- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-29
- Bylos Nr.
- e2A-2596-643/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13163-2022-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-17814-845/2022, pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Neris“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ pateikė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mano Būstas Neris“ 770,84 Eur žalos, 7,48 Eur kompensacinių palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė paaiškino, kad 2020 m. lapkričio 19 d. įvykio metu dėl bendro naudojimo šalto vandens stovo nesandarumo buvo padaryta žala butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ieškovės apdraustas turtas buvo sulietas dėl vandens prasiskverbimo per bendro naudojimo šalto vandens stovą. Įvykio metu minėtos patalpos ieškovės buvo apdraustos Būsto draudimu, vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju. Apskaičiuojant nuostolį ir mokant draudimo išmoką, ieškovė vadovavosi Būsto draudimo taisyklėmis Nr. 067 (2016 m. gegužės 17 d. redakcija, galioja nuo 2016 m. birželio 1 d.) (toliau – Taisyklės), apskaičiavo jos apdraustam turtui padarytą žalą ir išmokėjo draudėjui 770,84 Eur draudimo išmoką.
3. Nurodė, kad daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratore buvo paskirta atsakovė UAB „Mano būstas Neris“, todėl ji, už ieškovės apdraustam turtui padarytą žalą, turi pareigą organizuoti jų remonto darbus, nes būtent atsakovė turėjo pareigą tinkamai prižiūrėti ir eksploatuoti bendro naudojimo objektus. Pažymėjo, kad ieškovė, įgyvendindama regreso teisę (pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnį), įgijo teisę reikalauti 770,84 Eur iš atsakovės, todėl išsiuntė pretenziją atsakovei, ragindama atlyginti žalą, tačiau turtinė žala iki šiol nėra atlyginta.
Atsiliepimas
4. Atsakovė UAB „Mano Būstas Neris“ pateikė atsiliepmą į ieškinį, prašydama ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovė nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi ieškovė neatsižvelgė į visas žalos atsiradimui reikšmingas aplinkybes, nenustatinėjo ir neįrodinėjo būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų namo administratoriaus veiksmuose, be kita ko, neatliko išsamaus draudiminio įvykio aplinkybių tyrimo ir nenustatė įvykio kaltininko. Be to, ieškovė nepateikė visų žalos (draudimo išmokos) dydį pagrindžiančių dokumentų, išvadas apie įvykio priežastis padarė remdamasis išimtinai savo darbuotojų paaiškinimais, tačiau jie nelaikytini specialistais/ekspertais, turinčiais atitinkamą inžinerinį išsilavinimą ir/ar turinčių kitų specifinių žinių, įgalinčių jį daryti atitinkamas išvadas.
6. Taip pat pažymėjo, kad dėl įvykio atsakovė nėra gavusi pranešimo. Atkreipė dėmesį, kad namo administratoriaus paskyrimas nepašalina butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareigos valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti bendrojo naudojimo objektus (CK 4.83 straipsnis). Nurodė, kad nėra įrodymų, kaip ieškovė nustatė įvykio priežastį, kurioje konkrečioje vietoje yra apliejimo židinys, ar jis buvo nepasiekiamoje, sunkiai prieinamoje, nematomoje vietoje, ar akivaizdžiai galėjo būti pastebėtas, ar atsakovė turėjo galimybę realiai jį patikrinti atliekamos techninės priežiūros metu, nėra duomenų apie tai kaip tai įtakojo žalos atsiradimą, nepateikti duomenys ir įrodymai apie atsiradusios žalos priežastinį ryšį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai: priteisė iš atsakovės UAB „Mano Būstas Neris“ ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai 770,84 Eur žalos, 7,48 Eur kompensacinių palūkanų, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (778,32 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. birželio 15 d.) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 87,08 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas, remdamasis Daugiabučių namų savininkų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DNSBĮ) nuostatomis, nurodė, jog atsakovė privalo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę priežiūrą (eksploatavimą), nes draudiminio įvykio atsitikimo dieną vykdė daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės administratorės funkcijas, vadinasi buvo atsakinga už ginčo daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų priežiūrą ir tinamos jų būklės užtikrinimą. Teismas nenustatė, jog atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi namo priežiūrą, todėl ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo tenkino.
9. Teismas nurodė, jog atsakovė, kaip pastato (duomenys neskelbtini), valdytoja turėjo pareigą rūpintis tinkama jo priežiūra, užtikrinti turto saugumą jo prižiūrimame daugiabutyje, tačiau atsakovės neteisėtas neveikimas pasireiškė nurodytos pareigos nevykdymu ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimu (CK 6.246, 6.266 straipsniai), būtent dėl atsakovės nepakankamo veikimo fakto – nepakankamos pastato priežiūros draudėjo turtui buvo padaryta žala. Taip pat sprendė, kad atsakovė neužtikrino tinkamos pastato priežiūros, dėl ko buvo sugadintas draudėjo turtas, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis). Teismas nenustatė atsakovės atsakomybę šalinančių aplinkybių (CK 6.266 straipsnio 1 dalis).
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė, išmokėjusi pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką dėl turto sugadinimo, perėmė teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens, atsakovės, kuri yra teisėta pastato (duomenys neskelbtini), valdytoja ir tinkamas atsakomybės subjektas pagal CK 6.266 straipsnį. Teismas sprendė, kad remiantis CK 6.1015 straipsnio pagrindu, ieškovei priteistina iš atsakovės patirta žala.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Atsakovė UAB „Mano Būstas Neris“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
11.1. Atsakovė nurodo, jog teismas, atsisakydamas skirti žodinį posėdį, klaidingai pritaikė imperatyvią CPK 441 straipsnio 2 dalies nuostatą, taip padarydamas esminį procesinių normų pažeidimą, sudarantį absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad teismas, gavęs atsakovės prašymą skirti posėdį žodinio proceso tvarka, privalėjo tokį prašymą tenkinti bei vietoje paskirto rašytinio posėdžio bylą nagrinėti žodiniame posėdyje, dalyvaujant pačioms šalims ir jų atstovams, nes CPK 441 straipsnio 2 dalies nuostatos dispozicija galimybės atlikti bet kokius kitokius veiksmus nenumato. Taip pat teismas užkirto kelią sudaryti galimybę atsakovei apklausti ieškovę (jos atstovą) teismo posėdžio metu dėl bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, pasisakyti dėl ieškovės į civilinę bylą pateiktų įrodymų sąsajumo su byla, taip nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos praktikos.
11.2. Pažymi, jog vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, nes turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis, kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius bei yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Taip pat pažymi, jog ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, kurie aiškiai bei nedviprasmiškai patvirtintų ieškovės nurodomą vandens prasiskverbimą per namo bendro naudojimo šalto vandens stovą, jog ieškovės nurodomos pasekmės atsirado būtent dėl atsakovės kaltės, nepateikė įrodymų apie draudėjui padarytą žalą, dėl to teismas sprendime negalėjo pagrįstai konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų.
11.3. Paaiškina, kad ieškovė ir teismas iš esmės remiasi prezumpcija, jog atsakovė, kuri yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorė, yra atsakinga dėl visų įvykių, kurie nutinka administruojamame daugiabučiame name, tačiau ieškovė, būdama profesionaliu draudimo rinkoje veikiančiu asmeniu, privalo tinkamai įgyvendinti draudimo įstatymo 98 straipsnyje numatytą pareigą bei pati išsamiai ištirti visas su įvykiu susijusias aplinkybes, ko padaryta nebuvo, o teismas sprendime dėl to visiškai nepasisakė, todėl negalėjo spręsti, ar ieškovė iš viso yra įgijusi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės subrogacijos tvarka.
11.4. Nurodo, jog aplinkybė, kad tariama žala draudėjo butui kilo dėl trūkusio bendro naudojimo šalto vandens stovo nesandarumo yra deklaratyvi bei neįrodyta jokiais rašytiniais įrodymais, ieškovė su ieškiniu yra pateikusi nuotraukas, iš kurių nėra įmanoma nustatyti, ar jos darytos būtent šiame konkrečiame ginčo bute ar kitoje patalpoje, kuri nėra niekaip susijusi su ginčo įvykiu, neįmanoma nustatyti tariamo žalos ploto, šaltinio, iš kurio galėjo skverbtis vanduo. Taip pat nurodo, kad 2020 m. gruodžio 19 d. apžiūros akte – įvykio priežastimi yra nurodomas užpylimas iš viršutinio buto, tačiau dokumente nėra nurodoma, kad užpylimas įvyko iš bendrųjų namo konstrukcijų, kurias administruoja atsakovė. Atsakovės nuomone, ieškovė pažeidė Draudimo įstatymo 98 straipsnyje numatytą pareigą, išsamiai nenustatė visų įvykio aplinkybių, neišsiaiškino įvykio kilimo priežasties bei taip nepagrįstai konstatavo už įvykį esant atsakingą būtent atsakovę.
11.5. Atsakovė paaiškina, kad ieškovė apskritai nepateikė jokių įrodymų apie buto būklę, kurią privalėjo užfiksuoti draudimo poliso sudarymo metu, todėl nėra galimybės įsitikinti, ar padaryta žala yra reali, ar užfiksuota žala nėra ankstesnių įvykių pasekmė, taip pat nėra duomenų, kad ieškovė, prieš sudarydama draudimo sutartį, būtų apžiūrėjusi, užfiksavusi ir įvertinusi draudžiamą turtą, įvertinusi jo būklę, kas reiškia, jog prisiėmė riziką dėl apgadinimo įrodinėjimo.
11.6. Pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie apdrausto buto remonto darbų atlikimą, todėl skaičiuojant nusidėvėjimą, būtina atsižvelgti į daugiabučio namo statybos metus, kaip į objektyvų nusidėvėjimo apskaičiavimo pagrindą, preziumuojant, jog buto įrengimo darbai buvo atlikti 1967 metais, o remiantis tuo, ieškinio reikalavimas turėtų būti mažinamas. Be kita ko, pabrėžia, jog žalos paskaičiavimo sąmatoje nurodyti dydžiai nėra detalizuoti – nėra nurodoma, kokią kainos dalį sudaro rangos darbų vertė, sunaudotų medžiagų vertė, ir yra, jeigu iš viso yra, kokie nors papildomi darbams taikomi mokesčiai ir kt., nurodyta darbų kaina yra deklaratyvaus pobūdžio, ieškovė nėra atkleidusi ar draudėjas buvo patyręs nuostolio PVM dalį, jos pateikta į bylą sąmata nėra patvirtinta įprastiniu arba elektroniniu parašu, darbų kainos yra neproporcingos ir ženkliai viršijančios vidutinę rinkos vertę.
11.7. Atsakovė nurodo, jog galimas draudiminio įvykio šaltinis net nėra individualizuojamas, aiškiai apibrėžtas bei identifikuotas, todėl negali būti įvertintas kaip objektas, už kurio priežiūrą atsakinga atsakovė ir būtent dėl kurio nepriežiūros kilo ieškinyje nurodytos pasekmės, o nesant tokio pagrindimo, atsakovė negali spręsti, jog ieškovė įrodė priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų bei kilusių pasekmių, todėl šiuo atveju priežastinis ryšys laikytinas neįrodytu.
12. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą civilinėje byloje palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti ieškovės naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
12.1. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė paskirti posėdžio datą ir bylos nagrinėjimo formą 2022 m. birželio 29 d. nutartimi, o atsakovės atstovas tik dieną prieš posėdį pateikė prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Be kita ko, atsakovė, gavusi 2022 m. birželio 29 d. nutartį, neteikė prašymo dėl proceso formos pakeitimo, nesinaudojo teise pateikti papildomus įrodymus, tik pateikė rašytinius paaiškinimus, kurie yra tokio paties abstraktaus pobūdžio, kaip ir atsiliepimas į ieškinį.
12.2. Paaiškina, kad atsakovė, žinodama ieškinio reikalavimus ir ieškinyje išdėstytas aplinkybes, neteikė jokių reikšmingų įrodymų, paneigiančių ieškovės nustatytas aplinkybes, nereiškė prašymų teismui dėl įrodymų išreikalavimo ir pan., todėl teismas bylą išnagrinėjo pagal byloje surinktus įrodymus. Pažymi, kad tik atsakovė, būdama bendro naudojimo objektų administratore, turi visapusišką informaciją apie jos administruojamame daugiabutyje įvykusias avarijas, atliktus darbus ir pan., tačiau nepateikė duomenų apie tai, kad ji būtų vykdžiusi bendro naudojimo objektų kasmetines ir periodines apžiūras, fiksavusi jų būklę, iki įvykio iniciavusi bendro naudojimo objektų bendrasavininkų susirinkimus dėl poreikio organizuoti tokios įrangos remontą.
12.3. Nurodo, kad ieškovė į bylą pateikė trūkusio vamzdžio nuotraukas, buto, kuriame įvyko avarija, savininko paaiškinimus, tačiau atsakovė nei į vieną iš šių aplinkybių bei įrodymų neatsikirto, pateikdama įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovė tinkamai vykdė savo, kaip namo administratorės, pareigas, kad ji likviduodama avariją nustatė, kad, pvz., bendro naudojimo inžinerinės įrangos trūkimas įvyko dėl kitų asmenų veiksmų ir pan.
12.4. Pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017 yra pasisakęs, jog pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normų, bet taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, atsiradusius dėl žalos padarymo. Todėl aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Pažymi, jog draudikui perėmus draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą, nepasikeičia santykių, iš kurių šios teisės kildinamos, prigimtis, todėl nesikeičia ir žalą padariusio asmens gynybos nuo reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą pagrindai, t. y. nuo tokių reikalavimų galima gintis tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų nuostatomis, vadinasi, atsakovė neturi teisės gindamasi nuo jai pareikštų reikalavimų gintis draudimo sutarties nuostatomis.
12.5. Akcentuoja, kad apskaičiuojant draudimo išmoką bei reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovė atliko visus būtinus skaičiavimus, jog būtų apskaičiuotas teisingas žalos dydis, su ieškiniu buvo pateikta lokalinė sąmata, pagal kurią buvo apskaičiuoti patalpų remonto kaštai, komercinis durų pasiūlymas. Ieškovės nuomone, atsakovės argumentai, kad ieškovės parinkti įkainiai neatitinka rinkos kainų yra nepagrįsti, nes jos pateikti darbų kaštai yra parinkti neatsižvelgiant į reikalingų atliktų darbų kategorijas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
15. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamo bendrojo naudojimo objekto priežiūros ir išsaugojimo, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. lapkričio 19 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso J. D. ir R. D. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, įvyko vandens pratekėjimas į draudėjui priklausantį butą, dėl ko pastarajam buvo padaryta žala. Ieškovės vyresnysis žalų ekspertas sudarė lokalinę sąmatą (lubų nuardymas, laminuotų grindų išardymas ir kt. darbai). Turto sunaikinimo, sugadinimo akte nurodyta, kad užpylimas įvyko iš viršutinio aukšto buto ((duomenys neskelbtini)), vandens prasiskverbimo lubų, sienų paviršiuje dėl bendro naudojimo šalto vandens stovo nesandarumo, priežastis – vandentiekio avarija viršutinio aukšto bute. Draudėjai priklausantis butas buvo apdraustas, ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ įvykį pripažino draudiminiu, todėl draudėjui išmokėjo 770,84 Eur draudimo išmoką. Taip pat nustatyta, jog namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorė yra atsakovė UAB „Mano Būstas Neris“.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė, kaip pastato (duomenys neskelbtini), valdytoja turėjo pareigą rūpintis tinkama jo priežiūra, užtikrinti turto saugumą jo prižiūrimame daugiabutyje, tačiau jos neteisėtas neveikimas pasireiškė nurodytos pareigos nevykdymu ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimu dėl ko draudėjo turtui buvo padaryta žala. Iš byloje esančių įrodymų teismas sprendė, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Teismas taip pat nurodė, jog ieškovė, išmokėjusi pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką dėl turto sugadinimo, perėmė teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens, atsakovės, kuri yra teisėta pastato (duomenys neskelbtini), valdytoja ir tinkamas atsakomybės subjektas pagal CK 6.266 straipsnį.
19. Atsakovė UAB „Mano Būstas Neris“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neištyrė ir nenustatė visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei konstatuoti, savo sprendimą grindė išimtinai tik ieškovės pateiktais įrodymais.
Dėl apeliacinio skundo argumentų.
20. Apeliantės teigimu, pirmos instancijos teismas, nusprendęs bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir neatsižvelgęs į atsakovės prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, padarė procesinės teisės normos pažeidimą, kas, apeliantės vertinimu, sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį.
21. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai yra įtvirtinti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. O CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 29 d. nutartimi paskyrė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka – 2022 m. rugpjūčio 9 d. 11.15 val. Nutartis buvo išsiųsta proceso šalims. Be to, apie posėdžio laiką ir vietą paskelbta viešai. 2022 m. rugpjūčio 8 d. atsakovė į bylą pateikė prašymą paskirti žodinį teismo posėdį. Byla išnagrinėta ir ginčijamas sprendimas priimtas 2022 m. rugpjūčio 9 d. rašytinio proceso tvarka.
23. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka motyvavo tuo, jog ši konkreti byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka ir atsakovės teisės į teisingą teismą nebus pažeistos. Tokią išvadą pirmos instancijos teismas pagrindė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, išaiškinimais ir apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmos instancijos teismo pozicijai pritaria.
24. Nors CPK 441 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas, t. y. teismo diskrecija, įtvirtinta toje pačioje CPK 441 straipsnio 2 dalyje, nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti byla, tokiu atveju apribojama, tačiau, kaip jau minėta šios nutarties 21 punkte, ši aplinkybė nesudaro absoliutaus pagrindo sprendimą panaikinti, jeigu iš esmės byla buvo išspręsta teisingai (apie tai bus pasisakyta toliau šioje nutartyje). Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovė, prašydama pirmos instancijos teismo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokio prašymo nepagrindė ir tik apeliaciniame skunde nurodė ieškovei užduotinus klausimus, su kuriais susipažinęs apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad poreikio ir apeliacinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka šioje situacijoje nėra (CPK 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė ir neformulavo prašymo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka ir tokiu būdu pirmos instancijos teismo pažeidimą ištaisyti apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Nei su prašymu pirmosios instancijos teismui surengti žodinį bylos nagrinėjimą, nei su apeliaciniu skundu atsakovė neteikė jokių papildomų įrodymų, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu.
25. Apibendrindamas anksčiau išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja nesant pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį.
26. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog už namo administravimą yra atsakinga atsakovė, nes būtent administratorė priima sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius su namo bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu.
Žemesnės instancijos teismas
27. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, vertino, kad žala bute, esančiame (duomenys neskelbtini), padaryta dėl bendro naudojimo šalto vandens stovo nesandarumo, dėl kurio bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), įvyko vandens pratekėjimas į draudėjui (ieškovei) priklausantį butą. Teismas sprendė, kad būtent atsakovė, būdama namo administratore, privalo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę priežiūrą (eksploatavimą) ir draudiminio įvykio atsitikimo dieną buvo atsakinga už ginčo daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų priežiūrą ir tinkamos jų būklės užtikrinimą. Teismas pripažino, kad dėl atsakovės nepakankamo veikimo fakto – nepakankamos pastato priežiūros – draudėjo turtui buvo padaryta žala, nes atsakovė neužtikrino tinkamos pastato priežiūros.
28. Nesutikdama su skundžiamu sprendimu atsakovė UAB „Mano Būstas Nėris“ apeliaciniame skunde teigia, kad tiksli įvykio priežastis nenustatyta ir vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Apeliantė laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kurie aiškiai bei nedviprasmiškai patvirtintų ieškovės nurodomą vandens prasiskverbimą per namo bendro naudojimo šalto vandens stovą, byloje nebuvo nustatyta, kad vandens prasiskverbimas įvyko dėl namo netinkamos pastato priežiūros ir atsakovės kaltės. Anot apeliantės, teismas iš esmės remiasi prezumpcija, jog atsakovė, kuri yra daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorė, yra atsakinga dėl visų įvykių, kurie nutinka administruojamame daugiabučiame name ir nepagrįstai civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei. Pasisakydama dėl byloje ieškovės pateiktų nuotraukų apeliantė nurodo, jog nėra įmanoma nustatyti, ar jos darytos būtent šiame konkrečiame ginčo bute ar kitoje patalpoje, kuri nėra niekaip susijusi su ginčo įvykiu, neįmanoma nustatyti tariamo žalos ploto, šaltinio, iš kurio galėjo skverbtis vanduo. Anot apeliantės, ieškovės įrodymų prieštaringumą rodo tai, kad nėra pateikta įrodymų apie buto būklę, kurią privalėjo užfiksuoti draudimo poliso sudarymo metu, todėl nėra galimybės įsitikinti, ar padaryta žala yra reali, ar užfiksuota žala nėra ankstesnių įvykių pasekmė, taip pat nėra duomenų, kad ieškovė, prieš sudarydama draudimo sutartį, būtų apžiūrėjusi, užfiksavusi ir įvertinusi draudžiamą turtą, įvertinusi jo būklę.
29. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).
30. Apeliantei tvirtinant, kad ieškovė, nustatinėdama įvykio priežastį, turėjo atlikti išsamius tyrimo veiksmus, atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad draudiko pareiga tirti aplinkybes dedant reikiamas pastangas reiškia, kad jis turi veikti be nepateisinamo delsimo, negali suabsoliutinti iš draudėjo, naudos gavėjo ir (ar) nukentėjusio trečiojo asmens gautos informacijos ir (arba) tik ja apsiriboti, o turi pats, elgdamasis profesionaliai, sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai bei vadovaudamasis protingumo kriterijumi, rinkti reikšmingą informaciją, ją tikrinti ir tinkamai ištirti reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016). Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovė (draudikė) surinko duomenis, pateikė fotonuotraukas ir apžiūros aktą, ieškovės vyresnysis žalų ekspertas sudarė lokalinę sąmatą (lubų nuardymas, laminuotų grindų išardymas ir kt. darbai), turto sunaikinimo, sugadinimo akte buvo nurodyta, kad užpylimas įvyko iš viršutinio aukšto buto ((duomenys neskelbtini)), iš byloje esančio elektroninio laiško taip pat matyti, kad įvykio dieną buvo iškviestas atsakovės atstovas, santechnikas, kurio teigimu, greičiausiai laša iš trečio aukšto buto, be kita ko, įvykio dieną buvo rastas pratekėjimo šaltinis – bendro naudojimo šalto vandens stove maža skylutė. Nors apeliantė akcentuoja, kad ieškovė netyrė žalos kilimo priežasčių, nėra surinkta pakankamai įrodymų, pažymėtina, kad būtent atsakovės atstovas pirmasis atvyko šalinti avarijos padarinių, jis nustatė ir užfiksavo įvykio priežastis bei užsuko vandenį, nes dėl apstatytų baldų nebuvo priėjimo prie vamzdžių. Todėl ieškovė objektyviai nebeturėjo galimybės jų fiksuoti. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę teismas vertina, kad draudikės pareiga atsakingai tirti su įvykiu susijusias aplinkybes nelaikytina kaip nustatanti jai prievolę, atliekant žalų administravimą, savo sprendimą grįsti išimtinai tik faktine vietos, iš kurios kildinamas žalos atsiradimas, apžiūra, kadangi, viena vertus, tai ne visada yra objektyviai įmanoma, kita vertus, žalos atsiradimas nustatomas įvertinus visetą turimų duomenų (įrodymų). Šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad draudikei nepavyko apžiūrėti ir įvertinti situacijos užpylimo metu, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė nėra įgijusi teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės.
31. Pažymėtina, jog, kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, fotografijų, virš užlietų patalpų yra būtent bendrasis vandens stovas, tuo tarpu vandens nutekėjimo žymės, matomos fotografijose, yra tose apdraustojo buto vietose, virš kurių yra bendro naudojimo šalto vandens stovas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad tikroji įvykio priežastis yra, kaip ir nurodė ieškovė, ko beje neginčija ir pati atsakovė, skylutė, esanti bendro naudojimo šalto vandens stove ir dėl to įvykęs vandens pratekėjimas. Pastebėtina, kad pasisakydama dėl aplieto buto fotonuotraukų apeliantė nurodo, kad jose neatsispindi apliejimo priežastis, neįmanoma nustatyti tariamo žalos ploto, šaltinio, iš kurio galėjo skverbtis vanduo. Apeliantė taip pat reiškė abejones dėl to, kad byloje nėra užfiksuota aplieto buto būklė iki įvykio. Pasisakydamas dėl šių argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad draudžiamasis įvykis įvyksta staiga ir netikėtai, todėl akivaizdu, jog reikalavimas užfiksuoti objekto būklę iki įvykio, faktiškai negalėtų būti įgyvendintas. Akcentuotina ir tai, kad apeliantė, kvestionuodama ieškovės nurodytą ir teismo konstatuotą šaltinį, iš kurio prasiskverbęs vanduo padarė žalą draudėjos turtui – šalto vandens stovas, jokio kito žalos padarymo šaltinio nenurodo ir neįrodinėja.
32. Savo ruožtu apeliantė, tvirtindama, kad tikroji apdraustojo buto apliejimo priežastis nėra nustatyta, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių tai paneigiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Sutiktina su ieškove, teigiančia, kad atsakovė neteikė jokių reikšmingų įrodymų, paneigiančių ieškovės nustatytas aplinkybes, nereiškė prašymų teismui dėl įrodymų išreikalavimo. Akcentuotina ir tai, kad atsakovė, būdama bendro naudojimo objektų administratore, turi visapusišką informaciją apie jos administruojamame daugiabutyje įvykusias avarijas, atliktus darbus, tačiau nepateikė duomenų apie tai, kad ji būtų vykdžiusi bendro naudojimo objektų kasmetines ir periodines apžiūras, fiksavusi jų būklę, iki įvykio iniciavusi bendro naudojimo objektų bendrasavininkų susirinkimus dėl poreikio organizuoti tokios įrangos remontą, nepateikta įrodymų, jog atsakovė, likviduodama avariją, nustatė, kad bendro naudojimo inžinerinės įrangos trūkimas įvyko dėl kitų asmenų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė kaip namo administratorė, siekdama paneigti ieškovės nurodomą apliejimo priežastį ir mastą, galėjo organizuoti aplieto buto apžiūrą, tačiau to nepadarė. Taigi šiuo atveju vien atsakovės subjektyvus bylos medžiagos vertinimas ir kritika nesudaro pagrindo priešingoms, nei pirmosios instancijos teismo, išvadoms apie apliejimo priežastį ir mastą.
33. Šiuo atveju pabrėžtina, jog namo administratorė neturi teisės pati savarankiškai priimti sprendimų dėl namo bendrojo naudojimo objektų remonto, atnaujinimo, pakeitimo, išskyrus būtinuosius darbus, todėl sprendžiant dėl namo administratorės atsakomybės, turi būti gilinamasi į tai, kaip pastaroji vykdė bendrųjų konstrukcijų (bendro naudojimo šalto vandens stovo) priežiūrą, ar kėlė klausimą apie tai daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimuose.
34. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatus (toliau ir Nuostatai), pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant (Nuostatų 3 punktas). Vykdydamas pagrindinį uždavinį administratorius, be kitų funkcijų, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų, jų inžinerinių sistemų naudojimą ir priežiūrą, žemės sklypų priežiūrą, organizuoja namo techninę priežiūrą, bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais patalpų savininkų naudojamo ir (ar) valdomo žemės sklypo priežiūrą (Nuostatų 4.3 punktas).
35. Privalomieji reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. D1-971 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ patvirtinimo“. Reglamente įtvirtina, kad daugiabučio gyvenamojo namo techninę priežiūrą organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas, paskirdamas techninį prižiūrėtoją. Kai techninis prižiūrėtojas yra juridinis asmuo, jis turi paskirti už namo techninę priežiūrą atsakingą asmenį (Reglamento 84 punktas). Žalos padarymo metu galiojusioje STR 1.07.03:2017 redakcijoje (galiojusi nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2021 m. kovo 3 d.) buvo įtvirtinta, kad valdytojas ir techninis prižiūrėtojas, vadovaudamiesi Reglamente nurodytais teisės aktais, Reglamento IV skyriuje nurodytais bendraisiais statinių priežiūros reikalavimais, vykdo organizacines ir technines priemones tinkamai namo būklei išsaugoti, kad būtų užtikrinti esminiai statinių reikalavimai per ekonomiškai pagrįstą namo naudojimo trukmę (Reglamento 85 punktas). Pagal namo būklės vertinimo išvadas, užtikrindamas namo bendrųjų konstrukcijų ir patalpų būklę, bendrųjų inžinerinių sistemų funkcionavimą pagal šių sistemų priežiūrą ir/ar naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir/ar gamintojo instrukcijas, kitus dokumentus, kad būtų išvengta pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, valdytojas nedelsiant organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų gedimų, defektų šalinimo, avarijų lokalizavimo ir likvidavimo darbus (Reglamento 96 punktas).
36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl namo administratorės atsakomybės, svarbu įvertinti, kaip ji atliko jai teisės aktais pavestas funkcijas, taip pat, nustačius tam tikrus namo konstrukcijų ar jų dalių trūkumus, STR 1.07.03:2017 nuostatų kontekste turi būti vertinamas jų mastas ir reikšmė, ar privalomi atlikti darbai priskirtini privalomiesiems reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eK3-3-409-684/2017).
37. Nagrinėjamu atveju ieškovės apdraustas butas buvo užlietas dėl bendro naudojimo šalto vandens stovo nesandarumo, kuris priskirtinas daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo įrangai, todėl būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų nuo jos priklausančių būtinų (galimų) priemonių tokios žalos išvengti, pavyzdžiui, kad atliko bendrojo naudojimo objektų (nagrinėjamu atveju – bendro naudojimo šalto vandens stovo) būklės nuolatinį stebėjimą, domėjosi, rekomendavo butų savininkams atlikti tam tikrus remontus, skatino juos prižiūrėti namo techninę įrangą, apie gedimus iš karto informuoti administratorę, rengė susirinkimus ir siūlė remontuoti vamzdynus ir panašiai.
38. Pabrėžtina ir tai, kad UAB „Mano Būstas Nėris“ yra verslininkas, kuriam taikomi didesnio atidumo ir rūpestingumo standartai. Atsižvelgiant į profesinei veiklai taikomus didesnius atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartus, atsakovė privalėjo administruojamą pastatą prižiūrėti dedant maksimalias pastangas (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-695-577/2017).
39. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nenustatyta, jog atsakovės administruojamo objekto techninė/profilaktinė apžiūra buvo vykdoma, tokių duomenų į bylą atsakovė nepateikė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad atsakovė neužtikrino tinkamos pastato priežiūros, dėl ko buvo sugadintas draudėjo turtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė nenuosekliai ir formaliai vykdė statinio pagrindinių konstrukcijų priežiūrą, dėl ko, tikėtina, laiku nepastebėjo bendrojo naudojimo šalto vandens stovo trūkumų, dėl kurių, galimai, ir įvyko pratekėjimas, ir jų nepašalino. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie rodytų, kada paskutinį kartą buvo atlikti bendrojo naudojimo šalto vandens stovo patikros veiksmai, o tai sudaro pagrindą pripažinti, kad apeliantės, kaip namo administratorės, neveikimas, atėmė galimybę nagrinėjamu atveju eliminuoti atsakovės kaltę, kuris teismo vertintinas kaip esantis priežastiniame ryšyje su draudėjai padaryta žala. Be to, apeliantė teigia, kad 2020 m. gruodžio 19 d. apžiūros akte – įvykio priežastimi yra nurodomas užpylimas iš viršutinio buto, tačiau dokumente nėra nurodoma, kad užpylimas įvyko iš bendrųjų namo konstrukcijų, kurias administruoja atsakovė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės teiginiai, yra deklaratyvaus pobūdžio, nes būtent atsakovės atstovas pirmasis atvyko į avarijos vietą, bandė nustatyti vandens pratekėjimo priežastį, tačiau negalėjo prieiti prie vamzdžių, dėl ko dokumente ir nurodyta tokia užpylimo priežastis, akcentuotina, jog vėliau bendro naudojimo stove buvo rastas pratekėjimo šaltinis – skylutė bendro naudojimo šalto vandens stove. Teismo nuomone, niekuo nepagrįsti namo administratorės teiginiai tik patvirtina pastarosios pasyvumą vykdant teisės aktų numatytus reikalavimus dėl namo priežiūros.
40. Apeliantė taip pat ginčija nustatytos žalos dydį, nurodydama, kad byloje nėra jokių įrodymų apie apdrausto buto remonto darbų atlikimą, nurodo, jog žalos paskaičiavimo sąmatoje nurodyti dydžiai nėra detalizuoti – nėra nurodoma, kokią kainos dalį sudaro rangos darbų vertė, sunaudotų medžiagų vertė, kokie nors papildomi darbams taikomi mokesčiai. Apeliantės nuomone, nurodyta darbų kaina yra deklaratyvaus pobūdžio, ieškovė nėra atkleidusi ar draudėjas buvo patyręs nuostolio PVM dalį, o darbų kainos yra neproporcingos ir ženkliai viršijančios vidutinę rinkos vertę.
41. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo sutikti su šiais atsakovės argumentais, kadangi apeliantė neginčija nei padarytos žalos masto (apgadinto turto kvadratūros, medžiagiškumo ir kt.), taip pat nepateikia savo pozicijos dėl nuostolio – piniginio žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė teismui pateikė visus su žalos butui apskaičiavimu susijusius dokumentus, kurių pakanka žalai apskaičiuoti, tuo tarpu atsakovė nepateikė žalos dydžio nepagrįstumą pagrindžiančių argumentų ir įrodymų. Atsižvelgiant į tai, žalos dydžiui pagrįsti pakanka ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, o šiai faktinei aplinkybei nustatyti papildomos specialiosios žinios nereikalingos (CPK 185, 219 straipsniai).
Dėl bylos baigties.
42. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
43. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
45. Atsakovė UAB „Mano Būstas Neris“ pateikė prašymą priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
46. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, ieškovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovės UAB „Mano Būstas Neris“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.