Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-11-19 · Civilinė byla Nr. 2A-2020/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-04-24Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-11-19Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-19
Bylos Nr.
2A-2020/2012
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00675-2011-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Dalia Vasarienė, Alvydas Poškus
Atsakovas
D. J., E. K.
Ieškovas
G. D. D.
Trečiasis asmuo
Kauno miesto 26-ojo notarų biuro
Kategorijos
  • 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2020/2012Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00675-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.3; 21.4.2.6; 41; 45.6 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-815-413/2012 pagal ieškovės G. D. D. ieškinį atsakovams D. J. ir E. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo Kauno miesto 26-ojo notarų biuro notarė V. T..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė G. D. D. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su patikslintu ieškiniu atsakovams D. J. ir E. K., kuriuo prašė pripažinti negaliojančias buto, esančio (duomenys neskelbtini) - 2008 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės G. D. D. ir atsakovės D. J., - 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų D. J. ir E. K.; taikyti restituciją bei įpareigoti atsakovus per 10 dienų išsikraustyti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 39-45). Nurodė, kad atsakovės seneliai buvo geri ieškovės ir jos tėvų pažįstami. Todėl atsakovei atsikėlus gyventi į Kauną ir siekdama jai padėti, ieškovė 2003 m. leido atsakovei apsigyventi jos bute (duomenys neskelbtini), nereikalaudama iš atsakovės jokio nuomos mokesčio. 2008 m. atsakovė įkalbėjo ją parduoti ginčo butą už 110 000 Lt, tačiau neturėdama pakankamai lėšų butui įsigyti, pasiūlė sutartą pinigų sumą sumokėti per vienerius metus. Atsakovė tvirtino, kad ji tik įgijusi butą nuosavybės teise galės butą įkeisti ir gauti banko paskolą. Buto pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo dieną - 2008 m. rugpjūčio 6 d. atsakovė ieškovės bute jai sumokėjo 14 000 Lt, po to jos nuvyko į Kauno 26-ąjį notarų biurą sudaryti sutarties. Atsakovė notarei patvirtino, kad šiuo metu visos reikiamos pinigų sumos neturi, tačiau neturėdama pagrindo abejoti atsakovės sąžiningumu, ieškovė sutiko sutartį pasirašyti, pareikšdama, kad pinigus atsakovė sumokės per vienerius metus gavusi banko paskolą. Po sutarties pasirašymo atsakovė iš viso jai yra sumokėjusi 18 000 Lt. 2010 m. atsakovė pareiškė, kad yra pilnai atsiskaičiusi ir likusios 92 000 Lt pinigų sumos neketina ieškovei mokėti. Siekdama atgauti nesumokėtų pinigų už butą dalį, ieškovė 2011 m. kovo 30 d. nusiuntė atsakovei ir jos tėvui J. J. pretenziją, tačiau jokio atsakymo iš jų negavo. Atsakovė, siekdama išvengti prievolės ieškovei, 2010 m. rugpjūčio 26 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį ir ginčo patalpą pardavė ilgamečiui savo draugui ir sugyventiniui atsakovui E. K.. Ši ginčijama sutartis sudaryta iš karto po to, kai ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų dėl nesumokėtos pinigų dalies grąžinimo. Ieškovė teigia, kad pirmąjį ginčijamą sandorį ji sudarė suklaidinta atsakovės, o antrasis tarp atsakovų sudarytas sandoris yra tariamas, sudarytas tik dėl akių ir neketinant sukurti jokių teisinių pasekmių, nes ginčo bute atsakovė liko gyventi ir toliau.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančiomis buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės G. D. D. ir atsakovės D. J., ir 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų D. J. ir E. K.. Taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę D. J. grąžinti ieškovei G. D. D. butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui E. K. – 80 000 Lt. Įpareigojo ieškovę G. D. D. grąžinti atsakovei D. J. 18 000 Lt. Priteisė iš atsakovų D. J. ir E. K. po 100 Lt žyminio mokesčio, po 1200 Lt atstovavimo išlaidų ieškovei G. D. D. ir po 31,86 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei (t. 2, b.l. 120-123). Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, kad pinigai ieškovei buvo sumokėti iki 2008 m. rugpjūčio 6 d. sutarties pasirašymo, todėl sutarties 2.1 punktas prieštaravo CK 6.344 straipsnio 4 dalyje numatytai taisyklei, kad pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre. Taip pat teismas nustatė, kad šalis siejo seni draugiški santykiai, atsakovė ieškovės bute gyveno nuo 2003 metų, todėl nėra pagrindo abejoti, kad ieškovė pasitikėjo atsakove. Pareiga įrodyti, kad pirkėjas sumokėjo sutartyje nustatytą kainą tenka atsakovei (CPK 178 str.), o šią aplinkybę atsakovė įrodinėjo liudytojų (savo tėvų ir brolio) parodymais. Vertinant paminėtų liudytojų parodymus, teismas nustatė, kad juose yra esminių prieštaravimų. Visų pirma, pinigų, reikalingų buto pirkimui, suteikimo atsakovei faktą liudytojai grindė savo nuosavomis lėšomis, laikytomis namuose, todėl patikrinti šią aplinkybę kitais leistinais įrodymais teismui nėra galimybės. Antra, nors atsakovė teikė į bylą rašytinius įrodymus apie savo tėvų, brolio ir senelio gaunamas /deklaruotas pajamas ir turimą turtą, tačiau nei vienas iš jų nepatvirtina atsakovei perduotų nei pinigų dydžio, nei perdavimo fakto (t. 1, b.l. 110-155, 169-194). Trečia, priešingai nei teigė atsakovė ir liudytojai J. J., M. J., liudytojas K. J. (atsakovės brolis) patvirtino, kad tėvams perduodant pinigus jis nedalyvavo ir kaip sesuo (atsakovė) grįžo su pinigais iš tėvų namų į Kauną jis nepamena, sesuo jam nieko nesakė (t. 2, b.l. 2-32). Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog sumokėjo ieškovei visą sutartyje numatytą buto kainą, priešingai, byloje nustatytos kitos aplinkybės leidžia daugiau tikėti, kad ieškovei buvo sumokėta tik dalis sutartyje numatytos pinigų sumos. Iš liudytojos R. D. parodymų matyti, kad jie iš esmės sutampa su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis apie dalies, t.y. 10 000 Lt, gautų už parduotą butą (14 000 Lt), perdavimą bažnyčiai ir atitinka kitą ieškovės ir liudytojos nurodytą aplinkybę, kad šios pinigų sumos perdavimo faktas buvo patvirtintas kasos pajamų orderiu (t. 2, b.l. 84, 93-96). Atsižvelgiant į ieškovės ir liudytojo K. J. sutampančius paaiškinimus, kad iš karto po sutarties sudarymo liudytojas ieškovę nuvežė į (duomenys neskelbtini), o čia ieškovės turimą pinigų sumą matė liudytoja R. D., teismas daugiau tikėtinais pripažino ieškovės paaiškinimus, kad be paminėtos 14 000 Lt sumos, daugiau pinigų po sandorio sudarymo ieškovė neturėjo (CPK 185 str.). Teismas sprendė, kad sutarties sudarymo dieną jos šalys žinojo apie sąlyginį sandorio motyvą (vietoje visos buto kainos bus mokama jos dalis), taigi, ir apie šalių tikrosios valios neatitinkančią sutarties sąlygą, kur šalys patvirtino, kad yra pilnai ir tinkamai atsiskaityta už turtą (sutarties 2.1 punktas). Teismas pripažino, kad ginčijama buto pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta ieškovei esmingai suklydus, sudarytas sandoris neatitiko tikrosios ieškovės valios, todėl reikalavimas panaikinti sandorį CK 1.90 straipsnio pagrindu yra pagrįstas ir tenkintinas.

Teismas nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovai gyveno kartu kaip sugyventiniai. Nors atsakovas teigia, kad jam apie ieškovės ir atsakovės santykius nieko nebuvo žinoma, tačiau šie argumentai prieštarauja pačios atsakovės paaiškinimams rašytiniuose procesiniuose dokumentuose ir jos paaiškinimams teismo posėdyje (t. 1, 90-91, t. 2, b.l. 88-92). Teismas sprendė, kad sandorio šalys (atsakovai) nebuvo sąžiningos, nes kilus ieškovės ir atsakovės ginčui dėl nesumokėtų pinigų už butą, atsakovai, sudarydami sandorį, siekė apsunkinti ginčo patalpų teisinį statusą ir tokiu būdu išvengti prievolės įvykdymo ieškovei. Todėl teismas reikalavimą panaikinti atsakovų sandorį kaip tariamą laikė pagrįstu (CK 1.86 str. 1 d.). Pripažinus ieškovės ginčijamus sandorius negaliojančiais, teismas taikė restituciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė D. J. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 2, b.l. 134-138). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo motyvai, kuriais grindžiamas sprendimas, buvo paneigti ir nuginčyti byloje esančiais įrodymais. Apeliantės teigimu, sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai taikė ir išaiškino materialinės teisės normas. Ieškovė nebuvo ginčijamų nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių šalimi, todėl sprendžiant ginčą dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių negaliojimo, teismas turėjo vadovautis daiktinės teisės normomis (CK 4.95 str. – 4.97 str.), nes byloje pareikštas vindikacinis ieškinys dėl nekilnojamojo turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo. Pripažinus nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius negaliojančiais, svarbu yra nustatyti paskutinį daikto valdytoją ir spręsti galimybę iš jo išreikalauti ginčo turtą. Teismas sprendime išėjo iš savo kompetencijos ribų ir padarė klaidingą išvadą, kad atsakovas E. K. butą įsigijo apeliantei vengiant įvykdyti prievolę grąžinti ieškovei ginčo butą. Apeliantės teigimu, byloje nebuvo ištirti visi įrodymai ir nustatytos ginčui svarbios aplinkybės, t.y. kokiomis sąlygomis apeliantė įsigijo butą, kaip ir iš kur gauti pinigai sumokėti ieškovei.Ieškovė tikslino ieškinį padidindama jo sumą iki 190 000 Lt, tačiau yra reikalavimas ir įpareigoti ieškovę grąžinti neva sumokėtus 18 000 Lt, todėl ginčo suma turėjo būti ne 190 000 Lt, o 208 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, turėjo būti nustatytas ir kitas žyminio mokesčio dydis. Teismo sprendimu priteista žyminio mokesčio suma tenka tik ieškovei ir nespręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas valstybės naudai (CPK 96 str. 1 d.). Ieškovė tikslindama ieškinį ir keisdama trečiąjį asmenį E. K. atsakovu, iš esmės papildė ieškinį ne tik nauja šalimi, bet ir papildė ieškinio pagrindą bei dalyką, tuo pažeidžiant CPK 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, tuo pažeisdamas civilinio proceso teisės normas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla.

Atsiliepimas

Atsakovas E. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 2, b.l. 143-145). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovė, pasirašydama pirkimo – pardavimo sutartį, pripažino sutarties sąlygas. Sutartis nepakeista, nepapildyta ir neginčyta, o joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka buvo įvykdyti sutartiniai įsipareigojimai. Iš sutarties turinio matyti, kad pinigus ieškovė yra gavusi, todėl tai paneigia pačios ieškovės aiškinimus, kad visi pinigai jai nebuvo sumokėti. Teismas sprendime išėjo iš savo kompetencijos ribų ir padarė klaidingą išvadą, kad atsakovas butą įsigijo vengiant apeliantei įvykdyti prievolę grąžinti ieškovei ginčo butą. Atsakovo teigimu, byloje nebuvo ištirti visi įrodymai ir nustatytos ginčui svarbios aplinkybės, t.y. kokiomis sąlygomis apeliantė įsigijo butą, kaip ir iš kur gauti pinigai sumokėti ieškovei.

Atsiliepimas

Ieškovė G. D. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą dalyje dėl žyminio mokesčio priteisimo valstybės naudai tenkinti: pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą, papildomai iš atsakovų priteisiant po 1 500 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, o kitoje dalyje apeliacinį skundą atmesti (t. 2, b.l. 146-151). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Byloje pateikti įrodymai tiek apie ieškovės amžių, tiek apie jos sveikatos problemas dėl klausos 2008 m. rugpjūčio 6 d. sandorio sudarymo metu, tiek apie jos veiksmus po sandorio sudarymo, iš kurių matyti, kad ieškovė ir po 2008 m. rugpjūčio 6 d. sutarties sudarymo vis dar draudė bute esantį turtą kaip savo. Todėl teismas iš esmės teisingai kvalifikavo teisinius santykius, įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta su esminiais ieškovės valios trūkumais, dėl to naikintina CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu, t.y. iš esmės suklydus. Dėl 2010 m. rugpjūčio 26 d. sandorio ginčijimo ieškovė nurodo, kad asmuo gali ginčyti ir dėl jam nuosavybės teise priklausančio daikto sudarytus sandorius net nebūdamas šių sandorių šalimi. Restitucijos taikymas tokiais atvejai yra sandorių negaliojimo pasekmė, taikoma teismo ex officio ir tik tokia apimtimi kiek tai neliečia pagal vindikacijos taisykles išreikalauto daikto. Teismas sprendimu atsakovus pripažino nesąžiningais, todėl negalėtų būti taikomos vindikacijos taisyklės, numatytos CK 4.96 straipsnyje. Apeliaciniame skunde apeliantė neginčija nė vienos teismo nustatytos ir sprendime nurodytos faktinės aplinkybės ir jų vertinimo. Apeliantė apsiriboja deklaratyviais materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimais, tačiau jų nepagrindžia. Dėl to darytina išvada, kad teismas nustatė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo ir įvertino. Taip pat teismas, pripažinęs abu sandorius negaliojančiais, teisėtai ir pagrįstai taikė restituciją abiejų sandorių atžvilgiu.Dėl žyminio mokesčio ieškovė nurodo, kad ginčijami sandoriai yra dėl to paties buto, esančio (duomenys neskelbtini), todėl laikytina, kad ieškinio suma yra 110 000 Lt, t.y. ginčijamo buto vertė. Restitucija yra pripažinto negaliojančiu sandorio pasekmė, o ne vienas iš ieškinio reikalavimų. Todėl apeliantės argumentas, jog ieškinio suma turėjo būti 208 000 Lt yra nepagrįstas. Teismas iš atsakovų priteisdamas 200 Lt žyminio mokesčio ieškovei, taip pat turėjo priteisti 3 000 Lt iš atsakovų į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 1 d.). Šis teismo procesinės teisės normos pažeidimas nėra esminis, dėl to nelaikytina, kad byla galėjo būti neteisingai išspręsta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės normų pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje ieškovė ginčija jos su apeliante sudarytą 2008 m. rugpjūčio 6 d. buto pirkimo pardavimo sutartį dėl to, kad apeliantė neatsiskaitė už nupirktą iš ieškovės butą, taip pat 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo pardavimo sutartį, kuria apeliantė, ieškovei pradėjus reikalauti atsiskaityti, perleido butą atsakovui E. K.. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino – pripažino abu sandorius negaliojančiais, taikė restituciją. Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė tiek materialinės teisės normas, tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 177, 178, 185 str.), nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika. Atsakovas E. K. apeliacinio skundo neteikė, pateikė atsiliepimą, kuriuo iš esmės apeliacinio skundo motyvais prašo tenkinti D. J. apeliacinį skundą. Todėl šio atsakovo atsiliepimas iš esmės gali būti vertinamas kaip prisidėjimas prie apeliacinio skundo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas pirmąjį sandorį - 2008 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo pardavimo sutartį– pripažino negaliojančiu, kaip ir prašė ieškovė, CK 1.90 straipsnio pagrindu, t.y. kaip sudarytą dėl suklydimo. Antrąjį sandorį – 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo pardavimo sutartį – teismas pripažino negaliojančiu CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu, t.y. kaip tariamą sandorį. Šiame kontekste paminėtina kasacinio teismo praktika, kad vėliau sudaryti daiktų perleidimo sandoriai yra pripažinto negaliojančiu sandorio padariniai. Vėlesnius sandorius sudarę asmenys negali perleisti daugiau teisių nei jų turi, todėl kai ginčijami keli vienas po kito einantys sandoriai, nuginčijus vieną, vėliau sudaryti sandoriai gali būti nuginčyti kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 str., 4.48 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012).

Apeliantė šioje byloje neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl pirmojo sandorio negaliojimo pagrindo (dėl ieškovės suklydimo) ydingumo, ji tik įrodinėjo, kad pagal sandorį yra visiškai atsiskaičiusi. Teismas su šia apeliantės nurodoma aplinkybe nesutiko, kitaip tariant, iš esmės pripažino ieškovės nurodomas aplinkybes, kad apeliantė visos buto kainos jo pirkimo metu nesumokėjo, ją buvo pažadėjusi sumokėti vėliau ir ieškovė su tuo sutiko. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima būtų laikyti, kad ieškovė apskritai suklydo dėl sandorio esmės, jo dalyko ar esminių jo sąlygų (CK 1.90 str. 4 d.). Teismui sutikus su ieškovės aiškinimu apie jos buvusią tikrąją valią dėl buto pardavimo (ji to neneigia ir šiuo metu) ir susitarimą galutinai atsiskaityti vėliau – gavus apeliantei banko paskolą, bet faktiškai to nepadarius, pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo nebuvo pagrindo, juo labiau, kad suklydimas ir negali būti laikomas esminiu, kai šalis suklysta dėl aplinkybių, kurių riziką prisiima pati (CK 1.90 str. 5 d.), be to, suklydusi šalis negali reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais (CK 1. 90 str. 7 d.). Todėl atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, sandoris turėjo būti pripažintas negaliojančiu ne CK 1.90 straipsnio, o CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytas dėl apgaulės. Tačiau ši išvada nepaneigia iš esmės teisingo pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinti sandorį negaliojančiu bei restitucijos taikymo galimybės.

Ieškovė prašė, pripažinus negaliojančiais ginčijamus sandorius, taikyti restituciją. Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo bei taikymo iš esmės ir yra siejami ne su materialinės teisės normomis, kuriomis pripažindamas negaliojančiais ginčijamus sandorius ir taikydamas restituciją vadovavosi teismas (CK 1.86 str., 1.90 str.), o su daiktinės teisės normomis, reglamentuojančiomis vindikacijos (ne)galimumą (CK 4.95-4.97 str.), taip pat su CK 6.307 straipsnio, reglamentuojančio pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimo pasekmes, nuostatomis. Šiame kontekste pastebėtina, kad ir pastarojo straipsnio 3 dalis daikto grąžinimo galimybę, pripažinus pirkimo pardavimo sutartį negaliojančia, sieja su daiktinės teisės norma – CK 4.96 straipsniu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atsižvelgiant į tai, kad CK nustatyta ne tik ribota, bet ir neribota vindikacija, esant nesąžiningam nekilnojamojo daikto įgijėjui, CK 6.307 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma ją sistemiškai aiškinant kartu su CK 4.95 straipsniu, pagal kurį iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007).

Asmens pažeistos teisės gali būti ginamos teises CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Teisminėje praktikoje yra konstatuota, kad savo teisių gynimo būdą pasirenka asmuo, kuris kreipiasi į teismą, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, o teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra skiriami savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai: vienu atveju tai yra vindikacinis ieškinys, kuris yra priskiriamas prie daiktinių asmens teisių gynimo būdų, ir tokį ieškinį (dėl daikto išreikalavimo iš svetimo valdymo) daikto savininkas turi teisę pareikšti remdamasis daiktinės teisės normomis (CK 4.95-4.97 str.), kitu atveju asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui bei prašydamas taikyti restituciją, kuri grindžiama prievolių teisės normomis (CK 6.145- 6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010).

CK normos nustato, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (CK 1.80 str. 4 d.). Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį atlygintinai įgytas nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo gali būti išreikalautas tik tuomet, kai savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, o neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, - visais atvejais (CK 4.96 str. 3 d.). Pagal CK 6.153 straipsnio 1 dalį, atlygintiniu sandoriu įgijus nuosavybės teise grąžintiną turtą, šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, gali panaudoti tik sąžiningi tretieji asmenys, o pagal neatlygintinį sandorį įgijus nuosavybės teise grąžintiną turtą, ir sąžiningi tretieji asmenys negali šio sandorio panaudoti prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu pastarasis nėra praleidęs ieškinio senaties termino (CK 6.153 str. 2 d.). Kaip jau aukščiau minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl abiejų atsakovų nesąžiningumo sudarant antrąjį sandorį. Todėl tiek apeliantės apeliaciniame skunde, tiek atsakovo E. K. atsiliepime į jį išdėstyti argumentai nepaneigia ginčo buto išreikalavimo galimybės iš nesąžiningo įgijėjo.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimų.

Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus nustatant atsakovų (ne)sąžiningumą sudarant 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo pardavimo sutartį, taip pat nebuvo pilnai ištirti įrodymai ir nustatytos aplinkybės kokiomis sąlygomis apeliantė įsigijo butą 2008 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo pardavimo sutartimi, kaip ir iš kur gauti pinigai sumokėti ieškovei. Be to, netinkamai buvo nustatytas žyminis mokestis; apeliantei teikiant papildomą ieškinį pažeistos CPK 42 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes ieškinys buvo papildytas nauja šalimi bei papildytas ieškinio pagrindas ir dalykas; pirmosios instancijos teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimo. Teisėjų kolegija iš esmės nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.).

Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką, yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010, kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Kaip minėta, apeliantė teigia, kad nebuvo pilnai ištirti įrodymai ir nustatytos aplinkybės kokiomis sąlygomis apeliantė įsigijo butą 2008 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo pardavimo sutartimi, kaip ir iš kur gauti pinigai sumokėti ieškovei. Tačiau tokie teiginiai nėra pagrįsti, nes iš skundžiamo sprendimo matyti, kad yra priešingai - teismas analizavo byloje pateiktus šalių paaiškinimus, liudytojų J. J., M. J., K. J., R. D. parodymus, susijusius tiek su apeliantės iš jos artimųjų gautų buto pirkimui pinigų gavimu, tiek su pinigų pagal šią sutartį sumokėjimo ieškovei faktinėmis aplinkybėmis, ir, atsižvelgdamas į liudytojų parodymų šiais klausimais prieštaravimus ir sutapimus, vertino juos visete patikimumo aspektu bei padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia labiau tikėti, jog ieškovei buvo sumokėta tik dalis buto kainos. Įvertinus byloje esančių įrodymų turinį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie labiau tikėtiną ieškovės paaiškinimų pagrįstumą. Tuo tarpu apeliantė savo skunde faktiškai ir nenurodo jokių argumentų, patvirtinančių nepilną įrodymų ištyrimą, t.y. nenurodo, kokie konkrečiai pateikti įrodymai buvo netirti/netinkamai ištirti, kokie įrodymai ir dėl ko yra įvertinti neteisingai, taip pat nenurodo bei nepateikia jokių papildomų įrodymų, kurių negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme ir kurie paneigtų skundžiamo sprendimo išvadas, o prašydama perduoti bylą nagrinėti iš naujo nenurodo, dėl ko esamus įrodymus reikėtų byloje ištirti ir vertinti iš naujo pirmosios instancijos teisme. Vien tik dėl to, kad teismas, įvertinęs įrodymus, padarė apeliantei nepalankias išvadas, nenurodžius konkrečiai kokių ir kaip į bylą pateiktų įrodymų vertinimo taisykles teismas pažeidė, t.y. tik deklaruojant tokio pobūdžio teiginį, teisėjų kolegijos vertinimu, perduoti bylą nagrinėti iš naujo nėra pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad notaras, tvirtindamas sandorį, neturi pareigos kontroliuoti sandorių šalių faktinį atsiskaitymą pagal sandorį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčijant notarine tvarka patvirtintą sandorį šio sandorio išorinė išraiškos forma (2008 m. rugpjūčio 6 d. sutartis) ir joje nurodyta aplinkybė apie įvykusį atsiskaitymą, kuria remiasi apeliantė, yra vertinama kaip rašytinis įrodymas, t.y. vertintinas kaip įrodymas į bylą pateiktų įrodymų viseto kontekste ir neturi CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatytos prima facie galios.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus spręsdamas klausimą dėl apeliantės ir atsakovo E. K. nesąžiningumo sudarant 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo pardavimo sutartį. Sandorių šalių sąžiningumo nustatymo klausimu kasacinis teismas yra nurodęs, jog visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007). Nagrinėjamu atveju pati apeliantė yra nurodžiusi, jog butą perleido tik dėl to, kad jai įgriso ieškovės reikalavimas atsiskaityti (t. 1 b.l. 90-91, t. 2 b.l. 88-92). Iš E. K. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad nuo 2010 m. žiemos abu atsakovai gyveno kartu, taigi, dar iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo pardavimo sutarties sudarymo (t. 2 b.l. 93), taip pat kartu tame pačiame bute gyveno (ir tebegyvena) po sutarties sudarymo. Todėl apeliacinės instancijos teismo, kaip ir pirmosios instancijos teismo, neįtikina apeliantės ir atsakovo aiškinimas, kad atsakovas apie kilusias ieškovės pretenzijas nieko nežinojęs, apeliantė buto perleidimo priežastis nuo jo nuslėpusi, dėl ko jis turėtų būti laikomas sąžiningu įgijėju.

Dėl šių motyvų apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos reglamentuojančios įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą CPK normos ar šiuo aspektu nukrypta nuo teisminės praktikos suformuluotų taisyklių.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad skundžiamas sprendimas naikintinas dėl esminio procesinės teisės normos (CPK 42 str. 2 d.) pažeidimo, dėl ko neteisingai išspręsta byla ir apeliacinės instancijos teismas jo ištaisyti negali. Apeliantė nurodo, kad ieškovė, pateikdama papildomą ieškinį ir keisdama E. K. procesinę padėtį iš trečiojo asmens į atsakovą, papildė ieškinio pagrindą ir dalyką (pastebėtina, kad tokiu atveju turėtų būti nurodomas CPK 42 str. 1 d., o ne 42 str. 2 d. pažeidimas). Įstatymas ieškovui nedraudžia papildyti ieškinį, pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, neleidžia tik pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką kartu. Šiuo atveju pradinis ieškinys, jau esant iškeltai bylai, buvo tik papildytas paaiškėjus aplinkybei, kad apeliantė ginčo butą jau yra perleidusi atsakovui. Todėl konstatuoti ieškinio pagrindo ir dalyko pakeitimą, taigi, ir procesinės normos pažeidimą nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo, juo labiau nebūtų pagrindo konstatuoti, kad, kaip nurodo apeliantė, dėl to buvo iš esmės neteisingai išspręsta byla.

Nepagrįstai apeliantė teigia, jog neteisingai byloje nustatytas žyminis mokestis. Iš Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. nutarties matyti, kad žyminis mokestis apskaičiuotas nuo kainos, už kurią buvo parduotas butas pagal pirmąjį sandorį (110 000 Lt) – 3 200 Lt. Tai atitinka CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus – ieškinys yra turtinio pobūdžio, ginčo dalykas yra butas, kurį siekia sugrąžinti ieškovė, todėl ieškinio suma apskaičiuojama nuo turto rinkos vertės, o ne priklausomai nuo sandorių, kuriais perleistas butas, skaičiaus.

Tačiau sutiktina su apeliantės argumentu, kad teismas nepagrįstai neišsprendė dalies bylinėjimosi išlaidų klausimo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė buvo sumokėjusi 200 Lt žyminį mokestį, o nuo 3 000 Lt mokėjimo buvo atleista (t. 1 b.l. 77-78). Todėl pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, turėjo priteisti ne tik 200 Lt žyminį mokestį ieškovei (kas ir buvo sprendimu padaryta), bet ir iš atsakovų priteisti 3 000 Lt žyminį mokestį valstybei (CPK 96 str. 1 d.) (kas nebuvo padaryta). Žyminio mokesčio paskirstymo klausimas turi būti išsprendžiamas išnagrinėjus bylą nepriklausomai nuo to, ar šalys tokį prašymą yra pareiškusios. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš atsakovų turi būti priteistas valstybei pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteistas žyminis mokestis – po 1 500 Lt iš kiekvieno atsakovo. Juo labiau, kad, kaip minėta, šiuo atveju ir pati apeliantė apeliaciniame skunde kelia klausimą, jog teismas turėjo išspręsti žyminio mokesčio valstybei priteisimo klausimą. Todėl negalima būtų pripažinti, jog tokiu būdu teismo iniciatyva yra pabloginama apeliantės padėtis (CPK 313 str.).

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas ir byla nagrinėtina iš naujo pirmosios instancijos teisme, taip pat neturi pagrindo sprendimo pakeitimui ar priešingo sprendimo priėmimui. Todėl jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantė sumokėjo 200 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, o 3 000 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (t. 2, b.l. 132-133). Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės priteistina atidėtoji žyminis mokesčio dalis valstybei – 3 000 Lt (CPK 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų D. J. 4 500 Lt, E. K. 1 500 Lt žyminį mokestį valstybei.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėAlvydas PoškusDalia Vasarienė