Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Saulėno, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Alonos Romanovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės D. O. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-07 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. O. ieškinį atsakovei D. O. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei bei atsakovės D. O. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad santuoka iširo dėl abiejų kaltės. Teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal šią teisės normą sutuoktinio kaltė apibrėžiama kaip esminis santuokinių pareigų pažeidimas. Taigi ištuoka galima, kai nustatyta, kad sutuoktinis iš esmės pažeidė santuokines pareigas, nustatytas CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-01-25 nutartis,civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011).

Atsakovė teigia, kad ieškovas jai buvo neištikimas, todėl santuoka iširo dėl jo kaltės. Įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Tokie atvejai – tai sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, jo neištikimybė, žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, palikimas šeimos ir nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus. Teismas, spręsdamas dėl kurio sutuoktinio kaltės iširo santuoka, turi atsižvelgti į nurodytas teisės normose sąlygas bei į tai, kuris iš sutuoktinių įrodė kito kaltę. Šiuo atveju šaliai pakanka įrodyti tik faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Įrodžius tokį faktą, pripažįstama, kad sutuoktinis yra kaltas dėl santuokos iširimo. Tačiau ši prezumpcija yra nuginčijama, todėl kiti šalis turi teisę įrodinėti, kad sutuoktinio nurodytų faktų iš tikrųjų nebuvo arba, nors ir buvo, yra kitokių aplinkybių, kurios jo kaltę arba apskritai paneigia, arba rodo esant ir kito sutuoktinio kaltę (CK 3.61 straipsnio 1 dalis).

Neištikimybė, kaip viena iš santuokos dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukimo priežasčių, reiškia ne tik lojalumo pareigos pažeidimą, bet ir faktą, kad nebėra galimybių atkurti santuokinių ryšių. Teismas, vertindamas santuokinę neištikimybę kaip santuokos iširimą lemiančią priežastį, kiekvienu atveju turi nustatyti ne tik tą aplinkybę, kad vienas iš sutuoktinių buvo neištikimas, bet ir tai, kokie buvo sutuoktinių santykiai iki tol, ar vėliau neištikimas sutuoktinis stengėsi išsaugoti, atkurti santuokinius ryšius, taip pat kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-08 nutartis, civilinėje byloje E. D. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-175/2006; 2010-05-27 nutartis, civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; 2011-01-25 nutartis, civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011; kt.).

Bylos duomenimis, šalys faktiškai kartu nebegyveno nuo 2007 metų. Ieškovas su kita moterimi pradėjo gyventi tik 2011 metais, t. y. tuo metu, kai faktiškai santuoka jau buvo nutrūkus. Todėl ta aplinkybė, kad ieškovas, jau nebegyvenant šeimyninio gyvenimo su atsakove apie tris metus, pradėjo gyventi su kita moterimi, negali būti vertinama kaip pagrindinė priežastis santuokai iširti. Duomenų, kad ieškovas iki 2011 metų būtų buvęs neištikimas atsakovei, nėra, todėl atsakovės argumentas, kad nuo 2009 metų ieškovas gyveno su kita moterimi ir jai buvo neištikimas atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis). Byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad ieškovui išvykus į Lietuva, o atsakovei likus gyventi užsienyje, t. y. šalims pradėjus gyventi atskirai, šeimyniniai santykiai palaipsniui nutrūko, dėl gyvenimo skyrium sutuoktiniai tapo svetimi vienas kitam, abiem šalim trūko tarpusavio supratimo bei palaikymo, šalys nebeteikė viena kitai materialinės bei moralinės paramos, nebevedė bendro ūkio. Taigi, abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimas bei netinkamas elgesys vienas kito atžvilgiu, skirtingas požiūris dėl šeimos gyvenimo vienoje ar kitoje šalyje, dėmesingumo vienas kitam, pagarbos, lojalumo ir pasitikėjimo vienas kitu bei sąžiningumo šeimoje nebuvimas nulėmė santuokos iširimą. Ta aplinkybė, kad šalys skirdavo pinigų sūnaus mokslui, neįrodo, kad šalys vedė bendrą ūkį. Pažymėtina, kad pareiga išlaikyti vaikus yra tėvų pareiga, kurią kiekvienas iš tėvų turi vykdyti tinkamai ir pagal savo turtines galimybes (CK 3.192 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad santuoka faktiškai iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pripažintinas teisiškai nepagrįstu apeliacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo skirti terminą sutuoktiniams susitaikyti. Pagal CK 3.53 straipsnio 1 dalį teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu. CK 3.54 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti, tačiau pagal CK 3.54 straipsnio 4 dalį terminas susitaikyti nėra nustatomas, jeigu sutuoktiniai kartu nebegyvena daugiau kaip vienerius metus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys ilgą laiko tarpą gyveno atskirai, bendro ūkio nevedė, ieškovas neišreiškė noro išsaugoti santuoką, ir tai reiškia, kad šalių santuoka faktiškai iširo. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė termino šalims susitaikyti.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir subjektyviai įvertinio byloje esančius įrodymus, rėmėsi tik ieškovo paaiškinimais, kritiškai vertino atsakovės nurodytus argumentus dėl santuokos iširimo priežasčių. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007; kt.). Pažymėtina, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą, o tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, kai nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo, kai byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo, tai yra taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri reiškia, kad išvada apie faktų buvimą gali būti daroma ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar jų nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Taigi teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2010; 2011-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės visapusiškai ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes (CPK 185 straipsnis), todėl pagrįstai pripažino abi šalis kaltas dėl santuokos iširimo.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakove, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnis reglamentuojama bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas. Kadangi ieškovo ieškinys buvo tenkintas visiškai, o priešieškinys atmestas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atlygino visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurios nėra nepagrįstai didelės bei neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą atlygintinos ieškovo bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas turėjo 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl jos priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 dienos sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės D. O. ieškovui E. O. priteisti 500 Lt išlaidų, susijusių su advokato teisine pagalba apeliacinės instancijos teisme.