- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-03
- Bylos Nr.
- 2-768/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Kazys Kailiūnas, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Džimira“, uždarosios akcinės bendrovės „Vaučerių bankas“, uždarajai akcinei bendrovei „Vladiasa“, uždarajai akcinei bendrovei „Autolagūna“, uždarajai akcinei bendrovei „Visoda“
- Ieškovas
- Ž. S.
- Trečiasis asmuo
- V. A., Kauno rajono notarų biuro
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Džimira“, uždarosios akcinės bendrovės „Vaučerių bankas“ ir ieškovo Ž. S. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-661-370/2010 pagal ieškovo Ž. S. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vladiasa“, uždarajai akcinei bendrovei „Vaučerių bankas“, uždarajai akcinei bendrovei „Autolagūna“, uždarajai akcinei bendrovei „Džimira“, uždarajai akcinei bendrovei „Visoda“ dėl visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų, vienintelio akcininko sprendimo pripažinimo negaliojančiais, akcijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys byloje V. A. ir Kauno rajono notarų biuro notarė J. V..
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
Ieškovo Ž. S. atstovas ieškiniu ir patikslintu ieškiniu pareiškė reikalavimus dėl visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų, vienintelio akcininko sprendimo pripažinimo negaliojančiais, akcijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškovo atstovas taip pat prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, tarp kitų svarstytų procesinio teisinio pobūdžio klausimų, nusprendė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti iš dalies: 1) areštuoti atsakovui UAB „Vaučerių bankas“ priklausančias 42 632 vnt. paprastųjų vardinių 1 Lt nominalios vertės UAB „Vladiasa“ akcijų; 2) areštuoti atsakovui UAB „Vaučerių bankas“ priklausančias 800 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „Džimira“ akcijų; 3) areštuoti 10 000 vnt. paprastųjų vardinių 1 Lt nominalios vertės UAB „Autolagūna“ akcijų; uždrausti areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, apie akcijų areštą padaryti įrašą operacijų akcijomis registravimo žurnale.
Atsakovo UAB „Džimira“ atstovas prašė įpareigoti ieškovą pateikti UAB „Džimira“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą – įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 1 000 000 Lt arba pateikti šios sumos banko garantiją. Atsakovo atstovas nurodė, kad UAB „Džimira“ su UAB „Vaučerių bankas“ 2009 m. balandžio 4 d. sudarė UAB „Džimira“ akcijų pasirašymo sutartį, pagal kurią UAB „Vaučerių bankas“ už gaunamas akcijas įsipareigojo suteikti UAB „Džimira“ 250 000 Lt paskolą (100 000 Lt apyvartinėms lėšoms ir 150 000 Lt bendrovei priklausančio sandėlio rekonstrukcijos darbų apmokėjimui). Kadangi UAB „Vaučerių bankas“ priklausančios UAB „Džimira“ akcijos ieškovo prašymu buvo areštuotos, UAB „Vaučerių bankas“, remdamasi 2009 m. balandžio 4 d. akcijų pasirašymo sutarties nuostatomis, atsisakė UAB „Džimira“ suteikti paskolą. Dėl šios priežasties UAB „Džimira“ dėl apyvartinių lėšų trūkumo neturi galimybės laiku atsiskaityti su tiekėjais, nuolat auga jos įsiskolinimai. Bendrovė negali atlikti jai priklausančio pastato rekonstrukcijos ir jame vykdyti veiklą. Dėl ieškovo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bendrovės veikla faktiškai paralyžiuota, o tai gali privesti prie bankroto. Bendrovės 780 vnt. akcijų (vertybinių popierių iki įstatinio kapitalo padidinimo) vertė sudarė 923 000 Lt, be to, bendrovė jau patyrė 250 000 Lt minėtų nuostolių, todėl galimų nuostolių, kuriuos privalo užtikrinti ieškovas, suma, siekia 1 000 000 Lt.
Šalies argumentai
Atsakovo UAB „Vaučerių bankas“ atstovas 2009 m. gruodžio 16 d. prašymu prašė įpareigoti ieškovą pateikti jo nuostolių, galinčių atsirasti dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą – įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 467 000 Lt arba pateikti šios sumos dydžio banko garantiją. Atsakovo atstovas nurodė, kad atsakovas, kaip UAB „Džimira“ akcininkas, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patiria nuostolius. Dėl pritaikytų apribojimų UAB „Džimira“, neturėdama apyvartinių lėšų, neturės galimybės laiku atsiskaityti su tiekėjais. UAB „Džimira“ veikla faktiškai paralyžiuojama, o tai gali lemti jos bankrotą. Taip pat UAB „Džimira“ negali atlikti sandėlio rekonstrukcijos darbų, kad žiemos metu jame galėtų vykdyti veiklą. Kito turto, kur įmonė galėtų vykdyti veiklą, nėra. Atsakovui, turinčiam 800 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „Džimira“ akcijų, t.y. 50,63 procento įmonės akcijų, UAB „Džimira“ veiklos sužlugdymas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neabejotinai sukels nuostolius. Atsakovas nuostolius patiria ir dėl to, kad ribojama UAB „Džimira“ galimybė uždirbti pelną. Apribojus UAB „Džimira“ galimybes gauti pelną, jos akcininkai taip pat patiria nuostolius. Minimaliais galimais nuostoliais laikytina 800 vnt. UAB „Džimira“ akcijų vertė, kuri sudaro 467 000 Lt.
Ieškovo Ž. S. atstovas patikslintu ieškiniu prašė pritaikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti 9 999 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Autolagūna“ 1 Lt nominalios vertės akcijų, priklausančių UAB „Vaučerių bankas“, uždraudžiant bet kokias operacijas UAB „Autolagūna“ akcijomis, apribojant disponavimo akcijomis teises, uždraudžiant jas perleisti, įkeisti ar kitaip teisiškai apsunkinti, taip pat kitaip mažinti akcijų vertę; 2) areštuoti 1 paprastąją vardinę UAB „Autolagūna“ 1 Lt nominalios vertės akciją, priklausančią UAB „Visoda“, uždraudžiant bet kokias operacijas UAB „Autolagūna“ akcijomis, apribojant disponavimo akcijomis teises, uždraudžiant jas perleisti, įkeisti ar kitaip teisiškai apsunkinti, taip pat kitaip mažinti akcijų vertę; 3) uždrausti UAB „Autolagūna“ akcininkams akcininkų susirinkimuose balsuoti akcijų suteikiamais balsais ir priimti nutarimus dėl UAB „Autolagūna“ priklausančio turto perleidimo, įkeitimo ar kitokio apsunkinimo, dėl UAB „Autolagūna“ įstatinio kapitalo dydžio, sudėties ir struktūros keitimo (įstatinio kapitalo didinimo ar mažinimo), taip pat kitų akcininkų nutarimų, kuriais gali būti mažinama UAB „Autolagūna“ akcijų vertė, priėmimo; 4) uždrausti UAB „Autolagūna“ sudaryti sandorius dėl šiai bendrovei priklausančio finansinio turto įkeitimo, nekilnojamojo ar kito ilgalaikio turto perleidimo, įkeitimo ar kitokio apsunkinimo, taip pat sudaryti sandorius, kuriais gali būti mažinama UAB „Autolagūna“ akcijų vertė. Ieškovo atstovas pažymėjo, kad atsakovai jau vykstant teisminiam bylinėjimuisi ir teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones sudarinėjo sandorius, kuriais perleido jiems priklausančių bendrovių akcijas, priėmė sprendimus, kuriais didino jiems priklausančių bendrovių įstatinius kapitalus, papildomai išleidžiamas akcijas ir kontrolinius akcijų paketus perleisdami tretiesiems asmenims. Tokie veiksmai leidžia teigti, kad atsakovai visais įmanomais būdais siekia ir sieks išvengti ar padėti V. A. išvengti prievolių ieškovui vykdymo. Taip siekiama, kad nebūtų galimybių įvykdyti galimą teismo sprendimą, taip pat sprendimą kitoje byloje pagal Ž. S. ieškinį atsakovams V. A. ir O. A. dėl 4 490 000 Lt dydžio nuostolių (žalos) atlyginimo. Ieškovo atstovas taip pat pažymėjo, kad teismo priimtos 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutarties pagrindu buvo areštuota 10 000 vnt. UAB „Autolagūna“ akcijų, nenurodant šio turto konkretaus savininko, todėl laikinosios apsaugos priemonės tikslintinos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartimi (skundžiama nutartis) patikslino 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutarties dalį dėl UAB „Autolagūna“ akcijų arešto (3 p.) ir išdėstė ją taip: „areštuoti UAB „Autolagūna“ paprastąsias vardines 1 Lt nominalios vertės akcijas, iš kurių 9 999 vnt. nuosavybės teise priklauso UAB „Vaučerių bankas“, ir 1 vnt. nuosavybės teise priklauso UAB „Visoda“. Uždrausti areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, apie akcijų areštą padaryti įrašą operacijų akcijomis registravimo žurnale.“ Teismas taip pat įpareigojo Ž. S. iki 2010 m. vasario 15 d. įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 50 000 Lt UAB „Džimira“ ir 25 000 Lt UAB „Vaučerių bankas“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui arba pateikti šių sumų dydžio banko garantiją.
Nutartyje nurodyta, kad ieškovo prašymas patikslinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodant areštuotų UAB „Autolagūna“ akcijų savininkus ir saugotojus, tenkintinas. Teismas netenkino prašymo uždrausti UAB „Autolagūna“ akcininkams akcininkų susirinkimuose balsuoti akcijų suteikiamais balsais ir priimti nutarimus dėl UAB „Autolagūna“ priklausančio turto perleidimo, įkeitimo ar kitokio apsunkinimo, įstatinio kapitalo dydžio, sudėties ir struktūros keitimo, kitų akcininkų nutarimų, kuriais gali būti mažinama akcijų vertė, priėmimo, uždrausti UAB „Autolagūna“ sudaryti sandorius dėl jai priklausančio finansinio turto, nekilnojamojo ar kito ilgalaikio turto perleidimo, įkeitimo ar kitokio apsunkinimo, taip pat sudaryti sandorius, kuriais būtų mažinama įmonės akcijų vertė, nes šis klausimas jau buvo išnagrinėtas 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, o ieškovas naujų argumentų dėl to nepateikė.
Teismas manė, kad atsakovai nepagrįstai nuostoliais įvardija visą UAB „Džimira“ negautos paskolos sumą, tačiau pripažino, jog ekonominiu sunkmečiu finansavimo galimybės gali turėti lemiamos reikšmės įmonei užsiimti ūkine komercine veikla. Negavus paskolos iš UAB „Vaučerių bankas“, UAB „Džimira“ gali patirti nuostolių ieškodama ar gaudama brangesnį finansavimą iš kitų šaltinių. Teismas pažymėjo, kad atsakovų prašomo nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydis nepagrįstas, nes nepateikta objektyvių duomenų, kad akcijų areštas gali lemti UAB „Džimira“ bankrotą. Ieškovo reikalavimai pareikšti CK 6.66 straipsnio pagrindu. Jis ieškinyje nurodė, kad trečiasis asmuo V. A. privalo atlyginti ieškovui dėl preliminarios sutarties nevykdymo patirtus nuostolius – 4 490 000 Lt. Ieškovas reikalavimą dėl 4 490 000 Lt nuostolių atlyginimo V. A. pareiškė kitoje byloje Nr. 2-425-524/2010, kurioje teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartimi ieškovo prašymu buvo areštuota 100 procentų UAB „Džimira“ akcijų. Teismas nurodė, kad šioje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų dalis dėl UAB „Džimira“ akcijų priklauso nuo kitos bylos baigties. Šioje byloje ieškovas reiškia reikalavimus dėl UAB „Džimira“ akcijų tuo tikslu, kad jų dalies savininkas V. A. turėtų pakankamai turto ieškovo reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo patenkinti (actio Pauliana). Esant situacijai, kai pati ieškovo reikalavimo teisė į 4 490 000 Lt nuostolių atlyginimą dar nėra pripažinta, t. y. civilinė byla Nr. 2-425-524/2010 neišnagrinėta, UAB „Džimira“ akcijų areštas tuo pačiu tikslu skirtingose bylose nepateikiant jokio galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo neatitinka proporcingumo principo. Teismas įpareigojo ieškovą pateikti atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
Šalies argumentai
Atsakovo UAB „Džimira“ atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. vasario 1 d. nutarties dalį dėl UAB „Džimira“ prašymo užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą ir išspręsti klausimą iš esmės – UAB „Džimira“ prašymą patenkinti visiškai – įpareigoti Ž. S. pateikti UAB „Džimira“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą – įmokėti 1 000 000 Lt į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti šios sumos banko garantiją. Skundas grindžiamas šiais motyvais :
1. Teismo argumentai, kad nepateikta duomenų, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas gali lemti UAB „Džimira“ bankrotą, atmestini, o pateiktas prašymas taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą tenkintinas visa apimtimi. Atsakovas pateikė duomenis, leidžiančius daryti išvadą, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti prašomo užtikrinti dydžio nuostolius, todėl teismas turėjo prašymą visiškai patenkinti.
2. UAB „Vaučerių bankas“ įsipareigojo suteikti UAB „Džimira“ 100 000 Lt paskolą apyvartinėms lėšoms ir 150 000 Lt pastato rekonstrukcijos darbų apmokėjimui. UAB „Džimira“, pasirašydama sutartį su UAB „Vaučerių bankas“, patvirtino, kad jos įstatinis kapitalas padidintas teisėtai, kad nėra teisminių ginčų ir pagrindo jiems kilti. Šalys įtvirtino sąlygą, kad paaiškėjus, jog minėti tvirtinimai klaidingi, UAB „Vaučerių bankas“ įgyja teisę atsisakyti suteikti UAB „Džimira“ atitinkamo dydžio paskolą bei pareikalauti nuostolių atlyginimo dėl klaidingų teiginių. UAB „Vaučerių bankas“, sužinojusi apie civilinės bylos iškėlimą ir pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, atsisakė suteikti 250 000 Lt paskolą. UAB „Džimira“ dėl apyvartinių lėšų trūkumo neturi galimybės laiku atsiskaityti su tiekėjais, auga jos įsiskolinimai. Dėl lėšų stygiaus įmonė negali vykdyti veiklos, ji faktiškai paralyžiuota, o tokios aplinkybės gali sąlygoti įmonės bankrotą.
3. Dėl nurodytų priežasčių UAB „Vaučerių bankas“ atsisakė suteikti UAB „Džimira“ paskolą ir pastato rekonstrukcijos darbams, todėl įmonė negali atlikti rekonstrukcijos darbų. Siekiant vykdyti veiklą pastate, jį buvo būtina iki žiemos sezono apšildyti, o to nepadarius, esant žemai temperatūrai, darbuotojai jame negali dirbti. Kito turto, kuriame įmonė galėtų veikti, ji neturi.
4. UAB „Džimira“ yra patyrusi 250 000 Lt nuostolį, o 2008 m. spalio 31 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 780 vnt. įmonės akcijų kaina sudarė 923 000 Lt, todėl UAB „Džimira“, kaip juridinio asmens vertė, vertintina ne mažesne nei atitinkama pinigų suma, todėl 1 000 000 Lt galimų nuostolių suma yra pagrįsta.
Atsakovo UAB „Vaučerių bankas“ atstovas atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. vasario 1 d. nutarties dalį dėl jo prašymo užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą ir išspręsti klausimą iš esmės – UAB „Vaučerių bankas“ prašymą patenkinti visiškai – įpareigoti ieškovą pateikti UAB „Vaučerių bankas“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą – įmokėti 467 000 Lt į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti banko garantiją šiai sumai. Skundas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip ir UAB „Džimira“ skundas, jame papildomai nurodant, kad :
1. Teismas nemotyvavo, kodėl prašyme dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo įrašyta nuostolių suma nepagrįsta, nenurodė, kodėl mažintinas galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydis.
2. Atsakovui turint 800 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „Džimira“ akcijų (50,63 procentus įmonės akcijų), UAB „Džimira“ bankrotas sukeltų jam nuostolius. Minimalūs galimi nuostoliai vertintini kaip UAB „Vaučerių bankas“ turimų UAB „Džimira“ akcijų vertė. Be to, UAB „Vaučerių bankas“, kaip UAB „Džimira“ akcininkas, dėl UAB „Džimira“ veiklos uždirbti pelną suvaržymų jau patiria kitus nuostolius - galimybę gauti pajamų.
3. Atsakovo galimų nuostolių suma sudaro ne mažiau kaip 467 000 Lt. 2008 m. spalio 31 d. UAB „Džimira“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 100 procentų bendrovės akcijų kaina sudarė 923 000 Lt, o 800 vnt., t.y. 50,63 procentų UAB „Džimira“ akcijų vertė siekia ne mažiau kaip 467 000 Lt.
Ieškovo Ž. S. atstovas atskiruoju skundu prašo: 1) skundžiamos nutarties dalį, kuria teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant UAB „Autolagūna“ akcininkams akcininkų susirinkimuose balsuoti akcijų suteikiamais balsais ir priimti nutarimus dėl UAB „Autolagūna“ priklausančio turto perleidimo, įkeitimo ar kitokio apsunkinimo, dėl UAB „Autolagūna“ įstatinio kapitalo dydžio, sudėties ir struktūros keitimo (įstatinio kapitalo didinimo ar mažinimo), taip pat kitų akcininkų nutarimų, kuriais gali būti mažinama UAB „Autolagūna“ akcijų vertė, priėmimo ir uždraudžiant UAB „Autolagūna“ sudaryti sandorius dėl šiai bendrovei priklausančio finansinio turto įkeitimo, nekilnojamojo ar kito ilgalaikio turto perleidimo, įkeitimo ar kitokio apsunkinimo, taip pat sudaryti sandorius, kuriais gali būti mažinama UAB „Autolagūna“ akcijų vertė, panaikinti ir dėl šios dalies išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą patenkinti ir pritaikyti nurodytas laikinąsias apsaugos priemones; 2) skundžiamos nutarties dalį, kuria teismas iš dalies tenkino UAB „Džimira“ prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo ir įpareigojo ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 50 000 Lt galimų atsakovo UAB „Džimira“ nuostolių atlyginimo sumą arba pateikti šios sumos banko garantiją, panaikinti ir dėl šios dalies išspręsti klausimą iš esmės – atmesti UAB „Džimira“ prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo; 3) skundžiamos nutarties dalį, kuria teismas iš dalies tenkino UAB „Vaučerių bankas“ prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo ir įpareigojo ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 25 000 Lt galimų atsakovo UAB „Vaučerių bankas“ nuostolių atlyginimo sumą arba pateikti šios sumos banko garantiją, panaikinti ir dėl šios dalies išspręsti klausimą iš esmės – atmesti UAB „Vaučerių bankas“ prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Skundas grindžiamas šiais argumentais :
1. Atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes ir į atsakovų bei trečiųjų asmenų elgesį slepiant ir perleidžiant trečiajam asmeniui V. A. priklausantį turtą, siekiant užkirsti galimybes taikyti restituciją grąžinant turtą V. A. nuosavybėn, yra pakankamas pagrindas nustatyti UAB „Autolagūna“ akcijų naudojimo ir valdymo draudimus bei draudimus mažinti UAB „Autolagūna“ turto apimtį.
2. Atsakovai visais įmanomais būdais siekia ir sieks išvengti ar padėti V. A. išvengti prievolių ieškovui vykdymo. Atsakovai gali siekti, kad nebeliktų galimybės įvykdyti galimą teismo sprendimą – taikant restituciją grąžinti nuosavybės teises į UAB „Autolagūna“ akcijas atsakovui UAB „Vladiasa“. Tai atsakovai UAB „Visoda“ ir UAB „Vaučerių bankas“ gali daryti visuotiniame akcininkų susirinkime priimdami sprendimus dėl UAB „Autolagūna“ įstatinio kapitalo didinimo ar mažinimo, įstatinio kapitalo struktūros keitimo arba priimdami sprendimus dėl UAB „Autolagūna“ kaip turtinio vieneto, sudariusio UAB „Vladiasa“ akcijų, priklausiusių V. A., vertę, perleidimo tretiesiems asmenims. Tai sudaro pagrindą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones.
3. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepažeis proporcingumo principo, nes atsakovų ir trečiojo asmens veiksmai, siekiant neteisėtų tikslų, ignoruojant kreditoriaus interesus ir teises, duoda pagrindą kreditoriaus teisių užtikrinimui taikyti maksimalias galimas laikinąsias apsaugos priemones.
4. Nutarties dalis, kuria teismas iš dalies tenkino UAB „Džimira“ prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, neatitinka proporcingumo principo. Byloje nėra areštuotas UAB „Džimira“ turtas. Areštas taikytas UAB „Vaučerių bankas“ priklausančioms 800 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Džimira“ akcijoms, o tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės neturi įtakos UAB „Džimira“ galimiems nuostoliams. UAB „Džimira“ ir UAB „Vaučerių bankas“ yra glaudžiai tarpusavyje susijusios įmonės, todėl naivu teigti, jog viena V. A. vadovaujama įmonė atsisakė suteikti kitai V. A. kontroliuojamai įmonei paskolą dėl to, kad teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės UAB „Džimira“ akcijoms.
5. 2009 m. balandžio 4 d. vienintelio akcininko sprendimas nebuvo priimtas, o tos pačios dienos akcijų pasirašymo sutartis tarp UAB „Džimira“ ir UAB „Vaučerių bankas“ apskritai nebuvo sudaryta. Tai reiškia, kad nurodytu momentu negalėjo būti nustatytos ir akcijų pasirašymo sutarties 4.3 punkto sąlygos, nustatančios UAB „Vaučerių bankas“ prievolę suteikti 250 000 Lt dydžio paskolą UAB „Džimira“.
6. Visi pastato rekonstrukcijos darbai buvo atlikti dar iki V. A. įgyjant nuosavybės teises į 780 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Džimira“ akcijų. Pastato rekonstrukcija atlikta, nėra kliūčių jame vykdyti veiklą, o šios rekonstrukcijos finansavimas nebebuvo reikalingas. UAB „Džimira“ statybos leidimą pateikia neegzistuojančių faktinių aplinkybių pagrindimui, nesąžiningai siekdama daryti įtaką teismo sprendimui.
7. Teismo nutartyje nebuvo pagrįstas joks galimas realus UAB „Džimira“ patirtinas nuostolis. Nesuteiktos paskolos suma nereiškia nuostolio. Teismas nepagrindė nustatytos 50 000 Lt dydžio galimų nuostolių atlyginimo sumos. UAB „Džimira“ akcijų areštas negalėjo turėti įtakos jos veiklos kreditavimo apsunkinimui, kurį teismas iš dalies vertino kaip galimą pagrindą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Disponavimo UAB „Džimira“ akcijomis apsunkinimas iš esmės nustatytas ne teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, o esamų ir naujai išleidžiamų UAB „Džimira“ akcijų privalomu įkeitimu buvusių akcijų savininkų naudai, užtikrinant V. A. prievolės sumokėti akcijų pirkimo-pardavimo kainą pagal 2008 m. spalio 31 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, įvykdymą.
8. Teismas nenurodė argumentų, pagrindžiančių sprendimą taikyti galimą 25 000 Lt dydžio UAB „Vaučerių bankas“ nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymas negali būti siejamas su CPK 145 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principo taikymu. UAB „Vaučerių bankas“, grįsdamas prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių galimą blogą UAB „Džimira“ ekonominę padėtį arba veiklos nutraukimą būtent dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Atsiliepimas
Ieškovo Ž. S. atstovas atsiliepime į atsakovų UAB „Vaučerių bankas“ ir UAB „Džimira“ atskiruosius skundus prašo atsakovų atskiruosius skundus atmesti. Ieškovo atstovo atsiliepimas į atsakovų atskiruosius skundus iš esmės grindžiamas tomis aplinkybėmis, kuriomis ieškovas apskritai ginčija pritaikytą atsakovų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovų atskirieji skundai atmestini.
Šioje apeliacijoje sprendžiami klausimai, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovo Ž. S. prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei jų patikslinimo ir atsakovų UAB „Džimira“ bei UAB „Vaučerių bankas“ prašymai dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo patenkinti iš dalies, laikytina pagrįsta ir teisėta. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro ieškovo atskirojo skundo dėl nutarties dalių, kuriomis teismas nepritaikė jo prašomų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau taikė atsakovų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, bei atsakovų atskirųjų skundų, kuriais ginčijamas pritaikyto galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydis (apimtis), faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo procesinio sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str.). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams.
Iš bylos išskirtos atskirojo skundo medžiagos matyti, kad ieškovas Ž. S. yra pareiškęs patikslintą ieškinį dėl visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų, vienintelio akcininko sprendimo pripažinimo negaliojančiais, akcijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškovo reikalavimai iš esmės pareikšti actio Pauliana instituto pagrindu. Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė taikyti ir papildomas laikinąsias apsaugos priemones bei patikslinti areštuotų UAB „Autolagūna“ akcijų savininkus ir saugotojus (t. 2, b. l. 5-11). Ieškovo pradiniame ieškinyje pareikštų reikalavimų užtikrinimui pirmosios instancijos teismas 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones (t. 1, b. l. 3-9, 110-111) - areštavo UAB „Vaučerių bankas“ priklausančias 42 632 vnt. paprastųjų vardinių 1 Lt nominalios vertės UAB „Vladiasa“ akcijų, areštavo UAB „Vaučerių bankas“ priklausančias 800 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „Džimira“ akcijų, areštavo 10 000 vnt. paprastųjų vardinių 1 Lt nominalios vertės UAB „Autolagūna“ akcijų; uždraudė areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, apie akcijų areštą padaryti įrašą operacijų akcijomis registravimo žurnale. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2010 m. vasario 1 d. nutartimi ieškovo prašymą pritaikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones atmetė, tik patikslino byloje jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl UAB „Autolagūna“ akcijų arešto (dėl areštuotų akcijų savininkų ir saugotojų nurodymo - t. 2, b. l. 12-14). Ieškovas atskiruoju ginčija teismo nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (t. 2, b. l. 34-39).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su iš bylos išskirta atskirųjų skundų medžiaga, įvertinusi ieškovo materialiuosius reikalavimus, kuriuos jis siekia užtikrinti prašomomis papildomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai netenkino ieškovo prašymo dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tiek prašyme, tiek atskirajame skunde ieškovo nurodyti argumentai, kuriais jis grindė papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, nesudaro pagrindo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju ieškovo reiškiami reikalavimai yra pakankamai užtikrinti byloje priimta teismo 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi (t. 1, b. l. 110-111). Ieškovo prašomų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis yra per plati pagal pareikštus materialaus teisinio pobūdžio reikalavimus. Parenkamos ir taikomos laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti tiesiogiai susijusios su pareikštais materialaus pobūdžio reikalavimais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju vertinant ieškovo pareikštus materialiuosius reikalavimus, taip pat draudimus, kuriuos laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu prašo taikyti ieškovas, darytina išvada, jog tokie papildomi draudimai neatitinka ekonomiškumo principo.
CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad ekonomiškumo principas reiškia, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-540/2010, 2010 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-213/2010, ir kt.). Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį bei apimtį, nesutinka su ieškovo skundo argumentais, kad prašomos taikyti papildomos laikinosios apsaugos priemonės nepažeis laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo principo. Dar kartą pažymėtina, kad ieškovo pareikšti reikalavimai yra pakankamai užtikrinti 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonės, o prašomų papildomų draudimų pritaikymas pažeistų ekonomiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principus, pagal kuriuos turi būti atsižvelgiama į abiejų ginčo šalių interesus. Ieškovo atskirajame skunde akcentuojami argumentai apie kitų proceso dalyvių siekį užkirsti galimos restitucijos taikymo byloje galimybes nesudaro objektyvaus pagrindo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu skundžiama 2010 m. vasario 1 d. nutarties dalis, kuria teismas atmetė ieškovo prašymą pritaikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti 9 999 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Autolagūna“ 1 Lt nominalios vertės akcijų, priklausančių UAB „Vaučerių bankas“, uždraudžiant bet kokias operacijas UAB „Autolagūna“ akcijomis, apribojant disponavimo akcijomis teises, uždraudžiant jas perleisti, įkeisti ar kitaip teisiškai apsunkinti, taip pat kitaip mažinti akcijų vertę; 2) areštuoti 1 paprastąją vardinę UAB „Autolagūna“ 1 Lt nominalios vertės akciją, priklausančią UAB „Visoda“, uždraudžiant bet kokias operacijas UAB „Autolagūna“ akcijomis, apribojant disponavimo akcijomis teises, uždraudžiant jas perleisti, įkeisti ar kitaip teisiškai apsunkinti, taip pat kitaip mažinti akcijų vertę; 3) uždrausti UAB „Autolagūna“ akcininkams akcininkų susirinkimuose balsuoti akcijų suteikiamais balsais ir priimti nutarimus dėl UAB „Autolagūna“ priklausančio turto perleidimo, įkeitimo ar kitokio apsunkinimo, dėl UAB „Autolagūna“ įstatinio kapitalo dydžio, sudėties ir struktūros keitimo (įstatinio kapitalo didinimo ar mažinimo), taip pat kitų akcininkų nutarimų, kuriais gali būti mažinama UAB „Autolagūna“ akcijų vertė, priėmimo; 4) uždrausti UAB „Autolagūna“ sudaryti sandorius dėl šiai bendrovei priklausančio finansinio turto įkeitimo, nekilnojamojo ar kito ilgalaikio turto perleidimo, įkeitimo ar kitokio apsunkinimo, taip pat sudaryti sandorius, kuriais gali būti mažinama UAB „Autolagūna“ akcijų vertė, laikytina pagrįsta ir teisėta. Apelianto (ieškovo) atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 337 str. 1 d.).
Dėl atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo
Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija (CPK 147 str. 1 d.). Kol nėra teismo sprendimo, kuriuo byla išspręsta iš esmės ir padaryta galutinė teisinė išvada dėl ieškinio pagrįstumo, galimybė pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo garantijas, suponuoja būtinybę įvertinti šių nuostolių atsiradimo tikimybę, kuri siejama su objektyvaus pobūdžio prielaidomis apie galimų nuostolių atsiradimo realumą. Teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas (-ai) dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galės patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes - vadovautis juos pagrindžiančiais įrodymais.
Paprastai teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-402/2008, 2008 m. birželio 5 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-695/2008; 2009 m. liepos 2 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-730/2009, ir kt.).
Tiek atsakovas UAB „Džimira“ (t. 1, b. l. 163-165), tiek atsakovas UAB „Vaučerių bankas“ (t. 2, b. l. 1-3) pareiškė prašymus dėl jų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. UAB „Džimira“ prašė taikyti 1 000 000 Lt, o UAB „Vaučerių bankas“ 467 000 Lt dydžio galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Šių subjektų prašymai dėl jų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo yra glaudžiai susiję. Jie siejami su pirmosios instancijos teismo 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (t. 1, b. l. 110-111). Skundžiama 2010 m. vasario 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovą Ž. S. iki 2010 m. vasario 15 d. įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 50 000 Lt atsakovo UAB „Džimira“ ir 25 000 Lt atsakovo UAB „Vaučerių bankas“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui arba pateikti šių sumų banko garantiją (t. 2, b. l. 12-14). Ieškovas Ž. S. atskiruoju skundu apskritai ginčija pirmosios instancijos teismo įpareigojimą pateikti minėtų atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą arba banko garantiją, o atsakovai UAB „Džimira“ ir UAB „Vaučerių bankas“ atskiraisiais skundais siekia galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo sumos padidinimo atitinkamai iki 1 000 000 Lt ir 467 000 Lt. Pagal pateiktus atskiruosius skundus teisėjų kolegija pirmiausia sprendžia, ar apskritai buvo objektyvus teisinis pagrindas taikyti atsakovų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Iš bylos išskirtos atskirųjų skundų medžiagos matyti, kad teismo 2009 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi taikytas areštas UAB „Vaučerių bankas“ priklausančioms UAB „Vladiasa“ ir UAB „Džimira“ akcijoms, taip pat areštuotos UAB „Autolagūna“ akcijos (t. 1. b. l. 110-111). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nėra gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą byloje 2-836/2007). Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas ir atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas yra susiję, tačiau kiekvieno jų taikymui būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas sąlygas. Teismų praktikoje suformuotos taisyklės, kad galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti realiai prognozuojami (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-321/2009, 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-857/2008, 2008 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2-826/2008). Tokį galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12, 178 str.).
Teisėjų kolegija, įvertindama atsakovų prašymus dėl jų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, daro išvadą, kad jie neįrodė, jog yra objektyvus teisinis pagrindas tenkinti minėtus jų prašymus. Iš esmės atsakovų prašymai dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo siejami su aplinkybėmis, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Džimira“ pagal 2009 m. balandžio 4 d. akcijų pasirašymo sutartį iš UAB „Vaučerių bankas“ negavo 250 000 Lt dydžio paskolos (t. 1, b. l. 121-122, 169, 170). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad atsakovai nepagrįstai kaip galimus nuostolius nurodo UAB „Džimira“ negautos paskolos sumą. Šiuo atveju pačios paskolos sumos negalima laikyti galimų nuostolių suma. Be to, atsakovai nepateikė įrodymų apie, jog jie ketino paskolą gauti iš kitų subjektų ir jiems tas nepavyko arba jie to atsisakė dėl itin nenaudingų paskolos teikimo sąlygų.
Pirmosios instancijos teismas atsakovų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą pritaikė pasiremdamas proporcingumo principu, tačiau šis principas savaime nesudaro pagrindo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, nes jo taikymui būtina įrodyti atitinkamų sąlygų egzistavimą. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo skundo argumentu, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymas negali būti siejamas vien tik su CPK 145 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu. Ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų.
UAB „Džimira“ ir UAB „Vaučerių bankas“ yra susijusios įmonės, nes UAB „Vaučerių bankas“ yra dalies UAB „Džimira“ akcijų savininkas. Jų pateiktų skundų argumentai iš esmės yra vienodi, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako bendrai. Teisėjų kolegija, vertindama pagal ieškovo prašymą pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį, nesutinka su atsakovų skundų argumentais, kad byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali lemti UAB „Džimira“ bankrotą. Kaip jau nurodyta, anot atsakovų, UAB „Vaučerių bankas“ įsipareigojo suteikti UAB „Džimira“ 100 000 Lt paskolą apyvartinėms lėšoms ir 150 000 Lt pastato rekonstrukcijos darbų apmokėjimui, tačiau byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ją suteikti atsisakė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju negalima daryti išvados, jog būtent pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės riboja įmonės galimybę vykdyti veiklą bei gali nulemti jos bankrotą. Nepateikta įrodymų, kad UAB „Džimira“ dėl apyvartinių lėšų trūkumo neturi galimybės laiku atsiskaityti su tiekėjais. Paskolinės lėšos, kurias UAB „Džimira“ ketino gauti iš UAB „Vaučerių bankas“, nėra vienintelis būdas vykdyti veiklą ar rekonstruoti pastatą. Tikėtos gauti paskolos sumos savaime negalima laikyti nuostoliais, o toks apeliantų aiškinimas neatitinka galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto esmės ir reikšmės (CPK 3 str. 7 d., 147 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ta pati įmonė - UAB „Vaučerių bankas“, kuri atsisakė suteikti UAB „Džimira“ paskolą, yra UAB „Džimira“ akcininkė ir kaip jos akcininkė reikalauja savo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo dėl to, kad UAB „Džimira“ negavo iš jos paskolos. Tokios aplinkybės nesudaro objektyvaus pagrindo apskritai teigti apie galimus UAB „Vaučerių bankas“ nuostolius, nes tam tikra apimtimi su deklaruojamu galimų nuostolių atsiradimu sietinas pačios akcininkės elgesys. Sutartis, pagal kurią UAB „Džimira“ iš UAB „Vaučerių bankas“ turėjo gauti paskolą, sudaryta dar 2009 m. balandžio 4 d., o laikinosios apsaugos priemonės byloje pritaikytos 2009 m. rugpjūčio 4 d. Tokios aplinkybės neduoda daryti išvados, jog būtent dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai galėtų patirti nuostolius. Atsakovai nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų teigti, jog būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pablogėtų UAB „Džimira“ ekonominė padėtis, o tai galėtų lemti jos bankrotą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju atsakovai nepateikė objektyvaus turinio duomenų apie jų nuostolių, galinčių atsirasti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsiradimo tikimybę.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovai neteikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog jų galimų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Kadangi teisėjų kolegija bylos duomenų pagrindu šiuo atveju daro išvadą, jog apskritai nėra objektyvios būtinybės užtikrinti galimų UAB „Džimira“ ir UAB „Vaučerių bankas“ nuostolių atlyginimą, t.y. nėra pagrindo taikyti atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą, ji plačiau nepasisako apie atsakovų skundų argumentus dėl konkrečios nuostolių atlyginimo užtikrinimo sumos nustatymo.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovų prašymus dėl jų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo, juos įvertino netinkamai, todėl nepagrįstai pritaikė minėtą atsakovo interesų užtikrinimo institutą. Dėl nurodytų motyvų skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl atsakovų galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo naikintina, o atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimas išspręstinas iš esmės, atmetant atsakovų UAB „Džimira“ ir UAB „Vaučerių bankas“ prašymus pareikalauti iš ieškovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Pažymėtina, kad atsakovai įstatymo nustatyta tvarka gali prašyti teismo pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis, o pagrindus įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, gali pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 146 str., 147 str. 1 d.). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, atsakovai turės teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jiems padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, jeigu nuostoliai realiai atsirastų ir atsakovai pateiktų tai pagrindžiančius įrodymus (CPK 147 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 1 d. nutarties dalį, kuria ieškovas Ž. S. įpareigotas iki 2010 m. vasario 15 d. įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 50 000 Lt sumą atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Džimira“ ir 25 000 Lt sumą atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vaučerių bankas“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti. Išspręsti klausimą iš esmės – atmesti uždarosios akcinės bendrovės „Džimira“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vaučerių bankas“ prašymus dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Kitą 2010 m. vasario 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.