- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-05
- Bylos Nr.
- I2-3456-809/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05688-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024-09-24 sprendimą Nr. 24S215361 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjui, kuris nuo gimimo gyvena Lietuvoje, leidimą nuolat gyventi. Sprendimu jo išsiuntimas nebuvo išspręstas. Pareiškėjas yra asmuo be pilietybės ir pagal Konvenciją dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo (toliau – ir Konvencija) pareiškėjas turi teisę naudotis joje nustatytomis teisėmis. Atsaovas panaikino leidimą gyventi, tačiau neišprendė dėl jo statuso iš esmės, todėl pareiškėjas neteko galimybės pasinaudoti Konvencija. Pareiškėjas yra asmuo be pilietybės, tačiau neišsprendus klausimo dėl jo išsiuntimo, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, kuri atsakinga už užsieniečių išsiuntimą, negalės įvykdyti atskiro sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo. Tokiu būdu pareiškėjas atsidrūrė neapibrėžtoje padėtyje.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 128 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad užsieniečiui, kuris negali būti išsiųstas, yra išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjo teigimu, jam esant be pilietybės, Departamentas turėjo išduoti leidimą laikinai gyventi. Minėtais pagrindais buvo pažeistas Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnis.
Dėl grėsmės valstybės saugumui nurodo, kad jis turi teisę reikšti savo nuomonę apie Lietuvos ir užsienio vidaus politiką, todėl tai, kad pareiškėjo reiškiamas nepasitenkinimas Lietuva yra įvertinta, kaip grėsmė valstybės saugumui, pažeidžia EŽTK 9 straipsnį.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašo skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad Departamentas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui 2019-07-19 išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. LT7477272. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, asmens leidimas nuolat gyventi yra panaikinamas. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas po to, kai pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi
Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo (toliau – LNG tvarkos aprašas) 83 punktu, privalėjo patikrinti, ar nėra Įstatymo 54 straipsnyje numatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų.
Motyvuojamoji dalis
Departamentas atkreipia dėmesį, kad 1954-09-28 Konvencijos 2 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kiekvienas asmuo be pilietybės šaliai, kurioje jis atsiduria, turi įsipareigojimų, dėl kurių jis visų pirma privalo paisyti jos įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat priemonių, kurių imamasi viešajai tvarkai palaikyti, o 6 straipsnyje nurodoma, kad šioje Konvencijoje sąvoka „tomis pačiomis aplinkybėmis“ reiškia, kad asmuo be pilietybės turi įvykdyti visus reikalavimus (įskaitant reikalavimus dėl laikino buvimo ar gyvenimo šalyje trukmės ir sąlygų), kuriuos konkretus asmuo turėtų įvykdyti, kad galėtų naudotis atitinkama teise, jei jis nebūtų asmuo be pilietybės, išskyrus reikalavimus, kurių dėl jų pobūdžio asmuo be pilietybės negali įvykdyti. Taigi, Konvencija nenumato išlygų asmeniui be pilietybės elgtis kitaip, nei nustatyta šalies, kurioje jis atsiduria, įstatymuose. LNG tvarkos aprašo 37.1 punkte numatyta tvarka Migracijos departamentas išsiuntė paklausimą Valstybės saugumo departamentui (toliau – VSD), ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, nurodydamas, kad LNG tvarkos aprašo 7.22 papunktyje nurodytame klausimyne pareiškėjas pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pakeitimo, užpildė klausimyną, kuriame atsakydamas į klausimyno 10 klausimą (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų taip ar ne), asmuo pažymėjo „taip“, t. y. jis pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Atsakydamas į 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų Ukrainai ar Rusijos Federacijai), asmuo atsakė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir pakomentavo papildomai nurodydamas, kad „Krymas priklauso tautai, kuri gyvena Kryme.“ Migracijos departamentas 2024-09-17 gavo VSD raštą Nr. 18-8488, kuriame yra konstatuota, kad asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir asmens pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti laikomi aukščiau už Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei įstatymiškai saugomas vertybes. VSD turimais duomenimis, asmuo periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus, ypač, atsižvelgus į asmens atvirai reiškiamą palaikymą Rusijos agresyviai politikai.
Nurodo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas taip pat rėmėsi faktinių aplinkybių vertinimu. Nustatyta, kad pareiškėjas yra asmuo be pilietybės, gimęs Lietuvoje, nuo 1990 m. deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 1994 m. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, o vėliau leidimas būdavo nuolat keičiamas. Taip pat yra duomenų, kad pareiškėjas buvo įdarbintas Lietuvos Respublikoje, jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2022 m. jis yra pensininkas. Pareiškėjo sutuoktinė, kuri buvo Lietuvos pilietė, mirusi, Lietuvoje gyvena 3 iš 5 pareiškėjo suaugusių vaikų, kiti 2 deklaravo išvykimą į Izraelį. Buvo nustatyta, kad pareiškėjui 1997, 2000, 2009, 2019 ir 2022 m. buvo išduodamas asmens be pilietybės kelionės dokumentas, taip pat pareiškėjas, turėdamas leidimą nuolat gyventi, iš Lietuvos Respublikos vyko į Baltarusijos Respubliką ir atgal. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kaip ilgalaikius ir stiprius, tačiau taip pat pažymėjo, kad tas faktas, kad asmuo yra gimęs Lietuvoje ir visą gyvenimą gyveno Lietuvoje, taip pat nustatyti jo šeiminiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliečiais, grėsmės valstybės saugumui egzistavimo nepaneigia ir nesumažina, nustatyti ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais bei labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo užtikrinimas. Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui vertinama atsižvelgus į aplinkybes, susijusias su asmens pasaulėžiūra, patirtimis, taip pat įvertinus tikėtiną asmens elgesį ar asmeninę poziciją, nuostatas ateityje, t. y. vertinamos su asmeniu susijusios aplinkybės. Nustačius, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, jo ryšiai su Lietuvos Respublika šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Asmuo dėl ginčijamame sprendime aptartų priežasčių, vien savo fiziniu buvimu Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui tiek tuo atveju, kai jo pažinčių ir giminių ratas būtų Lietuvos Respublikoje, tiek tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje jis neturėtų jokių giminaičių ar draugų. Migracijos departamento vertinimu, asmens leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą.
Dėl teisės reikšti nuomonę nurodo, kad EŽTK 9 straipsnyje įtvirtina minties, sąžinės ir religijos laisvė, tačiau EŽTK 9 straipsnio 2 dalis numato ir šios laisvės apribojimą, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje jos saugumo interesams, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Pareiškėjo atžvilgiu ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus aplinkybių visetą, keliama grėsmė valstybės saugumui vertinama atsižvelgus į aplinkybes, susijusias su asmens pasaulėžiūra, patirtimis, taip pat įvertinus asmens elgesį. Pareiškėjo pozicija, kurią jis atskleidžia pasisakymais viešoje erdvėje, o taip pat pildant klausimyną ir apklausų metu Migracijos departamente, yra nukreipta prieš įstatymiškai saugomas ir Lietuvos Respublikos visuomenės puoselėjamas vertybes, tokias
kaip demokratija, nepriklausomybė, patriotizmas, tai, kad pareiškėjas aukština Sovietų Sąjungoje vyravusią santvarką, reiškia palaikymą Rusijos Federacijos vykdomiems tarptautiniams nusikaltimams ir agresyviai užsienio politikai. Ne atskiri pasisakymai, o nuoseklus pareiškėjo elgesys leido daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Dėl pareiškėjo neapibrėžtos teisinės padėties, be galimybės pasinaudoti Konvencijoje numatytomis teisėmis, galimybės pragyventi, išvykti į kitas užsienio valstybes nurodo, kad dėl ginčijamo sprendimo pareiškėjas nepatiria išvardytų apribojimų, nes pareiškėjo išsiuntimo klausimas ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas. Tai, kad buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, neužkerta pareiškėjui teisės kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturės leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, nedaro įtakos jo privataus ir šeimos gyvenimo gerbimui, būsto neliečiamybei ar susirašinėjimo slaptumui, todėl pareiškėjo tvirtinimas, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas EŽTK 8 straipsnis yra nepagrįstas.
Dėl pozicijos, kad pareiškėjas nebuvo iškviestas ir papildomai apklaustas nurodo, kad Departamentas yra apklausęs pareiškėją, taip pat pareiškėjas yra ir raštu užpildęs Migracijos departamento pateikiamą klausimyną. Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio
keliamos grėsmės valstybės saugumui. UTPĮ 4 straipsnio 6 dalyje ir 7 dalyje numatyta imperatyvi taisyklė
panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą papildomai neapklausęs pareiškėjo, jokių taisyklių nepažeidė.
Mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašo skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo Rusijos režimui palankios ir palaikančios pažiūros kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Tai, kad anksčiau pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad šioje situacijoje (Rusijos karinės agresijos Ukrainoje sąlygomis bei esant išreikštam aiškiam Pareiškėjo palankumui Rusijos režimui) leidimas nuolat gyventi pareiškėjui turėjo būti pratęstas automatiškai.
Pareiškėjo sąmoninga pozicija teisinant ne tik Rusijos (t. y. valstybės, kuri kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai) įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, bet ir neišprovokuotą karinę agresiją prieš Ukrainą, sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas, reikšdama palankumą Rusijos režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys Rusijos / Baltarusijos režimų jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis režimų jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
Atkreipia dėmesį, kad vertinant pareiškėjo išsakytus Rusijos režimui palankius įsitikinimus, darytina išvada, kad pareiškėjas, nemokėdamas lietuvių kalbos, visą laiką faktiškai gyvena Rusijos informaciniame lauke, formuojamame Rusijos Federacijos valdžios propagandinių naratyvų, nukreiptų prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tai pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui patvirtinimas.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024-09-24 sprendimo Nr. 24S215361 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui 2019-07-19 buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7477272 UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2024-07-19.
Pareiškėjas 2024-05-29 pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir užpildė Migracijos departamento klausimyną. Pildydamas Migracijos departamento klausimyną ir atsakydamas į klausimyno 10 klausimą (Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų taip ar ne), pažymėjo „taip“, t. y. jis pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Atsakydamas į 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų Ukrainai ar
Rusijos Federacijai), atsakė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir pakomentavo papildomai nurodydamas, kad „Krymas priklauso tautai, kuri gyvena Kryme“.
Migracijos departamentas 2024-09-17 gavo VSD raštą Nr. 18-8488, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad, pagal VSD pateiktą išvadą, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023-12-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (taip pat žr. 2024-01-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024-02-28 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (pvz., 2024-05-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024-06-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1804-968/2024 pažymėjo, jog leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo klausimas gali būti sprendžiamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 straipsnio 4, 5 dalys), darė išvadą, jog tokiu būdu yra nustatoma pareiga VSD pateikti išvadą dėl konkretaus užsieniečio grėsmės įvertinimo, kuri pagal savo esmę turi būti personalizuota, skirta tam individualiam atvejui.
Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006-10-18 sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-07-10 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021-09-01 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019-11-26 sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008-04-24 sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07).
Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018-04-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., 2023-04-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023, 2023-05-17 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023, 2023-06-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad į klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui, užsieniečio sąmoninga pozicija teisinant valstybės, kurios pilietis jis yra, įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (žr. 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024-06-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1804-968/2024 akcentavo, jog tikroji trečiosios šalies piliečio, gyvenusio Lietuvoje didžiąją gyvenimo dalį, pozicija dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (įskaitant Krymo priklausomybę) yra itin svarbus kriterijus, sprendžiant dėl tokio asmens keliamos grėsmės nacionaliniam valstybės saugumui, tačiau negali lemti automatinio realios ir pakankamai rimtos grėsmės valstybės saugumui konstatavimo. Tokiai grėsmei nustatyti reikalingas išsamus individualus kompleksinis asmenį charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo Lietuvoje trukmė, socialiniai, ekonominiai ryšiai ir kt.), įskaitant asmens buvusius ir esamus ryšius su kilmės valstybe (asmens eitos pareigos valstybės struktūrose, tęsiama aktyvi režimus palaikanti veikla, aplinkybė, ar asmuo vyksta į pilietybės valstybę, ir kt.).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, vadovavosi VSD išvada Nr. 18-8488, kurioje pateikta informacija apie pareiškėjo pritarimą Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje. Buvo nustatyta, kad šias savo pažiūras asmuo skleidžia ir viešai (dalijasi viešojoje erdvėje – savo socialinių tinklų paskyrose). Atliekant tikrinimą buvo nustatyta, kad asmuo viešai reiškia nepasitenkinimą Lietuvos Respublika ir jos visuomene, išaukštindamas Sovietų Sąjungoje vyravusią santvarką. Atlikus asmens socialinio tinklo „Facebook“ paskyros patikrinimą buvo pastebėta, kad minėtoje paskyroje keliamas turinys atspindi Rusijos propagandos naratyvą, pabrėžiama, kad Lietuvoje vyrauja rusofobija, ksenofobija, antisemitizmas. Paskyroje taip pat aptikti niekinantys pasisakymai apie Lietuvos Respublikos institucijų veiklą, pilietinės visuomenės mentalitetą, patriotizmą. Be to, siekiama sumenkinti Ukrainos gretose kariaujančių asmenų autoritetą, aukštinama Sovietų Sąjungoje vyravusi santvarka, viešinama sovietinė atributika. Taigi, buvo nustatyta, kad asmuo, išreikšdamas palaikymą Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, menkindamas Lietuvos valstybės ir joje gyvenančių piliečių autoritetą, pažeidžia įstatymiškai saugomas ir Lietuvos Respublikos visuomenės puoselėjamas vertybes, tokias kaip demokratija, nepriklausomybė, patriotizmas ir pan. VSD įvertino, kad asmens asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti laikomi aukščiau už Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei įstatymiškai saugomas vertybes. VSD taip pat nustatė, kad asmuo periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus, ypač, atsižvelgus į asmens atvirai reiškiamą palaikymą Rusijos agresyviai politikai.
Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, jog Migracijos departamentas Sprendimą priėmė tiek remdamasis VSD pateikta informacija, kurioje pateikiamas bendras situacijos vertinimas apie užsieniečius, teigiamai atsakiusius į Klausimyno 10 klausimą ir (arba), kurie atsakydami į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, siūlant Migracijos departamentui vertinti, kad jie taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai bei, kad tai rodo, jog užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, tiek VSD pateiktomis pareiškėją individualizuojančiomis išvadomis, kurios susijusios su išskirtinai pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui. Pažymėtina, kad VSD išvada Nr. 18-8488 yra pripažintina tinkama Įstatyme numatyta išvada dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Taigi Migracijos departamentui, priimančiam galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, kilo pareiga visapusiškai įvertinti individualią asmens situaciją ir priimti objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą.
Migracijos departamentas vadovavosi VSD Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, savo retorika, pažiūromis pritardamas Rusijos politikai, gali turėti ryšių tiek su Rusijos, tiek su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Rusijos valdžiai asmenį, išnaudoti žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados nepakeisti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjo pažiūros, įsitikinimai, kurie skleidžiami ir viešai, laikomi grėsme valstybės saugumui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Migracijos departamentas taip pat papildomai įvertino pareiškėjo situaciją, t. y. ryšius su Lietuvos Respublika – šeiminius, socialinius (gyvenamąją vietą – Lietuvoje, leidimas nuolat gyventi išduotas nuo 2019-07-19), ekonominius (pensinio amžiaus) bei kitas aplinkybes (valstybinės kalbos nemokėjimas).
Teismo vertinimu, tiek VSD surinkti duomenys, tiek papildomai įvertintos aplinkybės leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą. Surinkta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas, įsitikinimai, aktyvus lojalumas Rusijos politiniam režimui, gali būti laikomi aplinkybėmis, suponuojančiomis pareiškėjo pažeidžiamumą. Atitinkamai tokie pareiškėjo veiksmai objektyviai laikytini keliantys grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Todėl pareiškėjo teisinis statusas – jo gyvenimas leidimo nuolat gyventi pagrindu, negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Nors pareiškėjas skunde ir nurodo, kad jis yra pensinio amžiau, neturi priėjimo prie svarbių duomenų, dėl ko, pvz. jo verbavimas ar kiti veiksmai nėra aktualūs, savaime nereiškia, kad nėra tikimybės atsirasti realiems ryšiams su Rusijos ar Baltarusijos atitinkamomis valstybių tarnybomis. Papildomai pažymėtina, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Teismo vertinimu, tiek VSD surinkti ir aptarti įrodymai, tiek Departamento įvertintos aplinkybės sudarė įtikinamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo lojalumą Rusijos vykdomai politikai bei nebuvo paneigta prielaida apie pareiškėjo galimus ryšius su Rusijos, ar Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis.
Pažymėtina, kad nei Departamentas, nei teismas neneigia pareiškėjo teisės laisvai reikšti savo nuomonę, taip pat pareiškėjo gana tvirtų ir ilgalaikių socialinių ryšių su Lietuva, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teisė Lietuvoje gyventi išduoto leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu įgyjama tik tada, jeigu asmuo atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybės, kad pareiškėjui būdavo išduodami leidimai nuolat gyventi Lietuvoje, stiprūs socialiniai ryšiai (darbas, šeima), nereiškia, kad asmuo turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam visada bus išduotas leidimas nuolat gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje jo pageidaujamu teisiniu pagrindu, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte aiškiai įtvirtinta, kad asmeniui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje panaikinamas, jei jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Kaip matyti, ši teisės nuostata nenumato jokių išlygų, kada, nustačius normoje nurodytą pagrindą, leidimas negalėtų būti panaikintas. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kad pareiškėjo veiksmai atitinka realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023-09-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023). Taigi pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini įrodymų visumoje, kaip šiuo atveju ir buvo padaryta, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į byloje svarstomo valstybės saugumo klausimą.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Departamentui neišdavus leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas atsirado neapibrėžtoje padėtyje. Šiuo aspektu pritartina Departamento išvadai, kad nors pareiškėjas yra asmuo be pilietybės ir klausimas dėl jo išsiuntimo nebuvo sprendžiamas, tačiau leidimo nuolat gyventi Lietuvoje panaikinimas neužkerta pareiškėjui teisės kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir pareiškėjo galimybės turėti Konvencijos numatytas teises nėra paneigtos. Ginčijamu sprendimu, kaip minėta, nespręstas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl taip pat nėra pagrindo teigti, kad tai itin skausmingai paveiks pareiškėjo šeimos santykius.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2024-09-24 sprendimą Nr. 24S215361, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Migracijos departamento Sprendimas yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, o jame pareiškėjui taikytos priemonės yra proporcingos.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.