- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-07
- Bylos Nr.
- eB2-2538-656/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00118-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Suinteresuotas asmuo
- E. R., K. Z.
- Kategorijos
- 3.2.7.1Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
- 3.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Bankrutavusios UAB „G ir Ko“ bankroto administratoriaus UAB „Audersima“ pareiškimu dėl Bankrutavusios UAB „G ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – E. R., K. Z.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. BUAB „G ir Ko“ bankroto administratorius UAB „Audersima“ kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydamas pripažinti BUAB „G ir Ko“ bankrotą tyčiniu.
2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartimi UAB „G IR KO“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2017-04-26. Bankroto administratoriumi paskirta UAB „Audersima“. Įmonė pripažinta bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto nuo 2017-09-29. Įmonės balansas bankroto bylos iškėlimo dienai nesudarytas, dokumentai bei turtas pagal balansą bankroto bylos iškėlimo dienai administratoriui neperduoti. Dėl dokumentų ir turto neperdavimo įmonės vadovui K. Z. (įmonės vadovas nuo 2017-03-14) teismas skyrė 1 450,00 Eur baudą. BUAB „G ir Ko“, atstovaujama bankroto administratoriaus, 2017-10-31 kreipėsi į teismą ieškiniu dėl žalos, padarytos įmonei jos vadovui neperdavus administratoriui turto. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu priteisė ieškovui BUAB „G ir Ko“ iš atsakovo K. Z. 30 149,24 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Vykdomasis raštas išduotas 2018-08-22 ir perduotas vykdymui antstoliui. Antstolio duomenimis K. Z. registruotino turto bei lėšų neturi, jo atžvilgiu vykdoma 11 išieškojimo bylų.
Žemesnės instancijos teismas
3. Administratoriaus manymu, egzistuoja ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkte nurodyti požymiai bei daugiau nei vienas ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas tyčinio bankroto požymis, dėl ko yra pagrindas BUAB „G ir Ko“ pripažinti tyčiniu.
4. Nurodė, kad įmonės valdymo organas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pagal VĮ Registrų centro pateiktą finansinę atskaitomybę už 2015 metus matoma, kad įmonė 2015-12-31 buvo nemoki. Turtas sudarė 6 515 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 12 049 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos - 8 869 Eur. Visa ši suma yra praterminuota, nes įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, sutartyse nėra jokių nuorodų apie mokėjimų terminų atidėjimą. Nesant mokėjimų terminų atidėjimui, mokėjimo terminas sueina per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos išrašymo dienos (Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas Nr. IX-1873, 5 str. 1 d.). Įmonės vadovei ir vienintelei akcininkei tai turėjo būti žinoma. Pagal finansinės atskaitomybės 2016-12-31 duomenis, mokėtina suma ir įsipareigojimai per vienerius metus išaugo 129 003 Eur ir sudarė 141 052 Eur. Visa ši suma bankroto bylos iškėlimo dienai praterminuota. Taigi įmonės valdymo organai nevykdė jiems ĮBĮ 2 straipsnio 8 ir 12 dalyse bei 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai patvirtina, kad bankroto procedūra įmonei nebuvo iškelta laiku, UAB „G ir Ko“ bankrotas nesavalaikis. Bankroto byla kreditoriaus UAB „Andrologas“ iniciatyva iškelta tik 2017-03-13.
5. Iš turimų rašytinių duomenų spręstina, kad įmonė buvo valdoma fiktyviai. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija, darbo ginčų komisijos posėdyje išnagrinėjo darbo bylą pagal ieškovės V. T. prašymą atsakovui UAB „G ir Ko“ dėl darbo sutarties nutraukimo bei darbo užmokesčio išieškojimo. Sprendimas priimtas 2016-08-06. K. Z. atstovavo įmonę šioje byloje nebūdamas įmonės darbuotoju, atstovavimo pagrindas neaiškus. Akivaizdu, kad, nors ir nebuvo juridiškai paskirtas įmonės vadovu ar net darbuotojų, K. Z. faktiškai vadovavo įmonei. Be to, kilus neaiškumams tarp nuomotojo UAB „Andrologas“ ir nuomininko UAB „G ir Ko“ dėl nuomos sutarties, laikotarpyje tarp 2016 m. gegužės mėn. ir 2016 m. lapkričio mėn. vyko susirašinėjimas elektroniniu paštu, iš ko matosi, kad įmonę atstovavo ne tuometinė direktorė E. R., o K. Z., kuris įmonės vadovu tapo tik 2017-03-14.
6. Negana to, laikotarpyje nuo 2016-02-11 iki 2016-10-31 tuometinė įmonės vadovė netinkamai naudojo įmonės lėšas, nes pagal jos vardu išduotą bankinių atsiskaitymų kortelę Nr. 5585956040016375 iš įmonei priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini) AB Swedbank išsiėmė 5 085 Eur bei atliko mokėjimus 1 953,67 Eur (bendra suma 7 038,67 Eur). Dokumentų, patvirtinančių, kad šios lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms, nėra. Šiuo savo veiksmu įmonės vadovė bei vienintelė akcininkė jau ir taip nemokios įmonės finansinę padėtį dar labiau apsunkino, šiai sumai sumažindama kreditorių galimybes tenkinti savo kreditorinius reikalavimus.
7. 2016 metų pradžioje pas įmonės atskaitingus asmenis skaitėsi jokiais dokumentais nepagrįsta 26 703,32 Eur suma. Įmonės vadovė nesiėmė jokių veiksmų, kad šios lėšos būtų sugrąžintos įmonei. Tokių veiksmų pasėkoje, įmonės finansinė situacija, o tuo pačiu ir kreditorių galimybės tenkinti savo reikalavimus buvo apsunkintos dar labiau.
8. Įmonė nemoki tapo 2016-01-01, bet dėl sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų per 2016 metus jau ir taip nemokios įmonės padėtis tyčia dar labiau pabloginta. Yra akivaizdus ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolimesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei tuometės įmonės vadovės V. K. ir E. R. būtų tinkamai atlikusios savo pareigas, tai yra tinkamai disponavusios/naudojusios įmonės lėšas, akivaizdu kad būtų išvengta įmonės nemokumo. Jei nebūtų sąmoningų, į įmonės padėties blogėjimą nukreiptai veiksmų, iš balanso duomenų akivaizdu, kad įmonė nebūtų tapusi nemoki.
9. Įmonė 2016 m. kovo ir balandžio mėnesiais įsigijo turto už 143 104,85 Eur iš UAB „Revipa“, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas K. Z., tai yra tas pats asmuo, kuris buvo faktinis UAB „G ir Ko“ vadovas dar iki tol, kuomet 2017-03-14 įsigijo 100 proc. įmonės akcijų ir nuo 2017-03-14 tapo direktoriumi. (Ieškovo žiniomis UAB „Revipa“ bankroto byla iškelta 2017-11-03, dokumentai ir turtas administratoriui taip pat neperduoti). Visas šis įsigytas turtas įmonės apskaitoje apskaitytas, tai matosi iš teismui bankroto bylos kėlimo metu pateikto 2016-12-31 balanso bei VMI 2017-05-16 atlikto mokestinio tyrimo. Kaip šis turtas buvo naudojamas įmonės veikloje duomenų (turimuose įmonės dokumentuose) nėra. Bankroto bylos iškėlimo dienai balansas nebuvo sudarytas, dokumentai ir turtas pagal balansą sudarytą bankroto bylos iškėlimo dienai administratoriui neperduoti, tuo pačiu administratorius neteko galimybės disponuoti šiuo turtu tenkinant kreditorių finansinius reikalavimus. Visas šis turtas pradangintas ar pasisavintas. Turto įsigijimo sandoris pagal 2016-03-11 ir 2016-03-15 PVM sąskaitas-faktūras, bendra sandorio suma 143 104,85 Eur, įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas, įmonė nemoki nuo 2016-01-01. Įmonė buvo finansiškai nepajėgi tokia apimtimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymui. Įmonėje nebuvo nei nuosavų, nei skolintų lėšų šio sandorio apmokėjimui. Sukaupto pelno taip pat nebuvo, už 2015 metus įmonė dirbo nuostolingai. Tai sandorio sudarymo momentu jau buvo visiškai aišku, kad jis nebus apmokėtas. Šiuo sandoriu įsigyta 20 vnt. siuvimo įrengimų (VMI prie FM aktas pridedamas). Neaišku, kodėl buvo perkami įrengimai, nes per visus 2016 metus įmonėje praktiškai nebuvo darbuotojų. Šie sandoriai nuo pat sudarymo momento buvo ydingi ir turi tiesioginį ryšį tarp blogo įmonės valdymo ir jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
10. ĮBĮ 20 straipsnio 3 punktas preziumuoja, kad bankrotas tyčinis jei įmonė vykdydama savo mokestines prievoles pažeidė CK 6.930' straipsnyje nurodytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką. Įmonės (UAB „G ir Ko“) civilinėje byloje Nr. eB2-3233-781/2017 (bankroto byloje) pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad įmonė 2017-03-07 atsiskaitė su kreditoriais: antstole B. P., antstole I. B., antstoliu I. G., antstoliu V. Č., UAB „Palermus“, UAB „Qualiti Development“, UAB „Tanagra“, UAB „Tonerta“, UAB „Venipak Lietuva“, Verslo darbuotojų profesinio rengimo centru. Tuo tarpu kreditoriams, kurie CK 6.930' straipsnyje nustatyta tvarka yra aukštesnėje eilėje, t.y. Sodra ir VMI, neatliko mokėjimų.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Bankroto administratoriaus prašymas dėl tyčinio bankroto iškėlimo tenkintinas.
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „G ir Ko“ juridinių asmenų registre įregistruota 2005-02-23. Juridinių asmenų registro duomenimis, nuo 2015-12-03 iki 2017-05-03 įmonės vadovo pareigas ėjo E. R., kuri laikotarpiu nuo 2014-12-23 iki 2016-01-18 buvo ir įmonės akcininkė. Administratoriaus teiktais duomenimis nuo 2017-03-14 įmonės vadovu buvo K. Z.. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartimi UAB „G ir Ko“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2017-04-26. Bankroto administratoriumi paskirta UAB „Audersima“.
19. Bankroto administratorius prašo pripažinti BUAB „G ir Ko“ bankrotą tyčiniu vadovaujantis ĮBĮ 2 straipsnio 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintais tyčinį bankrotą kvalifikuojančiais požymiais: įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (įmonė 2016 m. jau buvo nemoki, tačiau jos vadovai nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; valdymo organai nevykdė pareigos organizuoti tinkamą buhalterinę apskaitą) (1 punktas); buvo sudaryti ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, taip pat priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas); įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (4 punktas).
Dėl tyčinio bankroto požymių
20. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
21. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra išdėstytos aplinkybės, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas preziumuojamas, o jas paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl įmonių tyčinio bankroto, yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
Žemesnės instancijos teismas
23. Kasacinis teismas taip pat pažymėjęs, kad ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 puntas).
Dėl kriterijaus, įtvirtinto Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, (ne)buvimo
25. Kaip vienas iš tyčinio bankroto nustatymo kriterijų, įtvirtintas Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, - įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
26. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018). Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
27. Bankroto administratorius pareiškime tvirtina, kad įmonė nemokia tapo 2016-01-01, dėl ko įmonės vadovui kilo pareiga inicijuoti UAB „Gir Ko“ bankroto bylos iškėlimą. Nurodė, kad valdymo organas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos neįvykdė, bankrotas inicijuotas tik 2017-03-13 įmonės kreditoriaus UAB „Andrologas“ iniciatyva. Įmonės nemokumo momentui nustatyti administratorius remiasi įmonės 2015-12-31 balansu, kurio duomenimis įmonės turtas 2015 metais sudarė 6 515 Eur, o įsipareigojimai kreditoriams siekė 12 049 Eur (tame tarpe per vienerius metus mokėtinos sumos – 8 869 Eur). Administratoriaus tvirtinimu, visa skolos suma yra praterminuota, nes įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, sutartyse nėra jokių nuorodų apie mokėjimo terminų atidėjimą.
28. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonės nemokumas nustatomas vertinant ne visus turimus įsipareigojimus, o tik pradelstus. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
29. Teismo vertinimu, administratoriaus nurodytos aplinkybės dėl visos įmonės skolos sumos, nurodytos 2015 metų balanse, praterminavimo yra deklaratyvi, nes neparemta kokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Nors administratorius ir tvirtina, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, sutartyse nėra jokių nuorodų apie mokėjimo terminų atidėjimą, tačiau nenurodė kokiais dokumentais jis remiasi, o ir nepateikė jų teismui. Kaip matyti iš bankroto bylos duomenų, administratorius nedisponuoja BUAB „Gir Ko“ dokumentais ir turtu, nes pats inicijavo baudos buvusiam vadovui paskyrimo klausimą už dokumentų ir turto neperdavimą. Bylos duomenys patvirtina, kad už minėtos pareigos neįvykdymą Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi paskutiniam įmonės vadovui K. Z. (įmonės vadovas nuo 2017-03-14) paskyrė baudą.
30. Viešojo intereso egzistavimas bankroto bylose lemia teismo aktyvumo pareigą, kuri apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014).
31. Teismas, vadovaudamasis UAB „G ir Ko“ Juridinių asmenų registrui pateiktu 2015 metų finansinės atskaitomybės aiškinamuoju raštu, nustatė, kad 2015 metais įmonė turėjo ilgalaikių įsipareigojimų: 3 180 Eur skolą buvusiam bendrovės akcininkui; bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 8 869 Eur (tame tarpe, skola tiekėjams - 4 394 Eur; mokėtinas darbo užmokestis – 825 Eur; mokėtinos socialinio draudimo įmokos bei mokėtini mokesčiai – 2 833 Eur; išankstiniai apmokėjimai – 817 Eur). Bendrovė ataskaitiniais 2015 metais už suteiktas paslaugas / parduotas prekes gavo 44 400 Eur pajamų, patyrė 3 326 Eur pardavimo savikainos išlaidų bei 46 634 Eur įprastinės veiklos sąnaudų. 2015 metais bendrovė patyrė 5 572 Eur nuostolių, o nepaskirstytų nuostolių metų pabaigoje turėjo 8 430 Eur sumai. Įmonės ilgalaikis materialus turtas sudarė 2 071 Eur, atsargos – 1 039 Eur, išankstiniai apmokėjimai tiekėjams – 337 Eur, sumokėti depozitai – 540 Eur. Per vienerius metus iš pirkėjų gautinos sumos – 644 Eur. Bendrovės pinigai bankuose – 816 Eur, pinigai kasoje – 58 Eur, pas trečiuosius asmenis – 1 010 Eur.
32. Byloje esantys CREDITINFO duomenys patvirtina, kad įmonė nuo 2011-04-01 iki 2015-04-01 neturėjo nei vieno darbuotojo. Laikotarpiu nuo 2015-04-01 darbuotojų skaičius augo ir 2016-01-01 įmonė turėjo 9 darbuotojus. 2016 metais darbuotojų skaičius mažėjo iki 3-4 darbuotojų. Nurodytų duomenų kontekste laikytini nepagrįstais administratoriaus argumentai, kad įmonė 2016 metais praktiškai neturėjo darbuotojų. 2016-01-27 įmonė Socialinio draudimo fondo valdybai turėjo 2417,86 Eur skolą, kurią iki 2016 m. pabaigos mažino. Įmonė turėjo ir daugiau iki 2016 metų susidariusių skolų: kreditoriui AB Swedbank – 0,87 Eur (skolos atsiradimo data - 2011-07-06); UAB „Sigreta“ – 187,55 Eur (2015-04-01); UAB „Bitė Lietuva“ – 62,00 Eur (2015-12-31). Todėl laikytina, kad 2016 metų pradžioje (2016-01-27) pagal minėtus duomenis įmonė turėjo 2 668,28 Eur pradelstų skolų.
33. Vertinant pradelstų skolų santykį su balansine 2015 metų įmonės turto verte (6 515 Eur) laikytina, kad administratoriaus nurodytai datai (2016-01-01) ji neviršijo pusės į balansą įrašytos turto vertės. Pažymėtina, kad didžioji dalis pradelstų skolų susidarė ne 2015 metais, o 2016-01-27. Turimais duomenimis, nurodytais nutarties 33 punkte, 2016-01-27 įmonė turėjo mažiausiai 5 086,14 Eur pradelstų skolinių įsipareigojimų. Duomenų, kad nuo 2015-12-31 iki 2016-01-27 būtų padidėjusi turto (6 515 Eur) masė, nėra.
34. Įvertinus aptartus duomenis, spręstina, kad administratorius nepagrindė, o esami duomenys neleido teismui konstatuoti įmonės nemokumo 2016-01-01.
35. Tačiau atsižvelgiant į įmonės pradelstus įsipareigojimus bei turimo turto sudėtį (atsargos, išankstiniai apmokėjimai tiekėjams, sumokėti depozitai, per vienerius metus iš pirkėjų gautinos sumos, pinigai bankuose, kasoje ir pas trečiuosius asmenis), konstatuotina, kad įmonė nemokia tapo 2016-01-27, o su šia data siejama ir įmonės vadovo pareiga inicijuoti bankroto procesą. Buvusi įminės vadovė šios pareigos neįvykdė, bankroto procesas buvo inicijuotas UAB „Andolgas“.
36. Kaip jau minėta, vien šios pareigos pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai, taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
Dėl kriterijaus, nurodyto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte, (ne)buvimo
37. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
38. Administratoriaus tvirtinimu, buvo sudarytas įmonei ekonomiškai nenaudingas turto įsigijimo sandoris, kurio vertė 143 104,85 Eur. Nurodė, kad pagal 2016-03-11 ir 2016-03-15 PVM sąskaitas faktūras įmonė iš UAB „Revipa“ įsigijo 20 siuvimo įrengimų, nors įmonė buvo finansiškai nepajėgi įsigyti tokios vertės turtą, be to, 2016 metais įmonėje praktiškai nebuvo darbuotojų. Šie sandoriai nuo jų sudarymo momento buvo ydingi ir turėjo įtakos esminiam įmonės turtinės padėties pabloginimui, atlikti netinkamai valdant įmonę. Šis turtas administratoriui nebuvo perduotas, nėra duomenų kaip šis turtas buvo naudotas įmonės veikloje. Taip pat pažymėjo, kad turtas įsigytas iš įmonės (UAB „Revipa“), kurios vadovu ir akcininku buvo K. Z., kuris nuo 2017-03-14 tapo UAB „G ir Ko“ direktoriumi bei 2016 metais buvo de facto UAB „G ir Ko“ vadovu.
39. Administratorius pateikė teismui Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017-05-16 pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-32)FR0687-569. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimo apie mokestinį tyrimą nustatyta, kad UAB „G ir Ko“ vykdoma veikla buvo: tekstilės, drabužių, kailių, avalynės ir odos dirbinių pardavimo agentų veikla; įvairių prekių pardavimo agentų veikla; drabužių siuvimas (gamyba). Nurodyto dokumento duomenimis Valstybinė mokesčių inspekcija atliko UAB „G ir Ko“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2016-03-02 iki 2016-10-31. Institucija nustatė, kad bendrovė apskaitė iš UAB „Revipa“ pagal 2016-03-11 ir 2016-03-15 PVM sąskaitas faktūras įsigytų siuvimui skirtų įrengimų (20 siuvimo mašinų), kurių vertė 143 104,85 Eur. Pagal mokestiniam tyrimui pateiktus apskaitos dokumentus UAB „G ir Ko“ už minėtas prekes laikotarpiu nuo 2016-03-08 iki 2016-10-31 mokėjimo pavedimais sumokėjo UAB „Revipa“ 2 905,88 Eur, kuri Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaracijų nepateikė, į biudžetą 24 836 Eur pardavimo PVM nesumokėjo. Be to, administratoriaus teiktais duomenimis, UAB „Revipa“ iškelta bankroto byla. UAB „G ir Ko“ valdymo organai neįvykdė Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymo pateikti bendrovės tiriamuoju laikotarpiu reikšmingų dokumentų, neatsakė į pateiktus klausimus. 2017-03-10 buvo atliktas vizitavimas bendrovės patalpose adresu (duomenys neskelbtini). Nors Socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis įmonėje turėjo dirbti keturios darbuotojos, tačiau darbo vietoje rasta tik viena darbuotoja (įmonės direktorė dėl blogos savijautos nedalyvavo), iš UAB „Revipa“ įgyti siuvimo įrengimai patalpose nerasti.
40. Teismo vertinimu, nors UAB „G ir Ko“ yra deklaravusi siuvimo veiklą, šiuo atveju siuvimo įrengimų įsigijimas kitų aplinkybių kontekste nelaikytinas ekonomiškai naudingu įmonei.
41. Sutiktina su administratoriaus argumentais, kad 143 104,85 Eur vertės įrengimų įsigijimui įmonė neturėjo lėšų, nes 2016-01-27 konstatuotas faktinis įmonės nemokumas.
42. Pagal mokestiniam tyrimui pateiktus apskaitos dokumentus UAB „G ir Ko“ už siuvimo įrengimus laikotarpiu nuo 2016-03-08 iki 2016-10-31 mokėjimo pavedimais yra sumokėjusi UAB „Revipa“ 2 905,88 Eur. Duomenų, kad įmonė šiuos įrengimus būtų naudojusi savo veikloje, nėra. Administratoriui turtas (tame tarpe ir įrengimai) nebuvo perduotas. Buvęs įmonės vadovas, neįvykdydamas įstatymu nustatytos pareigos pateikti bankroto administratoriui įmonės dokumentus, nepagrindė, kokiomis sutartinėmis sąlygomis įrengimai buvo įsigyti, kaip jie buvo naudojami veikloje (jeigu buvo naudojami), kur jie buvo bankroto iškėlimo dieną. Tuo tarpu Valstybinė mokesčių inspekcija patikrinimo metu bendrovės patalpose šių įrengimų nerado (nutarties 38 punktas).
43. Esant nurodytoms aplinkybėms, įmonei esant faktiškai nemokiai, didelės vertės turto įsigijimo sandorio sudarymas, kuomet turtas įmonei galimai nebuvo perduotas (arba perduotas, bet dėl neaiškių aplinkybių neišsaugotas), nelaikytinas ekonomiškai naudingu įmonei ir jos kreditoriams.
44. Administratorius taip pat nurodo, kad 2016 metų pradžioje pas įmonės atskaitingus asmenis skaitėsi jokiais dokumentais nepagrįsta 26 703,32 Eur suma, o įmonės vadovė nesiėmė jokių veiksmų, kad šios lėšos būtų sugrąžintos įmonei. Teismo vertinimu, administratorius minėtų aplinkybių nepagrindė, nenurodė kokiais duomenimis remiasi, todėl ši aplinkybė laikytina neįrodyta (CPK 178 straipsnis).
45. Bankroto administratorius pareiškime nurodo ir tai, kad laikotarpiu nuo 2016-02-11 iki 2016-10-31 tuometinė įmonės vadovė E. R. netinkamai naudojo įmonės lėšas, nes pagal jos vardu išduotą bankinių atsiskaitymų kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) iš įmonei priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini) AB Swedbank išėmė 5 085 Eur bei atliko mokėjimus 1 953,67 Eur (bendra suma 7 038,67 Eur). Dokumentų, patvirtinančių, kad šios lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms, nėra. Administratoriaus tvirtinimu, šiuo savo veiksmu įmonės vadovė bei vienintelė akcininkė apsunkino įmonės finansinę padėtį, šiai sumai sumažindama kreditorių galimybes tenkinti savo kreditorinius reikalavimus.
46. Prie pareiškimo dėl tyčinio bankroto iškėlimo pateikti išrašai patvirtina administratoriaus nurodytas aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2016-02-11 iki 2016-10-31, t. y. įmonei esant faktiškai nemokiai, įmonės vadovė iš įmonės sąskaitos išėmė 5 085 Eur grynųjų sumą bei atliko mokėjimus 1 953,67 Eur sumai (bendra suma 7 038,67 Eur). Buvusi įmonės vadovė atsiliepimo nepateikė, minėtų aplinkybių nepaneigė. Toks įmonės vadovės elgesys, kuomet nepagrindžiama iš įmonės sąskaitos paimtų pinigų panaudojimas, nelaikytinas lojaliu įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 20 649,24 Eur, laikytina, kad minėtais įmonės vadovės E. R. veiksmais buvo ženkliai sumažintos įmonės kreditorių galimybės atgauti skolą.
47. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad, įmonei tapus faktiškai nemokiai (2016-01-27), buvusiai įmonės vadovei nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto iškėlimo ir sąmoningai sudarant įmonei ir jos kreditoriams nenaudingus sandorius, egzistuoja Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyti kriterijai tyčinio bankroto iškėlimui.
Dėl kriterijaus, įtvirtinto Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, (ne)buvimo
48. Kaip vienas iš tyčinio bankroto nustatymo kriterijų, įtvirtintas Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte - įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, pateikė išaiškinimą dėl Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, taikymo. Nurodė, kad siekiant atliktą mokėjimą (atsiskaitymą) pripažinti prieštaraujančiu imperatyviajai Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio normai, turi būti nustatyta joje nurodytų sąlygų visuma: pirma, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti (šiuo atveju turi būti įvertintos skolininko turimos lėšos grynaisiais ir negrynaisiais pinigais ginčijamo atsiskaitymo momentu); antra, turi būti nustatyta, kad mokėjimas atliktas pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami minėtoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas, ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017 20, 21 punktus; 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017 16, 24 punktus; 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017 27, 28 punktus).
50. Administratorius pareiškime remiasi tuo, kad buvęs vadovas atliko mokėjimus, kuriais buvo pažeistas Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytas mokėjimo eiliškumas. Administratorius remiasi UAB „G ir Ko“ vadovo šioje bankroto byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodoma informacija, pagal kurią įmonė 2017-03-07 atsiskaitė su kreditoriais: antstole B. P., antstole I. B., antstoliu I. G., antstoliu V. Č., UAB „Palermus“, UAB „Qualiti Development“, UAB „Tanagra“, UAB „Tonerta“, UAB „Venipak Lietuva“, Verslo darbuotojų profesinio rengimo centru. Administratoriaus tvirtinimu, kreditoriams, kurie CK 6.930' straipsnyje nustatyta tvarka yra aukštesnėje eilėje, t.y. Sodrai ir VMI, mokėjimai nebuvo atlikti.
51. Nagrinėjamu atveju iš bankroto byloje buvusio vadovo pateikto skolininkų sąrašo teismas nustatė, kad su dalimi skolininkų buvo atsiskaityta 2017-03-07, likus šešioms dienoms iki įmonei bankroto bylos iškėlimo, t. y. įmonei esant nemokiai. Trečios eilės kreditoriams buvo išmokėtos lėšos: antstolei B. P. - 57,90 Eur, antstolei I. B. – 3,97 Eur, antstoliui I. G. – 382,53 Eur, antstoliui V. Č. – 13,70 Eur, UAB „Palermus“ – 892,39 Eur, UAB „Qualiti Development“ – 105,00 Eur, UAB „Tanagra“ 170,30 Eur, UAB „Tonerta“ – 22,00 Eur, UAB „Venipak Lietuva“ – 630,32 Eur. Bendra išmokėtų lėšų suma sudaro 2 278,11 Eur. Pagal bankroto byloje eB2-1528-656/2019 patvirtintą kreditorių sąrašą lėšų išmokėjimo metu buvo aukštesnės eilės, t. y. antros eilės kreditorių - valstybinių institucijų, kurių finansiniai reikalavimai sudaro 13 198,79 Eur.
52. Įvertinęs aptartus duomenis teismas sprendžia, kad skolininkas atsiskaitymo dieną (2017-03-07) jau buvo nemokus, lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais neturėjo, atliktais atsiskaitymais pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų pinigais eiliškumą. Išmokėtų lėšų suma (2 278,11 Eur), lyginant ją su aukštesnės eilės kreditorių reikalavimais (13 198,79 Eur), yra reikšminga, juo labiau, kad minėtais mokėjimais buvo pažeisti valstybės interesai, nes nebuvo padengtos skolos valstybinėms institucijoms. Pažymėtina ir tai, kad iš bylos duomenų negalima daryti išvados, kad minėtais mokėjimais buvo siekta vertingų tikslų - tęsti įmonės veiklą ar atsiskaityti su kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla, juo labiau, kad atsiskaitymai atlikti 2017-03-07, kuomet atsakovui jau buvo žinoma apie iškeltą bankroto bylą (atsakovas bankroto byloje atsiliepimą pateikė 2017-02-15). Tokie buvusių įmonės vadovų veiksmai laikytini sąmoningu siekimu pabloginti aukštesnėje eilėje esančių kreditorių galimybes atgauti skolas.
53. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas kriterijus bankroto pripažinimui tyčiniu. Teismui konstatavus, kad buvo pažeistas Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytas mokėjimo eiliškumas, tai yra ir vienas iš pagrindų tyčinio bankroto prezumpcijai (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Dėl bylos baigties
54. Įvertinus faktines bylos aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, jos valdymo organų sprendimais, konstatuotina, kad yra tyčinio bankroto požymių, nustatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose, tyčinio bankroto prezumpcijai, nustatytai ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, dėl ko yra pagrindas tenkinti bankroto administratoriaus prašymą ir pripažinti UAB „G ir Ko“ bankrotą tyčiniu.
55. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kelia abejonių byloje pateiktas dokumentas (administratoriaus pridėtas prie pareiškimo) – K. Z. kaip akcininko sprendimas pakeisti UAB „G ir Ko“ vadovą, nes byloje duomenų, kad K. Z. būtų įgijęs UAB „G ir Ko“ akcijas, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,
nutaria:
Bankrutavusios UAB „G ir Ko“ bankroto administratoriaus UAB „Audersima“ prašymą tenkinti.
Pripažinti BUAB „G ir Ko (į. k. 300091138) bankrotą tyčiniu.
Įpareigoti administratorių patikrinti UAB „G ir Ko“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme (jei tokie nebuvo pareikšti) dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.
Nutarčiai įsiteisėjus, informuoti Vilniaus apygardos vyriausiąjį prokurorą ir Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos, išsiunčiant šios nutarties nuorašą.
Nutartis per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos teismui.