Kauno apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei Linai Kvaraciejienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo P. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

iš pateiktos darbo knygelės (el. b. l. 5–6) matyti, kad P. L., gimęs (duomenys neskelbtini) metais, 1971 m. rugpjūčio 16 d. priimtas dirbti Kauno raj. kinų direkcijoje kino mechaniko pareigoms, remiantis 1971 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu. 1973 m. vasario 22 d. atleistas iš užimamų pareigų pačiam prašant, remiantis 1673 m. vasario 21 d. įsakymu. VSDFV Kauno skyriaus atstovė posėdžio metu nurodė, kad neužskaito stažo, nes pensijų skyriaus specialistė, priėmusi dokumentus, įvertino pareiškėjo darbo knygelę, ir jai pasirodė, kad įrašas apie atleidimo datą yra taisytas. Tai būtent 22 diena. Kad pareiškėjas buvo pradėjęs dirbti 1971 metais yra tikėtina. 1973 m. vasario 21 d. įsakymo autentiškumas nebuvo vertinamas, bet čia nėra abejonių. 2019 m. vasario 28 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-14337 VSDFV Kauno skyrius informavo, kad į pareiškėjo stažą neįskaitytas laikotarpis nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d. Kauno rajono kinų direkcijoje, kadangi darbo knygelėje taisyta įrašo apie atleidimą iš darbo data (el. b. l. 7–9). 2018 m. spalio 8 d. raštu Nr. 24-2-2601 Kauno miesto savivaldybės administracijos archyvų skyrius informavo, kad patikrinus Kauno miesto kinofikacijos skyriaus perduotus dokumentus (asmens sąskaitų korteles, kadrų įsakymus) nustatyta, kad duomenų apie pareiškėjo darbą už laikotarpį nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d. minėtoje įmonėje nėra, todėl darbo stažo pažymos išduoti negali. Kauno rajono kinų direkcijos dokumentai archyvų skyriui saugojimui neperduoti (el. b. l. 10). 2018 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. A5-1951 Kauno rajono savivaldybės administracijos tarpžinybinis archyvas informavo, kad Kauno rajono kinų direkcijos dokumentų archyve nėra. Pateikti duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą laikotarpiu nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d. neturi pagrindo (el. b. l. 12). 2019 m. vasario 22 d. Kauno rajono (duomenys neskelbtini) kultūros centro pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d. dirbo Kauno rajono kinų direkcijoje. Jo darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini) kultūros namai (el. b. l. 13). VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad šiuo dokumentu vadovautis neturi teisinio pagrindo, nes jis neatitinka reikalavimų. Suinteresuotas asmuo pateikė Kauno rajono (duomenys neskelbtini) kultūros centro 2019 m. kovo 12 d. raštą Nr. RS-10, kuriame nurodyta, kad Kauno rajono (duomenys neskelbtini) kultūros centras nėra Kauno rajono kino direkcijos teisių ir pareigų perėmėjas ar dokumentų saugotojas, todėl jokių dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo darbą laikotarpiu nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d. pristatyti negali. Pareiškėjas nebuvo (duomenys neskelbtini) kultūros centro darbuotojas (el. b. l. 39). Suinteresuotas asmuo taip pat pateikė 2017 m. sausio 12 d. pareiškėjo prašymą dėl socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos skyrimo (el. b. l. 28–30). 2017 m. vasario 10 d. VSDFV Kauno skyrius sprendimu Nr. PE_SP1-2893 „Dėl valstybinės socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos skyrimo P. L.“ į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, skiriant valstybinio socialinio draudimo išankstinės senatvės pensiją neįskaitė laikotarpio nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d. Kauno rajono kino direkcijoje, kadangi asmens darbo knygelėje taisyta įrašo apie atleidimą iš darbo data (el. b. l. 31). Kauno rajono kino direkcija 1988 m. buvo reorganizuota į Kauno zonos kino ir video firmą „Film-servisas“, o pastarasis 1995 m. – į UAB „Kinesis“ (el. b. l. 32). 2017 m. UAB „Kinesis“ buvo iškelta bankroto byla, tačiau įmonės direktorė bankroto administratorei neperdavė jokių įmonės dokumentų, todėl bankroto administratorė negali pateikti prašomos informacijos (el. b. l. 38).

Liudytoja L. V. parodė, kad pareiškėją pažįsta, jis jos vaikystės draugas, įleisdavo į kiną žiūrėti (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, jis ten dirbo, anksti pradėjo dirbti. Ji buvo 13 metų ir eidavo į kiną su mama, su sese, kartais viena. Pareiškėjas kaip draugas pasakydavo, kuris filmas geresnis. Ji didžiuodavosi, kad pareiškėjas yra kino mechanikas. Jis dirbo 1971–1973 metais. Darė įspūdį tai, kad pareiškėjas toks jaunas, o jau kino mechanikas. Jis dar buvo vaikas, pavydėjo, kad jis jau dirbo.

Liudytojas A. Z. parodė, kad pareiškėją pažįsta, buvo kaimynai. Pareiškėjas dirbo kino mechaniku (duomenys neskelbtini). Žino, nes vaikščiojo į kinus, pareiškėjas nusivesdavo į operatinę, kur rodydavo kinus. Jam tuo metu buvo apie 7-10 metų, tai pareiškėjas buvo nepilnametis.

Liudytoja R. L. parodė, kad pažįsta pareiškėją, nes ji gyveno (duomenys neskelbtini), su pareiškėju buvo kaimynai. Jis labai nuo anksti dirbo, nes mokytis tingėjo. Po 8 klasių norėjo būti vairuotoju, bet buvo jaunas ir įstojo į profesinę mokyklą kino mechaniku ir po to pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), rodyti kino filmus. Džiaugėsi, kad jų draugas rodo kino filmus ir visi bent po kartą tikrai apsilankė. Ji buvo vyriausia iš visų, paskui pati pradėjo mokytis, studijuoti, todėl dažnai nesilankė, nes išvažiavo mokytis. Jis rodė filmus nuo 1971 metų, kol jam suėjo aštuoniolika metų, tai pora metų, paskui išėjo mokytis vairuotoju.

Suinteresuotas asmuo nurodė, kad nekyla abejonių dėl liudytojų parodymų, yra abejonių dėl konkrečios atleidimo datos, o jos liudytojai nepaliudijo.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas dirbo Kauno rajono kinų direkcijoje nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiais atvejais įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tačiau juridinę reikšmę turintį faktą teismas nustato tik tada, kai byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Teismas pažymi, kad byloje esantys įrodymai vertinami vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodinėjimo pareiga tenka šaliai (CPK 178 straipsnis). Šaliai, neįvykdžiusiai įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

Civiliniame procese įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-177-603/2018).

Nustatyta, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių jo darbo stažą nurodytu laikotarpiu.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo ginčija tik atleidimo iš darbo dieną, labiau tikėtina, kad duomenys apie pareiškėjo darbą darbo knygelėje nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d. yra teisingi. Teismo manymu, tai, kad, suinteresuoto asmens manymu, darbo knygelėje 22 diena yra taisyta nesudaro pagrindo teigti, kad diena yra klaidinga, tuo labiau, kad suinteresuotam asmeniui įsakymo, kuriuo remiantis padarytas įrašas, data – metai, mėnesis, diena (1973 m. vasario 21 d.) nekelia abejonių. Teismo manymu, yra logiška, kad įrašas galėjo būti atliktas būtent 1973 m. vasario 22 d. Teismas pažymi, kad vadovaujasi liudytojų parodymais (CPK 184 straipsnis).

Pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013). Atsižvelgiant į tai, jog siekiant nustatyti šio juridinio fakto buvimą ar nebuvimą, pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, ir pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, todėl vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, labiau tikėtina, kad pareiškėjas dirbo Kauno rajono kinų direkcijoje nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d. (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-119-264/2017).

Teismas pripažįsta, kad pareiškėjo pareiškimas pagrįstas, todėl tenkintinas, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas dirbo Kauno rajono kinų direkcijoje nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas įgytam darbo stažui, reikalingam valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, nustatyti bei jos dydžiui paskaičiuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 448 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas P. L., a. k. (duomenys neskelbtini) dirbo Kauno rajono kinų direkcijoje nuo 1971 m. rugpjūčio 16 d. iki 1973 m. vasario 22 d.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas įgytam darbo stažui, reikalingam valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, nustatyti bei jos dydžiui paskaičiuoti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.