Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1090-603/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-06-07
Bylos Nr.: e2A-1090-603/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-09771-2021-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Loreta Bujokaitė, Jūra Marija Strumskienė, Eglė Surgailienė
Atsakovas: G. V., I. P. V.
Ieškovas: R. M.

Kategorijos

2.4.2.2Nuosavybės teisės įgyvendinimas

Civilinė byla Nr. e2A-1090-603/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09771-2021-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2.; 3.3.1.14 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams I. P. V., G. V. bei atsakovės G. V. priešieškinį ieškovei R. M. dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. M. pateikė ieškinį, kurį patikslinusi prašė patvirtinti naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką pagal G. P. parengtus 2021 m. sausio 21 d. arba 2021 m. rugsėjo 30 d. planus. Ieškovė nurodo, kad:

1.1. jai kartu su atsakovais bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sklypas, iš kurio 3413/6670 dalys nuosavybės teise priklauso ieškovei, o 3257/6670 dalys nuosavybės teise priklauso atsakovams. Sklypo teritorijoje yra šie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statiniai: pastatas - gyvenamasis namas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 1/2 dalis nuosavybės teise priklauso ieškovei bei 1/2 dalis nuosavybės teise priklauso atsakovei G. V.; pastatas - garažas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei; pastatas - ūkinis pastatas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovams; pastatas - garažas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei;

Žemesnės instancijos teismas

1.2. Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismas 1973 m. lapkričio 2 d. sprendimu nustatė Sklypo naudojimo tvarką pagal į bylą pateiktą planą, kuria buvo nustatytos sklypo naudojimosi ribos tarp tuometinių bendrasavininkių O. M. (vėliau jos teises perėmė ieškovė) bei atsakovės G. V.. Šiuo sprendimu buvo nustatyta, jog O. M. naudosis sklypo dalimi pažymėta plane ABCDEFGHK raidėmis ir abcd raidėmis, t. y. šiaurine sklypo dalimi, o atsakovė G. V. naudosis sklypo dalimi pažymėta plane LMNOPRSŠTU raidėmis ir mnol raidėmis, t. y. pietine sklypo dalimi. Sprendime teismas patvirtino buvusią sklype tvorą, kuri dalina sklypą į atsakovei G. V. priskirtą naudotis sklypo pietinę dalį, plane pažymėtą mėlyna spalva, ir į O. M. priskirtą naudotis sklypo šiaurinę dalį, plane pažymėtą žalia spalva. Likusi sklypo dalis, plane pažymėta geltona spalva, palikta bendram bendrasavininkių naudojimui: 1973 m. lapkričio 27 d. nutartimi Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas nurodytą sprendimą pakeitė, praplečiant iki 2,5 metrų sklypo plane numatytą 1 metro pločio bendro naudojimo taką iki ūkinio pastato, bei kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Atitinkamai sklype esančio gyvenamojo namo šiaurinėje dalyje esantis priestatas yra O. M. (vėliau ieškovei) priskirtoje sklypo dalyje ir šiuo metu yra naudojamas ieškovės, o gyvenamojo namo vakarinėje dalyje esantis priestatas yra atsakovams priskirtoje sklypo dalyje bei šiuo metu yra naudojamas atsakovų;

1.3. atsakovai 1987 - 199l metais gyvenamojo namo vakarinėje pusėje nelegaliai pasistatė naują priestatą, su gyvenamosiomis patalpomis, su kuriuo minėtas vakarinėje namo pusėje esantis priestatas buvo ir šiuo metu yra faktiškai sujungtas. Nors gyvenamojo namo bendrasavininkės O. M. ir ieškovė buvo davusios sutikimą tik remontuoti arba platinti jau esamą gyvenamojo namo vakarinėje dalyje priestatą, tačiau vietoje esamo priestato remontavimo / platinimo atsakovai pastatė naują priestatą su gyvenamosiomis patalpomis, savo plotu viršijantį pagrindinį gyvenamojo namo plotą. Atsakovų pastatytas priestatas įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas savavališka statyba, išviešintas „Infostatyba“ bei Nekilnojamojo turto registre;

1.4. nors tarp bendrasavininkų kyla nesutarimų, šiuo metu nėra registruota jokia naudojimosi sklypu tvarka. Ieškovės kreipimusi specialistas G. P., kuris yra į teismo ekspertų sąrašą įrašytas teismo ekspertas, turintis teisę duoti ekspertines išvadas žemėtvarkos darbų klausimais, 2020 m. rugsėjo 3 d. atliko Sklypo faktinių duomenų patikrinimą vietoje, į kurį 2020 m. rugpjūčio 21 d. ir 24 d. pranešimais buvo kviečiami atvykti atsakovai ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Sklypo faktinių duomenų patikrinime vietoje dalyvavo taip pat atsakovas I. P. V.;

1.5. 2020 m. rugsėjo 21 d. atsakovų atstovas advokatas M. A. pateikė specialistui G. P. elektroninį laišką, išdėstydamas nepagrįstas pastabas dėl menamų sklypo plano projekto trūkumų. 2020 m. rugsėjo 30 d. atsakydamas G. P. atsakovams ir jų atstovui išsiuntė išsamų atsakymą, kuriame pagrįstai paneigė kiekvieną pateiktą pastabą;

Šalies argumentai

1.6. ieškovė taip pat kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama įregistruoti juridinį faktą - apie nustatytą naudojimosi Sklypu tvarką 1973 m. lapkričio 2 d. Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismo sprendimu bei 1973 m. lapkričio 27 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tačiau prašymas nebuvo tenkintas, kadangi planas neatitinka šiuo metu tokio pobūdžio planams keliamų reikalavimų. Taip pat 2021 m. vasario 15 d. raštu kreipėsi į atsakovus bei jiems pasiūlė sutartu laiku atvykti pas notarą ir pasirašyti naudojimosi sklypu tvarką įteisinantį susitarimą pagal nurodytą specialisto G. P. parengtą sklypo planą, nurodė, jog bendrasavininkiams atsisakius sudaryti nurodytą susitarimą ieškovė bus priversta kreiptis į teismą dėl naudojimosi bendru Sklypu tvarkos nustatymo. Atsakovų atsisakymas sudaryti notarinį susitarimą su ieškove dėl naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo, grindžiant tokį atsisakymą nepagrįstais ir menamais parengto sklypo plano projekto trūkumais bei žadant grįžti prie derybų šiuo klausimu tik po karantino, vertintini kaip nesąžiningi atsakovų veiksmai / neveikimas.

Atsiliepimas

2. Atsakovė G. V. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad:

Šalies argumentai

2.1. ieškovė kreipėsi į teismą net nepabandžiusi ieškinyje keliamo klausimo spręsti derybų būdu, gyvai susitikusi su atsakovais. Atsakovai gyvena pirmame gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), aukšte, o ieškovė gyvena antrame to paties namo aukšte, visi naudojasi tuo pačiu įėjimu/įvažiavimu į sklypą, tačiau nei ieškovė, nei jos atstovai su atsakovais niekada dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nebendravo, niekada nebandė net susitikti ir aptarti žemės naudojimo klausimų. Buvo gauti tik ieškovės matininko G. P., o vėliau ieškovės atstovo advokato raštai dėl projekto rengimo ir siūlymo pasirašyti naudojimosi tvarkos sutartį pagal vienašališkai parengtus brėžinius;

2.2. ieškovės inicijuota byla turėtų būti nutraukta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kadangi identiškas ginčas teisme yra sprendžiamas antrą kartą. Be to, ieškovė su ieškiniu pateikė 1973 m. lapkričio 2 d. LTSR liaudies teismo sprendimą c. b. Nr. 2(2)-1936-73, bei LTSR Aukščiausiojo Teismo nutartį 3K-3-116/1973, priimtus dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu;

2.3. ieškovės siūlomi žemės naudojimosi tvarkos sprendiniai nekorektiški, apie juos raštu buvo informuotas ieškovės matininkas G. P.. Nors buvo prašoma pakoreguoti akivaizdžius žemės naudojimosi tvarkos trūkumus, tačiau sprendiniai nebuvo pakoreguoti, jie liko ieškovės prašomoje nustatyti žemės naudojimo tvarkoje. Visų pirma buvo prašoma pakoreguoti sprendinius dėl priėjimo prie šiaurinės namo dalies, kadangi plane nebuvo pavaizduota ieškovės veranda, kurią žemės sklypo naudojimosi tvarkoje kerta plane nurodytas namo šiaurinio apėjimo takas, bei bet kokius praėjimus užtveriančios ieškovės tvoros. Plane taip pat numatytas įvažiavimas į sklypą neatitiko realios situacijos, kadangi pro matininko numatytą įvažiavimą nėra galimybės važinėti dėl faktinio įvažiavimo į sklypą neatitikimo. Ginčo tvora nekilnojamojo turto registre yra įregistruota kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, turi savo unikalų numerį, o nustačius įvažiavimą į sklypą per atsakovų fasadinės tvoros koloną, tektų griauti atsakovų betoninę tvorą. Ieškovė nepateikia jokių argumentų, kodėl šiuo metu egzistuojantis 3 m. pločio įvažiavimas į sklypą yra netinkamas.

Atsiliepimas

3. Atsakovas I. P. V. pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, jog apėjimas šiaurinėje namo dalyje reikalingas atsakovų namo eksploatacijai. Šiuo metu apeiti aplink namą šiaurinėje dalyje ir naudotis išėjimu iš priestato trukdo veranda ir varteliai.

Šalies argumentai

4. Atsakovė G. V. pateikė priešieškinį, kuriame prašė nustatyti naudojimosi sklypu tvarką pagal J. K. parengtą planą. Nurodė, kad:

4.1. pateiktame naudojimosi tvarkos projekte sąžiningai ir teisingai yra išsprendžiamos visos žemės sklypo naudojimosi tvarkos problemos, kurias ieškovė ignoravo ir kurias šalys bandė suderinti 2021 m. rugsėjo 9 d. išvažiuojamojo teismo posėdžio metu;

4.2. plane šiaurinėje plano dalyje iš šiaurinės gyvenamojo namo pusės yra numatytas bendro naudojimo takas (apėjimas aplink gyvenamąjį namą), kuriuo galės naudotis abi šalys. Atsakovei šis takas reikalingas tiek gyvenamojo namo aptarnavimui, tiek užtikrinti atsakovės galimybę naudotis užpakaliniu namo išėjimu, takas buvo numatytas dar 1973 m. teismo sprendimais patvirtintuose planuose, tačiau dėl ieškovės pastatytos verandos (priestato), takas buvo užstatytas. Vienintelė racionali galimybė taką atkurti taip, kaip jis buvo numatytas 1973 m. naudojimosi tvarkos plane – yra jį numatyti aplink šiaurinę ieškovės verandą. Dėl numatyto bendro naudojimo tako ieškovės interesai nenukentės, kadangi takas yra numatytas ir pačios ieškovės pirminiame žemės naudojimosi projekte. Be to, skirtingai nei ieškovės siūlomame variante, bendro naudojimo taką bus galima naudoti pagal paskirtį ir jis nekerta plane nepavaizduotų statinių (priestato – verandos);

4.3. iš pietinės gyvenamojo namo pusės yra numatytas bendro naudojimo takas, skirtas gyvenamojo namo eksploatavimui, kuris taip pat buvo numatytas pačios ieškovės. Atsakovei nuosavybės teise priklausančios patalpos yra pirmame aukšte, ieškovei – antrame, tiek vienai, tiek kitai šaliai yra reikalinga teisė ir priėjimas prižiūrėti pastatą iš išorės pusės, dažyti ir prižiūrėti sienas, valyti langus, dažyti langų rėmus ir pan. Nesant ginčo dėl pietinio namo aptarnavimo takelio nustatymo – jis turėtų būti paliktas;

4.4. ieškovės siūlymas numatyti įvažiavimą tiesiai per vieną iš vartų kolonų nebuvo racionalus, todėl atsakovė priešieškiniu prašo teismo numatyti faktinę situaciją atitinkančius žemės naudojimo sprendinius ties įvažiavimu į sklypą. Atsakovės siūlomi sprendiniai skiriasi nuo ieškovės tuo, kad įvažiavimas yra numatytas faktinėje vietoje - tarp šiuo metu egzistuojančių vartų kolonų. Todėl nustačius naudojimosi tvarką pagal atsakovės pateiktą planą, nereikės griauti kapitalinių vartų kolonų, šalims nereikės patirti papildomų išlaidų ir nebus sukurti nauji ginčai dėl vartų įrengimo, kadangi vartai išliks dabartinėje vietoje. Kiti sprendiniai iš esmės nesiskiria nuo ieškovės pasiūlytųjų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas sprendė:

5.1. nustatyti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal G. P. parengtą 2021 m. rugsėjo 30 d. žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą;

5.2. priteisti ieškovei R. M. iš atsakovų I. P. V. ir G. V. lygiomis dalimis 3 717,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 1 858,70 Eur iš kiekvieno atsakovo;

5.3. priteisti iš atsakovų I. P. V. ir G. V. lygiomis dalimis valstybei 28,84 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 14 eurų 42 ct iš kiekvieno atsakovo.

6. Teismas nepritarė atsakovei, jog tarp šalių ginčas jau išspręstas. Pažymėjo, kad galutine ir neskundžiama Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo 1973 m. lapkričio 27 d. nutartimi nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, o nutartis turi prejudicinę galią (1964 m. CPK 61 straipsnis, 2002 m. CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nustatė, kad 1964 m. CK normos, reglamentuojančios bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą, tiesiogiai nenumatė privalomo naudojimosi tvarkos žemės sklypu įregistravimo viešame registre, o 1964 m. CK 255 straipsnyje numatytos sandorio neįregistravimo pasekmės buvo taikomos turto pirkimo – pardavimo sutartims (mainų, dovanojimo teisiniams santykiams). Vertino, kad būtinybė nustatyti naują naudojimosi tvarką iškilo dėl naujų faktinių aplinkybių žemės sklype, pasikeitusios dalies žemės sklypo savininkų, jų disponuojama žemės sklypo proporcija, taip pat ir dėl to, jog VĮ Registrų centras atsisakė registruoti dar 1973 metais patvirtintą teismų naudojimosi sklypu tvarką. Atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą iš esmės atsakovė savo pozicijos dėl tokio reikalingumo nebepalaikė ir priešieškiniu teikė savo naudojimosi sklypu planą.

7. Vertindamas 2021 m. sausio 21 d. G. P. parengtą naudojimosi tvarkos žemės sklypu planą teismas pažymėjo, kad esminis nepritarimas kyla dėl plane pažymėtų bendram naudojimui paskirtų šiaurinėje ir pietinėje namo dalyse numatytų praėjimų, skirtų namo aptarnavimui. Teismas nustatė, kad faktinė situacija visiškai pasikeitusi nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1973 m. sprendimu patvirtintos žemės sklypo naudojimosi tvarkos, todėl sprendė jo netvirtinti tokiais argumentais:

7.1. apėjimas aplink namą nėra galimas dėl atsakovų prie namo vakarinės dalies pastatyto nelegalaus statinio – priestato;

7.2. šiaurinėje namo dalyje bendro naudojimo praėjimas taip pat faktiškai negalimas, kadangi ieškovė yra įsirengusi vartelius ir verandą. Ieškovė nenurodė svarių argumentų dėl objektyvaus reikalingumo nustatyti bendro naudojimo zoną šiaurinėje ir pietinėje namo dalyse, apart to, jog tokia tvarka buvo patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu 1973 metais;

7.3. atsakovei iš esmės šiaurinėje dalyje yra aktualus ne namo aptarnavimo reikalingumo principas, bet priėjimas prie durų, esančių atsakovų pastatytame priestate, teismų sprendimais yra pripažintame neteisėtu statiniu. Todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovė nepagrindė priėjimo prie statinio jo buitinių, ūkinių poreikių tenkinimui reikalingumo, taip pat nepateikė įrodymų, kokio pobūdžio namo aptarnavimas yra ir bus aktualus bei reikalingas;

7.4. nė viena iš ginčo šalių nepagrindė ir nepateikė svarių įrodymų ar paaiškinimų, jog reikalingas 1 m. pločio bendro naudojimo priėjimas prie namo objektyviam jo aptarnavimui. Sprendė, jog ieškovei teigiant, kad toks sprendinys buvo nustatytas 1973 metų įsiteisėjusiais teismų sprendimais, o atsakovei grindžiant priėjimo prie nelegaliame priestate įrengtų durų būtinumu, tokio sprendinio nustatymas ir įtvirtinimas žemės sklypo naudojimosi tvarkoje neužtikrins šalių interesų pusiausvyros, racionalumo ir patogumo, atsakovams vaikštant palei ieškovei priklausančius namo priestatus šiaurinėje dalyje, kai yra galimybė naudotis pagrindinio pastato išėjimu iš nelegaliu statiniu pripažinto priestato. Vertino, kad toks sprendinys, atsižvelgiant į šalių tarpusavio bendravimą ir kompromisų nepripažinimą, sukurs prielaidas naujiems bendraturčių ginčams, sprendžiant verandos, vartelių šiaurinėje dalyje pašalinimo reikalingumą ar deramą elgesį naudojantis bendro naudojimosi priėjimu ieškovei priklausančioje sklypo dalyje;

7.5. atsakovai objektyviai negali turėti teisėtų interesų į nelegalų priestatą ir jo naudojimosi tinkamą užtikrinimą nustatant atitinkamą sklypo naudojimosi tvarką. Todėl atsakovės esminis argumentas, siekiant išlaikyti šiaurinį bendro naudojimo priėjimą prie namo, taip pat priėjimo prie atsakovams priklausančiame priestate įrengtų durų būtinumą, negali būti laikomas teisėtu, kadangi tokiu būdu atsakovai siekia ginti savo interesus, siejamus su nelegaliu pripažintu statiniu, jo naudojimu, o iš neteisės kilti teisė negali (lot. ex iniuria ius non oritur);

8. Teismas sprendė, jog kritikuotinas ir atsakovės su priešieškiniu pateiktas 2021 m. lapkričio 10 d. J. K. parengtas žemės sklypo naudojimosi planas Pažymėjo, kad planas numato bendro naudojimosi priėjimą šiaurinėje dalyje prie atsakovams priklausančio priestato durų, tačiau ne pagal ieškovei priklausančius namo dalies priestatus, bet aplink pastatytą verandą, kai įsiteisėjusiais 1973 teismų sprendimais ši žemės sklypo dalis buvo priskirta asmeniniam tuometinių žemės sklypo bendrasavininkų naudojimui.

9. Padaręs išvadą, jog 2021 m. sausio 21 d. G. P. parengtas planas nėra tinkamas žemės sklypo naudojimosi tvarkai nustatyti, teismas vertino alternatyvų - 2021 m. rugsėjo 30 d. G. P. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, kuriame nebeliko bendro naudojimo 1 m. pločio priėjimo prie namo šiaurinėje ir pietinėje dalyse. Teismas nesutiko su atsakovės argumentu, jog matininkas pažeidė nuosavybės proporciją ir neužtikrino bendraturčių lygiateisiškumo, ieškovei priskirdamas 1 kv. m. asmeninio naudojimo per daug, o atsakovams - 1 kv. m. priskyrė bendro naudojimo teritorijoje, nenustatęs jokių neatitikimų paskirstant žemės sklypą naudojimuisi. Kartu pažymėjo, kad atsakovė nepateikė ir jokių svarių argumentų ar įrodymų, kad specialių žinių turinčio asmens parengtas planas, paskirstant bendro ir individualaus naudojimo žemės sklypo dalis būtų nukrypęs nuo teisės aktų reikalavimų ar pažeistų teisės aktų reikalavimus ir tuo pačiu bendraturčių teises.

10. Teismas nesutiko su atsakovės argumentu, jog 2021 m. rugsėjo 30 d. plane įvažiavimo vietos (vartų) sprendinys neatitinka faktinės situacijos ir sukurs būsimus ginčus dėl naudojimosi įvažiavimu. Nustatė, kad bendro naudojimo plotas ties įvažiavimu parengtas G. P. vadovaujantis sklypo naudojimosi projektu, patvirtintu įsiteisėjusiu 1973 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, o sklypo vartai buvo įrengti dar iki teismų sprendimų 1973 metais priėmimo. Pripažino akivaizdžia aplinkybe, jog plane numatytas 2,5 metro pločio įvažiavimas esamų vartų stulpų bei 1,5 metro pločio pėsčiųjų įėjimas tarp faktiškai vietoje esančių vartelių stulpų su išlikusiais vartelių vyriais, atitinka faktinę situaciją ir užtikrina ilgametį faktinį naudojimąsi. Vertino, kad tokio pločio įvažiavimo į kiemą ir pėsčiųjų įėjimo sprendiniai nepažeidžia bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, yra pakankami naudojimui. Laikė, jog naudojimosi tvarkos nustatymas numatant bendram naudojimui priskirtą plotą įvažiavimo į kiemą teritorijai, negali įtakoti būtinumo vartų rekonstrukcijai ir papildomų kaštų kilimui. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2021 m. rugsėjo 30 d. G. P. parengto plano patvirtinimas užtikrins faktinę nusistovėjusią šalių sklypo naudojimosi tvarką, kurią ieškovė perėmė iš buvusio savininko ir dėl kurios nuo 1973 metų nebuvo kilę ginčų, be to, sklype atsiradus naujiems objektams – verandai šiaurinėje dalyje ir priestatui vakarinėje dalyje, plano patvirtinimas sudarys prielaidą šalinti šalių konfliktinę situaciją.

Šalies argumentai

11. Įvertinęs atsakovės su priešieškiniu pateiktą ir prašomą patvirtinti 2021 m. lapkričio 10 d. J. K. parengtą planą teismas nustatė, kad jame keičiami du sprendiniai - įvažiavimo vietos ir namo šiaurinio apėjimo bendro naudojimo takelis, jį siūlant aplink ieškovei priklausančią verandą šiaurinėje namo dalyje. Pažymėjo, kad bendro naudojimo apėjimo aktualumo namo šiaurinėje ir pietinėje dalyse šalys neįrodė ir nepagrindė svariais argumentais. Išklausęs specialistės J. K. paaiškinimus ir pripažinimus apie plane padarytas matavimo klaidas, neaiškumus dėl visų pažymėtų taškų ribų ir matmenų, ieškovės specialisto paaiškinimus apie atsakovės specialistės parengtą planą, vertino, jog naudojimosi tvarkos nustatymas pagal tokį siūlomą planą sąlygos tolimesnę šalių konfliktinę situaciją aiškinantis dėl trūkstamų naudotis kvadratinių metrų, pažeis proporcingumo principą ir bendraturčių teises, teisėtus interesus. Todėl sprendė neturintis teisėto ir objektyvaus pagrindo svarstyti ir vertinti atsakovės pateikto plano aktualumo, kaip neatitinkančio teisės aktų reikalavimų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12. Apeliantė G. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti arba nustačius neištirtas esmines bylos aplinkybes grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, taip pat priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:

Žemesnės instancijos teismas

12.1. teismas pakeitė nuo 1973 metų galiojusią žemės sklypo naudojimosi tvarką, neatsižvelgdamas į ankstesnių teismų sprendimų res judicata galią, nevertindamas, jog ieškovė neįrodinėjo tvarkos pakeitimo būtinybės bei aplinkybės, jog naudojimosi tvarka nustatyta ieškovės motinos reikalavimu. Ieškovė neįrodinėjo savo teisių pažeidimo, į teismą kreipėsi vien dėl to, jog nepavyko viešame registre įregistruoti 1973 m. LTSR Aukščiausiojo Teismo sprendimu nustatytos naudojimosi tvarkos. Atsakovams nustatyta tvarka tiko ir jos keisti būtinybės nebuvo, o teismas nevertino, jog nukrypti nuo jau nustatytos žemės sklypo naudojimosi tvarkos šiaurinėje gyvenamojo namo dalyje reikėjo dėl ieškovės neteisėtų veiksmų – be atsakovų sutikimo šiaurinėje gyvenamojo namo dalyje tiesiai ant bendro naudojimo žemės pastatytos asmeninės verandos.

12.2. teismo patvirtinta naudojimosi tvarka ieškovei priskirtas 1 kv. m. didesnis individualiai naudojamas žemės sklypo dalies plotas ir nesilaikyta viešame registre nustatytos nuosavybės dalių proporcijos. Rengdamas žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektus ieškovės specialistas nesilaikė teisės aktuose numatytos leistinos paklaidos, atsakovės sąskaita padidindamas ieškovei individualiai skirtą naudotis sklypo dalį. Patvirtindamas tokią naudojimosi tvarką teismas neįvertino atsakovės argumentų dėl paklaidos ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuotos taisyklės, jog sprendžiant naudojimosi tvarkos ginčus be kita atsižvelgtina į bendraturčių turimas bendrosios nuosavybės dalis;

12.3. skundžiamu sprendimu nepašalinta konfliktinė situacija, kadangi pagal ieškovės prašomos nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektus dalis įvažiavimo vartų (dešinioji įvažiavimo vartų kolona) liks ne ant bendro naudojimo žemės, tačiau ant atsakovės individualiai naudojamos žemės, dėl ko atsakovė netenka dar apie 1 kv. m. individualiai naudojamos žemės. Teismas turėjo nustatyti ginčus eliminuojančią naudojimosi tvarką, o racionalesnis ir sąžiningesnis pasiūlymas dėl įvažiavimo buvo pateiktas atsakovės specialistės;

12.4. priimant skundžiamą sprendimą neanalizuoti pasiūlytų naudojimosi tvarkų projektų skirtumai, nevertintas ieškovės ir atsakovės pasiūlytų projektų racionalumas, patogumas, protingumas. Ieškovės pasiūlyta 2021-01-21 žemės sklypo naudojimosi tvarka neracionali dėl neteisingai paskirtos individualiam naudojimui skiriamų žemės sklypo dalių proporcijos, faktinės situacijos neatitinkančio įvažiavimo į sklypą, dėl bendro naudojimo takelio (šiaurinėje gyvenamojo namo dalyje), numatyto tiesiai per ieškovės statinį. Ieškovės pasiūlyta 2021-09-30 neracionali dėl panaikintų bendro naudojimo takelių aplink gyvenamąjį namą, kurie reikalingi priėjimui prie pasenusių bendro naudojimo objektų, kuriuos gali reikėti keisti ir remontuoti, bei atsakovams būtini dėl to, kad į apėjimą atsidaro šiaurinės atsakovų priestato durys. Be to 2021-09-30 projekte paliktas faktinės situacijos neatitinkantis įvažiavimo sprendinys, nukrypta nuo 1973 m. LTRS AT nutartimi nustatytos žemės naudojimosi tvarkos, neįrodinėjant nukrypimo būtinumo priežasčių. Tuo tarpu atsakovės siūloma žemės sklypo naudojimosi tvarka neturi jokių esminių trūkumų ar šalių interesų balanso pažeidimų, grindžiama 1973 m. LTSR AT nutartimi bei būtinosiomis ieškovės pasiūlytos naudojimosi tvarkos korekcijomis;

12.5. teismas nepagrįstai atsakovės matininkės J. K. parengtą planą vertino kaip turintį esminių trūkumų. Teismas reikšmingus trūkumus turėjo aiškiai įvardinti teismo sprendime, o ne juos nurodyti abstrakčiai. Planas turi kelis korektūros netikslumus, dėl jų buvo paaiškinta teismo posėdžio metu ir trūkumai gali būti ištaisyti nekeičiant J. K. parengto plano sprendinių ir neturi esminės reikšmės plano teisingumui:

12.5.1. matininkė J. K. paneigė ieškovės argumentus, jog neturėjo teisės rengti plano, pateikdama savo turimus pažymėjimus ir patvirtindama, jog turi tiek geodezininko tiek matininko kvalifikacijas. Be to, plane nurodytas matininkės vardas ir pavardė bei kvalifikacijos pažymėjimo numeris, pagrindžiantis teisę rengti planus;

12.5.2. teisės aktai nereglamentuoja privalomai nurodomų planų pavadinimų, todėl ieškovės argumentai dėl tariamo pavadinimo trūkumo nepagrįsti. Atsakovės plano pavadinimas „Žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas“ yra tikslesnis nei kad ieškovės plano pavadinimas „Žemės sklypo planas“;

Šalies argumentai

12.5.3. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog atsakovės matininkės planas be užpildytos LITPOS lentelės (prisijungimo laiko) yra negaliojantis, nepagrįsta, kadangi LITPOS prisijungimo laikas neturi jokios reikšmės plano turiniui ir teisingumui ir LITPOS laiko nurodymo reikalavimas nėra nurodytas kaip privalomas jokiame teisės akte;

12.5.4. ieškovė nepagrįstai nurodo, kad atsakovės matininkės parengtame plane nebuvo nurodytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nesilaikyta kadastro nuostatų reikalavimų. Ginčo žemės sklypo kadastro byla buvo suformuota dar 2020 m., atsakovės matininkė duomenų nerinko, tačiau rengė planą pagal jau nustatytus ir nekeičiamus kadastro duomenis;

12.5.5. Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 38 punktas numato reikalavimus kadastrinių matavimų planams, tačiau nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypo kadastriniai matavimai buvo seniai atlikti, visi sklypų duomenys buvo surinkti ir įregistruoti viešame registre. Specialiųjų žemės naudojimų reikalavimai atsakovės rengtu planu keičiami nebuvo, todėl tokia informacija planui neaktuali;

12.5.6. teismas patvirtino ieškovės matininko planą, nors jis lygiai kaip ir atsakovės planas neturėjo aiškinamojo rašto;

12.5.7. priešingai nei vertino teismas, atsakovės matininkė visus sklypo dalių plotus nurodė aiškiai ir tiksliai, ieškovės dalis nėra padidinta kaip kad ieškovės matininko parengtame plane. Nors matininkė pripažino, kad parengto plano dalyje prie parašų skilties padarė korektūros klaidą, nurodydama netinkamus A,B,C,D,H/97 ir E,F,G,H/96 indeksus, tai nekeičia pagrindinių plano sprendinių ir nepagrindžia neteisingai apskaičiuotų sklypo dalių plotų. Ieškovė galėjo perskaičiuoti atsakovės matininkės nurodomus plotus, tačiau dėl ploto tikslumo ieškovė jokių pastabų nepareiškė;

12.5.8. atsakovės matininkė pripažino, jog plane per klaidą nenurodė linijų ilgių tarp taškų 11-35, 29-30 ir 46-47, tačiau šis trūkumas gali būti nesunkiai pašalintas ir ieškovės nurodyti atstumai gali būti nustatyti bent dviem būdais, nekeičiant plano;

12.5.9. plane nurodyta papildoma informacija – atstumai tarp namo kerčių savo turiniu yra teisinga ir negali būti laikoma dokumento trūkumu. Atsakovės matininkė pripažino, kad pagal planą tašas Nr. 49 neturėjo būti įtrauktas į dalies H perimetro apibrėžimą, tačiau smulki rašymo apsirikimo klaida neturi reikšmės žemės naudojimosi tvarkos plano teisingumui ar aiškumui.

12.6. neteisingai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, kadangi ieškovė pateikė du naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektus, iš kurių 2021 m. sausio 21 d. naudojimosi tvarkos planą teismas pripažino nekorektišku. Ieškovė 2021 m. rugsėjo 30 d. planą pateikė kaip alternatyvų, todėl netenkindamas 50 proc. ieškovės reikalavimų teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

2. Ieškovė R. M. atsiliepime prašo atsakovės apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad:

13.1. priešingai nei nurodo apeliantė, apylinkės teismas atsižvelgė į 1973 m. LTSR Aukščiausiojo Teismo nutarties turinį bei ja nustatytą naudojimosi ginčo sklypu tvarką, į per 50 metų faktiškai nusistovėjusią naudojimosi sklypu tvarką bei pasikeitusią faktinę sklypo situaciją. Teismas dėl esančių naujų aplinkybių negalėjo patvirtinti analogiškos ginčo sklypo naudojimosi tvarkos, kadangi į Nekilnojamojo turto kadastrą / registrą įrašyti sklypo duomenys nesutampa su tais, kurie egzistavo nustatant Sklypo naudojimosi tvarką 1973 m. lapkričio 27 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Alternatyvus 2021-09-30 planas parengtas ne tik atsižvelgiant į 1973 m. lapkričio 27 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo nutartį bet ir į išvažiuojamojo teismo posėdžio metu apeliantės sutuoktinio išsakytą nenorą, kad aplink viso gyvenamojo namo teritoriją būtų ir vieno metro pločio bendro naudojimo teritorija. Bendram naudojimui skirtas praėjimas aplink gyvenamąjį namą nėra reikalingas, be to, atsakovai toje vietoje, kurioje turi būti palikta 1 metro pločio gyvenamojo namo aptarnavimui skirta teritorija, savavališkai ir neteisėtai vakarinėje gyvenamojo namo pusėje bendrą praėjimą užstatė neteisėtu priestatu. Dar daugiau, atsakovės planas parengtas pažeidžiant ir ignoruojant 1973 m. lapkričio 27 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo nutartį;

13.2. ieškovės parengtuose planuose buvo laikytasi nuosavybės proporcijų, o apeliantė, teigdama priešingai, klaidingai aiškina 2002 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 522 patvirtintas Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisykles, kurių 33 punkte nurodyta, kad kartografuotų žemės naudmenų plotai apskaičiuojami 1 kvadratinio metro tikslumu. Pagal teisinį reglamentavimą tiek atliekant žemės sklypų kadastrinius matavimus, tiek nustatant naudojimosi tvarką žemės sklypu, plotai (tiek bendras žemės sklypo plotas, tiek atskirų žemės sklypo dalių plotai) yra apskaičiuojami / planuose nurodomi sveikojo skaičiaus – 1 kvadratinio metro tikslumu, o ne skaičių dalimis ar tuo labiau procentais. Ieškovės pateiktuose planuose nuo reikalavimo nurodyti plotus kvadratinių metrų tikslumu nenukrypta, o apeliantė nepagrįstai kritikuoja ieškovės matininko parengtus sklypo planus;

13.3. apeliantė nepagrįstai remiasi argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino konfliktinės situacijos dėl įvažiavimo vartų kolonos, esančios atsakovų individualiai naudojamoje sklypo dalyje. Kolona su tvora, kurios buvimo teritoriją apeliantė ketina įtraukti į bendram naudojimui skirtą sklypo dalį, buvo pastatyta kartu su gyvenamuoju namu, 1973 metais LTSR Aukščiausiasis Teismas nustatė naudojimosi sklypu sprendinius, kuriais buvo naudojamasi paskutinius 50 metų ir dėl to nekilo konfliktų, kai tuo tarpu apeliantė savo siūlomame plane sprendinius numatė visiškai kitaip nei kad numatyta 1973 m. lapkričio 27 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Taigi nėra poreikio keisti naudojimosi sklypu sprendinius stulpo buvimo vietoje, juolab kad kasacinio teismo doktrinoje nurodoma, jog sprendžiant ginčus dėl naudojimosi tvarkos turi būti vengiama be pakankamo pagrindo keisti nusistovėjusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius. Taigi pagrįstai nuspręsta nekeisti naudojimosi sklypu sprendinio, susijusio su vartų kolonos buvimo vieta;

13.4. skundžiamame sprendime išsamiai pasisakyta dėl atsakovės argumentų, susijusių su apėjimu aplink gyvenamąjį namą ir pagrįstai padaryta išvada, kad toks apėjimas nėra reikalingas. Apeliantė bendro naudojimo praėjimą ir jo reikalingumą namo šiaurinėje dalyje grindė tuo, jog yra įrengtos durys į 1987 – 1991 metais savavališkai pastatytą priestatą, kuris neteisėta statyba pripažintas įsiteisėjusių teismų sprendimais. Atsakovai negali turėti teisėtų interesų į nelegalų priestatą ir jo naudojimą, o apeliantės pastabos dėl priėjimo iki priestato užtikrinimo bei jo apėjimo iš visų pusių yra nepagrįstos ir prieštarauja visuotinai pripažintam bendrajam teisės principui, jog iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur);

13.5. nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog apeliantės matininkės parengtas naudojimosi ginčo sklypu tvarkos planas turi esminių trūkumų, apeliantė kartu pripažino esančius plane neatitikimus, netikslumus ir klaidas. Atsakovės su priešieškiniu pateiktas planas turi ne tik esminių šiurkščių trūkumų, tačiau ir aibę elementarių aritmetikos klaidų, planų rengimo reikalavimų pažeidimų, todėl pagal tokį planą negali būti nustatoma naudojimosi sklypu tvarka. Atsakovės planas apskritai negali būti vertinamas dėl jį sudariusio netinkamos kvalifikacijos asmens, kadangi geodezininko kvalifikacija nesuteikia teisės sudaryti žemės sklypo naudojimosi tvarkos planų. Atsakovė nėra užpildžiusi plano 2-ojo lapo 9-os lentelės, todėl tikėtina, kad planas parengtas be ieškovės sutikimo neteisėtai panaudojus ieškovės pateiktuose planuose nurodytą informaciją ir neatlikus realių matavimų. Plane taip pat nenurodytos kartografuotos faktinės žemės naudmenos, nepažymėti situacijos elementai – inžineriniai tinklai, dėl kurių žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, taip šiurkščiai pažeidžiant planų rengimo reikalavimus. Planas parengtas be aiškinamojo rašto, todėl visiškai neaišku, kuo remiantis planas buvo rengiamas bei kuo vadovaujamasi nustatant atitinkamus sprendinius. Plane ieškovei ir atsakovams priskirtų žemės sklypo dalių plotų suma net 11 kv. m. neatitinka teisiškai registruoto bendro žemės sklypo ploto. Kadangi nustatyta naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka registruojama Nekilnojamojo turto kadastre/registre, atsakovės pateiktas planas būtų registruojamas su esminėmis klaidomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

16. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

17. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal vieną iš pateiktų naudojimosi žemės sklypu planų, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl esminių bylos aplinkybių

18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jame esantys Nekilnojamojo turto registre (ieškinio priedas Nr. I-1) įregistruoti statiniai nuosavybės teise priklauso:

18.1. žemės sklypo 3413/6670 dalys nuosavybės teise priklauso ieškovei R. M., o 3257/6670 dalys žemės sklypo priklauso atsakovams I. P. V., G. V.;

18.2. pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis nuosavybės teise priklauso ieškovei ir 1/2 dalis nuosavybės teise priklauso atsakovei G. V.;

18.3. ieškovei nuosavybės teise priklauso pastatas – garažas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – garažas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini);

18.4. pastatas – ūkinis pastatas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovams.

19. Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismas 1973 m. lapkričio 2 d. sprendimu nustatė sklypo esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo tvarką, pagal į bylą pateikiamą planą (ieškinio priedas Nr. I-3). Sprendimu nustatyta, kad tuometinei bendrasavininkei O. M. (teisių perėmėja ieškovė) nustatytas naudojimasis sklypo šiaurine dalimi, pažymėta plane ABCDEFGHK raidėmis ir abcd raidėmis (žalia spalva), o atsakovei G. V. nustatytas naudojimasis pietine žemės sklypo dalimi, pažymėta raidėmis LMNOPRSŠTU raidėmis ir mnol raidėmis (mėlyna spalva). Tuo tarpu plane pažymėta geltona spalva teritorija palikta bendram bendrasavininkų naudojimui.

20. Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas 1973 m. lapkričio 27 d. nutartimi pakeitė sprendimą, praplėsdamas iki 2,5 metrų sklypo plane numatytą 1 metro pločio bendro naudojimo taką iki ūkinio pastato, bei kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą (ieškinio priedas Nr. I-4).

21. Kartu su ieškiniu pateikti priedai patvirtina, kad atsakovai gyvenamojo namo vakarinėje pusėje nelegaliai pasistatė naują priestatą, su gyvenamosiomis patalpomis, su kuriuo vakarinėje namo pusėje esantis priestatas buvo ir šiuo metu yra faktiškai sujungtas. Priestatas įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas savavališka statyba (ieškinio priedai Nr. I-15, Nr. I-16), savavališkos statybos faktas taip pat yra išviešintas „Infostatyba“ bei Nekilnojamojo turto registre (ieškinio priedai Nr. I-1, Nr. I-17).

22. Byloje ginčo nekyla, jog šiuo metu nėra registruota jokia naudojimosi žemės sklypu tvarka, kadangi VĮ Registrų centras 2021 m. sausio 5 d. sprendimu netenkino ieškovės prašymo įregistruoti juridinį faktą – nustatytą naudojimosi sklypu tvarką 1973 m. lapkričio 2 d. Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismo sprendimu bei 1973 m. lapkričio 27 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo nutartimi (ieškinio priedas Nr. I-12). Šalys dėl bendros naudojimosi tvarkos nesusitarė, nors atsakovams 2021 m. vasario 15 d. pranešimu buvo siūloma sutartu laiku atvykti pas notarą bei visiems sklypo bendrasavininkiams pasirašyti naudojimosi sklypu tvarką įteisinantį susitarimą pagal nurodytą specialisto G. P. parengtą sklypo planą (ieškinio priedas Nr. I-13).

23. Byloje pateikti parengti trys žemės sklypo naudojimosi tvarkos planai, kuriuos buvo prašoma patvirtinti. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė G. P. parengtą 2021 m. sausio 21 d. žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo planą, tačiau po išvažiuojamojo teismo posėdžio kartu su patikslintu ieškiniu pateikė alternatyvų G. P. parengtą 2021 m. rugsėjo 30 d. planą. Tuo tarpu atsakovė G. V. kartu su priešieškiniu pateikė J. K. 2021 m. lapkričio 10 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą (priedas prie priešieškinio).

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus, apžiūrėjęs žemės sklypą išvažiuojamojo teismo posėdžio metu, atsižvelgdamas į faktinę bendrasavininkų naudojimosi žemės sklypu situaciją, sprendė, kad šalių interesų pusiausvyros principą atitiks ir sudarys prielaidas šalinti konfliktines situacijas turint mažesnes galimybes naudotis bendru taku šalia bendraturčiams priklausančių namo dalių bei maksimaliai išlaikys faktinę žemės sklypo naudojimosi tvarką, patvirtintą įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais, ieškovės pateiktas G. P. parengtas 2021 m. rugsėjo 30 d. planas.

25. Atsakovė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydama, jog teismas pakeitė nuo 1973 metų galiojusią žemės sklypo naudojimosi tvarką, patvirtindamas ieškovės pateiktą planą neišsprendė konfliktinės situacijos, nevertino naudojimosi tvarkų projektų skirtumų, taip pat ieškovės ir atsakovės pasiūlytų projektų racionalumo, patogumo ir protingumo. Nurodo, kad patvirtindamas G. P. parengtą 2021 m. rugsėjo 30 d. naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą teismas neįvertino, kad jis neracionalus dėl panaikintų apėjimų, palikto faktinės situacijos neatitinkančio įvažiavimo sprendinio ir nukrypimo nuo 1973 m. LTRS AT nutartimi nustatytos žemės naudojimosi tvarkos. Atsakovė taip pat įrodinėjo apeliaciniame skunde, kad jos siūloma žemės sklypo naudojimosi tvarka neturi jokių esminių trūkumų ar šalių interesų balanso pažeidimų, grindžiama 1973 m. LTSR AT nutartimi bei būtinosiomis ieškovės pasiūlytos naudojimosi tvarkos korekcijomis.

26. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti teismo sprendimą ir patvirtinti su priešieškiniu pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą arba, nustačius neištirtas aplinkybes, civilinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl teismo sprendimo

27. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Asmeninės nuosavybės teisė savo apimtimi plačiausia, garantuojanti turto savininkui, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, savo nuožiūra naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

28. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020).

29. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Vadinasi, bendrosios dalinės, skirtingai nei asmeninės, nuosavybės teisės atveju bendraturčiai nuosavybės teisės turinį sudarančias teises gali įgyvendinti (nuosavybės teisės objektą valdyti, naudoti bei juo disponuoti) tik suderinę valią, t. y. nuosavybės teisės įgyvendinimas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju yra apribotas, kadangi turi būti paisoma visų bendraturčių nuožiūros dėl nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-403/2021).

30. Žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2009; 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2011-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

31. Spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti vadovaujamasi racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimo kriterijais, kurie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinių santykių reguliavimo principų (Žemės įstatymo 1 straipsnis) ir yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2001; 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003).

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad savo tikslais į atidalijimą yra panašus naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo institutas (CK 4.81 straipsnis), tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Atidalijus dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalyta dalis tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Tokį objektą jo savininkas naudoja, valdo ar disponuoja savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Tuo tarpu nustačius naudojimosi bendru turtu tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta. Savo nuožiūra bendraturtis naudojasi tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai. Nuosavybės teisės forma tokiu atveju nesikeičia, turtas ir toliau bendraturčiams priklauso bendrosios nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009). Taigi atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymas – tai du skirtingi institutai, reglamentuojantys skirtingus bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo būdus (nutarties 50 punktas), todėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės analogijos taikymas nagrinėjamu atveju negalimas. Tiek atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto, tiek naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo instituto taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Vis dėlto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, nors šiuos daiktinės teisės institutus ir sieja panaši paskirtis, yra savarankiški ir kartu skirtingi bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 21 punktas), besiskiriantys savo turiniu, tikslais, padariniais, sprendžiant ginčą teisme – įrodinėjimo dalyku byloje ir kt.

33. Galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011).

34. Apeliantė visų pirma teikdama apeliacinį skundą remiasi argumentu, jog teismas pakeitė nuo 1973 metų galiojusią naudojimosi žemės sklypu tvarką, nevertindamas, jos ieškovė nėįrodė pakeitimo būtinybės bei aplinkybės, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatyta buvo dar ieškovės motinos reikalavimu. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

35. Skundžiamo sprendimo turinys pagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į 1973 metais galiojusią ir LTSR Aukščiausiojo Teismo nutartimi nustatytą naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką. Teismas taip pat įvertino ir pasikeitusią faktinę naudojimosi sklypu situaciją, rėmėsi išvažiuojamajame teismo posėdyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Taip iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad taip pat teismas įvertino ir būtinybę pakeisti faktiškai nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką, nurodydamas, kad: 1) Nekilnojamojo turto registre buvo atsisakyta įrašyti dar 1973 metais patvirtintą teismų naudojimosi sklypu tvarką; 2) pasikeitė naudojimosi žemės sklypu faktinės aplinkybės ir žemės sklypo bendrasavininkai; 3) tarp šalių nėra išspręstas ginčas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jau nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimą sąlygojo pakankamai svarios aptartos aplinkybės ir jas pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino. Tai, jog naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo nustatyta ieškovės motinos iniciatyva, nesudaro pagrindo vertinti, kad esant svarbioms aplinkybėms naudojimosi tvarka negali būti keičiama, juolab kad, kaip jau buvo minėta, pasikeitė faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegija taip pat nori atkreipti dėmesį į tai, jog apeliantė nors ir įrodinėja, kad šalis tenkino nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, tačiau kartu su priešieškiniu teikė savo naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, prašė jį patvirtinti, taip pat tokį reikalavimą reiškia ir apeliaciniu skundu. Taigi nors apeliantė ir remiasi argumentu, jog ieškovė nepagrindė naudojimosi žemės sklypu pakeitimo reikalingumo, teikdama savo planą teismui, patvirtina, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimas yra reikalingas.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog neanalizuoti pasiūlytų naudojimosi tvarkų projektai ir jų skirtumai. Kaip jau buvo nustatyta, byloje pateikti trys naudojimosi žemės sklypu tvarkos variantai (du iš jų ieškovės ir vienas atsakovės), o apylinkės teismas išsamiai kiekvieną iš jų aptarė, įvertindamas jų racionalumą, protingumą ir tai, kaip naudojimosi tvarka atitinka faktinę situaciją.

37. Teismui esant pateiktiems keliems žemės sklypo naudojimosi tvarkos planams, teismas turėjo įvertinti, kuris iš jų yra tinkamesnis (pranašesnis).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės pateiktas G. P. parengtas 2021 m. rugsėjo 30 d. naudojimosi žemės sklypu tvarkos planas yra pranašesnis už kitus racionalumo, protingumo prasme, atitinka faktinę situaciją.

39. Iš apeliantės argumentų nustatyta, jog G. P. parengto 2021 m. rugsėjo 30 d. naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo planu apeliantė nesutinka visų pirma dėl nenustatyto apėjimo aplink namą sprendinio. Apeliantė remiasi argumentais, jog toks apėjimas aplink namą būtinas dėl to, kad reikalingas priėjimas prie bendro naudojimo objektų, kuriuos gali reikėti keisti ir remontuoti bei būtinas dėl to, kad atsakovų priestato durys atsidaro į išorinę pusę. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, išklausiusi išvažiuojamojo teismo posėdžio garso įrašą, vertina, jog atsakovė ir apeliacinės instancijos teisme nepagrindė būtinybės palikti bendro naudojimosi plotą apėjimui aplink namą. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tikėtina, jog apeliantei reikalingas ne apėjimas aplink namą, o dėl to, jog galėtų naudotis vakarinėje pusėje pastatyto priestato durimis. Tačiau byloje neginčijamais faktiniais duomenimis nustatyta, jog apeliantės pastatytas priestatas įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintas nelegalia statyba, todėl apeliantė negali remtis tokiu argumentu įrodinėdama būtinybę apeiti aplink namą dėl to, jog iš neteisės kilti teisė negali (lot. ex iniuria ius non oritur) ir apeliantė negali turėti teisėtų interesų naudotis nelegaliu priestatu. Antra, apeliantė nepagrindė ir argumento, jog apėjimas reikalingas dėl objektyvios galimybės prieiti prie pasenusių bendro naudojimo objektų tikslu juos remontuoti. Byloje nėra pateikti jokie įrodymai apie tai, jog yra ar bus reikalingas aptarnavimas. Nors pirmosios instancijos teismas taip pat laikė, jog byloje nepagrįstas aptarnavimo reikalingumas, tačiau siekdama paneigti tokį teismo argumentą apeliantė ir apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių savo argumentą pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Taigi aptariant išdėstytus argumentus, vertintina, jog ieškovės 2021 m. rugsėjo 30 d. plano sprendinys, kuomet nenumatyti bendro naudojimo takeliai aplink namą, atitinka šalių interesų pusiausvyrą, yra racionalus ir protingas.

40. Apeliantė kritikuoja ir teismo patvirtintą G. P. parengtą 2021 m. rugsėjo 30 d. naudojimosi žemės sklypu tvarką remdamasi argumentu, jog pagal tokį planą dalis įvažiavimo vartų (dešinioji įvažiavimo vartų kolona) liks ne ant bendro naudojimo žemės, tačiau ant atsakovės individualiai naudojamos žemės ir dėl to sumažės apie 1 kv. m. atsakovės individualiai naudojamos žemės. Išklausius byloje esantį išvažiuojamojo teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi aplinkybes dėl vartų kolonos, buvo matuojamas įvažiavimo tarp esamų vartų stulpų bei įėjimo pločiai. Teismas padarė išvadą, kad plane numatyti įėjimas ir įvažiavimas atitinka ilgametį faktinį naudojimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia apylinkės teismo padaryta išvada, kadangi, teisėjų kolegijos nuomone, prioritetas šiuo atveju teiktinas būtent nusistovėjusiai ilgametei įvažiavimo ir įėjimo naudojimosi tvarkai. Pažymėtina, kad ir kasacinio teismo doktrinoje numatyta, kad nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką turi būti atsižvelgiama į be kita ko ir tarp šalių nusistovėjusią naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. P. 2021 m. rugsėjo 30 d. parengtame plane sprendinys dėl įvažiavimo pažymėtas atsižvelgiant į įsiteisėjusią 1973 m. LTSR Aukščiausiojo Teismo nutartį. Apeliantė, ginčydama tokį sprendinį, nepaneigė, kad tokia nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka neatitinka ilgamečio faktinio naudojimo, juolab kad byloje ne kartą buvo akcentuojama, jog sklypo vartai buvo įrengti dar iki 1973 m. priimtų teismų sprendimų ir nekliudomai galima naudotis tiek vartais, tiek įėjimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokios nusistovėjusios faktinės naudojimosi tvarkos nėra pagrindo keisti, ji atitinka bendraturčių teises ir teisėtus interesus, yra racionali ir protinga. Kiti apeliantės argumentai, atsižvelgiant į tai, kad tokiu įvažiavimu ir taip pastatytais vartais buvo naudojamasi faktiškai ilgą laiką, neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo vertinti, jog 2021 m. rugsėjo 30 d. plano sprendinys nėra racionalus ar neatitinka bendraturčių interesų.

41. Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, jog skundžiamu sprendimu patvirtintame naudojimosi žemės sklypu tvarkos plane nesilaikyta teisės aktuose numatytos leistinos paklaidos, o atsakovės sąskaita padidinama ieškovei skirta naudotis sklypo dalis, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog planas, paskirstant bendro ir individualaus naudojimo žemės sklypo dalis, parengtas nenukrypstant nuo teisės aktų reikalavimų. Pagal 2002 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 33 punktą kartografuotų žemės naudmenų plotai apskaičiuojami 1 kvadratinio metro tikslumu, kas, kaip matyti, ir buvo padaryta ieškovės pateiktame ir teismo patvirtintame naudojimosi žemės sklypu plane. Apylinkės teismas skundžiamo sprendimo 34 punkte palygino atsakovės nurodomas procentines išraiškas su viso žemės sklypo ploto proporcijomis ir nenustatė, jog atsakovės išreikšti prieštaraujantys argumentai dėl neva nesilaikytos paklaidos paskirstant žemės sklypo dalis būtų pagrįsti. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantė analogiškais argumentais remiasi ir apeliaciniame skunde, tačiau jie nepaneigia teisingų ir pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų ir laikytini deklaratyvaus pobūdžio prieštaravimais (CPK 185 straipsnis). Taigi vertintina, kad apeliantė ir teikdama apeliacinį skundą nepagrindė, jog ieškovės pateiktame plane paskirstant bendro ir individualaus naudojimo žemės sklypo dalis nesilaikyta teisės aktų reikalavimų.

42. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad jos pateiktas naudojimosi žemės sklypu planas nepagrįstai vertintas kaip turintis esminių trūkumų ir dėl to nebuvo patvirtintas. Visų pirma, atsakovės kartu su priešieškiniu pateikto naudojimosi žemės sklypu tvarkos plano nuspręsta netvirtinti dėl jame numatytų sprendinių – įvažiavimo vietos ir šiaurinės namo dalies apėjimo, dėl kurių buvo išsamiai pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime, o apylinkės teismo argumentų (ne) pagrįstumas įvertintas aukščiau nurodytais apeliacinės instancijos teismo motyvais.

43. Kita vertus, teismo sprendimu patvirtinto plano pagrindu naudojimosi tvarka turės būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl toks planas turi atitikti esminius planui parengti reikalavimus, tokius kaip ploto santykis turimam nuosavybės teise, sklypo ribų ilgiai, ribos posūkio taškai, tinkamas koordinačių žiniaraštis ir pan. Skundžiamame sprendime nustatyta, jog atsakovės pateiktas tvirtinti planas turi trūkumų (matavimo klaidos, neaiškumai dėl visų pažymėtų taškų ir ribų ir matmenų), kuriuos pripažino teikdama paaiškinimus ir planą rengusi specialistė J. K.. Nors apeliantė teikdama apeliacinį skundą remiasi argumentu, kad trūkumai nėra esminiai, jie gali būti ištaisomi, tačiau esančius trūkumus ir netikslumus pripažįsta, bandydama paneigti tikslumų svarbą. Sutiktina su apeliante, jog tokie trūkumai, kaip plano pavadinimas nėra esminiai, tačiau tarp pačios apeliantės nurodytų apeliaciniame skunde trūkumų, tokių kaip linijų ilgių tarp taškų nenurodymas, ar aritmetinės skaičiavimo klaidos, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikomos nereikšmingomis klaidomis. Nors apeliantė nurodė, kad klaidos nesunkiai gali būti ištaisomos, tačiau pažymėtina, kad nors ir buvo žinoma apie tokias klaidas, jos nebuvo ištaisytos pirmosios instancijos teisme, kai tuo tarpu teismas, spręsdamas naudojimosi žemės sklypu tvarkos tvirtinimo klausimą pagal pateiktus planų variantus, turi turėti galutinius planus su juose numatytais sprendiniais. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pažymėtina, kad apeliantės bandymas pateisinti plano trūkumus, klaidas ir netikslumus nesudaro pagrindo vertinti, kad toks planas turėtų būti tvirtintinas, ignoruojant jame esančius netikslumus, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai trūkumus laikė kliūtimi plano tvirtinimui.

Dėl procesinės bylos baigties

44. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui svarbias faktines aplinkybes, nenukrypdamas nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, racionalumo ir protingumo principų bei nusistovėjusio tarp bendraturčių faktinio naudojimosi žemės sklypu įvertino byloje pateiktus naudojimosi žemės sklypu tvarkos planus ir juose išdėstytus sprendinius ir pagrįstai sprendė, jog tokius kriterijus atitinka ieškovės prašomas patvirtinti planas. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

47. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirstytas bylinėjimosi išlaidas, nurodydama, kad paskirstytos neteisingai, kadangi iš dviejų ieškovės teiktų planų patvirtintas vienas, kas laikytina, jog patenkintas ieškovės reikalavimas 50 proc. ir turėtų būti priteistinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos.

48. Teisėjų kolegija nepritaria tokiam apeliantės bylinėjimosi išlaidų skaičiavimui. Nors ieškovė teikė du naudojimosi žemės sklypu tvarkos planus, nurodydama juos kaip alternatyvius, tačiau iš esmės patenkintas ieškovės reikalavimas pilna apimtimi, patvirtinant ieškovės prašomą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą. Todėl bylinėjimosi išlaidos pagrįstai paskirstytos atsižvelgiant į tai, kurios iš šalių reikalavimas patenkintas iš esmės, priteisiant jas pilna apimtimi lygiomis dalimis iš atsakovų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

49. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovė neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai).

50. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1694 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, išlaidas pagrindžia teismui pateikta 2022 m. kovo 22 d. PVM sąskaita – faktūra ir 2022 m. balandžio 7 d. mokėjimo dokumentas, prašo jas priteisti iš atsakovės.

51. Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, numatytų maksimalių priteistinų dydžių. Bylinėjimosi išlaidos atitinka taip pat teisingumo ir sąžiningumo principus, todėl iš atsakovės (apeliantės) priteistina ieškovės naudai 1694 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti apeliantės (atsakovės) apeliacinio skundo.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės G. V. ieškovei R. M. 1694 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis Eur) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Loreta BujokaitėJūra Marija StrumskienėEglė Surgailienė