjo, jog nors ieškovė su apeliaciniu skundu teikia prašymą atnaujinti senaties terminą, tačiau, iš esmės nepateikia jokių objektyvių įrodymų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti paminėtą prašymą.

32.5. Ieškovė aktyviai bendradarbiavimo su Lietuvoje veiklą vykdančiu atsakovo atstovu – UAB „NIF Lietuva“, visais ieškovei rūpimais klausimais. Todėl, spręstina, jog 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutarties Nr. 10-247 sudarymas niekaip nepaveikė ieškovės teisinio statuso, juo labiau, kad ir pačiame patikslintame ieškinyje nėra nurodoma, kokiais konkrečiais atvejais ieškovės teisės tapo labiau suvaržytos, ar kokias teises ieškovė prarado dėl ginčo sandorio sudarymo. Paminėtą teiginį dėl teisių apribojimo, ieškovė įrodinėja abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie nagrinėjamoje byloje teisinės reikšmės neturi. Dėl ginčo sandorio sudarymo ieškovės prievolės apimtis ar jos vykdymas nepasikeitė, t. y., išliko tokie patys, kaip ir iki ginčo sandorio sudarymo, jokios naujos pareigos ieškovei nekilo. Dėl ginčo sandorio sudarymo ieškovė neprarado jokių teisių, ar šios nebuvo kaip nors papildomai suvaržytos. Kitaip tariant, po ginčo sandorio sudarymo ieškovės prievolė išliko tokia pati, kokia buvo iki ginčo sandorio sudarymo, o atsakovas neįgijo jokių papildomų teisių ieškovės atžvilgiu, t. y., įgijo tik tas reikalavimo teises, kurias turėjo pradinis kreditorius.

32.6. Nesutiko, kad ieškovė nebuvo informuota apie Reikalavimų portfelių perleidimo sutarčių sudarymą, taip pat, kad ieškovei nebuvo pateiktos Reikalavimų portfelių perleidimo sutartys. Nurodė, kad neatitinka tikrovės teiginys, jog ieškovei 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartis nebuvo pateikta ir ją išreikalavimo tik teismas. Pažymėjo, kad Sutartį ieškovei pateikė atsakovė UAB „GelvoraSergel“ su 2018 m. sausio 19 d. atsakymu į ieškovės prašymą (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 1). Vėliau pati ieškovė paminėtą sutartį pateikė Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, į kurią kreipėsi su skundu dėl atsakovės veiklos (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 2). Taip pat, antstolis R.Vasiliauskas 2017 m. lapkričio 17 d. patvarkymais Nr. 0179/16/00389 S17-17107 ir Nr. 0179/16/00390 S17-17099 ieškovę informavo apie sudarytą Sutartį ir įvykusį reikalavimo teisių perleidimą (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 3). Nagrinėjamu atveju ieškovei pateiktus 2010 m. liepos 31 d. ir 2017 m. rugsėjo 13 d. pranešimus dėl reikalavimo perleidimo pagal Reikalavimų portfelių perleidimo sutartis (ieškinio priedai Nr. 6 ir Nr. 9) pasirašė tiek pradinis kreditorius, tiek naujasis kreditorius, todėl laikytina, kad ieškovei apie reikalavimo perleidimą pranešė pradinis kreditorius ir naujajam kreditoriui CK 6.109 str. 9 d. numatyta pareiga pateikti skolininkui reikalavimo perleidimo sutartį nėra taikoma. Taigi, atsakovės ieškovei pateikė Reikalavimų portfelių perleidimo sutartis, nors tokios pareigos neturėjo.

32.7. Byloje pateiktoje 2018 m. rugsėjo 10 d. antstolio Roberto Vasiliausko pažymoje Nr. 0179/16/003892017-11-17 nurodytos iš ieškovės išieškotos sumos. Be to, ir patikslintame ieškinyje pripažįstama, kad po reikalavimo teisių perleidimo atsakovui buvo išieškoma iš ieškovės ir bendraskolių turto. Todėl, nagrinėjamu atveju, CK 6.102 str. negali būti taikomas.

32.8. Licencijų (ne)turėjimas ar įvairių komercinės veiklos rūšių (ne)vykdymas niekaip neįtakoja ir negali įtakoti nagrinėjamoje byloje svarstomo sandorių negaliojimo klausimo, kadangi nurodytos aplinkybės galėtų turėti įtaką nebent teisės aktuose numatytos atsakomybės atsakovės atžvilgiu taikymui, bet ne sandorio galiojimui. Galiojantys teisės aktai nenumato pareigos atsakovei turėti tam tikrą licenciją, kadangi atsakovė nevykdo jokios licencijuojamos veiklos. Jokie galiojantys teisės aktai nenustato, kad atsakovės vykdoma skolų išieškojimo veikla būtų laikoma finansine paslauga, ar kad turėtų būti licencijuojama. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nenurodoma, koks teisės aktas ir konkretus jo straipsnis atsakovei nustato pareigą turėti tam tikrą licenciją. Atsakovė vykdo tik skolų išieškojimo veiklą. Ta aplinkybė, jog atsakovės įstatuose buvo nurodytos ir kitos galimos veiklos rūšys, dar nereiškia, kad atsakovė jas faktiškai vykdo ar privalo vykdyti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius, jog atsakovė faktiškai užsiima licencijuojama finansinių paslaugų veikla. Akcentavo, kad visos galimos finansinės paslaugos yra išvardintos FĮĮ 3 str., tarp kurių nėra nurodyta skolų išieškojimo veikla. Taip pat, svarbu, jog ne visos, o tik tam tikros specifinės finansinės paslaugos yra licencijuojamos, pvz., indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas, skolinimas. Nagrinėjamu atveju, atsakovei reikalavimo teisės buvo perleistos pagal nutraukimu pasibaigusią kredito sutartį, todėl, netaikomas reikalavimas atsakovei būti įtrauktai į viešąjį kreditorių sąrašą.

Atsiliepimas

33. Trečiasis asmuo D. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės apeliacinį skundą tenkinti.

34. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

34.1. Nurodė, kad pagal informaciją, kuri buvo 2010 m. liepos 31 d. AS „Citadele banka“ (buvęs AB PAREX bankas, vėliau daug kartų keitė pavadinimus) rašte, buvo įsitikinęs, kad 2010 m. liepos 31 d. įvyko banko restruktūrizacija. AS „Citadele banka” nusirašydavo įmokas paskolai pagal 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142, todėl neturėjo pagrindo manyti kitaip iki 2017 m. rugsėjo 13 d. UAB „GelvoraSergel“ rašte nurodytos informacijos, kad paskola perleista. Pirmosios instancijos teismas nevertino esminio fakto (galimo slėpimo), kad nei AS „Citadele banka“, nei UAB „GelvoraSergel“ nepateikė skolininkams nei vienos reikalavimo perleidimo sutarties. Su 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutarties kopija trečiasis asmuo susipažino tik S. L. Š. byloje Nr. e2-6479-534/2018 dėl 2010 m. liepos 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir tik po to, kai 2018 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartį skirti AS „Citadele banka“ tuometinei vadovei J. J. ir UAB „NIF Lietuva“ likvidatoriui V. Š., skirti po 300 Eur baudą už rašytinių įrodymų nepateikimą. Atsakovai piktybiškai neteikė reikalaujamų dokumentų. O su 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties vertimo kopija susipažino tik 2018 metais Molėtų teismo rūmams išreikalavus dokumentus apeliantės bankroto byloje Nr. e2FB-6-732/2023. Akivaizdu, kad tiek trečiasis asmuo, tiek apeliantė su bendraskoliais apie neteisėtus ir nesąžiningus atsakovų veiksmus sužinojo tik 2018 metais ir ieškinys buvo pateiktas 2019 m. balandžio 29 d. nepraleidus 10 metų termino. Taip pat pažymėjo, kad byloje taikyti ieškiniui senatį prašė tik AS „Citadele banka“ ir UAB „GelvoraSergel“, tačiau kiti atsakovai - AS „Reverta“ ir notaras Edgaras Normantas taikyti senaties neprašė.

34.2. Pažymėjo, kas apeliantė ir kiti bendraskoliai su AS „Citadele banka“ 2006 m. lapkričio 14 d. pasirašė Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad paskola buvo išduota ir kad pinigus gavo pagal 2006 m. lapkričio 16 d. pasirašytą Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142, kaip teigia atsakovas. AS „Citadele banka“ įrodančių dokumentų, kad pinigai buvo išmokėti pagal 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142 nepateikė.

34.3. Ant 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 nėra D. N. parašo, šios sutarties jis nei 2006 m. lapkričio 16 d., nei kurią kitą dieną nepasirašė. Ši aplinkybė patvirtina tą faktą, kad 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142 negaliojanti ir, kad ji nėra techninė klaida.

34.4. Pažymėjo, kad bankas formindamas kreditą neatskleidė savo tikrųjų sumanymų. Informuodamas apie kredito sąlygas klaidino, turėjo savo slaptus tikslus, nutylėjo svarbias aplinkybes, kurias vėliau nesąžiningai veiksmais įvykdė. Bankas nuo pat pradžių nevykdė sandorio sąlygų: paskolos pinigus pervedė ne kredito gavėjams (kaip nurodyta kreditavimo sutartyje 1.25. ir 3.2. punktai), o žemės sklypų pardavėjui, nutraukė sutartį nepasibaigus kredito grąžinimo terminui, nesilaikė sutarties 12.1. punkto ir sąlygas keitė vienašališkai be raštiško šalių susitarimo, išieškojimus nukreipė ne tik į bankui įkeistą turtą, bet ir į asmeninę nuosavybę. Bankas manipuliuodamas ir siekdamas finansinių interesų sudarė dvi vienodas kreditavimo sutartis su tokiu pačiu sutarties registravimo numeriu KSV/142, kreipėsi į notarą dėl dviejų vykdomųjų įrašų vienam kreditui išieškoti, buvo padaryti du vienodi vykdomieji įrašai, antstolio užvestos dvi vienodos išieškojimo bylos, pagal kurias vėliau buvo vykdomi išieškojimai. Kad nebūtų apskųsti antstolio ir banko veiksmai, banko atstovas UAB „NIF Lietuva“ 2016 m. kovo 22 d. pasiūlė pasirašyti susitarimą, kad pardavus įkeistą turtą ir sumokėjus 15 000 Eur, apeliantė ir tretieji asmenys bankui nebus skolingi. Su šiomis sąlygomis sutiko, pasirašė 2016 m. gegužės 9 d. Susitarimą, tačiau bankas vėl apgavo ir, parduodant paskutinį S. L. Š. turtą, gavom pranešimą, kad skola parduota UAB „GelvoraSergel“. Tiek AS „Citadele banka“, tiek UAB „GelvoraSergel“ manipuliavo informacija ir slėpė ją: nepateikė reikalavimo perleidimo sutarčių (sutartis išreikalavo teismai), nenurodė, kokią skolos sumą galimai perleido ar pirko. Jeigu 2006 m. lapkričio 14 d. prieš sudarant kreditavimo sutartį būtų turėję pilną informaciją apie banko nesąžiningus tikslus, kurių sieks nesilaikydamas sutartyje nurodytų sąlygų, nebūtų sudarę 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142.

34.5. Pažymėjo, kad 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutartis yra neteisėta, nes pažeista imperatyvi CK 4.181 str. 3 dalyje nustatyta teisės norma, kuri nurodo, jog svetimo daikto hipotekos atveju kreditorius neturi teisės perleisti reikalavimo teisės trečiajam asmeniui be įkeisto turto savininko sutikimo.

Žemesnės instancijos teismas

34.6. Pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė ir netyrė to fakto patvirtinančio, kad UAB „GelvoraSergel” 2017 m. birželio 22 d. sutartis yra fiktyvi ir niekinė, nes UAB „GelvoraSegel“ nėra įregistruota Lietuvos Respublikos Hipotekos registre, kas prieštarauja CK 6.104 str. 2 d. nuostatai. UAB „GelvoraSergel“ 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų perleidimo sutartis yra fiktyvi, nes ja nebuvo nieko nei perleista, nei perimta, todėl ir nėra nieko registruota Hipotekos registre. 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartis negalioja, nes sandoris buvo sudarytas juridinio asmens valdymo organų, neturint privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos ir prieštaraujant juridinio asmens tikslams.

34.7. UAB „GelvoraSergel” užsiima įstatuose neregistruota veikla, t. y. skolų išieškojimas reikalavimo teisių pirkimo sutarčių pagrindu (tokios veiklos veiklų klasifikatoriuje apskritai EVRK2 nėra). Pagal įstatus UAB „GelvoraSergel“ užsiima agentūrų ir kredito biurų veikla (82.91 klasė). Į šią klasę patenka - išmokų pagal išieškojimus rinkimo ir surinktų pinigų pervedimo klientams paslaugų, tokių kaip pinigų pagal vekselius ar skolų išieškojimo paslaugos veikla. UAB „GelvoraSergel” veikla prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams nurodytiems įstatuose, (CK 1.80 str., 1.82 str.). UAB „GelvoraSergel” veiksmai ieškovės atžvilgiu prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.). Be to, UAB „GelvoraSergel” nėra įmonių sąraše, kurioms suteikta teisė perimti iš banko kreditorinius reikalavimus ir neturi licencijos tokiai veiklai (pažeidė FĮĮ 3 str. 3 dalį).

34.8. Teismas nenagrinėjo fakto, kodėl Vilniaus rajono 6-jo notarų notaras Edgaras Normantas 2014 m. kovo 20 d. tam pačiam prievolės užtikrinimui įkeistam turtui ir tai pačiai paskolos sumai (1 135 000,00 Lt (328 718,72 Eur) išdavė du vykdomuosius įrašus: notarinio registro Nr. 2793 ir Nr. 2795. Pagal tai darytina išvada, kad notarui pateikė dvi kreditavimo sutartis ir tikrą, ir apsimestinę. Vien dėl šio fakto pirmosios instancijos teismas negalėjo abiejų notaro vykdomųjų įrašų Nr. 2793 ir Nr. 2795 pripažinti galiojančiais. Notaro vykdomieji įrašai Nr. 2793 ir Nr. 2795 dėl išieškojimo iš turto turėjo būti pripažinti niekiniais ir kitu pagrindu, t. y. dėl neteisėto reikalavimo teisės perleidimo.

Atsiliepimas

35. Trečiasis asmuo S. L. Š. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės R. K. apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad apie sutartis, kurias ginčija apeliantė, sužinojo tik po 2017 m. rugsėjo 13 d., prasidėjusių agresyvių UAB „GeIvoraSergel” veiksmų. Su 2010 m. liepos 31 d. (Kreditų portfelio perleidimo sutarties kopija susipažino tik byloje dėl 2010 m. liepos 31 d. reikalavimo teisių perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu teismui išreikalavus, kai jau 2018 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartį AS „Citadele bank“ tuometinei vadovei J. J. ir UAB „N1P Lietuva“ likvidatoriui V. Š. skirti po 300 Eur baudą už rašytinių įrodymu nepateikimą. Su 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties vertimo kopija susipažino tik 2018 metais Molėtų teismo rūmams išreikalavus dokumentus apeliantės bankroto byloje Nr. e2FB-6-732/2023. Apeliantė su kitais skolininkais apie neteisėtus ir nesąžiningus atsakovų veiksmus ir apie pažeistas teises sužinojo tik 2018 metais gavę sutartis ir tik nuo šios datos gali būti skaičiuojamas terminas. Pažymėjo, kad nei vienas iš atsakovų AS „Citadele banka“, nei AS „Reverta“ reikalavimo teisių perleidimo su įkeisto turto savininke nederino, apie perleidimą neinformavo ir sutikimo negavo. Kad 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartis negaliojanti ir sudaryta fiktyvios sutarties pagrindu aiškiai įrodo 2018 m. liepos 9 d. Hipotekos registro archyvo išrašas, kuriame nėra užfiksuotas turto perleidimas UAB „GelvoraSergel”, kuris nusižengiant įstatymams buvo parduotas ir pinigai be teisėto pagrindo pervesti UAB „GelvoraSergel”.

36. Trečiasis asmuo A. Š. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės R. K. apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad apie padarytus pažeidimus apeliantė sužinojo tik gavusi perleidimo sutartis 2018 m. rugsėjo 14 d., todėl 10 metų senaties termino nepraėjo. Pažymėjo, kad tik vėliau išaiškėjus naujoms aplinkybėms ir atsakovams pakeitus parodymus tvirtinant, kad buvo sudaryta ir perleista tik viena apsimestinė niekinė 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142, apeliantė patikslino (papildė) ieškinio reikalavimus, tai nebuvo naujas ieškinys. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad apeliantė galėjo žinoti apie atsakovų nesąžiningus veiksmus galimas klastotes vyksiančias paskesniu laiku. Teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti senatį dėl 2006 m. lapkričio 14 d. kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 ir 2006 m. lapkričio 16 d. kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 pripažinimo negaliojančiomis. Teismas nevertino, netyrė ir neatsižvelgė į pateiktus oficialius dokumentus, kurie patvirtina, jog apeliantės ir kitų skolininkų finansiniai įsipareigojimai kyla pagal 2006 m. lapkričio 14 d. kreditavimo sutartį Nr. KSV/142.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

37. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

38. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimo (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio proceso

39. Apeliantė prašo bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad byla yra didelės apimties ir sudėtinga, todėl tik tokiu būdu apeliantė galės išsamiai paaiškinti visas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, tai, kad pirmosios instancijos teisme šalys turėjo galimybę pasisakyti posėdžių metu, nemato kliūčių apeliacinio skundo nagrinėjimui rašytinio proceso tvarka ir mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apeliantės prašymas netenkinamas.

Dėl naujų įrodymų ir paaiškinimų priėmimo

41. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2019 m. gruodžio 5 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-732-544/2019 ir 2020 m. rugsėjo 9 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-661-425/2020. Nurodė, kad 2019 m. gruodžio 5 d. priimta nutartimi teismas konstatavo absoliutų procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą dėl motyvų nebuvimo ir panaikino Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį, kuria buvo patvirtintas trečiojo asmens UAB „GelvoraSergel“ kreditorinis reikalavimas, kurio pagrindas tie patys dokumentai ir įrodymai (2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų perleidimo sutartis) Tų dokumentų pagrindu, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmams byloje išreikalavus ir atsakovams AS “Citadele banka“ pateikus 2010 m. liepos 31 d. Kredito portfelio perleidimo sutarties kopiją, o UAB „GelvoraSergel” – 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų perleidimo sutarties vertimo kopiją. Pažymėjo, kad 2020 m. liepos 20 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai vėl remdamasis tais pačiais byloje pateiktais faktais ir aplinkybėmis, patvirtino trečiojo asmens UAB „GelvoraSergel“ patikslintą kreditorinį reikalavimą. Nutartį apeliantė apskundė ir Panevėžio apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2S-661-425/2020 Molėtų rūmų nutartį panaikino dėl neatskleistos bylos esmės. Pabrėžtina, kad UAB „GelvoraSergel“ nuo 2018 m. gruodžio 6 d. nepateikia kreditorinį reikalavimą įrodančių juridinę galią turinčių pagrindinių dokumentų.

42. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

43. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus (teismo nutartis) nėra tikslinga priimti. Pažymėtina, kad pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismai gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad teisėjų kolegijai, nustačius, jog apeliantės pateikti Panevėžio apygardos teismo procesiniai sprendimai, turės reikšmės sprendžiant skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo klausimą apeliacinės instancijos teisme, kolegija su nurodytomis teismo nutartimis gali susipažinti naudodamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis, todėl jų pateikimas kartu su apeliaciniu skundu yra netikslingas. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus (teismo nutartis) atsisakytina priimti.

44. Apeliantė 2024 m. vasario 5 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus su priedais (apeliantės ir jos atstovo baigiamoji kalba; nepavykę suskaitmeninti dokumentai (EPP); 2024 m. sausio 31 d. e.Teismas pagalba atsakymas; 2024 m. sausio 26 d. EPP suformuotas 1 bylos tomas). Taip pat 2024 m. vasario 26 d. papildomai pateikė 2024 m. vasario 2 d. EPP sistemoje suformuotą bylos 6 tomo pdf failą; EPP sistemoje suformuotą bylos 1 tomo pdf failą; ir 2024 m. vasario 26 d. EPP sistemoje suformuotą bylos 1 tomo pdf failą.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį Nr. e3K-3-237-684/2019).

46. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CPK 323 straipsnio nuostatos išaiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti, sprendžia, kad ieškovė pateikdama rašytinius paaiškinimus ir su jais pateiktus naujus įrodymus, tokiu būdu papildė savo apeliacinio skundo pagrindą, tačiau įstatymo nustatytas terminas apeliaciniam skundui pateikti ir papildyti jau buvo pasibaigęs, todėl vien šiuo pagrindu apeliantės rašytiniai paaiškinimai ir kartu su jais pateikti įrodymai nepriimtini (CPK 323 straipsnis). Kita vertus, teismas susipažinęs su rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais argumentais, t. y., kad didelė dalis esminių, reikšmingų bylos dokumentų byloje pasimetė, byloje pateikti dokumentai nėra skaitmenizuoti, todėl nėra galimybės susipažinti su visais byloje esančiais dokumentais, taip pat tai, kad apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas neleido proceso šalims su visais byloje esančiais dokumentais susipažinti ir tokiu būdu teismas neužtikrino bylos proceso ir dokumentų skaidrumo ir viešumo, teisėjų kolegijos vertinimu neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija susipažinusi su pirmosios instancijos teismo byla, joje pateiktais šalių procesiniais dokumentais ir kartu su jais pateiktais dokumentais, pažymi, kad visi byloje šalių pateikti dokumentai yra prieinami tiek bylą nagrinėjusiam teismui, tiek bylos šalims, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad dalis byloje esančių įrodymų dingo ir nėra galimybės su jais susipažinti.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

47. Nustatyta, kad tarp AB Parex bankas, ieškovės R. K., D. N., A. Š. ir D. B. 2006 m. lapkričio 16 d. sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142 (toliau ir – Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142), pagal kurią suteiktas 1 135 000 Lt (328 718,72 Eur) kreditas žemės sklypų pirkimui.

48. Taip pat AB Parex bankas, ieškovė, D. N. 2006 m. spalio 17 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. BKS/655 (toliau ir – Kreditavimo sutartis Nr. BKS/655) dėl 163 000 Lt (47 218,06 Eur) būsto kredito iš AB Sampo bankas refinansavimo bei 337 000 Lt (97 601,95 Eur) kredito suteikimo būsto remontui ir įrengimui. Prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka.

49. AB Parex bankas 2010 m. liepos 31 d. Kredito portfelio perleidimo sutartimi Nr. 10-247 reikalavimo teises pagal Kredito sutartis Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655 perleido naujam kreditoriui AS Parex banka. Apie tai ieškovė informuota 2010 m. liepos 31 d. raštu Nr. V-9/6941. AS Parex banka 2012 m. gegužės 10 d. pakeitė pavadinimą į AS „Reverta“.

50. Ieškovei nevykdant savo prievolių pagal Kreditavimo sutartis atsakovas AS „Reverta“ kreipėsi į notarą dėl vykdomųjų įrašų atlikimo. 2014 m. kovo 20 d. Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notaras Edgaras Normantas atliko vykdomuosius įrašus Nr. 2793 ir Nr. 2795.

51. 2017 m. birželio 22 d. AS „Reverta“ ir UAB „Gelvora“ sudarė Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartį Nr. 17-50-06, pagal kurią AS „Reverta“ perleido, o UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teisę į visas ieškovės mokėtinas sumas pagal Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142. Apie reikalavimo teisių perleidimą ieškovė informuota 2017 m. rugsėjo 12 d. pranešimu.

Dėl Kredito sutarties Nr. KSV/142 datos nustatymo

52. Pažymėtina, kad ieškovė R. K. pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad su bendraskoliais paskolą gavo ir įsipareigojimą vykdė bei turtas įkeistas pagal 2006 m. lapkričio 14 d., o ne pagal 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142.

53. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu su tokia ieškovės pozicija nesutiko ir įvertinęs byloje esančią medžiagą padarė išvadą, kad, priešingai nei teigia ieškovė, Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 data yra 2006 m. lapkričio 16 d., t. y. šalys laikė, kad jiems teises ir pareigas nustato 2006 m. lapkričio 16 d., o ne 2006 m. lapkričio 14 d. Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142.

54. Apeliantė nesutinka su šia skundžiamo sprendimo išvada ir apeliaciniame skunde nurodo, jog ši išvada prieštarauja byloje esančiai medžiagai, teismas klaidingai ir be faktinio pagrindo vadovavosi tik deklaratyvia atsakovų argumentacija, kodėl atsirado dvi visų šalių pasirašytos kreditavimo sutartys su skirtingomis datomis registruotos vienu numeriu ir, kad tai yra techninė klaida.

55. Teisėjų kolegija susipažinusi su byloje esančių įrodymų visuma, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 sudarymo data yra 2006 m. lapkričio 16 d.

56. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, bylos medžiagoje yra pateikta 2018 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos banko pažyma, kurioje yra pateikti duomenys iš Paskolos rizikos duomenų bazės, apie visas ieškovės sudarytas kredito sutartis. Pažymoje yra pateikta informacija apie Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142 ir šios sutarties sudarymo data yra nurodyta būtent 2006 m. lapkričio 16 d. Taip pat nurodytoje pažymoje pateikiami ir kiti duomenys apie paskolos sumą, grąžinimo terminą, kita susijusi informacija, kurioje nurodoma, kad paskola yra parduota 2010 m. liepos 31 d. Atkreiptinas dėmesys, kad pažymoje yra nurodyta ir kita ieškovės sudaryta kreditavimo sutartis – Nr. BKS/655, tačiau, jokia kreditavimo sutartis, kurios numeris KSV/142 ir sudarymo data 2006 m. lapkričio 14 d. pažymoje nėra nurodyta.

57. Tai, kad tikroji Kreditavimo sutarties data yra 2006 m. lapkričio 16 d., patvirtina ir į bylą pateiktas 2006 m. lapkričio 23 d. tarp AB Parex bankas, ieškovės ir dar trijų bendraskolių sudarytas Susitarimas Nr. KSV/142/1 „Dėl 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 sąlygų pakeitimo“, iš kurio turinio matyti, kad šalys susitarė dėl 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 sąlygų pakeitimo.

58. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į bylos medžiagoje esančių reikalavimų perleidimo sutarčių dokumentaciją, iš kurios nustatė, jog iš Priedo Nr. 1 prie 2010 m. liepos 31 d. paskolų portfelio perleidimo sutarties Nr. 10-247 matyti, kad sutartimi buvo perleistos teisės į ieškovę (kartu su kitais bendraskoliais) pagal 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142, įskaitant ir Kreditavimo sutartį Nr. BKS/655. Taip pat iš pateiktos 2017 m. gruodžio 1 d. Sandorio užbaigimo pažymos nustatyta, kad gautinų sumų, kurioms taikomos sandorio užbaigimo pažyma ir kurios laikomos perduotos perėmėjui (UAB „Gelvora“) pagal 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartį sąraše skolininke įvardinta R. K.-N., jos asmens kodas, Kredito sutarties sudarymo data 2006 m. lapkričio 16 d. ir numeris KSV/142, reikalavimo identifikacinis numeris (pagal Sutarties 1 priedą) LD1500100091.

59. Kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, jog egzistuoja du Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 egzemplioriai, kuriuose nurodyta skirtinga sudarymo data, t. y., 2006 m. lapkričio 14 d. ir 2006 m. lapkričio 16 d., nepaneigia aplinkybės, kad sutartiniai įsipareigojimai ieškovei kilo būtent pagal 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame sprendime, Kreditavimo sutarties šalių valia ir tikslas buvo sudaryti tik vieną kreditavimo sutartį, kurios pagrindu turėjo būti išmokėtas vienas 1 135 000 Lt dydžio kreditas. Todėl kreditavimo sutarties šalims nebūtų buvę jokio poreikio sudarinėti dar vieną atskirą kreditavimo sutartį iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis. Pažymėtina, kad pati ieškovė pirmosios instancijos teisme negalėjo paaiškinti, kodėl ji pasirašė dvi Kreditavimo sutartis su tuo pačiu numeriu KSV/142. Ieškovė taip pat nenurodė, kad Kreditavimo sutarčių Nr. KSV/142 egzemplioriuose nuostatų turinys yra skirtingas, o ieškovė pinigus gavo pagal abi sutartis.

60. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju labiau tikėtina, kad tokia situacija, kai egzistuoja du Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 egzemplioriai, kuriuose nurodyta skirtinga sudarymo data ( 2006 m. lapkričio 14 d. ir 2006 m. lapkričio 16 d.), galimai atsirado dėl techninės klaidos. Kaip nuosekliai paaiškino atsakovai, tokia techninė klaida galėjo atsirasti dėl to, nes sutarties pasirašymo metu buvo naudojami sutarties egzemplioriai tiek su 2006 m. lapkričio 14 d., tiek su 2006 m. lapkričio 16 d. data. Kita vertus, kaip pagrįstai pažymėjo teismas, tai, kad į bylą pateiktų Kreditavimo sutarčių datos yra skirtingos, nepaneigia fakto, jog 2006 m. lapkričio mėnesį buvo sudaryta viena kreditavimo sutartis ir sutartiniai įsipareigojimai ieškovei kilo būtent pagal 2006 m. lapkričio 16 d. datuotą Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia aukščiau konstatuotų aplinkybių, ir to, kad Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142 yra sudaryta 2006 m. lapkričio 16 d., o ne 2006 m. lapkričio 14 d.

Dėl Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 ir Kreditavimo sutarties Nr. BKS/655 pripažinimo negaliojančiomis

62. Nustatyta, kad tarp AB Parex bankas, ieškovės R. K., D. N., A. Š. ir D. B. 2006 m. lapkričio 16 d. sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142, pagal kurią suteiktas 1 135 000 Lt (328 718,72 Eur) kreditas žemės sklypų pirkimui. Taip pat AB Parex bankas, ieškovė, D. N. 2006 m. spalio 17 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. BKS/655 dėl 163 000 Lt (47 218,06 Eur) būsto kredito iš AB Sampo bankas refinansavimo bei 337 000 Lt (97 601,95 Eur) kredito suteikimo būsto remontui ir įrengimui.

63. Ieškovė R. K. minėtas sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis, kadangi Kreditavimo sutartys (tiek Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142, tiek Kreditavimo sutartis Nr. BKS/655) buvo sudarytos dėl atsakovo panaudotos apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais nesutiko ir ieškinio reikalavimus šioje dalyje atmetė.

64. Apeliantė R. K. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog AS „Citadele banka” apgavo ieškovę ir pažeidė CK 1.91 str. nuostatas. Nurodė, kad atsakovas formindamas kreditą neatskleidė savo tikrųjų sumanymų, apeliantei informaciją pateikė klaidinančiu būdu ir elgėsi nesąžiningai, apgaulės būdu nutylėjo aplinkybes, kurias planavo įvykdyti ir vėliau savo nesąžiningus planus įvykdė. Pažymėjo, kad jei apeliantė būtų žinojusi, kad bankas apgaudamas keis sandorio sąlygas, ji būtų nesudariusi nei Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142, nei Kreditavimo sutarties Nr. BKS/655. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

65. Pagal CK 1.91 str. 5 d., apgaulė gali pasireikšti dvejopai: 1) pasyviais veiksmais, tokiais kaip sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimu, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, 2) aktyviais veiksmais, t. y. tokiais veiksmais kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė CK 1.91 str. prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule laikomi veiksmai, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Tam, kad sandoris sudarytas apgaulės įtakoje būtų pripažintas negaliojančiu reikia nustatyti, kad apgaulė lėmė sandorio sudarymą (nesant apgaulės, sandoris nebūtų sudarytas), o apgaulės veiksmus (pozityvius ar pasyvius) atliko kitas sandorio dalyvis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1008/2001; 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. v. E. Š., bylos Nr. 3K-3-760/2003; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; kt.). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas.

67. Nagrinėjamu atveju apeliantės vertinimu, kad apgaulė sudarant Kreditavimo sutartis pasireiškė pasyviais atsakovo AS „Citadele banka“ veiksmais, t. y. atsakovas nutylėjo aplinkybes, kurios įvyko įgyvendinant Kreditavimo sutartis, t. y. kad bus pradėtas išieškojimas iš ieškovės turto bei nutrauktos Kreditavimo sutartys.

68. Kolegijos vertinimu, apeliantės nurodytų aplinkybių negalima laikyti apgaule, kaip tai nurodyta CK 1.91 straipsnio prasme, kadangi tai yra ieškovės įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartis nevykdymo pasekmė, kuri buvo atvirai reglamentuota Kreditavimo sutartyse ir teisės aktuose. Pažymėtina, kad tiek Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142, tiek Kreditavimo sutarties BKS/655 9 straipsnio 9.1.7 punktai numatė, jog nutraukus Sutartį, skola bus išieškoma iš įkeisto nekilnojamojo turto, neatsižvelgiant į būsto statusą ir nepilnamečių bei kitų išlaikytinių, gyvenančių įkeistame būste, interesus.

69. Be to, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės neįvyko prieš Kreditavimo sutarčių Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655 sudarymą ar jų sudarymo metu, todėl atsakovui iš anksto negalėjo būti žinoma, jog ieškovė su bendraskoliais savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdys ir bus taikoma Kreditavimo sutarčių 9.1.7 punktuose numatyta sutarčių netinkamo vykdymo pasekmė.

70. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovas AS nutraukdamas sutartis pažeidė CK 6.59 str. nurodytą draudimą vienašališkai pakeisti prievolės vykdymo sąlygas. Kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais, nes atsakovas nutraukdamas sutartis jų niekaip nepakeitė. Nagrinėjamu atveju atsakovas, turėdamas teisinį pagrindą, nutraukė Kredito sutarčių galiojimą ir pradėjo įsiskolinimo išieškojimą.

71. Taip pat laikytini nepagrįstais apeliantės argumentai, jog ji žinodama, kad bus taikytos nurodytos pasekmės (nutrauktos Kreditavimo sutartys ir vykdomas išieškojimas iš turto) būtų nesudariusi minėtų Kreditavimo sutarčių. Kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ieškovė (apeliantė), būdama atidi ir rūpestinga, kaip pati nurodė teismo posėdžio metu, esanti ekonomistė, dirbusi banke, turėjo pakankamai laiko ir sąlygas prieš ginčo sutarčių sudarymą išsamiai susipažinti su jų sąlygomis. Ieškovė sudarydama ir pasirašydama Kreditavimo sutartis jokių prieštaravimų dėl Kreditavimo sutartyse nurodytų pasekmių, tinkamai nevykdant įsipareigojimų, nereiškė. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodė ir tai, jog atsakovas ar/ir jo darbuotojai įtikinėjo ieškovę dėl sutarčių sudarymo, informaciją teikė klaidinančiu būdu, nutylėjo aplinkybes, ar įrodymų, kad atsakovas spaudė ieškovę pasirašyti ginčo sutartį (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad Kreditavimo sutartys ir papildomi susitarimai negali būti vertinami, kaip sudaryti apgaule, vien dėl to, kad ieškovei atsirado neigiami padariniai.

72. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus dėl Kreditavimo sutarties Nr. KSV/142 laikymo apsimestine (CK 1.87 straipsnis).

73. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.).

74. Teisėjų kolegija, neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad sandoris pagal Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142 yra apsimestinis, siekiant dengti kitą sandorį. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalys sudarydamos Kreditavimo sutartimi Nr. KSV/142 turėjo konkrečių tikslų, ieškovei kartu su kitais bendraskoliais buvo suteiktas kreditas konkrečiam tikslui, šalys susitarė dėl konkrečių tarpusavio teisių ir pareigų. Nėra pagrindo teigti, kad sandorį sudariusių asmenų valia, išreikšta Kreditavimo sutartyje, neatitiko jų vidinės valios. Kolegijos vertinimu, ieškovės (apeliantės) skunde nurodyti argumentai dėl dokumentų klastojimo yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais argumentais, dėl ko ieškovės argumentai dėl sandorio apsimestinumo laikytini nepagrįstais.

Dėl ieškinio senaties taikymo ieškinio reikalavimams dėl Kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

75. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taikė ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimams dėl Kreditavimo sutarčių Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655 pripažinimo negaliojančiomis ir šiuo pagrindu ieškinį nurodytoje dalyje atmetė (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

76. Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada ir nurodo, jog ieškovė tik bankroto byloje 2018 m. rugsėjo 14 d. gavusi 2017 m. birželio 22 d. gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties vertimo ir 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutarties kopijas sužinojo, kad AS „Citadele bankas“ elgėsi nesąžiningai, nevykdė kreditavimo sutarčių sąlygų. Apeliantė apie jos teisių pažeidimą sužinojo tik gavusi minėtas sutartis, todėl ir pareiškė ieškinį 2019 m. balandžio 29 d. Tik bankroto byloje teismui išreikalavus 2018 m. rugsėjo 14 d. sužinojo, kad AS „Citadele bankas” pardavė visas apeliantės turėtas paskolas, nors AS „Citadele bankas“ 2010 m. liepos 31 d. rašte Nr. V-9/6941 pranešė apie vykdomą banko restruktūrizaciją ir paminėjo tik paskolos numerį Nr. KSV/142. Teismas be pagrindo neįvertino prejudicinio fakto, kad apeliantė tik 2018 m. rugsėjo 14 d. sužinojo, kad buvo perleista skola pagal fiktyvią 2006 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/142. Apeliantė kreipėsi dėl sutarčių negaliojimo nepraėjus 10 metų terminui nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. sužinojo apie jos teisių galimą pažeidimą. Jeigu būtų pripažinta, kad ieškinio senaties terminas vis dėlto yra praleistas, apeliantės vertinimu, jis turėtų būti atnaujintas dėl atsakovų nesąžiningumo ir apgaulės. Kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

77. Kolegija pažymi, kad ieškovė (apeliantė) su Kreditavimo sutartimis Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655, ir atitinkamai jų nuostatomis, susipažino jų sudarymo/pasirašymo dieną, t. y. 2006 m. lapkričio 16 d. ir 2006 m. spalio 17 d., tuo tarpu ieškinys teisme gautas 2019 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus daugiau nei 10 metų. Kolegijos vertinimu, apeliantės skunde nurodytos aplinkybės, kad ji tik bankroto byloje 2018 m. rugsėjo 14 d. gavo 2017 m. birželio 22 d. gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties vertimo ir 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutarties kopijas, neturi teisinės reikšmės, kadangi šiuo atveju sprendžiamas senaties termino taikymo klausimas ne ieškinio reikalavimams dėl 2017 m. birželio 22 d. gautinų sumų portfelio ir 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutarčių, o dėl Kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Apeliantė neneigia, kad su minėtomis Kreditavimo sutartimis, jų sąlygomis, susipažino jų sudarymo dieną, atitinkamai, apie galimai jos teises pažeidžiančias Kreditavimo sutarčių sąlygas turėjo sužinoti Kreditavimo sutarčių sudarymo momentu, todėl kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė reikšdama ieškinio reikalavimą dėl Kreditavimo sutarčių Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655 pripažinimo negaliojančiomis, praleido 10 metų senaties terminą.

78. Ieškovės prašymas atnaujinti praleistą terminą dėl atsakovų nesąžiningumo ir apgaulės yra nepagrįstas. Kolegija pažymi, kad ieškovė nenurodė jokių motyvų, dėl kokių atsakovų nesąžiningų veiksmų ir apgaulės, reikšdama ieškinį (reikalavimų dalyje dėl Kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis) ji praleido ieškinio senaties terminą. Be to, byloje nėra kitų duomenų, kurių pagrindu teisėjų kolegija darytų išvadą, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Dėl Kreditų portfelio perleidimo sutarties Nr. 10-247 ir Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis

79. Apeliaciniame skunde ieškovė 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutarties Nr. 10-247 ir 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties negaliojimą grindžia CK 6.101 str. 5 d. bei CK 6.109 str. 7 d. pažeidimu. Ieškovė įrodinėja, kad pradinio kreditoriaus (tuometinio AB Parex banko) asmuo ieškovei turėjo esminę reikšmę, kadangi naujasis kreditorius (atsakovas AS „Reverta“) buvo registruotas užsienio valstybėje (Latvijoje), kas stipriai apribojo ieškovės teises gauti iš naujojo kreditoriaus informaciją, dokumentus, komunikacijos galimybes ir t. t. Kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

80. Pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį, be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Kolegijos vertinimu, ieškovė (apeliantė) neįrodė, kad jai kreditoriaus pasikeitimas turėjo esminę reikšmę, kadangi tai apribojo jos teisę iš naujojo kreditoriaus gauti informaciją. Priešingai, tokius apeliantės argumentus paneigia byloje esantys duomenys. Byloje ieškovės pateikti dokumentai, patvirtina kad jokių komunikacijos, informacijos gavimo, teisių gynimo ar panašių problemų ieškovei nekilo, priešingai, ieškovė aktyviai bendradarbiavimo su Lietuvoje veiklą vykdančiu atsakovo AS „Reverta“ atstovu UAB „NIF Lietuva“, visais ieškovei rūpimais klausimais. Atsižvelgiat į tai, laikytina, kad Kreditų portfelio perleidimo sutarties Nr. 10-247 sudarymas niekaip nepaveikė ieškovės teisinio statuso. Pažymėtina, kad ir pati ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįvardijo konkrečių atvejų kaip ieškovės teisės buvo suvaržytos, ar kokias teises ieškovė prarado dėl ginčo sandorio sudarymo. Taigi, ieškovė neįrodė, kad buvo pažeistos CK 6.101 straipsnio 5 dalies nuostatos.

81. Ieškovė taip pat teigia, kad kreditoriaus reikalavimas įvykdyti prievolę negalioja, jeigu jis pareikštas nepateikus sutarties dėl reikalavimo perleidimo (CK 6.109 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad vien (ne)tinkamas skolininko informavimas apie reikalavimo perleidimo sandorio sudarymą reikalavimo perleidimo sandorio galiojimui neturi įtakos. Pažymėtina, kad tai lemia tik naujojo kreditoriaus galimybę įgyvendinti įsigytas reikalavimo teises. Kita vertus, nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie sudarytą Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartį, t. y. ieškovei 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartį ieškovei pateikė atsakovė UAB „GelvoraSergel“ su 2018 m. sausio 19 d. atsakymu į ieškovės prašymą. Vėliau pati ieškovė minėtą sutartį pateikė Vartotojų teisių apsaugos tarnybai, į kurią kreipėsi su skundu dėl atsakovės UAB „GelvoraSergel“ veiklos. Taip pat, antstolis R. Vasiliauskas 2017 m. lapkričio 17 d. patvarkymais Nr. 0179/16/00389 S17-17107 ir Nr. 0179/16/00390 S17-17099 ieškovę informavo apie sudarytą Sutartį ir įvykusį reikalavimo teisių perleidimą.

82. Pažymėtina, kad CK 6.109 str. 7 d. nustato, jog pareiga pateikti skolininkui reikalavimo perleidimo sutartį netaikoma, jeigu pradinis kreditorius raštu pranešė skolininkui apie reikalavimo perleidimą. Nagrinėjamu atveju ieškovei pateiktus 2010 m. liepos 31 d. ir 2017 m. rugsėjo 13 d. pranešimus dėl reikalavimo perleidimo pagal Reikalavimų portfelių perleidimo sutartis pasirašė tiek pradinis kreditorius, tiek naujasis kreditorius, todėl laikytina, kad ieškovei apie reikalavimo perleidimą pranešė pradinis kreditorius ir naujajam kreditoriui.

83. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog „Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, dėl to šią spragą užpildo Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.109 str. 1 d. ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.109 str. 1 d. formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, tai reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 str. 1 d. prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija aiškindama CK 6.109 str. 1 d. normą konstatuoja, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

84. Apeliantė taip pat teigia, kad Reikalavimų portfelių perleidimo sutartys pažeidžia CK 6.102 str. 1 d., t. y., kad perleisti reikalavimai ieškovės atžvilgiu negalėjo ar negali būti išieškoti, nes visi reikalavimai ieškovės atžvilgiu buvo nurašyti į nuostolius. Kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip neįrodytus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės skola pagal Kreditavimo sutartis Nr. KSV/142 ir Nr. BKS/655 buvo nurašyta į nuostolius (CPK 178 straipsnis). Šiam ieškovės argumentui prieštarauja ir byloje esantys duomenys, iš kurių matyti, kad antstolis Robertas Vasiliauskas vykdomosiose bylose Nr. 0179/16/00389 ir Nr. 0179/16/00390 vykdė priverstinius skolos išieškojimo veiksmus ieškovės atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, CK 6.102 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos.

85. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad Reikalavimų portfelių perleidimo sutartys prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.), tačiau kolegija pažymi, kad ieškovė nepagrindė kaip konkrečiai Reikalavimų portfelių perleidimo sutartys prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl šie apeliantės argumentai atmestini kaip deklaratyvūs.

86. Apeliantė 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartį taip pat ginčija CK 1.82 str. pagrindu, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovė yra skolininkė atsakovo atžvilgiu, t. y. nėra subjektas, turintis teisę reikšti reikalavimą CK 1.82 straipsnio pagrindu ir ginčyti 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties. Ieškovė taip pat nenurodė, kokioms konkrečiai imperatyvioms įstatymo normoms sutartis prieštarauja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

87. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atsakovė UAB „GelvoraSergel“ neturi licencijos vykdyti skolų išieškojimo veiklą, taip pat, jog tokia veikla nėra nurodyta atsakovo įstatuose, taip pat, jog atsakovė neturėjo teisės sudaryti 2017 m. birželio 22 d. Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties dėl Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turto susijusio kredito įstatymo 33 str. 1 d. numatyto ribojimo. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

88. Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato pareigos atsakovui turėti tam tikrą licenciją, kadangi atsakovė nevykdo jokios licencijuojamos veiklos. Jokie galiojantys teisės aktai nenustato, kad atsakovės vykdoma skolų išieškojimo veikla būtų laikoma finansine paslauga, ar kad turėtų būti licencijuojama. Pažymėtina, kad atsakovas vykdo tik skolų išieškojimo veiklą. Pažymėtina, kad skolų išieškojimas nėra finansinės paslaugos taip kaip jas reglamentuoja Finansinių įstaigų įstatymo nuostatos (3 straipsnis), kuriai privalomai turi būti išduodama licencija. Ta aplinkybė, jog atsakovės įstatuose buvo nurodytos ir kitos galimos veiklos rūšys, savaime nereiškia, kad atsakovė jas faktiškai vykdo ar privalo vykdyti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius, jog atsakovė faktiškai užsiima licencijuojama finansinių paslaugų veikla.

89. Taip pat ieškovė remiasi Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turto susijusio kredito įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, kuri nėra susijusi su ginčo dalyku, nes atsakovui reikalavimo teisės buvo perleistos pagal sutartį, kuri buvo nutraukta. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 33 straipsnį kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal su kredito gavėjais sudarytas galiojančias kredito sutartis tik į viešąjį kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui.

90. Remiantis aukščiau nurodytu ir nenustačius Kreditų portfelio perleidimo sutarties ir Gautinų sumų portfelio perleidimo sutarties pripažinimo negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimų šioje dalyje pagrįstai netenkino.

Dėl bylos procesinės baigties

91. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

92. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008;2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

93. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikus nepakeistą ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos.

94. Teisme negauta kitų šalių (atsakovų) prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Margarita StambrauskaitėEglė SurgailienėRūta Veniulytė-Jankūnienė