Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Vido Stankevičiaus ir Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (suinteresuotas asmuo) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus žemėtvarkos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų T. J., V. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims A. R., V. K., V. G., T. J., M. K., J. K., L. P., Z. Z., S. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad N. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9 deš. žemės buvusiame (duomenys neskelbtini), atnaujinti terminą priimtam teismo sprendimui pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM. Pareiškėjai nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu nustatė, kad nepakanka esamų dokumentų atkurti nuosavybės teises į N. K. valdytą sklypą. Siūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kadangi pareiškėjai neturi galimybės įgyti nuosavybės teises, todėl kreipiasi į teismą su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pažymi, kad N. K. mirė 1949 m., o jo įpėdinis sūnus G. K. priėmė žemę. Mano, kad įrodymų pakanka juridiniam faktui įrodyti. Teismo pareiškėjai taip pat prašo atnaujinti terminą dokumentams Nacionalinei žemės tarnybai pateikti, kadangi tarnyba tik 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu galutinai nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymo dėl nuosavybės teisių įregistravimo. Mano, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM pareiškėjų prašymo patenkinimui prieštaravo. Nurodė, kad su pareiškimu nesutinka ir jį prašė atmesti. Pažymėjo, kad pareiškėjai pareiškime vadovaujasi prielaida, kad N. K. 2 ha paveldėjo iš savo tėvo, tačiau jokių duomenų apie žemės įsigijimą ar valdymą nepateikta. Pažymi, kad pareiškėjų pridedami dokumentai yra tik netiesioginiai įrodymai. Pieno gamintojų sąrašas, kuriuo remiasi pareiškėjai, neįrodo nuosavybės teisių. Analogiškai teismai yra pasisakę dėl šio įrodymo įsiteisėjusiais sprendimais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir nusprendė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad N. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9 deš. žemės buvusiame (duomenys neskelbtini). Juridinis faktas nustatytas, siekiant atkurti nuosavybės teises. Atnaujinti terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, pareiškėjams T. J., V. J. kreiptis ir pateikti prašymus, bei kitus dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į N. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 9 dešimtinių žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime.Teismas konstatavo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti dokumentai (II tomas, b. l. 12-13) įrodo pareiškėjos pareiškime išdėstytus argumentus (tuo pačiu paneigiant Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM motyvus, jog pareiškėjai vadovaujasi dokumentais nepagrįsta prielaida): t.y., kad N. K. turėjo 7 dešimtines, o dar 2 dešimtines paveldėjo iš savo tėvo, iš viso N. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos galėjo valdyti 9 dešimtines žemės. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjams atsakymas dėl ne visų dokumentų priimtas (kuris buvo apskųstas) tik 2013 m., o pareiškėjai nepraleido termino prašymui paduoti, tačiau buvo priimtas sprendimas jiems kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (kuo pareiškėjai ir pasinaudojo), teismas sprendė, kad yra pagrindas atnaujinti terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, pareiškėjams T. J., V. J. kreiptis ir pateikti prašymus, bei kitus dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į N. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 9 dešimtinių žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas – suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.Apeliantas nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, ko tiksliai pareiškimu prašė pareiškėja – o būtent nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad N. K. iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise žemę Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje.Pareiškėjai ir suinteresuotiems asmenims 1999-2000 metais Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko I. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, suteikiant neatlygintinai naujus žemės sklypus Vilniaus mieste. Vilniaus apygardos teismas 2007-02-15 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1212-40/2007 nustatė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-08-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, imperatyvių normų pažeidimus ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus pripažino negaliojančiais. Lietuvos apeliacinis teismas 2007-10-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-335/2007 nutarė Vilniaus apygardos teismo 2007-02-15 sprendimą palikti nepakeistą. Teismas turėjo atsižvelgti pareiškime suformuluotą formuluotę nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, o taip pat į teismų nustatytus prejudicinius faktus įsiteisėjusiuose sprendimuose kitose bylose, susijusiose su pareiškėja.Vilniaus apygardos teismas 2013-11-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1807-565/2013 konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) kaimas buvo 1920 m. išskirstytas į viensėdžius, ir niekada nepriklausė Vilniaus miesto teritorijai, o buvo Vilniaus rajone. Vilniaus apygardos administracinis teismas jau buvo nagrinėjęs panašią bylą pagal pareiškėjos T. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai dėl įpareigojimo atlikti (duomenys neskelbtini) kartografavimo darbus, ir 2012-06-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2121-121/2012 jos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-01-18 nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-119/2013 pažymėjo, kad byloje nėra pateikta pagrįstų įrodymų, leidžiančių daryti išvadas, kad (duomenys neskelbtini) kaimas buvo iki 1995-06-01 Vilniaus miesto teritorijoje.Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1000-647/2006 remiantis tais pačiais archyviniais dokumentais kaip ir šioje byloje buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. K. (N. K. sūnus) valdė 9 deš. žemės (9,28 ha) žemės iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus rajone. Šioje byloje dalyvavo ir pareiškėja, su pareiškimu nesutiko. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007-11-06 sprendimu minėtoje civilinėje byloje pareiškimą atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2008-02-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-119-56/2008 pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistu.Taigi, pareiškėja 2008 m. žinojo apie archyvinius duomenis dėl galimai N. K. valdytos 9 deš. žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus rajone.Pareiškėja su skundu ir turimais archyviniais dokumentais į Nacionalinę žemės tarnybą kreipėsi 2012-09-11. Tai patvirtina ir pareiškėja savo pareiškime. Teismas visiškai į tai neatsižvelgė, nenagrinėjo aplinkybių, kodėl pareiškėja tik po 4 metų kreipėsi į instituciją, kodėl iki tol nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų atnaujintas terminas kreiptis ir pateikti prašymus, bei kitus dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į N. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 9 dešimtinių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime.Pareiškėja T. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b.t. 2., b.l. 86). Ji nurodo, kad iš pateiktų Pareiškėjos dokumentų, galima nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad N. K. iki nacionalizacijos 1940 m. nuosavybės teisėmis valdė 9 deš. žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini) kaimas). Minėti apelianto teismo sprendimai yra neesminiai ir neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje.Pareiškėjos manymu, jos pateikti įrodymai patvirtina, kad N. K. iki nacionalizacijos 1940 m. nuosavybės teisėmis valdė 9 deš. žemės buvusiame (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą esantį Vilniaus rajone ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ((duomenys neskelbtini) kaime).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir termino atnaujinimo.Nagrinėjamu atveju pareiškėja pareiškė du reikalavimus - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad N. K. iki nacionalizacijos 1940 m. nuosavybės teise valdė 9 deš. žemės buvusiame (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį administracinį-teritorinį susiskirstymą esantį Vilniaus rajone ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ((duomenys neskelbtini) kaime) ir atnaujinti įstatymo nustatytą terminą „priimtam teismo sprendimui (nustatytam juridiniam faktui) pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008). Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).Nagrinėjamu atveju Pareiškėja grindžia pareiškimą prielaida, padaryta iš Riešės valsčiaus piliečių 1925 m. sąrašo, kuriame nurodoma, kad N. K. paveldėjo 2 ha žemės iš savo tėvo. Tačiau nepateikia jokių duomenų, kokiu pagrindu jis turėjo įgijęs 2 ha žemės, kur nurodyta žemė buvo, nepateikia jokių patvirtinančių dokumentų, kad tą žemę paveldėjo iš tėvo, neaišku nei kuo vardu buvo N. K. tėvas, nei kada gimė, mirė.Kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į pareiškime suformuluotą formuluotę nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, o taip pat į teismų nustatytus prejudicinius faktus įsiteisėjusiuose sprendimuose kitose bylose, susijusiose su pareiškėja.Aiškindamas proceso teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas ne kartą pažymėjo, kad pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t.y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos. Įsiteisėjusiame teismo sprendime padaryta išvada dėl įrodymų nepakankamumo ginčo dalyku esantiems faktams nustatyti neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims tą patį faktą įrodinėti kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2009; kt.).Vilniaus apygardos teismas 2013-11-12 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1807-565/2013 konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) kaimas buvo 1920 m. išskirstytas į viensėdžius, ir niekada nepriklausė Vilniaus miesto teritorijai, o buvo Vilniaus rajone. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad buvusios žemėvaldos iki nacionalizacijos buvimo vieta yra reikšminga sprendžiant, kokia tvarka pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bus taikoma atkuriant nuosavybės teises.Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos T. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai dėl įpareigojimo atlikti (duomenys neskelbtini) kartografavimo darbus, ir 2012-06-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2121-121/2012 jos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šioje byloje konstatuota, jog pareiškėja buvo viena iš pretendentų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko N. K. šiame kaime turėtus 7,63 ha. Pareiškėja savo reikalavimą grindė (duomenys neskelbtini) 1869 metų planu bei grafiniu priedu, kurių esmė yra ta, jog (duomenys neskelbtini) 1869 metų planas yra „uždėtas“ ant Vilniaus miesto ribų išsidėstymo plano 2005 metų ortofotografinio žemėlapio, iš kurio reikėtų daryti išvadą, jog kažkuri (duomenys neskelbtini) kaimo (viso 182 dešimtinės) ploto dalis patenka į Vilniaus miesto teritoriją. Teismas nurodė, jog pareiškėjos skundu yra prašoma kartografuoti visą (duomenys neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)) kaimą, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) kaimas iki 1995 m. birželio 1 d. buvo Vilniaus miesto teritorijoje (teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo 1869 metų planas „uždėtas“ ant 2005 metų Vilniaus miesto ribų plano), tačiau atsakovas į bylą pateikė įrodymus, kad nedidelė dalis (teigiama, jog apie 2 ha) (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimui priklausiusios žemės yra Vilniaus miesto teritorijoje, bet ši kaimo dalis Vilniaus miesto teritorijai priskirta po 1995 m. birželio 1 d., kas reiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimą į visą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimui priklaususią žemę reikia vykdyti pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kuriame rėžinio kaimo kartografavimas, nenumatytas, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Pabrėžė, jog daugumai buvusių savininkų įpėdinių (inter alia pareiškėjai) žemė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime grąžinta pagal VAVA 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintą (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone žemės reformos žemėtvarkos projektą. Jau vien dėl šios priežasties (duomenys neskelbtini) kaimo kartografavimas (ar jo ploto bei išorinių ribų nustatymas) yra betikslis ir jokių pasekmių pareiškėjai nesukeltų, net jei teismas tokį reikalavimą tenkintų. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2121-121/2012 taip pat pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) kaimas apskritai buvo rėžinis, tokio teiginio šio kaimo 1869 metų planas nepatvirtina, nes antroji žemės reforma buvo vykdoma 1922 metais ir vėliau (Atkūrimo įstatymo preambulė). Paaiškino, jog pareiškėjos minima Vilniaus RŽS komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų 2000 m. rugpjūčio 9 d. protokolu Nr. 69 nepriėmė sprendimo, kad (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis, jame ranka be jokio loginio ryšio su tekstu padarytas prierašas „rėžinis kaimas“ yra nepakankamas nuspręsti, kad buvo priimti kažkokie teisines pasekmes sukeliantys administraciniai sprendimai dėl (duomenys neskelbtini) kaip rėžinio kaimo. Tokiu įrodymu vien pagal pavadinimą negali būti ir 1997 metų Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) aukštesniosios žemės ūkio mokyklos kaimų, neišskirstytų į vienkiemius, žemės ribų nustatymo planas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog savininkų, turėjusių žemės (duomenys neskelbtini) kaime, žemės sklypai buvo kartografuoti. Kartografavime (žemės sklypų vietos bei ribų nustatyme) dalyvavę liudininkai savo parašais patvirtino, kad buvusių žemės savininkų valdyti žemės sklypai buvo vienkiemiuose. Remdamasis tuo teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė tinkamų įrodymų, jog ir N. K. priklausęs žemės sklypas buvo kartografuotas, bet skundu nereiškiamas reikalavimas jį kartografuoti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjos skundžiamas sprendimas, kuriuo atsisakyta kartografuoti neva rėžinį (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimą, iš esmės atitinka tokio pobūdžio administraciniams sprendimams keliamus reikalavimus, o reikalavimas įpareigoti atsakovus kartografuoti (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaimą yra nepagrįstas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-01-18 nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-119/2013 pažymėjo, kad pareiškėja byloje pateiktu skundu iš esmės siekia, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą ji gautų žemės Vilniaus mieste, o ne Vilniaus rajone ir taip būtų apginti jos galimai pažeisti interesai. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad 1997-05-14 buvo priimtas Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) žemės kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų žemės ribų natūroje atstatymo aktas, kuriame nurodyta, kad nėra išlikusios (duomenys neskelbtini) kaimo turėtos žemės planinės medžiagos, todėl kviestiniai asmenys, liudytojai apžiūrėjo ir nustatė buvusias žemės sklypų savininkų ribas. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-01-18 nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-119/2013 pažymėjo, kad byloje nėra pateikta pagrįstų įrodymų, leidžiančių daryti išvadas, kad (duomenys neskelbtini) kaimas buvo iki 1995-06-01 Vilniaus miesto teritorijoje. Taigi teismai minėtose sprendimuose nustatė prejudicinius faktus, kad (duomenys neskelbtini) kaimas buvo kartografuotas 1997 m., jo ribos ir buvusių savininkų žemėvaldos žinomos, o (duomenys neskelbtini) kaimas buvo ne Vilniaus miesto teritorijoje. Tokiu atveju, atsižvelgiant į minėtus įsiteisėjusius teismų sprendimus, nustatytus prejudicinius faktus, pareiškimas negali būti tenkinamas, nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti dokumentai (II tomas, b. l. 12-13) yra nepakankami, konstatuoti prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nes remiantis nurodytomis išnagrinėtomis bylomis, konstatuotina, jog visas (duomenys neskelbtini) kaimas kartografuotas, žinomos visos buvusios žemėvaldos, o pareiškėja nepateikia jokių įrodymų, kur galėtų būti minėtame kaime buvusi žemėvalda pagal jos suformuluotą pareiškimą. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, nustatančias juridinę reikšmę turinčių faktų įrodinėjimą ir neatsižvelgė į prejudicinius faktus anksčiau išnagrinėtose bylose, kuriose buvo nagrinėjamos susijusios aplinkybės su ginčo žeme, todėl priimtas sprendimas šiuo pagrindu yra naikintinas.

Dėl termino atnaujinimo

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 p. nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio įstatymo 17 str. nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas skundžiamu Sprendimu atnaujino terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, pareiškėjams T. J., V. J. kreiptis ir pateikti prašymus, bei kitus dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į N. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 9 dešimtinių žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime.Teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1000-647/2006 remiantis tais pačiais archyviniais dokumentais kaip ir šioje byloje buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. K. (N. K. sūnus) valdė 9 deš. žemės (9,28 ha) žemės iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus rajone. Šioje byloje dalyvavo ir pareiškėja, su pareiškimu nesutiko. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007-11-06 sprendimu minėtoje civilinėje byloje pareiškimą atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2008-02-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-119-56/2008 pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistu. Taigi, remiantis minėtomis bylomis, pareiškėja 2008 m. žinojo apie archyvinius duomenis dėl galimai N. K. valdytos 9 deš. žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus rajone.Pareiškėja su skundu ir turimais archyviniais dokumentais į Nacionalinę žemės tarnybą kreipėsi tik 2012-09-11. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėja tik po 4 metų kreipėsi į instituciją siekiant atkurti nuosavybės teises į N. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 9 dešimtinių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Kolegija, remdamasi šioje byloje bei pridėtose bylose pateiktais įrodymais, sprendžia, jog pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą be pateisinamų priežasčių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str., teismas

nusprendė:

patenkinti apelianto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus žemėtvarkos skyriaus apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą ir pareiškėjų T. J., V. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.