Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. J. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 5 d. ir 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarčių civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei L. J. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų ir atsakovės priešieškinį, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, UAB „Swedbank lizingas“, V. J., I. P., išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Atskirieji skundai netenkintini.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

12. Apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, atskirųjų skundų bei atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Esant šioms aplinkybėms, apelianto prašymas nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas bei pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl naujų įrodymo priėmimo

16. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus, tačiau šie įrodymai turi pagrįsti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

17. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu prašo prie bylos prijungti: 1) 2024 m. gegužės 28 d., 2024 m. gegužės 29 d., 2024 m. gegužės 31d., ieškovo dukros ir atsakovės susirašinėjimus, nurodo, kad iki šio skundo teikimo dienos ieškovui nebuvo kilęs pagrindas domėtis tokio susirašinėjimo egzistavimu ir jo teikimu teismui; 2) 2024 m. rugpjūčio 6 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą; 3) 2024 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio garso įrašą iš bylos Nr. e2-2632-534/2024, kuriame užfiksuota I. J. apklausa. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais papildomais įrodymais, daro išvadą, jog minėti įrodymai neturi teisinės reikšmės atskirojo skundo nagrinėjimui, kadangi 2024 m. rugpjūčio 6 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada ir 2024 m. lapkričio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas iš bylos Nr. e2-2632-534/2024 yra matomi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO elektroninėje byloje, todėl pakartotinai šių duomenų priėmimo klausimas nespręstinas. Atsižvelgdamas į tai, darytina išvada, jog prie bylos pridėtinas ieškovo dukros ir atsakovės susirašinėjimas.

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 5 d. nutarties

19. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikinosios apsaugos priemonės pagal savo tikslą skirstomos į keletą rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014).

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas gali taikyti CK 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta galima laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta galima laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas vienam sutuoktiniui netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu, o CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad teismas gali pritaikyti ir kitas, teismo manymu, reikalingas priemones.

21. Aukščiau paminėtų priemonių taikymo pagrindas turėtų būti būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, tai yra kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos ir intelektualios asmenybės, vystymasis, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo, be kita ko, saugią aplinką. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Be to, šios apsaugos priemonės taikomos, kai kitas sutuoktinis turi galimybę gyventi skyrium, pavyzdžiui, turi nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamąją patalpą, ją nuomojasi ar jo finansinė padėtis leidžia tą padaryti (Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-797-730/2019).

22. Svarbu akcentuoti, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius.

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad teisme nagrinėjama civilinė byla dėl šalių santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo. Nustatyta, kad byloje šalys reiškė prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 5 d. nutartimi tenkino atsakovės prašymą ir įpareigojo ieškovą R. J. iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos leisti atsakovei L. J. naudotis šeimos gyvenamąja vieta – butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

24. Apeliantas R. J. nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu atskirajame skunde nurodo, kad atsakovė teikia deklaratyvius samprotavimus apie jos manymu santuokos metu buvusius ieškovo buto remontus, nepagrįstai teigia, kad ji neturi kitos gyvenamosios vietos, nes ji nuo pat 2021 m. vidurio turi lėšų atskiro būsto įsigijimui ar nuomai. Akcentuoja, kad atsakovės buvimas namuose kelia įtampą, stresą nepilnametei dukrai.

25. Pažymėtina, kad apelianto nurodomi teiginiai, jog atsakovė neprisidėjo prie ginčo būsto pagerinimo (remonto) bus įvertinti ir išnagrinėti bei dėl jų bus pasisakyta teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y., tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, kadangi šiuo atveju nagrinėjamas klausimas susijęs tik su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aptariamu atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius. Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

27. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas, atsakovė, šalių nepilnametė dukra bei pilnametis sūnus gyvena bute esančiame (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso ieškovui R. J.. Atsakovė pareikštu priešieškiniu be kita ko, reiškia reikalavimą susijusią su minėtu ieškovui priklausančiu turtu t. y. siekia įrodyti aplinkybes, kad atsakovė santuokos metu, pagerino ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą, be kita ko prašo atitinkamos kompensacijos už tai, kad atitinkamai padidėjo ieškovui priklausančio asmeninio turto vertė. Atsakovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės motyvavo tuo, kad ieškovui pakeitus buto spynas ji negali į jį patekti, o minėtas turtas yra ne tik šeimos turtas be ir vienintelė atsakovės gyvenamoji vieta. Šiuo atveju apeliantas neginčijo aplinkybės, kad buvo pakeistos buto spynos ir iš esmės argumentuoja, kad atsakovė turi lėšų atskiro buto įsigijimui ar nuomai.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais bei esant vidiniam įsitikinimui tenkino atsakovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę – įpareigojo ieškovą R. J. iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos leisti atsakovei L. J. naudotis šeimos gyvenamąja vieta – butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Sudarydamas prielaidą laikinai ginčo situacijai sureguliuoti.

29. Nors apeliantas ir nurodo, kad jeigu atsakovė grįžtų į namus, nepilnametė dukra jaustų įtampą stresą, tačiau atsižvelgtina į Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro pagalbos šeimai skyriaus 2024 m. rugpjūčio 30 d. pagalbos planą, kuriame nustatyta, kad šiuo atveju tiek ieškovas, tiek atsakovė turi siekti užtikrinti nepilnametei dukrai saugią fizinę ir psichologinę aplinką bei reikalinga – nekonfliktuoti ir nesiaiškinti santykių vaiko akivaizdoje, neįtraukti nepilnametės į skyrybų procesą, atsakingai įvertinti su kokiais dokumentais ir informacija tikslinga supažindinti nepilnametę dukrą. Todėl nesutiktina su apelianto argumentais, kad iš esmės tik atsakovė skyrybų procese daro neigiamą įtaką nepilnametei dukrai, kadangi šiuo atveju iš minėto 2024 m. rugpjūčio 30 d. pagalbos plano nustatyta ir tai, kad vaikui žala yra padaryta todėl, kad vaikas buvo supažindinamas su teismo procesiniais dokumentais bei pažymėta ir tai, kad vaikui su tėvais vykti pas advokatus nereikia, nes taip jam daroma žala. Todėl spręstina, kad iš esmės abi šalys kaip tėvai turi dėti pastangas dėl nepilnametės dukros psichologinės gerovės užtikrinimo, siekiant kuo mažiau įtraukti nepilnametę dukrą į skyrybų procesą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neturi kitos gyvenamosios vietos, taip pat preliminariai įvertinus byloje esančius duomenis konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių požymių, kad leidus atsakovei naudotis šeimos gyvenamąją vieta, galėtų kilti pavojus nepilnametės dukros sveikatai, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje teismo nutartyje padarytomis išvadomis ir šią laikinąją apsaugos priemonę palieka nepakeista.

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutarties

30. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Akcentavo, kad nėra įrodymų, jog atsakovė pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus, pažymėjo ir tai, kad Tarnyba išvadoje nurodė, kad atsakovė L. J. yra motyvuota atkurti ryšį su nepilnamete dukra I. J., stengiasi su vaiku bendrauti jautriai, švelniai, rodo rūpestį, skatina vaiko atsakomybę. Todėl sprendė, kad ieškovo prašyme nurodyti motyvai nepagrįsti įrodymais, pažeidžia atsakovės teises dalyvauti vaiko auklėjime, bendrauti su vaiku, todėl ieškovo prašymą atmetė.

31. Apeliantas atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir įpareigoti atsakovę gyventi skyrium. Mano, kad pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi byloje esanti medžiaga patvirtina, kad vaikas jaučiasi nesaugus gyvendamas su atsakove viename bute, o tai pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium, santuokos nutraukimo bylose yra išskirtinė ir taikoma esant ypatingoms aplinkybėms dėl jos taikymo metu kilusios grėsmės vaikų ar kito sutuoktinio interesams, nes kitu atveju ji pažeidžia vaikų teises gyventi kartu su savo tėvais neišnagrinėjus bylos iš esmės (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Teismas, spręsdamas šios laikinosios apsaugos priemonės (ne)taikymo klausimą, privalo atidžiai vertinti į bylą pateiktus įrodymus dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę bei, kad jų nepritaikius bus pažeisti vaikų ar vieno iš sutuoktinio interesai, tenka asmeniui (nagrinėjamu atveju ieškovui) prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 straipsnis).

33. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog byloje nėra duomenų, jog atsakovė pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymi, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2024 m. rugpjūčio 6 d. išvadoje užfiksuota, kad vaikas jautėsi visiškai nesaugus, gyvendamas su atsakove viename bute, o tai akivaizdžiai pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė būtent į apelianto minimos išvados turinį nurodydamas, kad atsakovė L. J. yra motyvuota atkurti ryšį su nepilnamete dukra I. J., stengiasi su vaiku bendrauti jautriai, švelniai, rodo rūpestį, skatina vaiko atsakomybę, bendravimą. Minėtoje išvadoje, be kita ko pasisakyta ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o Tarnybos manymu, atsakovės gyvenimas skyriumi neprieštarauja nepilnametės interesams. Nors apeliantas teigia, kad ši išvada pagrindžia jo nurodytas aplinkybes apie vaiko interesų pažeidimus, tačiau akcentuotina, kad Tarnyba pažymėjo ir tai, jog jeigu ir toliau tęsis konfliktiški, nebendraujantys ir nebendradarbiaujantys jam reikšmingų artimų asmenų (tėvo ir motinos) santykiai, kuriuose betarpiškai dalyvauja ir vaikas, nepilnamečiui vaikui gali vystytis emocijų ir / ar elgesio sutrikimai. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai dar kartą įrodo, kad būtent ieškovas ir atsakovė t. y. abu tėvai, atsakingi už tolimesnę vaiko emocinę ir / ar psichologinę būklę, kuri priklauso nuo tėvų tolimesnio bendradarbiavimo, abu tėvai turi dėti pastangas dėl nepilnametės dukros psichologinės gerovės užtikrinimo, siekiant kuo mažiau įtraukti nepilnametę dukrą į skyrybų procesą.

34. Apeliantas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos dokumentus: 2024 m. sausio 17 d. išvadą, 2024 m. vasario 26 d. anketą, 2024 m. rugpjūčio 6 d. išvadą. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones aptarė atsakovės pastangas, motyvaciją, rėmėsi 2024 m. rugpjūčio 6 d. išvada, kuri skundžiamos nutarties priėmimo metu yra aktualiausia, todėl apelianto argumentai nelaikytini pagrįstais. Iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024 m. sausio 17 d. išvados nustatyta, kad Tarnybai šeima dėl vaiko teisių ir geriausių interesų pažeidimų nėra žinoma nei anksčiau, nei dabar, nėra taikomas atvejo vadybos procesas be kita ko šioje išvadoje buvo nurodyta ir tai, kad šioje proceso stadijoje Skyrius negali pasisakyti dėl ieškinio reikalavimo dėl nepilnametės gyvenamosios vietos nustatymo su jos tėvu. Pažymėjo ir tai, kad teismo nustatyta ir patvirtinta bendravimo tvarka pirmiausia turi atitikti vaiko prioritetinius interesus, būti atitinkanti jo amžių, dienos režimą ir pan., sudaranti galimybes nuosekliai vaikui palaikyti santykius su kiekvienu iš tėvų bei realiai įgyvendinama.

35. Iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024 m. vasario 26 d. Vaiko situacijos vertinimo anketos Nr. 1VSV-1264, nustatyta, kad 2024 m. sausio 26 d. gautas pranešimas iš vaiko Reg. Nr. 1GD-2136, kuriame nurodo, situaciją šeimoje, motinos melą. Vaikas teigia, kad motina meluoja apie tėvą. Vaikas nori, kad greičiau baigtųsi tėvų skyrybos ir ji galėtų išsikelti gyventi su tėvu. Kaip matyti, buvo bendrauta su vaiku ir nepilnametė mergaitė pateikė savo nuomonę el. paštu, kurioje be kita ko buvo nurodyta, kad nepilnametė mergaitė paklausė tėčio (ieškovo) gal jau pateikta išvada dėl skyrybų, kurią ji norėtų paskaityti, ar viskas surašyta teisingai, taip pat nurodžiusi, kad norėjo paskaityti ar viską ką mama pasakė buvo tiesa. Šioje išvadoje buvo nustatyta, kad vaikui turi būti užtikrinama saugi, jų amžių ir poreikius atitinkanti aplinka. Vaiko akivaizdoje negalimi konfliktai, bet kokios formos smurtas. Vaikas neturi būti nuteikinėjamas vienas kito atžvilgiu, įtraukiamas į teisminius procesus. Vaiko atstovams rekomenduota mažinti tarpusavio priešiškumą, didinant pagarbą vienas kitam, bendradarbiavimą, užtikrinant vaiko poreikius ir interesus, teisę turėti abu tėvus, bei tėvų lygias teises ir pareigas rūpintis vaiku.

36. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024 m. sausio 17 d. išvada tiek 2024 m. vasario 26 d. anketa, pagrindžia jau nurodytas aplinkybes, kad proceso šalių santykiai yra įtempti, jos jokių klausimų negali išspręsti gera valia, tarpusavio susitarimu, tačiau tai savaime neįrodo ieškovo prašymo pagrįstumo ir aplinkybių, kad dėl atsakovės veiksmų ar elgesio ieškovui ir jų nepilnametei dukrai, jiems gyvenant kartu su atsakove, kiltų reali grėsmė turtiniams ar asmeniniams vaiko ar ieškovo teisėms interesams. Ieškovas, siekdamas įpareigojimo atsakovei gyventi skyrium nuo jo, nepateikė aktualių šiam klausimui nagrinėti, patikimų ir objektyvių duomenų apie tokį atsakovės elgesį ieškovo ar jų dukros atžvilgiu, kuris būtų pakankamu pagrindu taikyti išimtinę laikinąją apsaugos priemonę (CPK 178 straipsnis).

37. Pripažintina, kad vykstant tėvų skyrybų procesui, kuomet jų santykiai yra įtempti ir konfliktiški, vaikų emocinė būklė yra labai jautri ir pažeidžiama, tačiau vien tik aplinkybė, kad teisme yra sprendžiamas ginčas dėl šalių santuokos nutraukimo, šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo spręsti, jog šalių konfliktai ir tarpusavio santykiai yra tokio pobūdžio, kurie pateisintų tokios išskirtinės ir ypatingai varžančios laikinosios apsaugos priemonės taikymą atsakovės atžvilgiu. Nesant pateiktų duomenų, kad atsakovė savo veiksmais daro realią žalą ieškovo ir/ar nepilnamečio vaiko interesams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje proceso stadijoje nebuvo teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę gyventi skyriumi nuo ieškovo ir nepilnamečio jų vaiko.

38. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų tarp šalių. Bylos proceso stadijoje, kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, paprastai pirmosios instancijos teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kas geriausiai atitiktų tiek šalių, tiek nepilnamečių vaikų interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas vaikų gyvenamosios vietos nustatymui, taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus.

39. Pažymėtina tai, kad CPK nedraudžia šalims teikti naujus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat, pasikeitus faktinei situacijai, teikti prašymus dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo / panaikinimo (CPK 144 straipsnio 2 dalis, 148 straipsnis, 149 straipsnio 1 dalis). Taigi iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu bylos nagrinėjimo metu gali būti keliamas ir sprendžiamas klausimas dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo arba panaikinimo CPK nustatyta tvarka.

40. Įvertinęs visus kitus atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

41. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamos nutartys yra teisėtos ir pagrįstos, todėl paliekamos nepakeistos, o atskirieji skundai atmetami (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

ieškovo atskirųjų skundų netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 5 d. ir 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartis palikti nepakeistas.