- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-24
- Bylos Nr.
- 2-756/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytas Milius, Algirdas Gailiūnas, Vigintas Višinskis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Olinda“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Merko statyba“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Olinda“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Merko statyba“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria buvo sumažintas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. 2-8221-232/2010 mastas bei iš dalies patenkintas atsakovo prašymas dėl nuostolių užtikrinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas, ar CPK 148 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „ieškinys“ turi būti aiškinama kaip apimanti ir kitus dokumentus, kuriais inicijuojamas arbitražo procesas. Taip pat kilo ginčas, ar pagrįstai apygardos teismas sumažino pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir nutarė užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti nuostolių atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi, sumažino 2010 m. spalio 28 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 4 900 898 Lt, atsižvelgęs į tai, kad šalis siejančia 2010 m. vasario 25 d. sutartimi (sutarties 39.2 punktas) šalys susitarė apriboti kiekvienos šalies atsakomybę kitai šaliai bendra susidariusių nuostolių, delspinigių ir kitų netesybų suma, neviršijančia 10 proc. sutarties kainos, todėl atlygintinų nuostolių suma turi sudaryti iki 4 900 989 Lt.
Šia nutartimi taip pat iš dalies patenkintas atsakovo prašymas užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimą ir pareiškėjas UAB „Olinda“ įpareigotas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 4 900 898 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti arba pateikti banko garantiją tai pačiai sumai bei pateikti teismui įrodymus apie įvykdytą įpareigojimą.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutarties gauti du atskirieji skundai.
Šalies argumentai
Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamos nutarties dalis, kuriomis:
a) iš dalies patenkintas atsakovo skundas ir pakeista Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartis, sumažinant areštuoto turto vertę iki 4 900 898 Lt;
b) atmestas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo;
c) iš dalies patenkintas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo;
Taip pat šiose dalyse klausimą išspręsti iš esmės, t.y:
a) užtikrinant būsimo Suomijos centrinių prekybos rūmų Arbitražo instituto sprendimo įvykdymą, areštuoti 17 300 000 Lt atsakovo neįkeistą turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, uždraudžiant areštuoti turtu disponuoti, įkeisti, perleisti kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti;
b) atmesti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Apeliantas Suomijos centrinių prekybos rūmų Arbitražo institute atsakovui yra pareiškęs reikalavimą dėl 17 300 000 Lt dydžio nuostolių, todėl skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas neatitinka šio reikalavimo dydžio. Be to, neaišku, dėl kokių priežasčių, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto, apygardos teismas tarp šalių sudarytą 2010 m. vasario 25 d. sutartį vertino tik priimdamas 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį, o to nedarė priimdamas 2010 m. spalio 28 d. nutartį, kai pirmą kartą buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Skundžiama nutartimi sumažindamas taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, teismas pasisakė ir dėl arbitraže nagrinėjamo reikalavimo esmės.
2. Apygardos teismas nepagrįstai atmetė prašymą padidinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą. Pagrindas padidinti arešto mastą kyla iš pareiškėjui pateikto 2010 m. lapkričio 8 d. prašymo Suomijos centrinių prekybos rūmų Arbitražo institutui pradėti arbitražo procesą nuorašas, iš kurio matyti, kad reikalaujama suma yra 17 300 000 Lt.
3. Atsakovo finansinė padėtis sparčiai blogėja, kadangi vien per 2009 m. atsakovo turtas sumažėjo 44 929 353 Lt, o bendrosios pajamos sumažėjo 20 831 649 Lt. Turėtą vertingą nekilnojamąjį turtą atsakovas perleido naujai įsteigtai (įregistruota 2010 m. spalio 8 d.) dukterinei bendrovei UAB „MSPD“, kurios apskaitoje šis turtas yra įtrauktas kaip trumpalaikis turtas „atsargos“, o tai pagal 9-ąjį verslo apskaitos standartą yra turtas, kurį ketinama sunaudoti ar realizuoti per vienerius metus. Antstolei panaikinus dalį patvarkymų dėl atsakovo dukterinės įmonės UAB „Balsių mokyklos SPV“ vertybinių popierių aprašymo, atsakovas iš karto juos įkeitė.
4. Apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad akcijos nėra ginčo dalykas, todėl jų suteikiamų teisių ribojimai būtų nepateisinami civilinio proceso principų prasme.
5. Apygardos teismas nepagrįstai pritaikė dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo galinčių kilti nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Aplinkybė, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, pati savaime dar nesudaro pagrindo taikyti galimų nuostolių atlyginimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-768/2010). Nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas galėtų būti taikomas tik, kai pagal bylos duomenis nuostoliai realiai prognozuojami ir pagal įrodymus, rodančius preliminarų galimų nuostolių dydį. Tokių įrodymų nebuvo pateikta ir pats atsakovas skirtingomis dienomis nurodo iš esmės skirtingą galimų nuostolių dydį (2010 m. lapkričio 30 d. minimalius nuostolius dėl akcijų arešto nurodo – 1 000 000 Lt, o sekančią dieną jau 10 000 000 Lt). Be to, apygardos teismas nepagrįstai suvienodino pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti nuostolių mastą.
6. Apygardos teismo nustatytas terminas nuostolių atlyginimui užtikrinti (7 dienos), atsižvelgiant į mokėtinos sumos dydį, neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų.
Šalies argumentai
Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui grąžinti sumokėtą 19 905 Lt žyminį mokestį ir klausimą išspręsti iš esmės:
Žemesnės instancijos teismas
a) pripažinti, kad pareiškėjas neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartyje nustatyto įpareigojimo per 14 dienų nuo nutarties nuorašo gavimo dienos pateikti teismui ieškinio, skirto Suomijos centrinių prekybos rūmų Arbitražo teismui, nuorašą;
b) panaikinti atsakovo atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones;
c) pareiškėjo 2010 m. lapkričio 12 d. prašymą „Dėl ieškinio, skirto Suomijos centrinių prekybos rūmų Arbitražo teismui, priėmimo ir žyminio mokesčio grąžinimo“ atmesti.
Nurodo šiuos argumentus:
1. Pareiškėjas teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartį turėjo gauti vėliausiai 2010 m. spalio 29 d., todėl ieškinio nuorašą turėjo teismui pateikti ne vėliau kaip lapkričio 12 d. Pareiškėjas lapkričio 12 d. pateikė teismui 2010 m. lapkričio 8 d. arbitražui pateikto prašymo pradėti arbitražo proceso kopiją ir arbitražo rašto, kuriame nurodoma, kad apeliantas turi teisę pateikti atsiliepimą, kopija. Pagal arbitražo taisyklių 11 straipsnį, arbitražo procesas laikomas pradėtu, kai šiame straipsnyje numatytas prašymas ar jo kopija pateikiami atsakovui. Skundžiama nutartimi pareiškėjas buvo įpareigotas nustatytu terminu pateikti teismui ieškinį, o ne pareiškimą apie kreipimąsi į arbitražo instituciją, todėl nustatytu terminu pareiškėjas teismo įpareigojimo neįvykdė ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos (CPK 148 str. 2 d.).
2. 2010 m. vasario 25 d. sutartyje, kurioje numatyta arbitražinė išlyga, šalys susitarė, kad šalių santykiams taikoma tik Lietuvos materialinė ir procesinė teisė. Arbitražo taisyklių 11 punktas nedraudžia kartu su prašymu pradėti arbitražo procesą pateikti ir ieškinį, todėl pareiškėjas siekdamas įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartį ir arbitražo taisyklių 11 punktą aiškindamas atsižvelgiant į Lietuvos teisę, turėjo 2010 m. spalio 28 d. nutartyje nustatytu terminu pateikti teismui įrodymus apie arbitražui pateiktą ieškinį. Kadangi CPK 148 str. vartojama ieškinio sąvoka negali būti aiškinama plečiamai, ieškiniui šios normos prasme negali būti prilyginamas organizacinio pobūdžio procedūrinis dokumentas.
3. CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas pateikti būtent ieškinį, o ne bet kokį procesinį ar procedūrinį dokumentą yra ne savitikslis. Jis siejamas su pareiškėjo pareiga įrodyti teismui ir teismo pareiga įsitikinti, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo buvo pritaikytos pagrįstai.
4. Pareiškėjui nustatytu terminu nepateikus ieškinio, jam negalėjo būti grąžintas sumokėtas žyminis mokestis.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas galimai piktnaudžiauja procesine teise prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas UAB „Olinda“ atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovas klaidingai aiškina CPK 148 straipsnio 2 dalyje pavartotą sąvoką „ieškinys“. Proceso pradžią bendrosios kompetencijos teisme žymi civilinės bylos iškėlimas (ieškinio priėmimas nagrinėti), todėl CPK 148 straipsnio 2 dalyje minimas ieškinys. Arbitraže proceso pradžią apibrėžia arbitražo taisyklės, pagal kurias arbitražo procesas laikomas prasidėjusiu, kai Taisyklių 11 straipsnyje numatytas ieškovo prašymas pradėti arbitražo procesą su jame išdėstytais reikalavimais įteikiamas atsakovui. Pareiškėjas šias sąlygas įvykdė.
2. Prielaidos užtikrinti galimai pareiškėjui palankaus arbitražo sprendimą yra, todėl naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones vien formaliu pagrindu netikslinga (CPK 328 str., 338 str.).
3. Nepagrįsti atsakovo atskirojo skundo teiginiai, kad šalys yra sutarę spręsti ginčus pagal Lietuvos procesinę teisę.
4. Skundžiama nutartis atitinka teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-521/2009).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Merko statyba“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą ir prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Pareiškėjas vis dar nepateikė ieškinio arbitražui nuorašo, todėl laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti panaikintos.
2. Kai teismui, iki ieškinio padavimo pritaikiusiam laikinąsias apsaugos priemones, nėra pateikiamas ieškinys su konkrečiai suformuluotais ir konkrečiomis aplinkybėmis grindžiamais reikalavimais, teismas negali įgyvendinti pareigos taikant laikinąsias apsaugos priemones atlikti preliminarų ieškinio pagrįstumo įrodymais vertinimą.
3. Laikinųjų apsaugos priemonių mastas negali būti didesnis kaip 4 900 989 Lt. Teismo išvada iki šios sumos sumažinti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą paremta ieškinio reikalavimų prima facie įvertinimu.
4. Atsakovas, prašydamas užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo galinčių kilti nuostolių atlyginimą, neturi pareigos pagrįsti konkrečius jau kilusius nuostolius. Šiuo atveju turi būti vertinama, ar yra reali nuostolių kilimo tikimybė. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sąlygoja nepasitikėjimą atsakovu kaip verslo partneriu ir riboja jo galimybes įgyvendinti planuojamus projektus. Dėl turto arešto atsakovas negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, kuriuose yra nustatytas reikalavimas patvirtinti, jog dalyvio turtas nėra areštuotas. Taip atsakovas praranda galimybę konkuruoti. Turto areštas apsunkins ir atsakovo galimybes gauti kreditavimą, taip pat naudoti šį turtą veikloje. Atsakovui nevystant nekilnojamojo turto, atsakovo akcijos nuvertėja, nes atsakovas patiria išlaidas (mokesčiai, darbuotojų išlaikymas). Pagal paskaičiavimus minimalūs atsakovo nuostoliai dėl pritaikyto arešto yra 13 427 729 Lt. ir jie gali būti tuo didesni, kuo ilgiau užtruks ginčo nagrinėjimas arbitraže. Turėtina omenyje, kad pareiškėjas delsia pateikti arbitražui ieškinį.
5. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų pajėgus padengti 4 900 898 Lt nuostolių sumą. Pagal pareiškėjo 2009 m. balansą, jis turi turto už 30 443 000 Lt, o įsipareigojimų suma yra didesnė už turimą turtą ir sudaro 30 816 000, nuosavas įmonės kapitalas yra neigiamas (-373 000 Lt).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai netenkintini
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu ir iki ieškinio teismui padavimo dienos. Šiuo atveju teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pateiktas ieškinys (CPK 148 str. 2 d.). Byloje laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos iki kreipimosi į Suomijos centrinių prekybos rūmų Arbitražo institutą (toliau – arbitražas) (Komercinio arbitražo 12 str., CPK 148 str. 2 d.) ir kilo ginčas, ar tinkamai ieškovas įvykdė pareigą nustatytu terminu pateikti ieškinį.
Siekiant išnagrinėti atskirąjį skundą, būtina įvertinti, kokių tikslų siekė įstatymų leidėjas, numatydamas, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, turi nustatyti pareiškėjui ne ilgesnį kaip 14 d. terminą ieškiniui pareikšti. Pažymėtina, kad, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieš iškeliant bylą teisme ar arbitraže reiškia pareiškėjo tam tikro pranašumo įgijimą. Galimi atvejai, kai pareiškėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekia, visų pirma, paveikti atsakovą (laikinosios apsaugos priemonės visuomet sukelia suvaržymus atsakovui) ir neketina su juo bylinėtis. Siekdamas užkirsti kelią tokiam piktnaudžiavimui procesine teise prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įstatymų leidėjas numatė pareiškėjui, prašančiam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, pareigą sumokėti pusę CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio, kuris jam nebus grąžintas, jeigu ieškinys atsakovui nebus pareikštas, išskyrus atvejus, kai ieškinys nepareiškiamas ne dėl suinteresuoto asmens kaltės. Šia norma nebūtų realiai užkirstas kelias pareiškėjo piktnaudžiavimui, jeigu situacija, kai laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu yra pritaikytos neinicijavus teisme (arbitraže) proceso atsakovo atžvilgiu, galėtų tęstis neribotą laiką. Todėl įstatymų leidėjas nustatė, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, teismas pareiškėjui nustato ne ilgesnį kaip 14 dienų terminą ieškiniui pareikšti. Šia norma įstatymų leidėjas preziumuoja, kad toks laikotarpis (įvertinus konkrečios bylos aplinkybes, šis terminas gali būti nustatytas trumpesnis) yra pakankamas, kad sąžiningas pareiškėjas, procesine teise prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones besinaudojantis pagal šios teisės paskirtį, suspėtų pašalinti aplinkybes, buvusias pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones dar iki bylos atsakovui iškėlimo. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Antra, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones momentu yra kilusi (galbūt kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Taigi, be aplinkybių, kurios sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareiškėjas, prašydamas jas taikyti iki ieškinio padavimo, privalo nurodyti ir priežastis, pateisinančias, kodėl ieškinys nepateikiamas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu reikalavimu taip pat siekiama, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo būtų taikomos tik išimtiniais atvejais.
Kadangi CPK 148 straipsnio 2 dalies nuostatų, dėl kurių aiškinimo kilo ginčas, tikslas – užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesine teise prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šią teisę įgyvendinti ne pagal jos paskirtį, darytina išvada, kad bendriausia prasme, aptartomis teisės normomis yra siekiama sudaryti galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones dar iki proceso teisme ar arbitraže pradžios, kai dėl objektyvių priežasčių jas taikyti tikslinga anksčiau negu pareiškėjas gali tinkamai pasiruošti inicijuoti procesą prieš atsakovą. Šiomis normomis taip pat siekiama išlaikyti bylos šalių interesų balansą užtikrinant, kad tokia padėtis, kai laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos dar iki proceso pradžios, nesitęstų ilgiau nei būtina. Civilinio proceso kodeksas reglamentuoja civilinių bylų procesą bendrosios kompetencijos teismuose. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės dažniausiai taikomos nagrinėjant civilines bylas ginčo teisena, o šioje teisenoje byla inicijuojama paduodant procesinį dokumentą – ieškinį, CPK 148 straipsnio 2 dalyje pavartota ieškinio sąvoka. Byloje nagrinėjama situacija, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos dar iki kreipimosi į arbitražą (Komercinio arbitražo įstatymo 12 str., CPK 148 str. 2 d.). Pagal ginčą nagrinėsiančio arbitražo taisykles (toliau – taisyklės) pareiškėjas procesą arbitraže inicijuoja parteikdamas taisyklių 11 punkte nustatyto turinio pareiškimą. Kai šio pareiškimo kopija įteikiama atsakovui, vadovaujantis taisyklių 13 punktu, arbitražinis procesas laikomas prasidėjusiu. Vadovaujantis taisyklių 23 punktu, arbitražo teismas įpareigoja pareiškėją nustatytu terminu pateikti šiame punkte nustatyto turinio ieškinį. Pagal bylos duomenis, pareiškėjas, po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, nedelsdamas ir laikydamasis taisyklėse nustatytos tvarkos, kreipėsi į bylą nagrinėsiantį arbitražą dėl proceso inicijavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjo elgesys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas sąžiningai ir pagal CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytos procesinės teisės tikslus kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki proceso arbitraže inicijavimo. Kitoks aiškinimas būtų nesuderinamas su CPK 148 straipsnio 2 dalies nuostatomis įstatymo leidėjo siektais tikslais.
Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto
Teismų praktikoje akcentuojama, kad konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neišeinant už pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą.
CPK normos nereikalauja, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, įvertinti ir ieškinio pagrįstumą. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme proceso stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės, teismas vertina tik ar yra grėsmė, jog galimai pareiškėjui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-677/2009). Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas prašymo teisinius bei faktinius argumentus privalo įvertinti tik ta apimtimi, kad jie turi būti pakankami, kad prima facie patvirtintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti patenkintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-698/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010 ir kt.). Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui. Bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą ir įvertinus šalių papildomus argumentus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas pakartotinai.
Pagal bylos duomenis, pareiškėjas savo reikalavimą kildina iš 2010 m. vasario 25 d. Generalinės rangos sutarties Nr. 6070, kurios 39.1 punktu šalys susitarė apriboti kiekvienos šalies atsakomybę kitai šaliai pagal šią sutartį bendra susidariusių nuostolių, delspinigių ir kitų netesybų (įskaitant nuostolių dėl sutarties nutraukimo atlyginimą) suma, neviršijančia 10 procentų sutarties kainos. Nuostolių ir kitų iš įsipareigojimų nevykdymo kylančių prievolių apribojimas netaikomas, jei sutartis pažeidžiama dėl sąmoningo didelio aplaidumo. Sutarties 42.1 punkte sutarties kaina numatyta 48 508 980 Lt. Taigi, apygardos teismas, atikęs preliminariai pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų prima facie vertinimą, pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones 4 850 898 Lt sumai.
Dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo
CPK 147 straipsnio 1 dalis įtvirtina atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą. Teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti, ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Teismui, sprendžiančiam, ar yra tikslinga užtikrinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytų nuostolių atlyginimą, nebūtina turėti tiek ir tokių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad konkretaus dydžio nuostolių ateityje neabejotinai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad susidariusioje situacijoje egzistuoja tam tikra nuostolių atsiradimo tikimybė, o galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-362/2010, 2010 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-928/2010; 2010 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-928/2010 ir kt.).
Pagal bylos duomenis, atsakovas nuostolius, garinčius atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, grindžia tuo, kad jas pritaikius buvo areštuota 72 procentai UAB „Merko statyba“ priklausančio UAB „MSPD“ įstatinio kapitalo, be to, atsakovui buvo apribotos galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir kituose konkursuose (neretai konkurso sąlygos numato pareigą užtikrinti, kad dalyvio turtas nėra areštuotas), o tai potencialiai lems atsakovo, kurio per paskutinius metus didelė dalis projektų buvo vystomi pagal statybos rangos ar partnerystės sutartis, sudarytas būtent viešųjų pirkimų ir konkursų būdu, nuostolius.
Atsakovo preliminariu paskaičiavimu, kuris buvo pateiktas 2010 m. lapkričio 30 d. atsiliepime į pareiškėjo UAB „Olinda“ 2010 m. lapkričio 12 d. prašymą, preliminarūs nuostoliai dėl 15 332 036,48 Lt masto laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo gali siekti 10 000 000 Lt. Kadangi skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas buvo ženkliai sumažintas areštuotino turto vertę sumažinant iki 4 900 989 Lt., Lietuvos apeliaciniam teismui šią nutarties dalį paliekant nepakeistą, į tai būtina atsižvelgti vertinant atsakovo pateiktą galinčių kilti nuostolių preliminaraus dydžio apskaičiavimą.
Pagal formuojamą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, nuostolių, galinčių kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimas turi būti užtikrinamas tuomet, kai galintys kilti nuostoliai yra pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pasekmė. Tačiau įrodymų dėl nuostolių atsiradimo ateityje galimybės pakankamumo lygis negali būti tapatinamas su tais atvejais įrodinėjimo procese, kai privaloma pagrįsti konkrečių nuostolių atsiradimo neišvengiamumą ir tiksliai apskaičiuoti jų dydį. Užtikrinant galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, pakanka pateikti įrodymus, kad nuostolių gali atsirasti ateityje. Teismui neprivaloma turėti tiek ir tokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tam tikro konkretaus dydžio nuostolių ateityje neabejotinai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad susidariusioje situacijoje egzistuoja tam tikra nuostolių atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-427/2007, 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1389/2010).
Kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad atsakovo turto areštas, ypač tokios didelės sumos kaip 15 332 036,48 Lt (ši suma skundžiama, tačiau dar neįsiteisėjusia, nutartimi sumažinta iki 4 900 989 Lt.), neabejotinai riboja atsakovo galimybes vykdyti veiklą, potencialiai gali sąlygoti kitų rinkos dalyvių nepasitikėjimą atsakovu kaip rinkos partneriu, apriboti atsakovo galimybes konkuruoti, kadangi taip atsakovui užkirstas kelias dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir kituose konkursuose, kuriuose konkurso dalyviams keliamas kvalifikacinis reikalavimas patvirtinti, kad turtas nėra areštuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytų nuostolių atlyginimo klausimą, teismui nebūtina turėti įrodymų, kad dėl neatitikimo šiam kvalifikaciniam reikalavimui atsakovo pasiūlymas buvo pripažintas netinkamu, pakanka turėti duomenų, kad kvalifikacinis reikalavimas patvirtinti, jog konkurso dalyvio turtas nėra areštuotas, yra įprastas vykdant viešuosius pirkimus, kuriuose atsakovas pagal savo vykdomą veiklą galėtų dalyvauti.
Atsakovas atsiliepime į ieškovo 2010 m. lapkričio 12 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, yra nurodęs ir pagrindęs, kad dėl UAB „Balsių mokyklos SVP“ akcijų arešto potencialūs atsakovo nuostoliai gali siekti 22 200 000 (4 000 000 prarastos garantijos suma, 8 094 649 Lt bauda už partnerystės sutarties nutraukimą, 3 000 000 Lt vertės atliktų investicijų praradimas, 7 113 113 Lt delspinigiai pagal Kredito sutartį).
Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl to, kad šie paskaičiavimai atspindi galinčius kilti nuostolius, jeigu išliktų pritaikytos 15 332 036,48 Lt masto laikinosios apsaugos priemonės, o jų mastas skundžiama nutartimi buvo sumažintas iki 4 900 989 Lt., galinčių kilti nuostolių paskaičiavimas turi būti peržiūrėtas. Atskirojo skundo nagrinėjimo metu nesant galimybės įvertinti, ar ir, jeigu taip, tai kokia apimtimi, laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimas lems atsakovo nuostolių atsiradimo tikimybės ir potencialaus masto sumažėjimą, tikslinga palikti nepakeistą skundžiamos nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galinčių kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, užtikrinimo.
Kartu pažymėtina, kad pritaikytas nuostolių, galinčių kilti dėl 4 900 989 Lt masto laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, užtikrinimo dydis gali būti peržiūrėtas atsakovui pateikus naujus paskaičiavimus ir įrodymus, pagrindžiančius, kokio dydžio nuostoliai atsakovui gali kilti dėl pritaikytų 4 900 989 Lt masto laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, įsiteisėjus arbitražo sprendimui, kuriuo ieškovo reikalavimai atmesti, atsakovui bet kokiu atveju išlieka teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį.
Nustatyti pareiškėjui UAB „Olinda“ naują 14 dienų terminą nuo šios nutarties nuorašo įteikimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 4 900 898 Lt (keturis milijonus devynis šimtus tūkstančių aštuonis šimtus devyniasdešimt aštuonis litus) nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti arba pateikti banko garantiją tai pačiai sumai bei pateikti teismui įrodymus apie įvykdytą įpareigojimą.
Grąžinti UAB „Olinda“ 2011 m vasario 24 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus su priedais.