Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-10-24 · Civilinė byla Nr. e2A-560-516/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-12-13Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-10-24Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-24
Bylos Nr.
e2A-560-516/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01639-2016-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Romualda Janovičienė, Alvydas Poškus
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „VAATC“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Nemenčinės komunalininkas“
Trečiasis asmuo
Vilniaus rajono savivaldybės administracija
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-560-516/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01639-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.3.; 2.6.10.9. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VAATC“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5614-656/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nemenčinės komunalininkas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VAATC“ (trečiasis asmuo – Vilniaus rajono savivaldybės administracija) dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nemenčinės komunalininkas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „VAATC“ 53 754,70 Eur nuostolių ir 6 proc. metines procesines palūkanas.Ieškovė nurodė, kad 2012 m. liepos 1 d. UAB „Nemenčinės komunalininkas“, UAB „VAATC“ bei Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir savivaldybė) sudarė trišalę Atliekų tvarkymo ir transportavimo sutartį Nr. 131 (toliau – ir Sutartis). Šios Sutarties pagrindu UAB „VAATC“ įsipareigojo laikotarpiu iki 2017 m. gegužės 1 d. iš UAB „Nemenčinės komunalininkas“ priimti tvarkyti (šalinti sąvartyne) atliekas, kurios apibrėžtos išduotame taršos ir prevencijos kontrolės leidime ir kurios surinktos Vilniaus rajono savivaldybės priskirtoje aptarnavimo zonoje. Taip pat pagal Sutarties 3.6.1 punktą savivaldybė įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais apmokėti ieškovei ir atsakovei už tinkamai suteiktas paslaugas. Ieškovė paaiškino, kad 2016 m. kovo 21 d. – 2016 m. gegužės 3 d. laikotarpiu atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, t. y. nepriėmė ieškovės pristatytų surinktų atliekų, todėl ieškovė patyrė 53 754,70 Eur nuostolių. Šie nuostoliai patirti dėl vėliau su kitais atliekų tvarkytojais sudarytų komunalinių atliekų rūšiavimo ir transportavimo į atliekų šalinimo vietą sutarčių aukštesnėmis kainomis.Ieškovė pažymėjo, kad Sutarties 3.2.3 punktas suteikia teisę atsakovei keisti atliekų tvarkymo paslaugų teikimo tvarką, tačiau šiame punkte taip pat nustatyta pareiga prieš 30 kalendorinių dienų apie tvarkos pasikeitimus raštu informuoti savivaldybę ir atliekų vežėją. Sutartyje įtvirtintos nuostatos UAB „VAATC“ nesilaikė ir prieš 30 dienų ieškovės neinformavo apie tai, kad nebepriims atliekų. Ieškovė buvo priversta ieškoti kitų atliekų tvarkytojų, tačiau jai derantis su kitomis įmonėmis, buvo apsunkintos jos derybinės pozicijos, nes surinktas atliekas reikėjo priduoti perdirbimui skubiai ir ieškovė neturėjo pakankamai laiko suderėti palankios atliekų priėmimo kainos, be to, atliekų perdirbimo įmonės žinojo apie ieškovei susiklosčiusią nepalankią situaciją, todėl už savo teikiamas paslaugas pasiūlė gerokai didesnę nei rinkoje kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 22 212,69 Eur nuostolių ir 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugpjūčio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės 1 164 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad atsakovė iki 2016 m. kovo 21 d. mišrias komunalines atliekas iš ieškovės priimdavo, nors pačios atsakovės teigimu, ji tai galėjo daryti tik iki 2016 metų pradžios. Todėl, teismo vertinimu, vadovaujantis Sutarties 3.2.3 punktu, atsakovė privalėjo prieš 30 kalendorinių dienų raštu informuoti savivaldybę ir atliekų vežėją, kad nebepriims mišrių komunalinių atliekų. Teismas pastebėjo, kad nors atsakovė jau 2016 m. kovo 9 d. turėjo neigiamą Aplinkos apsaugos agentūros atsakymą, jog sąvartyne negali būti šalinamos mišrios komunalinės atliekos, žymimos kodu 20 03 01, ieškovę ji informavo tik 2016 m. kovo 21 d., kai atsisakė priimti ieškovės pristatytas mišrias atliekas, o vėliau (2016 m. kovo 22 d.) elektroniniu paštu atsiuntė pranešimą. Teismo vertinimu, informacijos patalpinimas atsakovės internetiniame puslapyje nelaikytinas tinkamu kitų Sutarties šalių informavimu. Sutarties šalys negali būti įpareigojamos nuolat sekti internetiniame puslapyje pateikiamą informaciją, kuri nėra skirta konkrečiam kontrahentui, be to, Sutartyje aiškiai įvardintas informavimo apie pasikeitusias Sutarties vykdymo sąlygas būdas.Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė keleto Sutarties punktų – 3.1.1., 3.1.5, 3.1.6, 3.1.7 ir 3.2.3 – pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad informaciniai pranešimai apie atsakovės minimas priemones (galimybė nukreipti atliekų vežėjų, neturinčių galimybių išrūšiuoti mišrias komunalines atliekas prieš atvežant deponavimui į sąvartyną, atvežtas mišrias komunalines atliekas rūšiavimui į sąvartyne veikusią rūšiavimo liniją) buvo paskelbti atsakovės internetiniame puslapyje tik kovo 29 d., kai ieškovė 2016 m. kovo 22 d. elektroniniu paštu jau buvo informuota, jog mišrios komunalinės atliekos iš jos nebus priimamos ir ieškovė jau buvo sudariusi sutartis su kitomis įmonėmis. Teismas pastebėjo, kad sutartyje su UAB „Ecoservise“ labai aiškiai nurodyta, jog šios sutarties objektas yra nerūšiuotų atliekų rūšiavimas ir likusių po rūšiavimo atliekų transportavimas į šalinimo vietą (Kazokiškių sąvartyną). Ieškovė pati surinkdavo ir pristatydavo mišrias komunalines atliekas UAB „Ecoservice“ rūšiuoti, todėl, sudarydama Sutartis su kitais paslaugų teikėjais, ieškovė laikėsi visų trišale Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir pagrįstai transportavimo išlaidas įskaičiavo į nuostolius.Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra PVM mokėtoja, taigi jos nuostoliu galėtų būti pripažintina tik įsigytų paslaugų vertė be PVM. Iš viso ieškovė kitoms atliekų perdirbimo įmonėms pagal pakeičiančias sutartis sumokėjo be PVM 44 425,38 Eur. Teismas akcentavo, kad savivaldybė už UAB „Ecoservice“ bei UAB „Ekobazė“ suteiktas paslaugas neapmokėjo, nes sutartys buvo sudarytos tarp ieškovės ir UAB „Ecoservice“ bei UAB „Ekobazė“ ir savivaldybė neturėjo jokio teisinio pagrindo mokėjimams atlikti.Tačiau teismas konstatavo ir tai, kad atsakovė pagal savo kompetenciją ėmėsi visų galimų priemonių, siekdama, jog situacija dėl draudimo priimti mišrias komunalines atliekas šalinimui sąvartyne būtų pakeista – kreipėsi į atsakingas institucijas, informavo visuomenę, įskaitant ir vežėjus, apie situaciją viešai, dar daugiau, atsakovė, vadovaudamasi bendradarbiavimo principu ir siekdama spręsti atliekų vežėjams, taigi ir ieškovei, kylančias problemas, atliekų vežėjų, neturinčių galimybių išrūšiuoti mišrias komunalines atliekas prieš atvežant deponavimui į sąvartyną, atvežtas mišrias komunalines atliekas nukreipdavo pagal turėtus pajėgumus rūšiavimui į sąvartyne veikusią rūšiavimo liniją. Teismo įsitikinimu, nepaneigta, kad šios vykdomos priemonės buvo žinomos ieškovei tiek iš viešai skelbiamų pranešimų, tiek iš atsakingų darbuotojų žodinio bendravimo. Atsakovės atsakingų darbuotojų pildyti žurnalai, kuriuose fiksuota, kokie atliekų vežėjai skambino dėl mišrių komunalinių atliekų rūšiavimo, pagrindžia, kad ieškovė, nors ir žinodama apie rūšiavimo galimybes sąvartyne, nesidomėjo ir su atsakove nekomunikavo, todėl šios aplinkybės, teismo vertinimu, įrodo, jog ir pati ieškovė su atsakove pakankamai nebendradarbiavo, o nustatęs, kad prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, teismas turi diskrecijos teisę mažinti atsakovės atsakomybę – priteisiamų nuostolių sumą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sumažino ieškovės nurodytą 44 425,38 Eur nuostolių sumą ½ dalimi iki 22 212,69 Eur sumos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė UAB „VAATC“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės arba, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pakankamo pagrindo atleisti nuo atsakomybės, sumažinti priteistų atlyginti nuostolių dydį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas, pripažinęs, kad ieškovė apie atsakovės negalėjimą priimti mišrias komunalines atliekas buvo tinkamai informuota 2016 m. kovo 21 d., neatsižvelgė į tai, jog 30 dienų įspėjimo laikotarpis, po kurio, kaip pripažino teismas, atsakovė nepažeisdama sutartinių santykių galėjo nepriimti atliekų iš ieškovės, baigėsi 2016 m. balandžio 20 d. Taigi, teismas nepagrįstai nuostoliais pripažino ieškovės patirtas išlaidas nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki gegužės 3 d. Kadangi iš viso per 43 dienas ieškovė deklaravo 44 425,38 Eur išlaidas, tai per 30 dienų patirti galimi nuostoliai neturėtų būti didesni nei 30 994,45 Eur.Teismas nevertino, kokius kaštus ieškovei padengė savivaldybė. Pagal Sutartį savivaldybė ieškovei moka atliekų surinkimo ir transportavimo įkainį. Kadangi nei ieškovė, nei savivaldybė nepateikė duomenų apie tai, kad ieškovei savivaldybė ginčo laikotarpiu už atliekų tvarkymą mokėjo atliekų pervežimu iki sąvartyno sumažintą atlygį, akivaizdu, jog savivaldybė ieškovei sumokėjo visą nustatytą įkainį, nepaisant to, kad ieškovė tik surinkdavo atliekas, tačiau iki sąvartyno minėtų atliekų neveždavo. Transportuodama mišrias atliekas į Vilniaus mieste įsikūrusias rūšiavimo bazes, ieškovė nepagrįstai praturtėjo, t. y. atliekas veždavo ne pilną kelią iki sąvartyno, tačiau tik iki atliekų rūšiavimo linijų, o apmokėjimą gavo už pervežimą visu atstumu iki sąvartyno. Sutrumpėjusio pervežimo atstumo vidurkis yra 32,5 km. Taigi bendras galimas sutaupymas, kurį turėjo patirti ieškovė dėl trumpesnio atliekų gabenimo atstumo, sudarytų apie 15 880 Eur. Taigi ieškovės galimai patirti nuostoliai laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 21 d. iki balandžio 20 d. neturėtų viršyti 15 114,45 Eur (30 994,45 Eur – 15 880 Eur).Teismas turi pakeičiančiąsias sutartis vertinti ne tik kaip sudarytas protingu terminu, bet ir protingomis sąlygomis, jei šios palankios nuostoliams sumažinti. Ieškovei buvo užduotas klausimas ar per laikotarpį nuo 2016 m. kovo 21 d. ieškovė siekė sudaryti naują sutartį su kitais rinkoje veikiančiais rūšiavimo paslaugas teikiančias tiekėjais, siekiant gauti palankesnį pasiūlymą, tačiau ieškovė nurodė, kad kiti pirkimai nebuvo inicijuoti. Taigi ieškovė nedėjo maksimalių pastangų bei nesiėmė visų galimų priemonių per beveik pusantro mėnesio laikotarpį, siekdama palankesnės ir rinkos kainas atitinkančios paslaugų kainos. Pagal su UAB „Ecoservice“ sudarytą sutartį ieškovė nebuvo įsipareigojusi visas surinktas mišrias komunalines atliekas pristatyti būtent šiai įmonei, todėl ieškovė turėjo ir galėjo ieškoti kitų alternatyvų. Pirma, ieškovė mišrias komunalines atliekas galėjo pristatyti į sąvartyne veikusią atsakovės rūšiavimo liniją, kurioje paslaugos buvo teikiamos nemokamai, o apie tokią galimybę, kaip nurodyta skundžiamame sprendime, ieškovė žinojo. Antra, ieškovė privalėjo inicijuoti naujus viešuosius pirkimus bei apsiklausti daugiau rinkoje veikiančių bendrovių, kad paslaugos jai būtų teikiamos kuo ekonomiškesnėmis sąlygomis. Taigi, jeigu ieškovė būtų tinkamai bendradarbiavusi su atsakove, ji galėjo kur kas sumažinti nuostolių dydį.Ieškovė UAB „Nemenčinės komunalininkas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Atsakovei informavus ieškovę apie tai, kad nebepriimamos atliekos, ieškovei reikėjo nedelsiant ieškoti sprendimo, nes sunkvežimiai jau buvo pilni surinktų atliekų. Ieškovė turėjo skubiai sudaryti pakeičiančias sutartis su UAB „Ecoservice“ ir UAB „Ekobazė“, o tai nulėmė, kad paslaugas ieškovė buvo priversta pirkti gerokai brangiau nei buvo rinkoje. Atsakovės argumentas, kad teismas nepagrįstai nuostoliais pripažino ieškovės patirtas išlaidas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 3 d., yra visiškai nepagrįstas. Visų pirma, pakeičiančios sutartys dėl atliekų tvarkymo su UAB „Ecoservice“ bei UAB „Ekobazė“ buvo sudarytos iki tol kol pradės veikti Mechaninio ir biologinio apdorojimo gamykla (MBA). Kadangi MBA linijos atidarymas vėlavo, ieškovė neturėjo objektyvių galimybių žinoti, kada ši linija pradės veikti. Antra, konkrečiu kalendorinės dienos terminu apibrėžtos pakeičiančios sutarties sudarymas neatitiktų apdairumo, rūpestingumo ir protingumo standartų, nes tuo atveju, jeigu MBA linija būtų pradėjusi veikti, pavyzdžiui, nuo 2016 m. balandžio 1 d., ieškovė būtų patyrusi nuostolių, o atsakovė būtų galėjusi teigti, kad nebuvo apdairu ir protinga sudaryti konkrečia kalendorine data apibrėžtos terminuotos sutarties, nes jau veikia MBA. Pradėjus veikti MBA, 2016 m. gegužės 3 d. vėl pasirašius trišalę sutartį tarp atsakovės, savivaldybės ir ieškovės, šiukšlių vežimas iškarto buvo nukreiptas ten. Todėl ieškovės elgesys šioje situacijoje atitinka protingo, rūpestingo ir atidaus elgesio standartą, o atsakovės teiginiai, kad turi būti atlyginti nuostoliai tik už 30 dienų, yra nepagrįsti.Savivaldybė už UAB „Ecoservice“ bei UAB „Ekobazė“ suteiktas paslaugas neapmokėjo. Savivaldybė ieškovei apmokėjo tik už atliekų surinkimą iš gyventojų ir jų pristatymą iki UAB „Ecoservice“ bei UAB „Ekobazė“. Pakeičiančių sutarčių objektas buvo „nerūšiuotų atliekų rūšiavimas ir likusių po rūšiavimo atliekų transportavimas į šalinimo vietą (Kazokiškių sąvartyną)“, todėl UAB „Ecoservice“ bei UAB „Ekobazė“ išrašydavo sąskaitas tik už atliekų perrūšiavimą ir po rūšiavimo likusių atliekų pristatymą iki sąvartyno, už kuriuos mokėjo UAB „Nemenčinės komunalininkas“.Būtent atsakovė, laiku nepranešdama apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis, nesudarė prielaidų ieškovei bendradarbiauti. Atsakovė jau 2016 m. kovo 9 d. turėdama neigiamą Aplinkos apsaugos agentūros atsakymą, kad sąvartyne negali būti šalinamos mišrios komunalinės atliekos, žymimos kodu 20 03 01, ieškovės apie tai iš karto neinformavo. Be to, nors atsakovė deklaruoja, kad ėmėsi priemonių spręsti kylančias problemas ir atliekų vežėjų, neturinčių galimybių išrūšiuoti mišrias komunalines atliekas, atvežtas atliekas nukreipdavo pagal turėtus pajėgumus rūšiavimui į sąvartyne veikusią rūšiavimo liniją, ieškovei 2016 m. kovo 22 d. atsiųstame pranešime atsakovė aiškiai nurodė, kad turi būti ieškoma vidinių resursų arba kitų priemonių.Kadangi surinktas atliekas reikėjo skubiai priduoti perdirbimui, ieškovė neturėjo pakankamai laiko vykdyti tiekėjų apklausas, nustatyti ilgesnius terminus pasiūlymams pateikti, kas galimai leistų užtikrinti palankiausią atliekų priėmimo kainą. Atliekų perdirbimo įmonės žinojo apie ieškovei susiklosčiusią nepalankią situaciją, todėl už savo paslaugas pasiūlė gerokai didesnę nei rinkoje kainą. Taigi nėra jokio pagrindo atsakovei teigti, kad ieškovė galėjo ir privalėjo siekti, jog rūšiavimo paslaugos būtų įsigyjamos kuo ekonomiškesnėmis sąlygomis – inicijuoti naujus viešuosius pirkimus bei apsiklausti daugiau rinkoje veikiančių bendrovių. Ieškovės elgesys šioje situacijoje atitinka protingo, rūpestingo ir atidaus elgesio standartą, todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovės veiksmai (neveikimas) tyčia ar dėl neatsargumo lėmė nuostoliams priskiriamų kaštų padidėjimą. Būtent atsakovė buvo ta sutartinių santykių šalis, kuri elgėsi netinkamai ieškovės atžvilgiu, laiku nepranešė apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis bei nesudarė tinkamų prielaidų bendradarbiavimui, juolab, kai susiklosčiusioje situacijoje atsakovė turėjo pranašumą: ji tiesiog atsisakė priimti ieškovės pristatytas atliekas, o ieškovei teko spręsti neatidėliotiną problemą – kur dėti surinktas atliekas. Todėl prašymas dar sumažinti atlygintinų nuostolių dydį yra visiškai nepagrįstas. Kalbėti apie atsakovės, kuri nesilaikė sutartinių įsipareigojimų, atleidimą nuo civilinės atsakomybės nėra jokio teisinio pagrindo.Trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo nurodo, kad atsakovė nepateikia jokių naujų rašytinių įrodymų ir savo prašymą panaikinti sprendimą grindžia tik deklaratyviais teiginiais. Trečiojo asmens įsitikinimu, ieškovė, susidūrusi su atsakovės nerūpestingumu, tinkamai vykdė sutartį – užtikrino, kad Vilniaus rajono gyventojai nepajustų nepatogumų, nes viešoji paslauga (atliekų surinkimas iš atliekų turėtojų) buvo vykdoma nepertraukiamai. Jokių mokėjimų už UAB „Ecoservice“ bei UAB „Ekobazė“ suteiktas paslaugas savivaldybė neatliko.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „VAATC“ skunde nustatytas ribas.Apeliantė neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aplinkybes, pagrindžiančias atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės arba ieškovei priteistinų nuostolių dydžio sumažinimo dar didesne dalimi, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, galimybę.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą bei įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija.Kaip pripažino pirmosios instancijos teismas ir ko apeliaciniame skunde nebeginčija atsakovė, ieškovė apie atsakovės negalėjimą priimti mišrias komunalines atliekas buvo informuota tik 2016 m. kovo 21 d., kai ieškovės jau tuo metu surinktas ir atvežtas mišrias komunalines atliekas atsakovė tiesiog atsisakė priimti. Atsakovė neginčija ir ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės (CPK 182 straipsnio 5 punktas), kad apeliantė UAB „VAATC“ 2016 m. kovo 22 d. elektroniniu paštu atsiųstame pranešime dar kartą nurodė ieškovei, jog mišrių komunalinių atliekų priėmimas į sąvartyną sustabdytas ir pasiūlė ieškoti vidinių resursų ar kitų priemonių, leidžiančių apdoroti mišrias komunalines atliekas, panaudojimo galimybių (pastebėtina, kad minėtas elektroninis laiškas prie ieškinio, kurio prieduose yra paminėtas, realiai nebuvo prisegtas ir vėliau į bylą nepateiktas, tačiau, įvertinus tai, jog atsakovė neginčijo šio ieškovės nurodyto fakto, šios aplinkybės papildomas įrodinėjimas, vadovaujantis CPK 182 straipsnio 5 punktu, 187 straipsniu, nebereikalaujamas). Savo ruožtu apie jos pačios turimas galimybes tam tikrą kiekį mišrių komunalinių atliekų išrūšiuoti sąvartyne veikusioje rūšiavimo linijoje atsakovė pranešė informaciniais pranešimais internetiniame puslapyje tik 2016 m. kovo 29 d., t. y. jau praėjus nemažai laiko po to, kai ieškovė, privalėjusi skubiai spręsti susidariusią situaciją (surasti, kam perduoti jau 2016 m. kovo 21 d. surinktas ir atsisakytas priimti atliekas), sudarė pakeičiančiąsias sutartis su UAB „Ecoservice“ ir „Ekobazė“. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad 2016 m. kovo 21 d. ieškovė jau buvo surinkusi mišrias komunalines atliekas ir objektyviai turėjo nedelsiant ieškoti problemos išsprendimo variantų, o atsakovė iki pat 2016 m. kovo 29 d. jokiais būdais neinformavo ieškovės apie atliekų išrūšiavimo sąvartyne galimybių buvimą (ar atsiradimą artimiausiu metu), atsakovės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės nuostoliais pripažino ir pastarosios patirtas išlaidas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki gegužės 3 d., t. y. praėjus 30 dienų terminui po ieškovės sužinojimo apie nerūšiuotų atliekų nepriėmimą sąvartyne, atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas ir prieštaraujantis teisingumo bei sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Akivaizdu, kad 2016 m. kovo 21 d. ieškovei turint jau surinktas atliekas sunkvežimiuose, o atsakovei tiesiog atsisakius jas priimti ir neinformavus apie artimiausiu metu atsirasiančią galimybę dalį atliekų išrūšiuoti sąvartyno linijoje, ieškovė negalėjo delsti sudaryti pakeičiančiąsias sutartis ar numanyti, kad jas reikėtų sudaryti trumpesniam terminui, nei tai buvo padaryta, savo ruožtu Sutarties 3.2.3 punkte nustatytas 30 (trisdešimties) kalendorinių dienų terminas informuoti savivaldybę ir atliekų vežėją (ieškovę) apie atliekų tvarkymo paslaugų teikimo tvarkos keitimą yra susijęs su galimybės kitoms sutarties šalims pasiruošti pasikeitimams ateityje sudarymu, t. y. su išankstiniu perspėjimu, o ne po jau įvykusio prievolės pažeidimo –atsisakymo priimti atliekas (kai ieškovė nebeturėjo objektyvios galimybės 30 dienų laikyti surinktas atliekas, vykdyti apklausas ar nustatyti ilgus terminus pasiūlymams pateikti ir dėl to buvo priversta, siekdama išvengti sunkesnių padarinių, sudaryti pakeičiančiąsias sutartis mažiau palankiomis sąlygomis ir jas vykdyti, be kita ko, ir laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki gegužės 3 d.) atsiradusios atsakovės atsakomybės už ieškovei padarytus nuostolius apribojimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad ieškovė, į atlygintinų nuostolių dydį įtraukdama bendrovėms „Ecoservice“ ir „Ekobazė“ sumokėtas išrūšiuotų atliekų pervežimo iš rūšiavimo bazių iki sąvartyno išlaidas (sumas), nepagrįstai praturtėjo. Kaip pagrįstai nurodė tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo (savivaldybė), ieškovė pagal Sutartį teikė mišrių (nerūšiuotų) komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo į šalinimo vietas paslaugas (Sutarties 2.1 punktas). Sandorių su UAB „Ecoservice“ ir „Ekobazė“ objektas buvo nerūšiuotų atliekų rūšiavimas ir likusių po rūšiavimo atliekų transportavimas į sąvartyną, savo ruožtu savivaldybė įsipareigojo apmokėti ieškovei tik pagal sudarytą trišalę Atliekų tvarkymo ir transportavimo sutartį ieškovės suteiktas paslaugas (t. y. mišrių (dar nerūšiuotų) atliekų surinkimo ir transportavimo išlaidas), dėl kurių realaus suteikimo (aplinkybės, kad ieškovė surinko atliekas ir pristatė jas į rūšiavimo bazes) ginčo nėra, todėl jokio pagrindo teigti, jog savivaldybė sumokėjo ieškovei ir už po rūšiavimo likusių (pažymėtų kitu kodu) atliekų pristatymą iki sąvartyno, nėra. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, atsakovės argumentas, kad ieškovė prašo atlyginti jai ir tą išlaidų sumą, kurią jau kompensavo savivaldybė, todėl ieškovei priteistina nuostolių suma mažintina dar 15 880 Eur, atmestinas, kaip nepagrįstas.Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės skunde išdėstyti argumentai ir jos pateiktas byloje nustatytų aplinkybių bei esančių įrodymų interpretavimas, taip pat nėra pakankamas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nepakankamą ne tik atsakovės, bet ir pačios ieškovės bendradarbiavimą ginčo situacijoje, turėjo ieškovei priteistinų nuostolių dydį sumažinti dar didesne suma ar apskritai atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.248 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ši norma (CK 6.248 straipsnio 4 dalis) yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Šiose normose įtvirtinta kreditoriaus pareiga elgtis sąžiningai skolininko atžvilgiu ir vengti savo veiksmais padidinti dėl skolininko prievolės pažeidimo atsiradusią žalą, taip pat imtis aktyvių veiksmų, nereikalaujančių neprotingų laiko ar finansinių sąnaudų, nuostoliams sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-469/2017; kt.).Kaip jau buvo aprašyta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas be kita ko nustatė, kad ieškovė, net ir žinodama apie atsiradusias atliekų rūšiavimo sąvartyne galimybes, šia alternatyva nesidomėjo ir su atsakove nekomunikavo, ir pripažinęs, jog ieškovė ir pati pakankamai susidariusioje situacijoje nebendradarbiavo, perpus sumažino ieškovei priteistiną patirtų nuostolių atlyginimą.Apeliantės nuomone, ieškovės neveikimas lėmė nuostoliams priskiriamų kaštų padidėjimą, ieškovė nesiėmė jokių priemonių kaštams mažinti, todėl teismas, neįvertinęs šių aplinkybių, priteisė ieškovei nepagrįstai didelę sumą.Nesutikdama su atsakovės nuomone, teisėjų kolegija visų pirma primena, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).Byloje esančių įrodymų pagrindu buvo nustatyta, kad būtent dėl atsakovės atsisakymo priimti ieškovės surinktas ir atvežtas į sąvartyną atliekas ir Sutartyje nustatytu būdu bei terminu (raštu prieš 30 dienų) neįspėjus ieškovės apie mišrių komunalinių atliekų priėmimo į sąvartyną sustabdymą, ieškovė buvo priversta skubos tvarka ir jai nepalankiomis sąlygomis (kadangi rūšiavimo paslaugas teikiančios įmonės jau žinojo apie ieškovei susiklosčiusią situaciją ir tuo siekė pasinaudoti) sudarinėti naujas sutartis tam, kad galėtų užtikrinti nepertraukiamą viešosios paslaugos (atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų) vykdymą jai priskirtoje teritorijoje. Taigi, ieškovei finansine prasme nepalankių sandorių, kurių ieškovė, vadovaudamasi principu pacta sunt servanda (liet. – sutarčių reikia laikytis), negalėjo vėliau nevykdyti ir (ar) be pagrindo nutraukti, sudarymas buvo nulemtas pačios atsakovės, todėl atsakovė nepagrįstai ir nesąžiningai teigia, kad ieškovė per pusantro mėnesio terminą dar kartą neinicijavusi viešųjų pirkimų, neapklaususi daugiau rinkoje veikiančių bendrovių ir su jomis nesudariusių naujų, palankesnių finansine prasme, sutarčių, kai galiojo ir turėjo būti vykdyta jau 2016 m. kovo 21 d. sudaryta su UAB „Ecoservice“ sutartis, tyčia ar neatsargiai prisidėjo prie nuostolių padidėjimo. Kita vertus, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės argumentus dėl ieškovės nepakankamo bendradarbiavimo, jau sumažino ieškovei priteistinų nuostolių dydį 50 proc., savo ruožtu atsakovės skunde iškeltas reikalavimas ieškovei per pusantro mėnesio terminą, esant jau pasirašytoms, galiojančioms ir vykdytinoms pakeičiančiosioms sutartims su atliekų rūšiuotojais (kai jų skubotą sudarymą nulėmė pačios atsakovės elgesys, netinkamas jos bendradarbiavimas), iš naujo apklausinėti rinkoje veikiančias bendroves, inicijuoti viešuosius pirkimus ir sudarinėti kitas sutartis, o taip pat akcentuojama aplinkybė, kad ieškovė, sužinojusi apie atsakovės turimus pajėgumus išrūšiuoti mišrias atliekas, nebūdama UAB „Ecoservice“ įsipareigojusi visas surinktas komunalines atliekas pristatyti būtent pastarajai, galėjo dalį mišrių atliekų pateikti į sąvartyne veikusią rūšiavimo liniją, kur paslaugos buvo teikiamos nemokamai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia kitokios ieškovei ir atsakovei tenkančios nuostolių dalies proporcijos nustatymo būtinumo, nes dar mažesnės nei 50 proc. nuostolių sumos priteisimas ieškovei prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, kaip suteikiantis nepagrįstą pranašumą atsakovei, būtent dėl kurios sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir neoperatyvaus bendradarbiavimo (laiku neatlikto pranešimo apie atliekų priėmimo sustabdymą ir apie išrūšiavimo sąvartyne atsiradimo galimybę) susiklostė situacija, kai ieškovei teko skubos tvarka, neturint laiko ir galimybių derėtis, sudarinėti atliekų rūšiavimo ir pervežimo iki sąvartyno paslaugų pirkimo sutartis, kurių nepalankumą dabar akcentuoja atsakovė.Įvertinusi visus išdėstytus teisinius ir faktinius aspektus, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, įvertinęs šalių poziciją ir vadovaudamasis aktualiu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, nustatė teisingą ir sąžiningą nuostolių atlyginimo sumą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei priteistinas jos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93, 98 straipsniai).Remiantis ieškovės pateiktais įrodymais dėl patirtų 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, nustatančiu, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą paruošimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje be individualių įmonių, tačiau taip pat įvertinant ir tą aplinkybę, kad tas pats advokatas atstovavo ieškovę tiek pirmoje, tiek apeliacinėje instancijoje, o atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nėra nurodyta naujų argumentų, konstatuotina, jog ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma mažintina ir ieškovei iš atsakovės priteistina 900 Eur išlaidų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Nemenčinės komunalininkas“ (juridinio asmens kodas 186442084) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VAATC“ (juridinio asmens kodas 181705485) 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

TeisėjaiRasa GudžiūnienėRomualda JanovičienėAlvydas Poškus