- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-23
- Bylos Nr.
- 2A-2264-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28671-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- K. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybei
teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. B. pateikė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų 1 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. nuosprendį, kuris buvo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi. 2013 m. lapkričio 20 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, prašydamas pristatyti jį Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos svarstymui, tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas, todėl Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmus ieškovas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui, kuris 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 23-327 skundą atmetė. Minėtą sprendimas buvo apskųstas, tačiau tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 14 d. nutartimi, tiek Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi ieškovo skundus atmetė. Ieškovo nuomone, Vilniaus pataisos namų administracija, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir teismai veikė neteisėtai, todėl buvo pažeista ieškovo teisė nebūti diskriminuojamam, teisė į teisingą teismą. Ieškovas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl pristatymo lygtinio paleidimo turėjo būti vadovaujamasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartimi byloje Nr. TS-118-818/2014, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi byloje Nr. TS-149-870/2013, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartimi suformuluotu teisės aiškinimu. Ieškovas mano, kad jo padėtis negalėjo būti kitokia, nei anksčiau nurodytose bylose buvusių nuteistųjų.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydama jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad valstybės civilinei atsakomybei kilti reikia nustatyti neteisėtus veiksmus, kilusią žalą ir priežastinį ryšį. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Bausmių vykdymo kodeksas, kuriame numatyta, kokie asmenys nėra paleidžiami lygtinai. Ieškovo padarytas nusikaltimas patenka į Bausmių vykdymo kodekso 158 str. nurodytą sąrašą, todėl lygtinis paleidimas ieškovo atžvilgiu negali būti taikomas. Ieškovas neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybei neatsiranda pareiga atlyginti ieškovo nurodomą žalą. Be to, ieškovas ieškinyje visiškai neįrodinėjo dėl teismo ar teisėjo neva neteisėtų veiksmų kilusių padarinių, neakcentavo pasireiškiančių išgyvenimų ar sukrėtimų, nepateikė įrodymų dėl jų sukelto sunkumo laipsnio ir galimų pasekmių ateityje.
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Bausmių vykdymo kodeksas, kuriame numatytas jo galiojimas ir taikymas. Bausmių vykdymo kodekso 3 str. numato, kad bausmės vykdomos pagal galiojančius įstatymus. Bausmių vykdymo kodeksas priešingai nei Baudžiamasis kodeksas neturi švelnesnio (palankesnio) įstatymo galiojimo taikymo taisyklės. Be to, ieškovo padarytas nusikaltimas patenka į Bausmių vykdymo kodekso 158 str. nurodytą sąrašą, todėl jo prašymas dėl lygtinio paleidimo neturėjo būti svarstomas. Ieškovas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 150 str. 3 d. bei jam paskirta 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 158 str. 2 p. ieškovas, kaip asmuo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, negali būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos. Ieškovas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima laikyti objektyviais, į bylą nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo spręsti žalos atlyginimo klausimą. Ieškovas taip pat nepagrindė žalos dydžio, nenurodė, kuo žala pasireiškė.
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydama jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Vilniaus pataisos namų atsakymas į ieškovo 2013 m. lapkričio 20 d. prašymą yra aiškinamojo pobūdžio dokumentas, nesukeliantis teisinių pasekmių, nes juo nėra keičiamos ar naikinamos nuteistojo teisės ar pareigos, įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose. Atsakymas ieškovui buvo pateiktas nepažeidžiant teisės aktų nustatytų terminų, jame pateikta informacija yra konkreti, tiksli ir objektyvi, atitinkanti galiojančias teisės normas. Sprendžiant dėl galimybės būti lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos, nuo 2013 m. sausio 1 d. vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 158 str. nuostatomis, lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, nuteistiems pagal Baudžiamojo kodekso 149 str. 3 d., 4 d., 150 str. 3 d., 4 d., 151 str. 2 d., 151¹ str. ir 153 str. Bausmių vykdymo kodekso 3 str. imperatyviai numato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus. Taigi, bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė. Visos bausmės vykdomos pagal tuo metu galiojančius bausmių vykdymo teisės aktus nepriklausomai, ar jie švelnesni (griežtesni) nei prieš juos galioję teisės aktai. Pažymėjo, kad taikyti nuteistiesiems anksčiau galiojusias Bausmių vykdymo kodekso nuostatas pagal dabar galiojančią lygtinio paleidimo tvarką nėra teisiškai pagrįsta ir įmanoma. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra nuteistas už nusikaltimą, patenkantį į Bausmių vykdymo kodekso 158 str. nurodytą sąrašą, Vilniaus pataisos namai neturėjo jokios teisinės pareigos ir įstatyminės galimybės rengti dokumentus dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos ir perduoti juos kartu su ieškovo prašymu nagrinėti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai. Atsiliepime taip pat pažymėjo, kad ieškovas reikšdamas reikalavimą dėl galimai diskriminavimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nenurodė, jog dėl atsakovo galimų neteisėtų veiksmų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo pažeista jo garbė ar orumas. Ieškovas neįrodė neturtinės žalos dydžio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 5 d. sprendimu ieškovo K. B. ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė. Nurodė, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 str. nuostatas žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo, kardomosios priemonės taikymo tvarkos, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėtos administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.) privalėjo įrodyti ieškovas. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovų argumentais aiškinant ir taikant CK 6.272 str. bei Bausmių vykdymo kodekso 158 str. Bausmių vykdymo kodekso 3 str. numato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Visiems bausmes Lietuvos Respublikoje atliekantiems asmenims taikomi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas. Pagal Baudžiamojo kodekso 3 str. 2 d. veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Pagal Baudžiamojo kodekso 3 str. 2 d. grįžtamąją galią turi tik galiojantis įstatymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įstatymai, numatantys lygtinį atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą nuo 2012-07-01 nebegalioja, o tuo pačiu kaip negaliojantys neturi grįžtamosios galios, todėl ir negali būti taikomi. Ieškovas byloje neginčijo, kad jo padaryta nusikalstama veika yra priskiriama nusikaltimams nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui, todėl teismas, įvertinęs ieškovo pasisakymus bei byloje surinktus rašytinius įrodymus, taip pat teismų informacinėje sistemoje LITEKO duomenų bazėje esančius su ieškovu susijusius teisminius dokumentus (nuosprendžius, nutartis), darė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, teismų, nagrinėjusių ieškovo skundus, bei pareigūnų veiksmus neteisėtais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad nenustačius neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, kaip CK 6.272 str. įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovui padarytos žalos, todėl nepasisakė dėl ieškinio argumentų, kurie susiję su žalos padarymo fakto ir konkretaus dydžio nustatymu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas K. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą. Nurodė, kad skundžiamame teismo sprendime nepasisakyta apie tai, jog buvo pasunkinta ieškovo teisinė padėtis. Teismas turėjo atlikti analizę, kodėl teisinė padėtis buvo pasunkinta, kokia teismų praktika formuojama, jog panašių skundų nebūtų. Pirmosios instancijos teismas nepastebėjo, kad ieškovui atliekant didžiąją dalį bausmės dar galiojo jam palankios lygtinio paleidimo normos. Lygtinis paleidimas jam turėjo būti taikytas bent jau už tą laiką, kurį jis buvo atlikęs bausmę iki teisės aktų normų, susijusių su lygtiniu paleidimu, pasikeitimo. Pagal teismų praktiką esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms buvo leista svarstyti lygtinio paleidimo klausimą. Ieškovui nėra suprantama, kodėl skundžiamame sprendime yra skirtingai komentuojama Baudžiamojo kodekso 3 str. 2 d.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teises normas, taigi, sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjus visus byloje surinktus įrodymus ir pareiškus dėl jų nuomonę. Skunde pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija negarantuoja teisės į amnestiją ar lygtinį paleidimą. Laisvės atėmimo bausmę, kurią pažeidėjas turi atlikti po kompetentingo teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio, iš pat pradžių pateisina pradinis nuosprendis ir apeliacinis procesas. Paskirtos bausmės švelninimo galimybių reguliavimas turi būti atliekamas pačios valstybės, kurioje bausmė paskirta, teisės aktais. Atsakovas sutiko su skundžiamo teismo sprendimo motyvu, kad pagal Baudžiamojo kodekso 3 str. 2 d. iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios Bausmių vykdymo kodekso 158 str. nuostatos apeliantui negali būti taikomos, kadangi jos neteko galios. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo, bet ne nuo jo galiojimo pasibaigimo termino. Apeliantui neįrodžius valstybės deliktinės atsakomybės būtinų sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti ieškovo nurodomą žalą. Apeliantas civilinėje byloje visiškai neįrodinėjo dėl teismo ar teisėjo neva neteisėtų veiksmų kilusių padarinių, neakcentavo pasireiškiančių išgyvenimų ar sukrėtimų, taip pat nepateikė įrodymų dėl jų sukelto sunkumo laipsnio bei galimų atsiliepimų (pasekmių) ateityje.
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šiuo atsiliepimu atsakovas iš esmės palaiko savo atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją. Nurodė, kad apeliantas nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas.
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovas palaikė atsiliepime į ieškinį dėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.).
Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Vadovaujantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad ieškovas 2013 m. lapkričio 20 d. prašymu Nr. 29-900(1) kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, prašydamas teikti šį prašymą Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai ir lygtinai jį paleisti iš pataisos įstaigos taikant Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnį. Vilniaus pataisos namai 2013 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 42-663(1) nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. lygtinis paleidimas netaikomas asmenims, nuteistiems pagal Baudžiamojo kodekso 149 str. 3 d., 4 d., 150 str. 3 d., 4 d., 151 str. 2 d., 151¹ str. ir 153 str. str., todėl ieškovas nebus pristatytas svarstymui dėl lygtinio paleidimo Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisijoje. Ieškovas 2013 gruodžio 18 d. Kalėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė skundą dėl Vilniaus pataisos namų 2013 m. gruodžio 16 d. atsakymo. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. sausio 15 d. raštu Nr. 2S-327 atsakė į ieškovo 2013 m. gruodžio 18 d. skundą, nurodydamas ieškovui, jog jam esant nuteistam už nusikaltimą nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui lygtinis paleidimas netaikomas nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo laiko. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 14 d. nutartimi ieškovo skundą dėl Vilniaus pataisos namų 2013 m. gruodžio 16 d. rašto ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. sausio 15 d. rašto buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi atmetė ieškovo skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 14 d. nutarties.
Šioje byloje ieškovas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą grindė tuo, kad teismų nutartimis buvo konstatuota, jog kitiems nuteistiesiems, priešingai nei jo atveju, turi būti taikomos jiems palankesnės Bausmių vykdymo kodekso normų dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, redakcijos. Ieškovas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad jam turi būti taikomas švelnesnę teisinę padėtį numatantis įstatymas.
Bausmių vykdymo kodekso 158 straipsnio redakcija galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d. numato, kad lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami: 1) asmenys, nuteisti už nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai; 2) asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui; 3) asmenys, kuriems mirties bausmė malonės arba amnestijos tvarka pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos, taip pat laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisti asmenys; 4) asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus, padarytus areštinėse, pataisos įstaigose ir kardomojo kalinimo vietose; 5) asmenys, kuriems iki laisvės atėmimo bausmės atlikimo pabaigos liko mažiau negu trys mėnesiai. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje minėto straipsnio redakcijoje nebuvo draudimo lygtinai iš pataisos įstaigų paleisti asmenis, nuteistus už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, jog buvo pasunkinta jo kaip nuteistojo teisinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančią medžiagą bei ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, skundžiamame sprendime pateikė motyvus, kodėl nagrinėjamu atveju ieškovo atžvilgiu negali būti taikoma ankstesnė iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi ir ieškovui palankesnė Bausmių vykdymo kodekso 158 str. redakcija, tuo pakankamai argumentuodamas savo priimamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą apeliantas taip pat grindžia neatlikta teismų praktikos, susijusios su Bausmių vykdymo kodekso normų, reglamentuojančių lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, taikymu analize. Apeliantas nurodo, kad pagal teismų praktiką analogiškose bylose buvo leista svarstyti lygtinio paleidimo klausimą. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Baudžiamojo kodekso 3 str. veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (Baudžiamojo kodekso 3 str. 2 d.). Bausmių vykdymo kodekso 3 str. 1 d. įtvirtinta, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Šio straipsnio 3 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai yra susiję su apelianto ieškinyje nurodyta teismų praktika, pagal kurią vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 3 str. nuostatomis pripažinta, jog nuteistiesiems turi būti taikomos ankstesnės Bausmių vykdymo kodekso normos, švelninančios ir lengvinančios jų padėtį, susijusią su lygtiniu paleidimu iš pataisos įstaigos. Nors ieškovas ieškinyje įvardina keletą bylų, kuriose pateikti jam palankūs išaiškinimai, teismų praktika šiai bylai aktualiu klausimu yra pasikeitusi. Tai patvirtina Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartis byloje Nr. 1S-1628-348/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis byloje Nr. 1S-261-92/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis Nr. 1S-440-256/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartis byloje 1S-473-648/2014, kuriose išaiškinta, jog Baudžiamojo kodekso 3 str. nuostatos yra taikomos baudžiamajam įstatymui, o ne Bausmių vykdymo kodekso nuostatoms. Nors pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą Lietuvos Respublikos teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar panašiose bylose, bet tai nereiškia, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas negali būti pakeistas. Nors pirmosios instancijos teismas nenurodė anksčiau minėtos teismų praktikos ar atskirai nepasisakė dėl ieškovo ieškinyje nurodytų teismų nutarčių, tačiau tai nepaneigia, jog buvo priimtas iš esmės teisingas teismo sprendimas, kadangi buvo konstatuota, jog Bausmių vykdymo kodekso 158 str. redakcija galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d. netaikytina, todėl nėra pagrindo pripažinti buvus neteisėtus atitinkamų institucijų veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, kad įstatymų kolizija, kai du ar daugiau įstatymų tą patį klausimą reglamentuoja skirtingai, galima tik tarp galiojančių įstatymų, tuo tarpu šiuo atveju aktualu, ar įsitaigos ir institucijos, kurių veiksmai yra skundžiami, turėjo taikyti šiuo metu galiojančią ar jau nebegaliojančią įstatymo redakciją, todėl šioje byloje pripažinti, jog buvo neteisėtai nesivadovauta BVK 3 str. 3 d. ir tuo apeliantui padaryta neturtinė žala, nėra pagrindo. Kitų atvejų, kai taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymuose nėra numatyta. Šios aplinkybės paneigia apelianto apeliacinio skundo argumentus, jog turėjo būti atsižvelgta į tai, jog jam atliekant didžiąją dalį bausmės galiojo lygtinio paleidimo normos, suteikiančios galimybę spręsti klausimą dėl lygtinio jo paleidimo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas
nutaria:
Ieškovo K. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.