Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Jūratės Petraškienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoj intensyvios priežiūros įpareigojant jį bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusiojo E. A. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir E. A. iš nuteistojo V. V. priteista 400 Eur (keturi šimtai eurų) nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. V. nuteistas už tai, kad 2023 m. gegužės 18 d. apie 15.37 val. (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo kieme, tyčia mažiausiai tris kartus kumščiu trenkė E. A. į krūtinę bei vieną kartą kumščiu trenkė į ausį, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam E. A. fizinį skausmą ir padarė nubrozdinimus kairėje ausyje, dešinėje plaštakoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog tai, kad V. V. smurtavo prieš E. A., įrodyta išsamiais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina Bendrojo pagalbos centro skambučio įrašas, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), ją pateikusios ekspertės S. B. paaiškinimai, liudytojos R. A. parodymai. Taip pat teismas padarė išvadą, kad nuteistojo veikoje nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai. Skirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų baigtą nusikaltimą, kuriuo pasikėsinta į asmens sveikatą, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę, įvertinta ir V. V. asmenybė – pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis baustas administracine tvarka, nors teistas, tačiau bausmę atlikęs, teistumas išnykęs, vykdo individualią veiklą. Atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiajam dėl nuteistojo veiksmų jokių ilgalaikių ar sunkių padarinių nekilo, taip pat įvertinęs V. V. turtinę padėtį bei teismų praktiką baudžiamosiose bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, apylinkės teismas nusprendė, kad E. A. civilinis ieškinys turi būti tenkintas tik iš dalies, priteisiant jo naudai iš nuteistojo 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei išspręsti klausimą dėl jo patirtų išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti iš valstybės biudžeto lėšų.

3.1. Nuteistojo įsitikinimu, skundžiamas nuosprendis yra priimtas pažeidžiant in dubio pro reo principą ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, priimant jį nebuvo pašalintos esminės abejonės dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir jo (nuteistojo) kaltės. Nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kurių pagrindu buvo selektyviai sureikšminti jo kaltę suponuojantys bylos duomenys, prieštaraujantys kitiems byloje esantiems duomenims. Teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo E. A. ir jo sutuoktinės R. A. parodymais ir byloje esančia specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nuosprendžiu nustatytos aplinkybės prieštarauja šiems duomenų šaltiniams. Objektyvių duomenų, patvirtinančių (jo) nuteistojo kaltę nėra. Anot nuteistojo, nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius, buvo akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, todėl teismas privalėjo jų patikimumą vertinti itin atidžiai ir jais vadovautis tik jiems sutampant su byloje esančių įrodymų visuma.

3.2. Toliau skunde cituojama specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), dėstomi ir interpretuojami ją pateikusios ekspertės, o taip pat ir nukentėjusiojo ir liudytojos R. A. parodymai. Šiame kontekste skunde pažymima ir tai, kad dėl esamų prieštaravimų tarp nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų teismo buvo prašyta išreikalauti duomenis apie nukentėjusiojo sveikatos būklę iš jo gydymo įstaigos, atlikti eksperimentą, ar liudytoja galėjo matyti įvykio vietą iš savo buto balkono, taip pat paskirti papildomą specialisto tyrimą su užduotimi patikslinti nukentėjusiojo ausyje nustatytų sužalojimų atsiradimo pobūdį, tačiau pirmosios instancijos teismas visus prašymus atmetė.

3.3. Dar nuteistasis nurodo, jog jam buvo inkriminuoti trys smūgiai E. A. į krūtinę ir vienas smūgis į kairę ausį. Tačiau teismas nenustatė jokių sužalojimų E. A. krūtinėje ar juosmenyje, tokie sužalojimai neužfiksuoti ir/ar specialisto išvadoje. Taip pat teismas nenustatė jokio fizinio kontakto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, kuris būtų galėjęs sukelti nubrozdinimus dešinėje plaštakoje. V. V. įsitikinimu, nenustačius duomenų apie sužalojimus nukentėjusiojo krūtinėje ir nenustačius trauminio poveikio, dėl kurio galėjo atsirasti sužalojimai nukentėjusiojo plaštakoje, jis negalėjo būti pripažintas kaltu dėl E. A. dešinėje plaštakoje užfiksuotų nubrozdinimų ir jam inkriminuotų ne mažiau trijų smūgių į nukentėjusiojo krūtinę. Be to, teismas nepašalino abejonių dėl nukentėjusiojo sužalojimų kairėje ausyje. Anot apelianto, nukentėjusysis dėl koordinacijos sutrikimų galėjo šią kūno vietą susižaloti pats, patirti sužalojimai ausyje – apdraskymas, o nukentėjusysis teigia, kad nuteistasis jam sudavė smūgį. Teismas neįvertino ir to, kad jis (V. V.) būdamas dešiniarankis ir stovėdamas nukentėjusiajam už nugaros (kaip teismo posėdžio metu teigė nukentėjusysis) būtų galėjęs suduoti smūgį nebent į dešinę nukentėjusiojo galvos pusę. Nepašalintos abejonės ir dėl nukentėjusiojo sutuoktinės R. A. parodymų objektyvumo, patikimumo ir realumo.

4. Atsiliepime į nuteistojo V. V. apeliacinį skundą nukentėjusysis E. A. prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, jog nuteistojo apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių naujų aplinkybių, įrodymų, tik tie patys argumentai, kurie jau buvo išnagrinėti apylinkės teisme. Nukentėjusiojo manymu, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ir pateikta faktų apie nuteistojo padarytą nusikaltimą, o, apskųsdamas nuosprendį, nuteistasis tiesiog siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, apeliaciniame skunde yra per mažai atsižvelgta į ekspertės parodymus, iškraipomi R. A. parodymai.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Nukentėjusysis ir prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžio pateikė tik nuteistasis V. V., kuris nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, prašo jį dėl šio nusikaltimo išteisinti. Nuteistojo nuomone, nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimą šiuo atveju nulėmė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų neatitinkantis byloje surinktų įrodymų vertinimas. Taigi, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo patikrinti, ar skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, ar jų pakanka pripažinti V. V. kaltu dėl nežymaus nukentėjusiojo E. A. sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo jam sukėlimo.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus byloje surinktus įrodymus, susipažinusi tiek su apeliacinio skundo argumentais bei motyvais, tiek su skundžiamame nuosprendyje pateiktomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, su tokia apelianto nuomone sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių bei jų pagrindu padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo kaltės dėl nukentėjusiajam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo E. A. nuteistasis nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nors viso proceso metu apeliantas neneigė to, kad kaltinime nurodytu metu jis buvo prie daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir šio namo kieme sukonfliktavo su jo gyventoju E. A., tačiau jis tvirtino nukentėjusiojo atžvilgiu jokio fizinio smurto nenaudojęs. Tuo tarpu nukentėjusysis nuo pat įvykio laikėsi pozicijos, kad 2023 m. gegužės 18 d. apie 15.37 val. jau minėto daugiabučio namo kieme akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, kaip vėliau paaiškėjo – V. V. – jam sudavė smūgius į krūtinę, juosmenį, galvos sritį, po to, kai pamatė, kad nukentėjusysis fotografuoja automobilį, kuriuo į įvykio vietą, vykdydamas savo darbines funkcijas, nuteistasis buvo atvykęs su kolega R. S..

8.1. Apklausiamas teisme V. V. parodė, kad 2023 m. gegužės 18 d. apie 15.30 val. gavo iškvietimą adresu (duomenys neskelbtini) dėl vamzdyno apžiūros. Atvykęs į vietą su kolega, pastatė darbo automobilį prie (duomenys neskelbtini) namo balkono ir nuėjo į (duomenys neskelbtini) namo laiptinę apžiūrai. Grįžęs pamatė, kad nukentėjusysis fotografuoja automobilį. Tuomet jis jam pasakė „ką fotografuoji, grybas, palauk pasikalbėsim“, po ko pastarasis rodė įvairius gestus ir svirduliuodamas nuėjo prie laiptinės, matėsi, kad jis buvo neblaivus. Tuomet jis (nuteistasis) dar bandė traukti laiptinės duris, bet jos jau buvo užsidariusios. Apklaustas kaip įtariamasis, V. V. taip pat neneigė nukentėjusiajam išreiškęs priekaištus dėl to, kad šis fotografavo jų tarnybinį automobilį, bei artinęsis prie laiptinės, kur stovėjo E. A., tačiau taipogi laikėsi pozicijos, jog jam nespėjus prieiti prie nukentėjusiojo, pastarasis įėjo į laiptinę, paskui save uždarydamas jos duris, kurių jis neatsidarė dėl to, kad jose buvo įrengta spyna su kodu.

8.2. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis E. A. parodė, kad 2023 m. gegužės 18 d. apie 15.37 val. su žmona pro virtuves langą pastebėjo, kad kieme, toje vietoje kurioje draudžiama statyti automobilis, stovi transporto priemonė. Kadangi pergyvena dėl kiemo niokojimo, išėjo į lauką jo nufotografuoti. Norėjo automobilį apeiti iš priešingos pusės, kai išgirdo, kad kažkas suriko „debile, ką ten darai“ ir ėjo iš paskos sakydamas, „ką čia darai, ką fotografuoji, ištrink, nes sudaužysiu fotoaparatą“. Prie jo iš priekio priėjęs vyras sugriebė jo ranką, kurioje buvo fotoaparatas, pradėjo chaotiškai rankomis smūgiuoti į krūtinę, stumdyti, o paskui pajuto vieną smūgį ir į juosmenį. Smūgiai jam sukėlė skausmą. Viskas vyko po laiptinės stogeliu. Be to, V. V. jam kumščiu sudavė smūgį į galvą. Tuo metu nuteistasis buvo jam už nugaros. Smūgis į galvą buvo stipriausias, po jo jam pradėjo bėgti kraujas iš ausies vidinės pusės. Supratęs, kad pokalbis gali baigtis prastai, sumanė ištrūkti. Nuėjo į laiptinę ir užsidarė duris. Nuteistasis dar bandė kišti koją jam einant į laiptinę. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad dėl tokių veiksmų jam buvo sužalota ranka, prie ausies buvo žaizdelės. E. A. nurodė ir tai, kad jo žmona tuo metu buvo virtuvėje, prie lango, po to išėjo į balkoną ir viską matė. Patikino, kad iš jų buto balkono įėjimas į laiptinę matosi, stogelis vaizdo neužstoja, gal kiek riboja matomumą prie pat laiptinės durų. E. A. taip pat parodė, kad pats alkūnės susižaloti negalėjo, neigė, kad jį sužaloti galėjo kas nors kitas. Tvirtino neturintis koordinacijos sutrikimų bei įvykio metu buvęs blaivus. Kad po to, kai nufotografavo transporto priemonę, su kuria į nagrinėjamo įvykio vietą atvyko nuteistasis, V. V. pradėjo ant jo šaukti, grasino sudaužysiantis fotoaparatą bei priėjęs prie jo bandė jį pačiupti, o paskui ir sudavė nukentėjusiajam ne mažiau tris smūgius jam į krūtinę, nukentėjusysis parodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, E. A. taip pat parodė, kad sudavęs smūgius jam į krūtinę, nuteistasis toliau bandė atimti iš jo fotoaparatą, o, jam (nukentėjusiajam) bandant įbėgti į laiptinę, kumščiu trenkė jam į kairę ausį, kliudė uždaryti laiptinės duris, kišo kojas. Nukentėjusysis nurodė ir tai, kad V. V. jį stumdė, atsirėmęs į jo (nukentėjusiojo) rankas, tuo metu jis (E. A.) dengėsi, kad negautų smūgio. Akistatos su nuteistuoju metu nukentėjusysis taip pat liko prie savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų.

8.3. Iš kitų objektų apžiūros protokolo taip pat matyti, kad iš karto po įvykio – 2023 m. gegužės 18 d. 15.40 val. E. A. paskambino skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu bei nurodė atsiliepusiam specialistui, jog prieš porą minučių jis užfiksavo savo kieme, ant šaligatvio, stovintį automobilį, po ko pribėgęs vyras jį užsipuolė, norėjo ištraukti fotoaparatą, smogė jam į ausį. Peržiūrėjus įrašus, kurie buvo padaryti į įvykį sureagavusių policijos pareigūnų kūno kameromis, nustatyta, kad analogiškai nagrinėjamo įvykio aplinkybes nukentėjusysis paaiškino ir policijos pareigūnams. Jiems E. A. taip pat nurodė, jog vienas iš automobiliu, kurį jis fotografavo, atvykusių vyrų pradėjo priekaištauti jam dėl šio veiksmo, grasino sudaužysiąs fotoaparatą, po to smūgiavo į korpusą ir galiausiai į ausį.

9. Byloje neginčytinai nustatyta, kad kartu su nuteistuoju įvykio vietoje buvo ir konfliktą tarp V. V. ir E. A. tiesiogiai stebėjo R. S.. Jo duoti parodymai dėl to kokiomis aplinkybėmis atvyko prie (duomenys neskelbtini) namo, kur pastatė automobilį, yra analogiški duotiesiems nuteistojo. R. S. paaiškino, kad vėliau pamatė, kad kažkas fotografuoja jų tarnybinę mašiną, po ko kolega V. pradėjo kiek greičiau eiti link nukentėjusiojo ir šaukė jam „Asile, ko tu ten fotografuoji“, „Asile, gaidį, ką čia darai, ko tą mašiną fotografuoji“, tačiau prie to žmogaus taip ir nepriėjo, nes jis spėjo pabėgti į laiptinę, ir nebandė patekti į laiptinę. R. S. tikino nematęs jokio fizinio kontakto tarp nuteistojo ir E. A., nurodė, kad nemano, kad galėjo įvykti kokie nors fiziniai veiksmai, kol jis (liudytojas) per kelias sekundes atėjo, aikštelėje stovėjo mašinos, gal ten ne viskas matėsi. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas R. S. davė labai panašius parodymus, tik papildomai parodė, kad nukentėjusysis jiems rodė įvairius gestus, bei tikino, kad nei jis, nei jo kolega prie nukentėjusiojo arčiau nei 10 metrų atstumu priėję nebuvo.

10. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklausta ir nukentėjusiojo žmona R. A., kuri parodė, kad įvykio dieną pamatė, jog ant šaligatvio, šalia namo sienos, vairuotojas paliko automobilį, po ko jos vyras išėjo jį nufotografuoti, kad užfiksuotų Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Vyrui befotografuojant automobilį, iš dešinės pusės priėjo jo vairuotojas, kuris šaukė „Debile, ko fotografuoji“, stengėsi išplėšti iš vyro fotoaparatą, sakydamas „ištrink, sudaužysiu“, jį trankė, tampė. Šį įvykį ji matė iš viršaus. Jos gyvenamoji vieta antrame aukšte, todėl gerai matė smūgius. Matė, kaip jos vyrą tampė ir smogė į krūtinę, davė per ausį. Po to, kai vyras grįžo, pamatė, kad jo ausis kruvina, buvo apdraskytos rankos prie alkūnės, prie riešo. Įvykis pasibaigė tuo, kad jos vyras įbėgo į laiptinę ir užsidarė duris. Ji pati nematė laiptinės durų, todėl nežino, ar tas vyras bandė jas atidaryti. Liudytoja R. A. taip pat nurodė, kad gal vyras kartais ir pasvyruoja, kai jam pakyla kraujospūdis.

11. Taigi, nukentėjusiojo parodymus apie tai dėl kokio asmens – V. V. – ir kokių veiksmų – ne mažiau trijų smūgių kumščiu į krūtinę bei vieną kartą į ausį – jis jautė fizinį skausmą ir jam buvo padaryti nubrozdinimai kairėje ausyje bei dešinėje plaštakoje, šiuo atveju patvirtina liudytojos R. A. parodymai. Aplinkybės, kurios leistų abejoti tiek nukentėjusiojo, tiek šios liudytojos parodymais, nenustatytos. Įvertinusi viso proceso metu šių asmenų duotus parodymus dėl esminių šiai bylai aplinkybių (kada, kokiais veiksmais ir kokio asmens buvo sužalotas nukentėjusysis), juos palyginusi ne tik nuoseklumo aspektu, bet ir sugretinusi su kitais byloje surinktais duomenimis, teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti E. A. bei R. A. parodymų patikimumu. Nukentėjusiojo ir liudytojos R. A. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje, jie neprieštarauja ir byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Vien tai, kad nukentėjusysis kategoriškai neigė turintis kokių nors sveikatos problemų, dėl kurių jam pasireiškia koordinacijos sutrikimai, o jo sutuoktinė parodė, jog gali būti, kad kartais jis susvyruoja, neleidžia jų parodymų vertinti kaip prieštaringų ir jais nesivadovauti pripažįstant įrodytomis kaltinime nurodytas faktines V. V. įvykdytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Vien dėl to, kad apklausiamas teisme nukentėjusysis neatsiminė į kurią ausį (kairę ar dešinę) jam trenkė nuteistasis, taip pat nesudaro pagrindo vertinti jo parodymų kaip nepatikimų, kadangi natūralu, jog asmuo, apklausiamas po įvykio praėjus pusei metų, tam tikrų su nusikalstama veika susijusių aplinkybių gali ir neatsiminti.

12. Kaip matyti tiek iš apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, tiek iš pirmosios instancijos teisme gynybos pusės teiktų prašymų turinio, nuteistasis kelia abejones dėl to, ar nukentėjusioji, būdama ne daugiabučio namo kieme, o savo buto balkone, iš tiesų galėjo matyti tai, kas vyko prie namo laiptinės durų. Tačiau tokios abejonės yra pagrįstos tik paties apelianto subjektyviu samprotavimu, jas paneigia tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos R. A. parodymai, kad iš buto, kuriame jie gyvena, balkono, zona, kurioje buvo smurtauta prieš E. A., yra gerai matoma, laiptinės stogelis šios zonos matomumui įtakos neturėjo. Susipažinusi su įvykio vietos apžiūros protokolu ir jo priedu (fotolentele), taip pat įvertinusi tai, jog nukentėjusysis su sutuoktine gyvena antrame aukšte, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo netikėti liudytojos parodymais, jog kliūčių matyti kaip nukentėjusysis buvo stumdomas, o paskui ir mušamas kumščiais, jai nebuvo. Taigi, kokių nors papildomų procesinių veiksmų atlikimas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tam, kad patikrinti, ar R. A. iš tiesų turėjo galimybę matyti prie namo laiptinės, šiuo atveju nebuvo būtinas ir tikslingas.

13. Be paties nukentėjusiojo ir liudytojos R. A. parodymų, E. A. versiją, jog nubrozdinimai jo kairėje ausyje bei dešinėje plaštakoje atsirado būtent dėl tyčinių apelianto veiksmų, kai pastarasis 2023 m. gegužės 18 d. apie 15.37 val. (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo kieme, tyčia mažiausiai tris kartus kumščiu trenkė E. A. į krūtinę bei vieną kartą kumščiu trenkė į ausį, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei ją pateikusios teismo medicinos ekspertės paaiškinimai, duoti teisme. Paminėtoje išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, padaryti kietu buku riboto paviršiaus daiktu, ne mažiau dviem trauminiais poveikiais, bei galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t .y. 2023 m. gegužės 18 d. Teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė S. B. šią išvadą patvirtino. Ji nurodė, kad nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai ausies vidiniame paviršiuje nėra būdingi atsitrenkimui į sieną. Nors labiausiai tikėtina, kad nukentėjusiojo ausis buvo apdraskyta nagais, tačiau būna, kad nubrozdinimai atsiranda ir dėl suduoto smūgio. Esant tokioms situacijoms, kaip buvo nurodyta užduotyje, manoma, kad tai labiausiai būdinga apdraskymui smūgio metu. Ekspertė taip pat paaiškino, kad smūgio metu sužalojimai padaromi ne visais atvejais, tai priklauso nuo suduoto smūgio jėgos. Tokie ekspertės paaiškinimai paneigia gynybos keltą versiją, kad E. A. galėjo susižaloti pats, griūdamas, kadangi įvykio metu jis buvo neblaivus, ar dėl kokių nors turimų sveikatos problemų. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog, apart V. V. parodymų, byloje nėra jokių kitų duomenų, leidžiančių spręsti, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų kritęs dar iki konflikto su V. V., ar iš karto po jo. E. A. kategoriškai neigė kaltinime nurodytu metu buvęs neblaivus bei kategoriškai patvirtino, kad tiek jo ranka, tiek ausis buvo sužalota būtent po nuteistojo neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu, kad galėjo susižaloti kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, nė neužsiminė.

14. Ekspertės paaiškinimai taip pat visiškai pašalina nuteistojo ir jo gynėjo pirmosios instancijos teisme keltas, o taip pat ir apeliaciniame skunde pakartotas abejones, jog ausies srityje nukentėjusiajam nustatyto sužalojimo pobūdis (nubrozdinimas) neatitinka E. A. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teismui nurodytos aplinkybės, kad jo ausis buvo sužalota nuteistajam suduodant į ją smūgį kumščiu. Ekspertės parodymai paaiškina ir tai, kodėl apžiūrint nukentėjusįjį sužalojimai jo krūtinės bei juosmens srityje galėjo būti nematomi. Šiuo atveju galimybės objektyviai nustatyti kokio stiprumo smūgius V. V. sudavė nukentėjusiajam į krūtinę bei juosmenį bei, atitinkamai, spręsti, ar dėl tokių smūgių E. A. turėjo atsirasti matomi sužalojimai (hematomos), nėra. Todėl teisėjų kolegija, jau pripažinusi nukentėjusiojo parodymus kaip patikimus, bei atsižvelgusi į ekspertės paaiškinus, vertina, kad tai, jog E. A. krūtinėje ir juosmenyje po nagrinėjamo įvykio nebuvo pastebėti jokie sužalojimai, nepaneigia nukentėjusiojo nurodytos ir V. V. inkriminuotos aplinkybės, jog prieš E. A. kaltinime nurodytu metu buvo smurtauta ir suduodant jam mažiausiai tris kartus kumščiu į krūtinę.

15. Nesutiktina ir su skundo argumentu, kad šiuo atveju nenustatytas trauminis poveikis, dėl kurio galėjo atsirasti specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai nukentėjusiojo plaštakoje. Šiuo atveju nubrozdinimų E. A. plaštakoje atsiradimą paaiškina jo nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis rankomis dengė savo kūną, tam, kad išvengtų nuteistojo smūgių. Nepagrįstu teisėjų kolegija laiko ir kitą skunde nurodomą argumentą – tai, jog būdamas dešiniarankis ir stovėdamas nukentėjusiajam už nugaros nuteistasis galėjo suduoti nukentėjusiajam smūgį nebent į dešinę, o ne kairę ausį. Skunde taip ir nedetalizuota kaip tas faktas, kad V. V. yra dešiniarankis bei stovėjo nukentėjusiajam už nugaros, galėjo sukliudyti jam trenkti į kairę nukentėjusiojo ausį. Tuo tarpu teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad būdamas tokioje pozicijoje nukentėjusiojo atžvilgiu, net ir dešine ranka, apeliantas galėjo suduoti smūgį nukentėjusiajam ir į kairę jo galvos pusę. Tai, kuris smegenų pusrutulis yra atsakingas už smulkiąją žmogaus motoriką, niekaip neįtakoja jo kūno dalių judesių amplitudės. Be to, nukentėjusysis ir nenurodė, kad jam smūgis į ausį buvo suduotas būtent dešine, o ne kaire ranka. Kuria ranka buvo smūgiuota E. A. į ausį, tiksliai nenurodė ir liudytoja R. A..

16. Nors šiuo atveju nuteistojo pateiktą versiją apie tarp jo ir nukentėjusiojo kilusio konflikto eigą (o būtent tai, kad konfliktas nesibaigė jokiu fizinio smurto panaudojimu prieš E. A., jis iš nuteistojo pusės apribojo tik įžeidžiančių, nepagarbių frazių nukentėjusiajam išsakymu, o iš nukentėjusiojo pusės – kažkokių gestų parodymu) iš dalies patvirtina liudytojo R. S. parodymai, spręsdama V. V. kaltės klausimą, teisėjų kolegija vis tik tiki ir vadovaujasi nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės duotais parodymais. Tokią aukštesnės instancijos teismo poziciją nulemia tai, kad E. A. ir R. A. parodymus patvirtina objektyvūs rašytiniai bylos duomenys – specialisto išvada, kai tuo tarpu nuteistojo, kurio suinteresuotumas šios bylos baigtimi yra akivaizdus dėl jo statuso joje, ir liudytojo R. S. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymų šaltiniai, tame tarpe ir apeliacinės instancijos teisme, tenkinus V. V. gynėjos prašymą, apklausto liudytojo O. Š. parodymai. Be to, vertinti R. S. parodymus kaip patikimus nagrinėjamu atveju neleidžia ir tai, kad teisme, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, šis liudytojas jau nebuvo toks tikras dėl to, ar V. V. iš tiesų nesudavė smūgių nukentėjusiajam. Ikiteisminio tyrimo metu jis labai užtikrinai parodė, kad nei jis, nei jo kolega V. V. prie nukentėjusiojo arčiau nei 10 metrų atstumu priėję nebuvo, o teisme, nors ir tvirtino nematęs jokio fizinio kontakto tarp nuteistojo ir E. A., vis tik nurodė, kad jis kiek atsiliko nuo savo kolegos, nuėjusio link nukentėjusiojo, ir dėl daugiabučio namo kiemo aikštelėje stovėjusių transporto priemonių, gal ir galėjo matyti ne viską, kas vyko prie namo laiptinės. Taip pat pastebėtina, kad R. S. yra geras apelianto pažįstamas, todėl manytina, jog, siekdamas padėti išvengti jam baudžiamosios atsakomybės, šis liudytojas taip pat gali duoti nuteistajam naudingus ir faktinių šios bylos aplinkybių pilnai neatitinkančius parodymus.

17. Apygardos teisme apklaustas liudytojas O. Š. parodė, kad 2024 metų gegužės mėnesio pradžioje dėl vamzdyno avarijos kreipėsi pagalbos į akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“. Atvažiavus V. V. ir paprašius rūsio raktų, nuteistasis jo (liudytojo) paklausė, ar jis pamena konfliktinę situaciją, įvykusią tarp jo (nuteistojo) ir kaimyno. O. Š. nurodė, kad šį įvykį matė, tuo metu ėjo iš parduotuvės, praėjo pro šalį, jam ta situacija pasirodė juokinga, nes konfliktai dėl automobilių statymo jų kieme vyksta dažnai. Matė kaip kaimynas (nukentėjusysis E. A.) stovi apačioje, mosikuoja rankomis, ginčijasi. Priėjęs arčiau pamatė, kad stovi „(duomenys neskelbtini)“ automobilis. Tuo metu „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai stovėjo priešingoje stovėjimo aikštelės pusėje. Jis nusijuokė, pro kaimyną nuėjo į laiptinę, o kaimynas užėjo į laiptinę paskui jį. Kaimyną jis buvo aplenkęs kelias sekundes, girdėjo kaip užsidarė laiptinės durys, bet kur nuėjo kaimynas nematė, gal į savo butą. Liudytojas taip pat parodė, kad fizinio kontakto tarp tų asmenų nematė, nes kaimynas stovėjo prie laiptinės ir gestikuliavo, o nuteistasis ir dar vienas „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas ateidinėjo iš kitos pusės aikštelės link savo automobilio, buvo apie 15-20 metrų atstumu nuo nukentėjusiojo. Tą konfliktinę situaciją matė nuo penkiaaukščio namo pradžios, kol ėjo į paskutinę laiptinę, apie minutę laiko.

18. Nurodytų liudytojo O. Š. parodymų teisėjų kolegija nelaiko galinčiais paneigti nuteistojo kaltę dėl E. A. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo, kadangi kaip matyti iš jų visumos, liudytojas matė tik pačią konflikto pradžią, kuomet V. V. dar nebuvo priėjęs prie daugiabučio namo laiptinės, kur nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas. Nors O. Š. nurodė, kad kaimynas po keleto sekundžių įėjo į laiptinę, tačiau šios aplinkybės jis savo akimis nematė, taip nusprendė tik iš durų uždarymo garso, kurį galėjo sumaišyti su bet kurio kito toje laiptinėje esančio buto durų uždarymo garsu. Taip pat pastebėtina, kad liudytojas nurodė gyvenantis ketvirtame aukšte. Remiantis nukentėjusiojo bei liudytojos R. A. parodymais nustatyta, kad smurtiniai veiksmai prieš E. A. netruko ilgą laiko tarpą. Taigi, net jei O. Š. girdėjo kaip į laiptinę įėjo būtent nukentėjusysis, tai nereiškia, jog V. V. iki tol, kol liudytojas užlipo iki ketvirtame aukšte esančio savo buto, nebūtų spėjęs suduoti nukentėjusiajam kumščiu ne mažiau kaip trijų smūgių kumščiu į krūtinę bei vieną kartą trenkti į ausį. Be to, teisėjų kolegijai apskritai kyla abejonių šio liudytojo parodymų teisingumu, įvertinus tai, jog nuteistasis ankstesnėje proceso stadijoje nei ikiteisminio tyrimo subjektams, nei pirmosios instancijos teismui neužsiminė, jog konfliktą matė kokie nors kiti to daugiabučio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), gyventojai ar bent jau praeiviai, neprašė jų nustatyti ir apklausti. Kad šį įvykį būtų matę kokie nors jame nedalyvavę asmenys, apart jo paties, nenurodė ir liudytojas R. S..

19. Apibendrinant visa, kas išdėstyta, konstatuojama, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl V. V. kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta interpretacija. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, dėl kurių padarytos neteisingos teismo išvados. Skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, nesivadovavo in dubio pro reo principu, todėl padarė išvadas, neatitinkančias visų faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti. Aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų (Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo ir liudytojos R. A. parodymų, kurių nuoseklumą ir kartu patikimumą šiuo atveju patvirtina ir V. V. ir nukentėjusiojo E. A. akistatos protokolas, 2023 m. gegužės 30 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, bendrojo pagalbos centro skambučio įrašo ir policijos pareigūnų kūno kamerų įrašų apžiūros protokolai), kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo V. V. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad prieš nukentėjusįjį jokio fizinio smurto jis nenaudojo, nukentėjusysis susižalojo kitomis, nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

20. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad V. V. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas (trijų smūgių kumščiu sudavimas į krūtinę bei vieną kartą į ausį), padariniai – sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs nubrozdinimais kairėje ausyje ir dešinėje plaštakoje, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia – nuteistasis, suduodamas smūgius kumščiu nukentėjusiajam į galvos sritį bei krūtinę, viso smūgiavęs ne mažiau kaip keturis kartus, neabejotinai suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir norėjo taip veikti. Todėl tenkinti nuteistojo skundą ir jį išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Jis dėl šio veikos nuteistas ir nubaustas pagrįstai.

21. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas pagal kasacinio teismo praktiką reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės bei civilinių ieškinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

22. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu V. V. buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų (BK 48 straipsnio 2 dalis). Taigi, šios bausmės rūšies vidurkis – 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Nagrinėjamu atveju laisvės apribojimo bausmė nuteistajam paskirta ženkliai mažesnė nei vidurkis, labiau artima minimaliai – 6 mėnesiai. Nuteistasis įvykdė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką. Nors pagal BK 11 straipsnio nuostatas, apelianto padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkiems nusikaltimams, tačiau šiuo atveju privaloma atsižvelgti į tai, kad jo veiksmais buvo pasikėsinta į vieną labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, kad nukentėjusiajam buvo suduotas ne vienas smūgis, smūgiuota tiek į krūtinę, tiek į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvos sritį, kad dėl tokių kaltininkės veiksmų E. A. ne tik patyrė fizinį skausmą, bet ir realius sužalojimus. Nors nebuvo nustatyta V. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau taip pat nėra nustatyta ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistojo asmenybė išimtinai teigiamai vertinama taip pat negali būti, kadangi jis baustas administracine tvarka, be to, tolimoje praeityje buvo teistas. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija neįžvelgia priežasčių laikyti per griežta, neproporcinga jo asmenybei ar įvykdytam nusikaltimui nuteistajam paskirtą bausmę (tiek jos rūšį, tiek terminą). Juo labiau, kad apeliantui laisvės apribojimo bausmė paskirta be intensyvios priežiūros, taikant tik vieną – įpareigojimą – V. V. įpareigotas viso laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Nors toks įpareigojimas nenumatytas BK 48 straipsnio 4 dalyje (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), tačiau šiuo atveju galima spręsti, kad toks įpareigojimas buvo paskirtas vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, kurioje nurodoma, jog teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones arba XI skyriuje numatytą vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, kai laisvės apribojimo bausmė skiriama nepilnamečiui, ir (ar) kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas BK 48 straipsnio 4 dalyje nenumatytą įpareigojimą V. V., nuorodos į BK 48 straipsnio 6 dalį nepateikė, taip pat nenurodė jokių motyvų, kodėl, jo manymu, būtent toks įpareigojimas yra tikslingas, norint pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Vis tik šie nustatyti trūkumai nėra esminiai, t. y. tokie, dėl kurių būtų esmingai pažeistos nuteistojo teisės ar priimtas neteisingas teismo sprendimas šioje dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks įpareigojimas V. V. buvo paskirtas pagrįstai, jis yra tikslingas, galintis ir būtinas užtikrinti reikiamą poveikį, padėti taisyti nuteistojo elgesį ir požiūrį į savo veiksmus, pasiekti bendruosius bausmės tikslus.

23. Įvertinusi tai į kokią vertybę (asmens sveikatą) nagrinėjamu atveju pasikėsino V. V., į nukentėjusiajam nuteistojo veiksmais padarytų sužalojimų sunkumą (buvo padaryti odos nubrozdinimai kairėje ausyje, dešinėje plaštakoje, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; šie sužalojimai nereikalavo specialaus gydymo ir dėl jų neatsirado kokių nors ilgalaikių ar sunkių padarinių nukentėjusiojo sveikatai), tai, kad nukentėjęs dėl šio įvykio jautė fizinį skausmą bei patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, taip pat atsižvelgusi į tai, kad ši nusikalstama veika padaryta tyčia, į formuojamą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose padarytos neturtinės žalos įvertinimo (ji aptarta skundžiamame nuosprendyje), teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai, vadovaudamasis BPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, nukentėjusiojo naudai priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkančią sumą neturtinei žalai atlyginti, kurios mažinti pagrindo nėra.

24. Kadangi nuteistojo skundas atmetamas, paliekant galioti jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti nuteistojo skunde suformuotą prašymą išspręsti klausimą dėl jo patirtų išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti atlyginimo iš valstybės biudžeto lėšų. BPK įtvirtinta teisė gauti procese patirtų išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimą iš valstybės tik asmeniui, kuris yra išteisinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.