Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-422-485/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-14
Bylos Nr.: 1A-422-485/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-55-1-00049-2014-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Remeika (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Olegas Šibkovas
Nuteistasis: R. M., A. M., ir G
Advokatai: Jonas Amšiejus, Nijolė Raulušaitienė, Nijolė Laurušaitienė

Kategorijos

2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-422-485/2015

Teisėjas Kęstutis Lukošiūnas Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00049-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, nuteistųjų R. M. ir A. M. gynėjams advokatei Nijolei Raulušaitienei ir advokatui Jonui Amšiejui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo įstatyminės atstovės S. M. bei nuteistojo R. M. apeliacinius skundus dėl 2015 m. sausio 19 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir įpareigojimą vykdyti per visą paskirtos bausmės laiką.

A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str.1 d. 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per paskirtos bausmės laiką tęsti mokslą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. S., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t.y. 2014 m. vasario 07 d. apie 22.00-23.00 val. viešoje vietoje- (duomenys neskelbtini) kultūros centre, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: tyčia be jokios priežasties sudavė vieną smūgį ranka į veidą J. M., vieną smūgį ranka į galvą R. J., tuo padarydamas R. J. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl muštinių žaizdų dešinio antakio išorinio galo srityje, apatinės lūpos gleivinėje ir pasmakrės kairėje pusėje, odos nubrozdinimų kaktos kairėje pusėje, dešinio skruostikaulio srityje, kairio antakio išorinio galo srityje, kraujosruvos kairės akies obuolio junginėje, abiejų akių tinklainės sukrėtimo.

A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką, t.y. 2014 m. vasario 07 d. apie 22.00-23.00 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kultūros centre, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia be jokios priežasties sudavė vieną smūgį ranka į galvą A. M. ir šiam nukritus kartu su G. S. sudavė smūgius kojomis A. M. į įvairias kūno vietas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir vertino byloje surinktus įrodymus. Apylinkės teismas apsiribojo tik įrodymų išvardijimu ir visiškai jų neanalizavo, rėmėsi išimtinai tik kaltinančiais įrodymais ir visiškai neatkreipė dėmesio į išteisinančius įrodymus, nenurodė kodėl jais nesivadovauja ir juos atmeta. Pažymėtina, kad liudytojai A. Č., D. B., M. Š., M. K. nenurodė konkrečių aplinkybių, kad nuteistasis R. M. būtų smūgiavęs J. M. ar sudavęs smūgį R. J., liudytojos A. M., G. M., nors įvykio metu ir buvo salėje, tačiau taip pat nenurodė mačiusios suduodamus smūgius J. M. ar R. J., kultūros centro direktorė J. M. visą konfliktą įvardijo kaip susistumdymą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nuteistojo kaltę negalima grįsti vien tik nukentėjusiojo asmens parodymais, jei nėra jokių kitų objektyviai jo kaltę pagrindžiančių duomenų. Šiuo atveju jokių kitų objektyvių duomenų ir nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad J. M. po įvykio į medikus nesikreipė, nurodė, kad jam nieko neatsitiko. Sužalojimai medikų buvo konstatuoti tik R. J., tačiau specialisto išvada dar nėra neginčytinas kaltės ir tyčios įrodymas.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuteistojo R. M. veiksmai turėjo būti vertinami per būtinosios ginties prizmę, tačiau apylinkės teismas dėl to nepasisakė. BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šiuo atveju, nuteistojo nuomone, būtent ir buvo tokia situacija kai dėl susidariusių aplinkybių jis nedelsiant turėjo padėti savo draugei A., dėl prieš ją nukreiptų nukentėjusiais pripažintų asmenų veiksmų. Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių. Apelianto nuomone, jis elgėsi adekvačiai siekdamas apsaugoti draugę.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas skirdamas R. M. bausmę netinkamai taikė BK 54 str., 55 str. ir 62 str. nuostatas. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Šiuo atveju, teismas parinkdamas apeliantui bausmės rūšį - laisvės apribojimą, nevertino to, kad R. M. buvo pareikšti kaltinimai dėl nesunkaus nusikaltimo, jis nebaustas administracine tvarka, neteistas, dirba, ką patvirtino pateikta darbo sutartis, ketina išvykti į užsienį užsidirbti pragyvenimui. Išvardintos aplinkybės rodo, kad nuteistajam paskirta laisvės apribojimo bausmė ir jos vykdymas objektyviai užkerta kelią jam įsidarbinti ir toliau dirbti užsienyje, ir ši bausmės rūšis yra aiškiai per griežta, todėl turėtų būti pakeista į baudą.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. M. ir jo įstatyminė atstovė S. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl A. M. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir jų draugų parodymais ir nepagrįstai atmetė A. M. išteisinančius įrodymus. Apeliantas pažymi, kad jis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir bylą nagrinėjant teisme nuosekliai teigė, kad jis jokių smūgių nukentėjusiajam A. M. nesudavė, jokiuose susistumdymuose nedalyvavo, įvykio dieną buvo atėjęs į kultūros centrą, nusipirko bilietą, tačiau netrukus išėjo į miestelį su drauge G. A. ir buvo iki kol jam paskambino brolis Robertas ir liepė grįžti prie kultūros centro. Šiuo jo parodymus patvirtino ir liudytoja apklausta G. A. Pažymėtina, kad teisme apklausti liudytojai A. M., G. M. parodė, kad nuteistojo A. M. šokių salėje nematė. Liudytojas L. D. teisme parodė, jog matė, muštynes, matė, kad spardė A. M., tačiau nuteistojo nenurodė kaip asmens sudavusio smūgius. Liudytojai E. G., R. Č., M. K., M. Š., K. M. taip pat nenurodė, kad nuteistasis dalyvavo muštynėse. Net ir nukentėjusysis R. J. parodė, kad salėje A. M. nematė. Tuo tarpu apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi vienintelio liudytojo M. D. teisme duotais parodymais dėl nuteistojo dalyvavimo muštynėse, nors šis liudytojas yra nukentėjusiojo A. M. draugas. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. M. parodymais, kad šokių salėje apšvietimas buvo geras, nes beveik visi kiti apklausti liudytojai parodė, kad salėje visą laiką buvo šviesos efektų blyksninis apšvietimas, todėl įsidėmėti įvykio detalių, gerai matyti, kas ką darė šokių salėje realiai buvo neįmanoma. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei įvertinus tai, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, yra pagrindas naikinti apylinkės teismo nuosprendį ir A. M. išteisinti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliantai A. M. ir R. M. neigia padarę BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, kurių pagrindu teisingai konstatuota A. M. ir R. M. kaltė dėl jiems inkriminuotos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir išteisinti juos nėra pagrindo.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 str. 1 d. aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013).

Dėl R. M. nuteisimo pagal BK 284 str. 1d.

Kaip matyti iš apelianto R. M. skundo turinio, nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, teismas apsiribojo tik įrodymų išvardijimu ir visiškai jų neanalizavo, rėmėsi išimtinai tik kaltinančiais įrodymais ir visiškai neatkreipė dėmesio į išteisinančius įrodymus, nenurodė kodėl jais nesivadovauja ir juos atmeta.

Iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei teigia apeliantas, išvados dėl R. M. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., pagrįstos nukentėjusiųjų J. M. ir R. J., liudytojų parodymais, specialisto išvada bei kitais rašytiniais duomenimis, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymai išsamūs, nuoseklūs, juos patvirtina kiti įrodymai, todėl, priimdamas sprendimą, rėmėsi šiais, o ne nuteistųjų, kurių pateikta versija prieštaravo kitiems bylos duomenims, parodymais.

Bylos duomenimis yra nustatyta, kad R. M. 2014 m. vasario 07 d. apie 22.00-23.00 val. viešoje vietoje Varėnos r. Valkininkų kultūros centre, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: tyčia be jokios priežasties sudavė vieną smūgį ranka į veidą J. M., vieną smūgį ranka į galvą R. J., tuo padarydamas R. J. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusysis R. J. viso proceso metu davė esminėse detalėse vienodus ir nuoseklius parodymus, kad nuėjęs į Valkininkų kultūros centre vykusią diskoteką pamatė, kaip R. M. sudavė J. M., nuo šio smūgio Justas nukrito. Norėdamas apginti draugą jis patraukė nuo draugo Robertą, o pastarasis jam iš karto kirto kumščiu į veidą. Būnant jam tualete, prie jo vėl priėjo R. M. ir bandė jam trenkti, tačiau nepataikė. Niekas iš vietinių vaikinų su nuteistaisiais nekonfliktavo ir jų nekeikė. Nukentėjusysis J. M. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kad nuėjo į (duomenys neskelbtini) kultūros centre vykusią diskoteką. Kažkuriuo momentu Roberto panelė A. pasiskundė R., kad neva jis ir kiti kažką jos adresu negražaus pasakė. Robertas iš karto priėjo prie jo ir nieko nesakęs, vieną kartą kumščiu kirto jam į galvą, pataikė į kairę galvos pusę, po smūgio jis nukrito ant salės grindų. Tuo metu prie jo buvo R. J., A. M., K. M.. Jis pasikėlęs ir išėjęs į kiemą, nematęs, kaip buvo sužaloti A. M. ir R. J., apie tai tik vėliau sužinojo. Kai sugrįžo į šokių salę, ten jau buvo įjungtos šviesos, jokios muštynės nevyko. Apylinkės teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais ir pagrįstai jais rėmėsi, nes juos patvirtina nukentėjusiojo A. M., liudytojų J. M., M. D., E. G., M. K., D. B., M. Š., K. M., V. U. parodymai, specialisto išvada, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje nenustatyti jokie pagrindai, dėl kurių nukentėjusieji R. J. ir J. M. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai kaltinti apeliantą.

Nukentėjęs R. J. parodė, kad matė kaip J. M. R. M. sudavė smūgį, jis juos bandė išskirti. Nukentėjęs A. M. nurodė, kad matė smūgio R. sudavimo faktą. Nukentėjęs J. M. taip pat patvirtino, kad matė kaip R. sudavė smūgį R. Dalinai smurto prieš J. M. ir R. J. pavartojimo aplinkybes patvirtino ir įvykio vietoje buvę liudytojai A. M., M. D., E. G., M. K., D. B., M. Š., A. Č., V. U. Nors ne visi iš šių liudytojų tiesiogiai matė smūgių J. M. ir R. J. sudavimo – A. M. matė vieną smūgio R. J. sudavimą, o M. D. matė vieno smūgio sudavimą J. M., po ko pastarasis nukrito, E. G. smūgių sudavimo nematė, tačiau iš jo parodymų matyti, kad jis suprato, jog tarp R. M. ir J. M. bei R. J. buvo konfliktas, kurio metu apeliantas prieš J. M. bei R. J. naudojo fizinį smurtą. Liudytojas M. K. matė smūgio sudavimą R. J., dėl smūgio J. M., liudytojas suprato, kad tarp R. M. ir J. M. buvo įvykęs konfliktas, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas. Liudytojas D. B. paties smūgio sudavimo J. M. nematė, tačiau nurodė, kad salėje pastebėjo žmonių sambrūzdį ir matė ant grindų nukritusį J. M., prie kurio buvo R. M. Liudytojas M. Š. taip pat nematė smūgio sudavimo, tačiau nurodė, kad matė salėje susistumdymą, kad kažkas gulėjo ant grindų, matė, kaip R. J. bėgo iki tualeto, iš paskos R., matė, kad R. veidas kruvinas. Liudytojas V. U. nurodė, kad smūgių sudavimo nematė, tačiau pastebėjo kažkokį sujudimą kieme, matė kruviną R. veidą, prakirstą smakrą. Liudytojas A. Č. taip pat patvirtino, kad salėje matė kažkokį sujudimą, matė, kad kažkas stumdosi. Šių liudytojų parodymų turinys, juos vertinant kitų byloje esančių objektyvių duomenų kontekste, abejonių dėl esminių įvykio detalių nepalieka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant bylą apylinkės teisme, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių teismas nebūtų galėjęs remtis šių liudytojų parodymais, tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Taip pat nenustatyti jokie pagrindai, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus, jų parodymai atitinka kitos objektyvius bylos įrodymus, todėl laikytini patikimais.

Iš 2014-02-11 teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. J. buvo nustatyta muštinės žaizdos dešinio antakio išorinio galo srityje, apatinės lūpos gleivinėje ir pasmakrės kairėje pusėje, odos nubrozdinimai kaktos kairėje pusėje, dešinio skruostikaulio srityje, kairio antakio išorinio galo srityje ir nugaros dešinėje pusėje, kraujosruvos odoje ir poodyje kairės akies vokuose ir kaklo kairėje pusėje, kraujosruva kairės akies obuolio junginėje, abiejų akių tinklainės sukrėtimas. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuotina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ( b. l. 14-16).

Tuo tarpu apelianto R. M. parodymai, juos vertinant kitų objektyvių bylos duomenų kontekste, negali būti laikomi patikimais.

Nuteistasis R. M. nurodė, kad įvykio dieną atvyko į šokius (duomenys neskelbtini) kultūros centre. Ten buvo J. M., kurį pažįstą ir santykiai yra geri bei R. M., kurį matė pirmą kartą. Jo draugė A. sėdėjo šokių salėje su kitais draugais kai ant jų kelis kartus užvirto J. M., tada jis prie pastarojo priėjo ir stumtelėjo, tačiau netrenkė jam, J. tikrai nenugriuvo, tik žengtelėjo atgal. Vietiniai vaikinai jam pasirodė neblaivūs ir elgėsi iššaukiančiai, todėl nusprendė grįžti namo. Išėjus į kiemą prie jo priėjo R. J., kuris norėjo trenkti jo draugui G., tačiau nepataikė ir pagriuvo, nes buvo slidu. Jis nei J. M., nei R. J. nemušė. Tą patį tvirtino ir apelianto draugas G. S., brolis A. M., draugės A. M. ir G. M. Jie patvirtino, kad jokių smūgių R. M. nei R. J. nei J. M. nesudavė, kad R. M. tik pastūmė J., nes prieš tai pastarasis įžeidė jo draugę A. M.. Išėjus į lauką, R. J. bandė smogti G., tačiau nepataikė ir pargriuvo. Tačiau tiek nukentėjusieji, tiek kartu su jais buvę liudytojai M. D., M. K. parodė, kad matė smūgių sudavimo faktus, o liudytojai E. G., D. B., M. Š., A. Č., V. U. teigė nematę pačių smūgių, tačiau suprato, kad tarp R. M. ir J. M. ir R. J. buvo įvykęs konfliktas, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas. Tai patvirtino ir liudytoja paklausta (duomenys neskelbtini) kultūros centro direktorė, kuri nurodė, kad įėjusi į salę pamatė, kad vyksta kažkoks susistumdymas, įjungus šviesas pamatė, kad R. J. iš nosies bėga kraujas. Vieno iš šalia jo buvusių vaikinų (kaip vėliau paaiškėjo R.) paklausė kas atsitiko, šis pasakė, kad jo panelę „fakais užmėtė“, tada ji suprato, kad nuo to ir prasidėjo konfliktas. Diskoteka buvo baigta dėl kilusio konflikto. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nuteistojo R. M., jo brolio bei draugų parodymai, visų įrodymų kontekste vertintini kritiškai, kaip jam artimų žmonių ar draugų siekimas padėti R. M. išvengti atsakomybės.

Nors nuteistasis teigia, kad nemušė R. J., tačiau aukščiau nurodyti duomenys bei specialisto išvada, atitinkančios nukentėjusiojo parodymus apie jam padarytus sužalojimus, patvirtina, jog padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą R. J. sumušė būtent apeliantas.

Nuteistasis R. M. fizinį smurtą nukentėjusiojo R. J. ir J. M. atžvilgiu naudojo kultūros centre, vykstant jaunimo šokiams, kur buvo ir bet kuriuo metu galėjo patekti kiti asmenys ir matyti R. M. neteisėtus veiksmus, todėl nusikalstama veika aiškiai padaryta viešoje vietoje.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti konkrečiai nenurodydamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009 ir kt.). Iš nustatytų aplinkybių spręstina, kad R. M. viešoje vietoje, ranka į veidą nukentėjusiajam J. M. ir į galvą R. J. suduodamas smūgius, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiesiems, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, bus sutrikdyta visuomenės rimtis, tačiau taip elgtis norėjo, todėl veikė tyčia.

Dėl nuteistojo elgesio nukentėjusysis R. J. viešoje vietoje buvo sužalotas, gydėsi ambulatoriškai, negalėjo lankyti mokyklos. Nukentėjusysis J. M. dėl patirto skausmo taip pat išgyveno nemalonius potyrius. Neigiamus potyrius ir jausmu patyrė ir įvykio vietoje buvę ir dalinai jį matę liudytojai, kurie suprato, jog viešoje vietoje buvo pavartotas fizinis smurtas. Be to dėl nuteistojo R. M. veiksmų buvo nutraukti šokiai, visi asmenys privalėjo skirstytis ir palikti kultūros centrą.

Visos šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinime nurodytais R. M. veiksmais, padarytais viešoje vietoje, buvo demonstruojama nepagarba tiek nukentėjusiesiems, tiek ir aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Dėl tokių veiksmų atsirado padariniai, t.y. buvo sutrikdyta rimtis viešoje vietoje, parodyta nepagarba visuomenei, nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo R. J. sveikata.

Visuma bylos aplinkybių patvirtina, jog nuteistojo R. M. veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai. Apelianto veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. ir išteisinti apeliantą iš šios nusikalstamos veikos nėra pagrindo.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas apelianto veiksmus turėjo vertinti per būtinosios ginties prizmę, kadangi, kaip matyti iš bylos aplinkybių jis gynė savo draugę nuo realaus, vykstančio ir besitęsiančio kėsinimosi iš nukentėjusiųjų pusės.

Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010).

Visi byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina priešingas nei apeliantas nurodė aplinkybes, t. y. jog būtent nuteistasis (apeliantas) pirmas smogė nukentėjusiajam J. M., kuris to visiškai nesitikėjo, į veidą, po to ir smūgį R. J. ir taip sukėlė muštynes. Šias faktines aplinkybes pirmiausia patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo J. M. ir R. J. parodymai, kuriuos jie davė pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusysis J. M. nurodė, kad kažkuriuo metu R. panelė A. pasiskundė jam, kad jos atžvilgiu negražiai kalba nukentėjusieji, todėl R. M. priėjo ir iš karto smogė J., o vėliau ir R. į veidą. Jis nieko nesiaiškino, o iš karto griebėsi smurtinių veiksmų. Kilo konfliktas ir muštynės. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis R. J.. Kad R. M. pirmas smogė J. M. patvirtino ir liudytojas M. D.. Taigi tiek nukentėjusiųjų, tiek ir liudytojo M. D. parodymai neginčijamai įrodo, kad fizinį smurtą neabejotinai pirmas pavartojo būtent nuteistasis. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad R. M. ar jo draugė A. M. buvo užpulti R. J. ar J. M., ar kad pastarieji savo aktyviais pavojais kėlė realią grėsmę. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustačius, kad buvo pradėtas tiesioginis ir pavojingas kėsinimasis, nėra pagrindo spręsti apie būtinosios ginties sąlygų buvimą R. M. veiksmuose.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo R. M. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo R. M. asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Jam parinkta viena švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės apribojimas, kurios dydis nustatytas mažesnis nei vidurkis. Tokia bausmė nėra per griežta ir, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisinga, o pagrindų ją švelninti apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl A. M. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d.

Kaip matyti iš apelianto ir jo įstatyminės atstovės S. M. apeliacinio skundo, prašoma nuteistąjį A. M. išteisinti, kadangi teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino abejonių dėl A. M. kaltės.

Bylos duomenimis yra nustatyta, kad A. M. 2014 m. vasario 7 d. apie 22.00-23.00 val. viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) kultūros centre, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką tyčia be jokios priežasties sudavė vieną smūgį ranka į galvą A. M. ir šiam nukritus kartu su G. S. sudavė smūgius kojomis A. M. į įvairias kūno vietas.

Nukentėjusysis A. M. viso proceso metu davė esminėse detalėse vienodus ir nuoseklius parodymus, kad nuėjęs į (duomenys neskelbtini) kultūros centre vykusią diskoteką pamatė, kaip su R. M. buvusi panelė kažką aiškinosi su J. M., ji net stumtelėjo J. Matė, kaip R. vieną kartą ranka kirto J. į veidą. Tada prie jo paties atsirado A. M. ir ranka jam kirto į galvą, pataikė į kairę kaktos pusę. Po šito smūgio jis nukrito, tada pajuto spyrius į įvairias kūno vietas, matė, kad jį spardo A. Iš karto po šitų muštynių diskoteka pasibaigė, žmonės išsiskirstė, jis irgi išėjo į namus. Apylinkės teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais ir pagrįstai jais rėmėsi, nes juos patvirtina nukentėjusiojo R. J., liudytojo M. D. parodymai, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje nenustatyti jokie pagrindai, dėl kurių nukentėjusieji R. J. ir A. M. būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai kaltinti apeliantą.

Nukentėjusysis A. M. nurodė, kad matė kaip jam trenkė A. M. į kairę kaktos pusę, po šio smūgio jis nukrito ir jautė spyrius kojomis, matė kaip jį spardė A. M.. Liudytojas M. D. taip pat nurodė, kad matė kaip keli vaikinai, tame tarpe ir A. M. spardė nukentėjusįjį. Liudytojas M. K. nurodė, kad įvykio vakarą į kultūros centrą buvo atvykęs ir A. M.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant bylą apylinkės teisme, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių teismas nebūtų galėjęs remtis šių liudytojų parodymais, tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Taip pat nenustatyti jokie pagrindai, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus, jų parodymai atitinka kitos objektyvius bylos įrodymus, todėl laikytini patikimais.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad kilus nukentėjusiojo J. M. žodiniam konfliktui su A. M., R. M. pribėgo ginti savo merginos bei nieko nepasiaiškinęs žodžiu dėl iškilusio incidento iš karto kirto smūgį J. M., o po to ir smūgį R. J. Tuomet prie konfliktuojančių asmenų prisidėjo ir A. M., kuris sudavė smūgį A. M. bei jam nukritus įspyrė su koja. Esant tokiai konfliktinei situacijai G. S. taip pat įsijungė į muštynes savo draugo R. M. pusėje ir jį palaikydamas sudavė smūgius A. M. ir R. J. Tokiu savo smurtiniu elgesiu A. M. pademonstravo nepagarbą kitiems šokiuose buvusiems aplinkiniams ir aplinkai, dėl ko buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir viešoji tvarka ir dėl šių jų veiksmų buvo nutraukti šokiai. Nors apeliantas A. M. neigė savo dalyvavimą šiame konflikte, nurodydamas, kad jis tuo metu buvo išėjęs pasivaikščioti su G. A. Tačiau tokius paties A. M. ir kitų nuteistųjų G. S. ir R. M. bei liudytojų G. A., A. M. ir G. M. parodymus apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip jam artimų žmonių ar draugų siekimą paneigti jo dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. M. įvykio vietoje atsirado po šio konflikto pradžios, kas duoda pagrindo teigti, kad A. M. išgirdęs apie prasidėjusį konfliktą pasirodė šokių salėje ir praėjo smurtauti prieš A. M.. Apie tai, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis patvirtino ir liudytoja J. M., kultūros centro direktorė, kuri nurodė, kad kilus muštynėms buvo priversta nutraukti šokius ir liepti visiems skirtytis.

Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Teismų praktikoje tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011).

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo A. M. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo A. M. asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Jam parinkta viena švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės apribojimas, kurios dydis nustatytas mažesnis nei vidurkis. Tokia bausmė nėra per griežta ir, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisinga, o pagrindų ją švelninti apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių bei kitų teisės normų, todėl naikinti ar keisti šį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam R. M. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad R. M. paskirta gynėja advokatė Nijolė Laurušaitienė ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 127,38 Eur. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. M. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistųjų R. M. ir A. M. bei jo įstatyminės atstovės S. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 127,38 Eur, iš nuteistojo R. M. nepriteisti.

Kolegijos pirmininkas Algirdas RemeikaTeisėjai Jūratė JakubonienėOlegas Šibkovas