Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.28.5.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7

2021 m. spalio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo UAB „G.“ direktoriaus N. B. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės R. O. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

P. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas P. K. priklausančiam turtui: keleiviniam automobiliui OPEL ASTRA STATION WAGON, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), techninio paso Nr. (duomenys neskelbtini), kuro tipas: dyzelinas, vidutinė rinkos vertė 2220 Eur; negyvenamajai patalpai – garažui (boksui), unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: asmeninė nuosavybė, daiktas: 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 2320 Eur; lėšoms, esančioms P. K., sąskaitose bankuose: (duomenys neskelbtini), banko kodas x; (duomenys neskelbtini), banko kodas x; (duomenys neskelbtini), banko kodas x, uždraudžiant disponuoti šiuo turtu, pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintinas.

Civilinės ieškovės UAB „G.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kaltinamojo P. K. gynėjo ir civilinės ieškovės UAB „G.“ atstovės prašymai dėl proceso išlaidų priteisimo atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. P. K. (toliau – ir P. K.) išteisintas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.501 straipsnio esminį reikalavimą (turėtų būti nuoroda į CK 1.137 straipsnio 3 dalį) – nepiktnaudžiauti savo teise ir civilines teises įgyvendinti tokiomis priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo nepažeistų ar nevaržytų kitų asmenų teisę ir įstatymų saugomus interesus ar nedarytų žalos kitiems asmenims arba neprieštarautų subjektinės teisės paskirčiai; taip pat, CK 6.501 straipsnio esminį reikalavimą – pasiimti atliktus pagerinimus, juos atskirti be žalos išsinuomotam daiktui, be jokio teisinio pagrindo savavališkai vykdė tariamą savo teisę į pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir jame esantį turtą, o būtent: 2017 m. rugpjūčio 31 d., 16 val., tyčia, aiškiai peržengdamas civilinių santykių ribas, kraustantis iš panaudos sutarties pagrindu naudoto pastato, adresu (duomenys neskelbtini), tam pasitelkdamas asmenis, nežinančius apie jo vykdomą savavaldžiavimą, bendrais veiksmais su šiais asmenimis stipriai savavališkai ir brutaliai apgadino patalpas minėtu adresu, išplėšiant langų stiklo paketus, nupjovus radiatorius, išpjovus vamzdžius iš sienų bei grindų, išardžius šildymo sistemą ir katilinės patalpą, nuo sienų nulupus kondicionierius, ištraukus elektros instaliacijos laidus, apdaužius pastato vidaus sienas, pirmame ir antrame pastato aukšte išgriovus židinius, apardžius pastogę, nuardžius lauko terasą ir pavėsinę, tokiu būdu, be jokio teisinio pagrindo savavališkai įgyvendino savo tariamą nuosavybės teisę į išvardytus daiktus, kurie yra neatskiriama minėto pastato dalis ir neginčytinai priklausantys parduotam turtui, tokiais savo veiksmais teisėtam minėto pastato savininkui – UAB „G.“ padarė didelės - 14 377, 20 Eur žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams, pasireiškusios tuo, jog dėl įgyto pastato suniokojimo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki jo atstatymo į pirminę pastato pirkimo dienai esančią padėtį (planuojamai 2019 m. rugsėjo 15 d.), UAB „G.“ prarado galimybę minėtu pastatu naudotis pagal jo paskirtį – kavinės veiklai organizuoti.

2. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį P. K. atžvilgiu, Kauno apylinkės teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog P. K. veiksmai buvo savavališki ir jų sukelti padariniai yra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymius. Teismo vertinimu, tarp UAB „G.“ ir P. K., veikusio UAB „K.“ vardu, susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie spręstini civilinio proceso tvarka ir kurių kriminalizavimas neatitinka ultima ratio principo. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo metu užfiksuotas veikiau normalus kraustymosi procesas, bet ne tyčiniai, brutalūs, savavališki veiksmai.

3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė R. O. (toliau – ir prokurorė) prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – P. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 100 MGL dydžio baudą; kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti; daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – keturis kompaktinius diskus, esančius byloje – palikti byloje; UAB „G.“ civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti jį atlyginti iš P. K.; civiliniam ieškiniui užtikrinti, P. K. turtą, į kurį laikinai apribota nuosavybės teisė, konfiskuoti.

3.1. Prokurorės skunde nurodoma, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai įvertinus įrodymus. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog tarp UAB „G.“ ir P. K., veikusio UAB „K.“ vardu, susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie spręstini civilinio proceso tvarka ir kurių kriminalizavimas neatitinka ultima ratio principo.

3.2. Skunde prokurorė pažymi, jog nagrinėjamu atveju išteisintasis P. K. buvo kaltinamas padaręs tyčinę nesunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis P. K. iš esmės pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, patvirtindamas, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d., 16 val. jis kraustėsi iš panaudos sutarties pagrindu UAB „K“ naudoto kavinei pastato, pasitelkdamas trečiuosius asmenis, nežinančius visų išsikraustymo aplinkybių, o šio kraustymosi metu jo nurodymu veikiant tretiesiems asmenims, taip pat, veikiant ir pačiam P. K., buvo išimti papildomi langų stiklo paketai, nupjauti radiatoriai, išpjauti vamzdžiai, išardyta šildymo sistema, nuo sienų nuimti kondicionieriai, ištraukti elektros instaliacijos laidai, pastato antrame aukšte išardytas židinys, nuardyta lauko terasa ir pavėsinė, išmontuotas lauko židinys (krosnis). Tačiau, P. K. teigimu, tokiais savo veiksmais jis tik realizavo savo teisę susirinkti ir išsivežti visą savo kilnojamąjį turtą, t. y. daiktus, kuriuos UAB „K“ įsigijo už savo lėšas pastato būklei pagerinti pastato naudojimosi laiku. Taip pat, P. K. nurodė, kad tokios žalos, kurią nurodo civilinis ieškovas UAB „G“, jis savo veiksmais nepadarė, nes, neneigdamas, kad savo veiksmais minėtą kavinės pastatą vis dėlto kažkiek apgadino, teigė, kad nepadarė tokios žalos, kurią nurodo UAB „G“, todėl nepripažįsta savo veiksmais padaręs didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas taip pat konstatavo, kad tarp UAB „G“ ir P. K., veikusio UAB „K“ vardu, susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie spręstini civilinio proceso tvarka ir kurių kriminalizavimas neatitinka ultima ratio principo. Be to, nuosprendyje konstatuota, kad žala patalpoms galėjo būti padaryta, tačiau ne tokios apimties, kaip nurodyta kaltinime, ir ne tokia, kuri sudarytų pagrindą išvadai, kad patalpos buvo stipriai brutaliai apgadintos.

3.3. Nesutikdama su skundžiamu nuosprendžiu, prokurorė skunde nurodo, jog baudžiamojoje byloje pateiktuose duomenyse aiškiai matomi visi pastato suniokojimo faktai ir žalos dydis. Be to, Kauno apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas nutartimis, kurios buvo priimtos nagrinėjant UAB „G“ atstovo skundus dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo nutraukimo, ikiteisminio tyrimo metu prokurorams konstatavus, kad tarp UAB „G“ ir P. K. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, buvo konstatuota priešinga išvada. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje tie patys patalpų apgadinimai, užfiksuoti antstolio R. S., įvertinti kaip patalpų suniokojimai, o P. K. veiksmai įvertinti kaip tyčiniai, aiškiai peržengiantys civilinių santykių ribas.

3.4. Skunde taip pat pažymima, kad 2017 m. rugpjūčio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole buvo užfiksuota UAB „G“ įsigytų patalpų būklė. Konstatuojant faktines aplinkybes, dalyvavo viena iš buvusių patalpų savininkų – L. B.. Jokių akivaizdžių turto sugadinimų, trūkumų antstolis neužfiksavo. Tuo tarpu 2017 m. rugsėjo 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, jog patalpos stipriai apgadintos, išplėšti stiklo paketai, nupjauti radiatoriai, išpjauti vamzdynai iš sienų bei grindų, išardyta šildymo sistema ir katilinės patalpa, ištraukti elektros instaliacijos laidai, apgadintos vidinės pastato sienos ir grindys, išgriautas židinys antrame aukšte, bandyta išardyti pastogė, nuardyta terasa su visu stogu, patalpos apkrautos kartoninėmis dėžėmis su įvairiais daiktais, lauke statybinis laužas, nupjauti vamzdžiai, sukrauti mediniai lauko baldai. Analogišką patalpų būklę patvirtina ir antstolio M. P. 2017 m. rugsėjo 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir jo priedai. Skunde neabejojama, kad tokia pastato būklė, kuri yra užfiksuota įvardijamuose dokumentuose, turi būti pripažinta kaip pastato suniokojimas, ko pasekoje naujajam pastato savininkui – UAB „G“, buvo padaryta žala. Skunde teigiama, kad tokie veiksmai kaip laidų išplėšimas; santechnikos vamzdžių išpjovimas, jų ištraukimas iš sienų ir grindų, paliekant ertmes, apdaužant sienas ir grindis; stiklo paketų iš langų išmontavimas, sugadinant ne tik lango konstrukcijas, bet ir pačius stiklo paketus; stacionariai įrengto židinio išmontavimas ir radiatorių nupjovimas, tuo suniokojant vietinę šildymo sistemą; stacionarios lauko pastogės, atramomis sujungtomis su pastato išorės sienomis ir stogu, išmontavimas, tuo apgadinant pastato išorės sienas ir stogo konstrukcijų dalį, yra nesuderinami su UAB „K“ turto pasiėmimu, nepadarant pastato konstrukcijoms žalos, o tokie veiksmai aiškiai peržengia civilinių santykių ribas, yra tyčiniai ir vertintini kaip nusikalstami. Tai, kad iki tiriamo įvykio minėtas pastatas buvo tvarkingas, patvirtina ir 2017 m. gegužės 5 d. nekilnojamojo turto - dviejų žemės sklypų su kavinės pastatu, ekspertizės aktas. Taip pat, pastato apgadinimai neužfiksuoti ir 2017 m. rugpjūčio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole.

3.5. Skunde taip pat teigiama, kad kavinės langai (stiklo paketai), šildymo sistema (radiatorius, katilas), vamzdžiai, elektros instaliacijos laidai, pastogė (ardoma stogo danga) yra laikomi nekilnojamo turto dalis, kurie užtikrina pastatą eksplotavimui. Specialistas A. G. taip pat nurodė, kad praktikoje panašaus pobūdžio veiksmų atlikimo kraustymosi metu nebuvo pasitaikę, tai būtų vertinama kaip turto vertės sumažėjimas. Tokie specialisto A. G. paaiškinimai paneigia P. K. teiginius, kad jis siekė išsinešti tik UAB „K“ priklausantį kilnojamąjį turtą, kadangi židinys, langų konstrukcijos, radiatoriai ir juos su šildymo katilu jungiantys vamzdžiai bei pastogė yra laikomi nekilnojamo turto dalis. Kita vertus, P. K. pripažino, jog kraustė ne vieną kavinę ir suprato, kad nekilnojamojo turto išsinešti iš pastato negali.

3.6. Skunde taip pat pažymima, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti UAB „G“ pateiktais dokumentais dėl pastato suniokojimu padarytos žalos. Tai, kad su tokiais žalos skaičiavimais nesutinka P. K., jo gynėjas, o tam pritarė ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, nesuponuoja išvados teigti, kad UAB „G“ nepatyrė nurodytos žalos (14 377,20 Eur). Tai, kad ši suma UAB „G“ buvo labai didelė, patvirtina ir bendrovės pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad minėta įmonė buvo ką tik įsteigta ir buvo priversta skolintis pinigų suniokoto pastato remonto darbams atlikti. Skunde taip pat pažymėta, jog pats P. K. neturėjo jokios teisės veikti UAB „K“ vardu, vykdant bendrovės iškraustymą iš patalpų. Nagrinėjamu atveju tarp UAB „x “ ir UAB „K“ buvo sudarytos Negyvenamųjų patalpų panaudos sutartys, kuriose numatyta, kad yra būtina atlikti remontus ir pagerinti patalpų būklę, investuoti lėšas. Būtent dėl šių priežasčių buvo pasirašyta panaudos, o ne nuomos sutartis. Tai reiškia, kad J. K., sudarydamas būtent panaudos sutartį su UAB „x“ atstovėmis, taip veikė žinodamas ir suprasdamas, kad UAB „K“ savo iniciatyva ir lėšomis remontuos, prižiūrės gautą pastatą, vykdys jo einamuosius remontus ir gerins pastato būklę, o tai darys kaip atlygį už panaudos pagrindu naudojamą turtą – pastatą kavinės veiklai. Be to, sutartimis UAB „K“ įsipareigojo, esant reikalui, vykdyti užimamų negyvenamųjų patalpų ir jų inžinerinių sistemų kapitalinį remontą.

3.7. Negyvenamųjų patalpų panaudos sutartys tarp UAB „X“ ir UAB „K“ buvo sudarytos 2012 m. liepos 25 d. ir 2014 m. vasario 24 d. Tačiau 2012 m. liepos 25 d. sutarties, neva UAB „K“ sudarytos su UAB „X“ akcininkėmis L. B. ir B. J., dalis „panaudos davėjas“ pasirašyta neįskaitomai, taip pat, nėra jokių sutartį pasirašančių asmenų duomenų. Atitinkamai 2014 m. vasario 24 d. Negyvenamųjų patalpų panaudos sutartyje panaudos davėjos nurodytos L. B. ir B. J., tačiau, kaip matyti iš antstolio R. S. parodymų, UAB „X“ sutarties sudarymo metu turėjo ir daugiau akcininkų. Tuo labiau, kad pats turtas nuo 2007 m. vasario 12 d. buvo įkeistas bankui, kuriam apie sudarytą panaudos sutartį pranešta nebuvo. Be to, minėtos sutartys taip pat nebuvo registruotos viešajame registre. Pasak skundo autorės, aplinkybės, jog bankui įkeisto turto panaudos faktas ir panaudos sutarties sąlygos su banku nebuvo suderintos, leidžia teigti, jog panaudos sutartys buvo neteisėtos. Atitinkamai ir UAB „G“ sužinoti apie šiuos - aiškiai abejotino teisėtumo sandorius, nebuvo jokios galimybės. Tokiu būdu, nepagrįsta teismo išvada, jog neva UAB „G“, įsigijus minėtą pastatą, CK 6.643 straipsnio pagrindu perėmė panaudos sutarčių teises ir pareigas, todėl P. K. 2017 m. rugpjūčio 31 d. teisėtai buvo minėtose patalpose, o tarp UAB „K“ atstovo P. K. ir UAB „G“ atstovų kilo turtinis ginčas, susijęs su išsikėlimu iš patalpų, kuris turi būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnyje nustatyta tvarka.

3.8. Skunde taip pat pažymima, kad P. K. kokiu nors įsakymu, nurodymu ar bendrovės pavedimu nebuvo pavesta atlikti remonto ar iškraustymo darbų. Tuo labiau, kad pats P. K. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad niekada nematė UAB „K“ turto, galimai esančio kavinėje, sąrašo. UAB „K“ pateiktame 2012 m. lapkričio 30 d. Medžiagų nurašymo akte yra nurodoma, kad įsigytos medžiagos panaudotos kavinės remontui (22 163,42 litų). Šiame sąraše dominuoja statybinės medžiagos ir trumpalaikis turtas. Kituose UAB „K“ finansiniuose dokumentuose nurodyta, kad UAB „K“ skirtingais laikotarpiais įsigijo tam tikras prekes (įskaitant 5 radiatorius, vamzdžius ir montavimo darbus). Tačiau tai, kad šios prekės būtų skirtos kavinei „X“, duomenų nėra. Taigi, pasak prokurorės, byloje neginčijamai nustatyta, kad aptariamuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad visos sąskaitose nurodytos prekės buvo skirtos minėtos kavinės remontui ar jos būklei pagerinti. Tai reiškia, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad P. K. turėjo teisę vykdyti iškraustymo darbus UAB „K“ vardu ir tuo labiau nesuponuoja, kad šiai bendrovei priklausė P. K. nurodytas turtas, buvęs kavinės „X“ patalpose, kurį jis ketino išsinešti.

3.9. Apibendrinant skundo argumentus, nurodoma, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. P. K., pasitelkęs nieko nežinančius asmenis, savavališkai, savo asmenine nuožiūra rinko ir išmontavo tuos daiktus bei objektus, kurie, jo asmenine nuomone, priklausė UAB „K“, t. y. veikė savavališkai, neteisėtai vykdydamas savo tariamą teisę, kuri jam, kaip UAB „K“ atstovui, niekada nebuvo suteikta. Taip pat ir tyrimui pateikti rašytiniai dokumentai nepatvirtina, kad UAB „K“ už savo lėšas pastate keitė stogą, įrengė naują šildymo sistemą, keitė langus, pirko ir montavo židinius, įsigijo šildytuvus, sumontavo radiatorius, įsigijo ir sumontavo kondicionierius. Tuo labiau, kad ir liudytojos B. J. ir L. B. patvirtino, kad UAB „K“ buvo perduotos naudotis kavinės veiklai pritaikytos patalpos, kuriose buvo radiatoriai, šildymo sistema, langai, atvestos dujos su dujiniu katilu, buvo šildytuvai, lauko pavėsinė, suolai, stalai. Nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad P. K. iš anksto žinojo, jog civilinio teisinio ginčo atveju UAB „K“ nepavyktų pagrįsti pretenzijas į tariamą savo turtą, todėl P. K. savavališkai, savo iniciatyva, nesuderinęs savo veiksmų su UAB „K“ direktoriumi ir jam žinomu nauju pastato savininku, 2017 m. rugpjūčio 31 d. aktyviai niokojo pastatą, savo tyčinius veiksmus prisidengdamas tariamu teisėtu išsikraustymu, dėl ko jo atžvilgiu turi būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

4. Civilinio ieškovo UAB „G“ direktorius N. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. išteisinamąjį nuosprendį ir P. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

4.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teigiant, kad nebuvo peržengtos civilinės teisės ribos, ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados, konstatuojant normalų kraustymosi procesą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Civilinio ieškovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju P. K. akivaizdžiai peržengė civilinės teisės ribas, suvokė savo neteisėtų veiksmų savavališką pobūdį ir akivaizdžiai norėjo tokių padarinių. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad šios baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo stadijoje Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi pasisakė, kad P. K. veiksmai aiškiai peržengia civilinių santykių ribas, yra tyčiniai ir turi būti vertinami baudžiamosios bylos kontekste. Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 16 d. nutartimi taip pat pasisakė, kad ikiteisminio tyrimo metu nevertintas savavališkas, brutalus turto atskyrimas nuo pagrindinio turto.

4.2. Nagrinėjamu atveju apie pastato būklę po išsikraustymo galima spręsti remiantis 2017 m. rugsėjo 4 d. antstolio faktinių aplinkybių protokolu, taip pat, antstolio duotais parodymais. Apie žalą padarytą patalpoms paliudijo ir liudytojas V. U.. Akivaizdu, kad teismas išvadą dėl to, kas yra normalus kraustymasis, padarė subjektyviai, nevertindamas byloje esančių įrodymų visumos, nepasisakydamas, kurie daiktai yra atskiriama pastato dalis, o kuri ne. Akivaizdu, kad kiekvieno stiklo paketo, kiekvieno metro vamzdžio būklės, kiekvienos skylės sienoje niekas nefiksavo, nes bendras vaizdas ir taip buvo matyti. Nors kai kurie vamzdžiai ir buvo su jungtimis ant galų, tačiau tai niekaip nekeičia pačios esmės, kadangi nagrinėjamu atveju buvo išardyta visa šildymo sistema, kuri buvo išvedžiota pastate, per pastato sienas padarant mechanines skyles, jas tvirtinant prie pastato konstrukcijų. Po tokių vamzdžių nulupimo visose sienose liko pažeidimai, skylės, o šildymo pastate nebuvo. Atitinkamai ir, išlupant stiklo paketus, buvo pažeistos pastato sienas ir pastatas iš esmės liko be sandarių langų. Plastikiniai stiklo paketai buvo nurodyti turto vertinimo ataskaitose ir buvo neatsiejama parduodamo turto dalis. Taip pat ir antro aukšto židinys su kapsule buvo sumontuotas stacionariai, lupant stacionariai sumontuotą židinį, buvo pažeistos pastato konstrukcijos, sienos. Tokių objektų išardymai neabejotinai pažeidžia pastato konstrukcijas, jo funkcionalumą ir daro žalą pastatui. Teismas taip pat nevertino tos aplinkybės, kad daiktus P. K. ėmė ne su tikslu juos panaudoti, o tokie jo veiksmai, kai ardomos neatskiriamos pastato dalys, neturint galimybės jų panaudoti, liudija apie aiškiai apibrėžtą tyčią, t. y. kad P. K. suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams ir šių padarinių norėjo. Tai, kad P. K. suvokė, kokius padarinius sukels šildymo sistemos išardymas, sienų apgadinimas patvirtina ir jo paties parodymai, susiję su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos licencijos išdavimu, nurodant, kad licencija neišduodama, jeigu patalpos nėra tvarkingos. Tokiu būdu, pasak skundo autoriaus, P. K. aiškiai suvokė, kad naujas nuomininkas negalės gauti licencijos ir pradėti savo darbo, o tai reiškia, kad UAB „G“ negalės naudoti kavinės pastato pagal jo tikslinę paskirtį.

4.3. Skunde taip pat akcentuojama, jog išteisinamajame nuosprendyje teismas nenurodė, kokiais byloje esančiai įrodymais buvo nustatyta, kad P. K. kraustėsi ir nešė UAB „K“ priklausančius daiktus. Pažymėtina, kad P. K. patvirtino, kad įmonė turėjo ne vieną kavinę, tačiau byloje nėra duomenų, jog įmonės įsigytos prekės (radiatoriai, vamzdžiai, montavimo darbai) būtų skirti būtent kavinei „X“. Negalima sutikti su teismo pozicija, kad normalus kraustymasis yra tada, kai buvęs nuomininkas ima ne sau priklausančius daiktus, išardo pagrindinę šildymo sistemą, išplėšia laidus, išpjauna santechnikos vamzdžius, juos ištraukia iš sienų ir grindų, apdaužo sienas ir grindis, paliekant jose ertmes, išmontuoja stiklo paketus, sugadinant ne tik lango konstrukcijas, bet ir pačius stiklo paketus, išmontuoja stacionariai įrengtą židinį ir nupjauna radiatorius, išmontuoja stacionarią lauko pastogę. Skunde teigiama, kad minėti veiksmai yra nesuderinami su UAB „K“ turto pasiėmimo sąžiningumu, protingu civilinių teisių įgyvendinimu.

4.4. Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo teiginiais, kad kaltinamajame akte yra miglotai nurodyti teisės aktai, kuriuose neva pažeidė P. K.. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla buvo perduota teisiamajam posėdžiui ir nebuvo nurodyta, jog kaltinamasis aktas turi kokių nors trūkumų. Be to, kaltinamajame akte aiškiai suformuoti teisės aktai, kurie buvo pažeisti, t. y. 3.501 straipsnis, taip pat, 6.501 straipsnis, pažeisti teisės aktai nurodyti ir nutartyje bylą perduoti teisiamam posėdžiui. Vertinant ginčo situaciją, pastatas buvo perduotas veikiantis pagal savo paskirtį. P. K., veikdamas nuomininko/panaudos gavėjo interesais, turėjo įstatymo pareigą saugoti, tinkamai rūpintis daiktu bei jį grąžinti ne blogesnės būklės. Tačiau po P. K. veiksmų kavinė prarado savo funkcinę paskirtį, kas reiškia, kad buvo padaryta didelė žala. P. K. tokios teisės neturėjo, ją įgyvendino itin agresyviai, brutaliai ir tyčia, t. y. net nelaukęs galutinės nurodytos išsikraustymo dienos, nesant pastato savininkų, tyčia pradėjo kraustymo darbus, plėšė ir lupo viską, ką galėjo, aiškiai suvokdamas, kad po tokių jo veiksmų patalpos negalės būti naudojamos pagal paskirtį.

5. Išteisintojo P. K. atsiliepime prašoma prokurorės ir civilinio ieškovo atstovo apeliacinius skundus atmesti; iš Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros P. K. naudai priteisti patirtas teisinės pagalbos išlaidas 1610 Eur; iš UAB „G“ P. K. naudai priteisti patirtas teisinės pagalbos išlaidas 1610 Eur. Atsiliepime išteisintasis nurodo, kad nagrinėjamu atveju jo veiksmuose nebuvo savavališkumo bei nesilaikymo įstatymų nustatytos tvarkos, o taip pat nebuvo ginčo dėl teisės bei didelės žalos požymių.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė ir civilinio ieškovo UAB „G“ atstovė advokatė pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti ir P. K. pripažinti kaltu pagal BK 294 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam bausmę. Išteisintasis P. K. ir jo gynėjas advokatas T. B. prašė prokurorės ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu civilinio ieškovo UAB „G“ atstovė advokatė E. V. prašė priteisti proceso išlaidas, susidariusias atstovaujant apeliacinės instancijos teisme.

Civilinio ieškovo UAB „G“ direktoriaus N. B. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės R. O. apeliaciniai skundai atmetami.

7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokurorės ir civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant galutinę žemesnės instancijos teismo padarytą išvadą dėl P. K. išteisinimo. Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, teigiant, kad nebuvo peržengtos civilinės teisės ribos, ir nuosprendyje padaryta teismo išvada, konstatuojant, kad apgadinimai atsirado dėl normalaus kraustymosi proceso, neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Pasak apeliantų, teismas įrodymus vertino atsietai, jų nesugretino, neatsižvelgė į jų turtinį, išskirtinę reikšmę suteikė bylos baigtimi suinteresuoto išteisintojo parodymams, nevertindamas byloje surinktų įrodymų visumos, ir todėl padarė klaidingas išvadas dėl P. K. nekaltumo.

8. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisėtu ir pagrįstu yra toks nuosprendis, kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Pagrįstomis laikytinos tos teismo išvados, kurios padarytos remiantis šiomis taisyklėmis įvertinus ir išanalizavus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

9. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-219-693/2017).

10. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, taip pat išanalizavusi skundžiamame nuosprendyje bei apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog aukščiau nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, o galutinė teismo išvada, kad P. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl jis negali būti pripažintas kaltu dėl šios veikos ir turi būti išteisintas BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, yra pagrįsta visapusiška ir išsamia surinktų įrodymų analize. Apylinkės teismo atliktas ir skundžiamame nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo apeliantai, neturi. Priešingai, išvados padarytos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nesuteikiant prioriteto nei vieniems byloje surinktiems duomenims, o nuosprendis atitinka jo turiniui BPK keliamus reikalavimus. Teismo nuosprendyje itin išsamiai išdėstyti argumentai dėl P. K. išteisinimo yra racionalūs, logiški, jų pakanka išteisinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apeliantų lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

11. P. K. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas dėl BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, kai jis buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d., 16 val., tyčia, aiškiai peržengdamas civilinių santykių ribas, kraustantis iš panaudos sutarties pagrindu naudoto pastato, adresu (duomenys neskelbtini), tam pasitelkdamas asmenis, nežinančius apie jo vykdomą savavaldžiavimą, bendrais veiksmais su šiais asmenimis stipriai savavališkai ir brutaliai apgadino patalpas, tokiu būdu, be jokio teisinio pagrindo savavališkai įgyvendino savo tariamą nuosavybės teisę į išvardytus daiktus, kurie yra neatskiriama minėto pastato dalis ir neginčytinai priklausantys parduotam turtui, tokiais savo veiksmais teisėtam minėto pastato savininkui – UAB „G“ padarė didelės - 14 377, 20 Eur žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams, pasireiškusios tuo, jog dėl įgyto pastato suniokojimo UAB „G“ prarado galimybę minėtu pastatu naudotis pagal jo paskirtį – kavinės veiklai organizuoti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje esantys duomenys neleidžia darytis vienareikšmiškos išvados nei dėl to, kad P. K. veikė nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, pažeisdamas CK 6.501 straipsnio reikalavimą pasiimti tik tuos daiktus, kurie gali būti atskirti be žalos naudojamam daiktui, ir be jokio teisinio pagrindo savavališkai tyčia vykdė savo tariamą nuosavybės teisę į pastate padarytus pagerinimus, nei dėl to, kad P. K. stipriai apgadino patalpas, t. y. išplėšė langų stiklo paketus, nupjovė radiatorius, išpjovė vamzdžius iš sienų bei grindų, išardė šildymo sistemą ir katilinės patalpą, nuo sienų nulupo kondicionierius, ištraukė elektros instaliacijos laidus, apdaužė pastato vidaus sienas, pirmame ir antrame pastato aukšte išgriovė židinius, apardė pastogę, nuardė lauko terasą ir pavėsinę. Taigi, apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas objektyvusis išteisintajam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymis – veiksmai, pažeidžiantys įstatymo nustatytą tvarką, taip pat, nenustatyti ir BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – didelė žala. Šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria ir skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija.

12. CK nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Civilinės teisės subjektas gali įgyvendinti savo teises bet kokiais įstatymu neuždraustais būdais, tačiau draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsiranda tik tada, kai savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Apie šių sąlygų buvimą sprendžiama atsižvelgiant į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Inkriminuojant savavaldžiavimą, būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia); turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti), agresyvus, baustinas ir pan.; privalomas baudžiamajai atsakomybei už savavaldžiavimą kilti objektyvusis požymis – veiksmai, pažeidžiantys įstatymų nustatytą tvarką (vykdyti tikrą ar tariamą teisę, paprastai, įmanoma tik veikimu); asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamo savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 1 dalies) požymius P. K. veiksmuose.

13. Kaip teisingai nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde, nekyla abejonių, kad būtent P. K., 2017 m. rugpjūčio 31 d., 16 val., kraustantis iš panaudos sutarties pagrindu naudoto pastato, pasitelkdamas kitus asmenis, siekė įgyvendinti CK 6.501 straipsnyje numatytą teisę – pasiimti atliktus pagerinimus, ir tokiu būdu apgadino panaudos sutarties pagrindu valdytą turtą -pastatą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien tik šių aplinkybių nepakanka, kad jo veiksmai galėtų būti įvertinti kaip nusikalstami BK 294 straipsnio prasme.

14. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme išteisintasis P. K., kurio parodymai itin svarbūs vertinant jo veiksmų subjektyvinę pusę, savo kaltę neigė, nurodė, kad 2012 m. su UAB „x“ akcininkėmis L. B. ir B. J. sutarė, jog UAB „K“ teiks maitinimo paslaugas kavinėje „x“. Išteisintasis pažymėjo, kad pastatas buvo apleistas, todėl su akcininkėmis susitarė, kad pakeis stogą ir sutvarkys pastatą pagal savo poreikius. Buvo pakeistas stogas, perdažytos sienos, renovuotas pirmo aukšto židinys, nušveistos bei perdažytos grindys, pakabinti šviestuvai, sukomplektuota virtuvės įranga. Pastate buvo įrengtas kombinuotas orinis - rekuperacinis šildymas, tačiau sistemą naudoti buvo brangu, todėl nusprendė po langais pakabinti radiatorius ir įrengti papildomą, silpnesnę, tačiau pigiau veikiančią šildymo sistemą. Vamzdžiai buvo pravesti tiesiog ant grindų, vienoje vietoje buvo pakišti po grindimis, apie vieno metro atstumu, kad apeitų įėjimo slenkstį, taip pat, vamzdžiai buvo vedami per sieną, išgręžiant skyles, tam, kad būtų nuvesti į kitą patalpą. Taip pat, pastate buvo senoviniai mediniai langai, kurių medinė nevarstoma dalis buvo įstatoma žiemai, o vasarai išimama. Tarp šių langų, kad pagerintų šilumos izoliaciją, P. K. sugalvojo įdėti stiklo paketą be rėmo. UAB „G“ atstovai prieš įsigyjant pastatą lankėsi kelis kartus, jis siūlė N. B. pirkti viską, kas yra viduje, tačiau pastarasis atsakė, kad jį domintų tik dalis daiktų, todėl sandoris neįvyko ir buvo susitarta dėl išsikraustymo laiko. P. K. ketino pasiimti visus daiktus – stalus, virtuvės įrangą, radiatorius. Pripažįsta, kad kraustymosi metu apdaužė sieną. P. K. taip pat paaiškino, kad patalpose buvo vienas kondicionierius, jis liko naujiesiems savininkams, taip pat, paliko pirmo aukšto židinį, o antrojo aukšto židinį išardė. Pastato nespėjo sutvarkyti, nes buvo išmestas iš pastato anksčiau nei buvo susitarę. Taigi, įvertinus tiek apeliacinių skundų argumentus, tiek P. K. parodymus dėl išsikraustymo aplinkybių, matyti, jog byloje ginčas iš esmės kilo dėl panaudos sutarties pagrindo naudoto pastato pagerinimo ir turto, kurio atskyrimas gali sukelti žalos negyvenamosioms patalpoms. Tokiu būdu, būtina nustatyti, ar P. K. turėjo teisę pasiimti atliktus pagerinimus ir ar juos galima atskirti be žalos panaudotos sutarties pagrindu naudotam pastatui.

15. Teik prokurorės, tiek civilinio ieškovo apeliaciniuose skunduose abejojama, ar P. K. kraustėsi ir nešė būtent UAB „K“ priklausančius daiktus. Teisėjų kolegija neabejoja, jog UAB „K“, panaudos sutarties pagrindu perėmęs valdyti UAB „X“ priklausantį turtą, šį turtą pagerino savo lėšomis. Nors ginčijamo turto būklė iki 2012 m. liepos 25 d. panaudos sutarties sudarymo ir UAB „K“ veiklos vykdymo pradžios nenustatyta, tačiau teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti, kad veiklos vykdymo metu UAB „K“ atliko patalpų pagerinimus. Kaip matyti iš 2012 m. liepos 25 d. ir 2014 m. vasario 24 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutarčių (3 t., b. l. 3-6, 6-7), jose numatyta, jog panaudos gavėjas turi teisę savo iniciatyva ir lėšomis, be atskiro derinimo su panaudos gavėju, išskyrus atvejus, kai panaudos gavėjas privalo gauti panaudos davėjo raštišką sutikimą dėl patalpų pagerinimo, susijusio su jų perplanavimu, rekonstravimu, pagerinti patalpų būklę, vykdyti jų einamąjį remontą, taip pat, numatyta ir CK 6.501 straipsnio 2 dalį atitinkanti panaudos gavėjo teisė padarytus be panaudos davėjo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos naudojamam daiktui ir jeigu panaudos davėjas nesutinka atlyginti jų vertės, pasiimti. Liudytojos UAB „x“ akcininkės L. B. ir B. J. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad panaudos sutartis buvo sudaryta siekiant, kad pastatas būtų prižiūrėtas, kadangi bėgo stogas ir buvo reikalinga visokiausių einamųjų darbu. Liudytoja L. B. paaiškino, kad P. K. atliko nemažai pastato pagerinimų – susidėjo savo radiatorius visoje salėje (išvedžiojo vamzdelius ir juos pasijungė nuo gamtinių dujų), perstatė židinį, iššveitė sienas, grindis, išgriovė vieną sienelę, virtuvėje darė patobulinimų, pakabino televizorius, atnaujino stogą, buvo nupirkti nauji staliukai, kėdės, taip pat, padarė naujus langus, lauke pastatė židinį su pavėsine. Liudytoja nesirūpino, kokius pagerinimus atlieka P. K., jie galėjo daryti ką norėjo. Liudytoja B. J. taip pat patvirtino, kad P. K. sudėjo antralangius, kuriuo galima bet kada išsiimti ir išsivežti. Taip pat, patvirtino, kad buvo padarytas šildymas su židiniu. Kai nusipirko nauji savininkai (UAB „G“), juos pristatė, sakė, kad susitartų dėl antralangių. Liudytojas M. B., apklaustas pirmosios instancijos teisimojo posėdžio metu, taip pat patvirtino, kad padėjo P. K. atlikti pastato pagerinimus – padėjo pastatyti pavėsinę, tvorą, grindis, taip pat, matė, kad buvo montuojami kondicionieriai. Liudytojas M. B. taip pat padėjo P. K. ir išsikraustyti, t. y. nuėmė radiatorius, išėmė stiklo paketus, išardė pavėsinę, išnešė daiktus į kiemą, o paskui perkrovė, taip pat, antrame aukšte ardė židinį, kurio karkasas buvo iš gipso kartono, o viduje kapsulė. Atitinkamai liudytojas S. J. taip pat parodė, kad jis statė židinį antrame aukšte, padėjo projektuoti terasą šalia kavinės. Statant židinį, P. K. atvežė kapsulę, liudytojas ją apipavidalino. Padarė taip, kad jei reikėtų, tai būtų galima nusikelti. Liudytoja I. S. taip pat paaiškino, kad kavinėje „x“ pradėjo dirbti dar pas pirmus šeimininkus, P. K. yra penktasis kavinės šeimininkas. Su laiku prakiuro stogas, pastatas buvo senas, medinis. Atėjus P. K., jis suremontavo stogą, sutvarkė langus (į rėmo vidų dėjo stiklo paketus), nupirko pečių ir sudėjo radiatorius, perdažė sienas, laikui bėgant, sutvarkė kavinės tvorą, padarė pakylą, stogelį ir lauko židinį, taip pat, atsivežė savo įrangą virtuvei, įrengė kondicionierių. Liudytojas M. S. taip pat patvirtino, kad kavinėje „x“ montavo šildymo sistemą, kabino radiatorius, pervedė vamzdžius, dirbo P. K. užsakymu. Vamzdžius vedžiojo ant sienų, nes į rąstą įleisti vamzdį yra sudėtinga, radiatoriai taip pat tvirtinasi su laikikliais prie rąsto. Į katilinę vedant vamzdžius, išgręžė skylę. Įvertinus minėtus liudytojų parodymus, neabejotina, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo teigti, jog ginčijamas turtas nepriklausė UAB „K“.

16. Byloje neginčijamai nustatyta ir tai, jog 2012 m. gruodžio 3 d. UAB „K“ direktoriaus J. K. įsakymu Nr. 2012-K183-1 padalinio vadovas - vadybininkas P. K. buvo paskirtas atsakingu už padalinio Kavinės užkandinės (adresu (duomenys neskelbtini)) veiklą, darbo organizavimą ir pavaldžių darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos, elektrosaugos reikalavimų vykdymą nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki Kavinės užkandinės veiklos pabaigos (3 t., b. l. 8). Tokiu būdu, išteisintasis P. K. neabejotinai turėjo įgaliojimus veikti kavinėje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, tame tarpe ir vykdyti išsikraustymą iš patalpų. Nors prokurorė taip pat abejoja, ar pateikti finansiniai dokumentai (medžiagų, prekių nurašymo aktas, sąskaitos faktūros) (3 t., b. l. 10-30), patvirtina, jog UAB „K“ skirtingais laikais įsigijo tam tikras prekes būtent kavinės, adresu(duomenys neskelbtini), Kaunas, pagerinimui, nes UAB „K“ valdė dar kelias kavines, tačiau sutikti su šiais skundo argumentais taip pat nėra pagrindo. Pažymėtina, kad medžiagų, prekių nurašymo akte nurodyta, jog trumpalaikis turtas, kurio bendra vertė 22 163,42 Lt, buvo panaudotos Kavinės – užkandinės ((duomenys neskelbtini)) remontui. Tuo labiau, kad turto priklausymo faktą bendrovei UAB „K“ bei atliktus pagerinimus nurodytoje kavinėje patvirtina ne tik faktiniai dokumentai, bet ir aukščiau aptarti liudytojų parodymai. Kaip jau minėta, pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti. Tokiu būdu, nustačius, kad panaudos sutarties pagrindu naudotame pastate UAB „K“ lėšomis buvo atlikti pagerinimai, turi būti sprendžiamas klausimas dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo ar galimybės atskirti pagerinimus be žalos.

17. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad savavaldžiavimas aprašytas kaip materialioji sudėtis (būtinas sudėties požymis yra ir padariniai), todėl, remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Išteisintasis P. K., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuojamo BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nepripažino, jog jis nupjovė radiatorius, išpjovė vamzdžius iš sienų grindų, kadangi, išteisintojo teigimu, visi vamzdžiai buvo paviršiniai; taip pat, neigė išardęs katilinės patalpą, kadangi buvo demontuota tik UAB „K“ užsakymu įrengta papildoma šildymo sistema; taip pat teigė, kad jokie elektros instaliacijos laidai nebuvo ištraukti, o pirmajame aukšte nebuvo išmontuotas ar sumontuotas židinys. Išteisintojo teigimu, kaltinimas toje dalyje, jog jis apardė pastogę, taip pat neatitinka tikrovės, kadangi ši patalpa nebuvo remontuota nuo 2012 m. Dėl pastato vidaus sienų apdaužymo, išteisintasis taip pat paaiškino, kad smulkūs apdailos pažeidimai galėjo atsirasti dėl natūralaus patalpų naudojimo. Išteisintajam neigiant savo kaltę, byloje esantys duomenys taip pat niekaip nepatvirtina, jog išteisintasis kavinės patalpose buvusius daiktus išmontavo suvokdamas tokių savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, tiesiogiai ar netiesiogiai siekdamas padaryti didelę žalą būtent naujajam pastato savininkui UAB „G“. P. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, jog pasiėmė tik pagerinimus, kuriuos galėjo atskirti be žalos naudotam pastatui, būdamas įsitikinęs, jog paimti daiktai priklauso UAB „K“, o naujasis pastato savininkas UAB „G“ atliktų pagerinimų įsigyti nenorėjo. Tai, kad P. K. civilinio ieškovo UAB „G“ atstovą N. B. informavo apie tai, kad UAB „K“ atliko pastato pagerinimus, patvirtino ir pats N. B., tačiau civilinio ieškovo atstovas nurodė, kad dėl to P. K. turėtų kreiptis į antstolį arba buvusius savininkus ir aiškintis šiuos dalykus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad P. K. buvo įsitikinęs, jog panaudos sutarčiai pasibaigus ir patalpų savininkui nesutikus atlyginti atliktų pagerinimų išlaidų, jis galėjo juos atskirti tiek, kiek nebus padaryta žala patalpoms. Liudytojai L. B., B. J. ir S. J. taip pat nurodė, kad dalis atliktų pagerinimų (papildomi langų paketai, židinio kapsulė), buvo įrengti taip, kad juos būtų galima bet kada išsiimti. Tokiu būdu, byloje nėra neginčijamų objektyvių duomenų, patvirtinančių P. K. veiksmuose buvusią tiesioginę ar netiesioginę tyčią padaryti didelę žalą.

18. Tuo labiau, kad ir kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad sprendžiant, ar tam tikri daiktai gali būti atskirti, t. y. fiziškai atidalyti kaip pakeičiamieji, svarbu vertinti pagal konkrečias įstatymų ar šalių sutarties nuostatas, kurios reglamentuoja daiktų ar jų dalių atskyrimo fizinio atidalijimo būdu sąlygas. Kilnojamieji daiktai, sumontuoti nekilnojamajam daiktui pagerinti, yra atskiriami pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatytas atidalijimo sąlygas. Ar daiktai yra kito daikto dalis, sprendžiama pagal tai, ar pagerinimų metu nepakeičiamasis ar pakeičiamasis daiktas tapo neatskiriama nekilnojamojo daikto dalimi. Tik tada jo negalima atidalyti, t. y. fiziškai atskirti be žalos daiktui. Sprendžiant dėl pagerinimų atidalijimo tokiu būdu gali turėti reikšmės, kokia žala daroma dėl daikto dalies atskyrimo, ar dėl to reikia atlikti daikto remontą ar pertvarkymą, ar atskirtas daiktas išsaugo savo savybes ir ar jis gali būti panaudotas kitur. Jeigu pagerinimų darymo metu kilnojamieji daiktai sujungiami į vieną daiktą, sistemą ar junginį, o po to sumontuojami į nekilnojamąjį daiktą, tai turi būti įvertinama, kad atskyrimo metu dėl atskirų komponentų atidalijimo gali būti daroma žala visai sistemai, kuri tarnauja nekilnojamajam daiktui (pvz., šildymo, vėdinimo, elektros, kanalizacijos, nuotekų šalinimo, melioravimo, apsaugos, signalizacijos ar kt.). Atskiri daiktai gali būti panaudoti pertvaroms, grindims, sienoms įrengti ar tvarkyti, o juos atidalijant nors ir įmanoma fiziškai atskirti, bet gali būti daroma žala tiek atskiriamajam, tiek atskirtajam daiktui.

19. Nagrinėjamu atveju P. K. pareikštame kaltinime nurodyta, jog patalpos stipriai savavališkai ir brutaliai buvo apgadintos tuo, jog 1) buvo išplėšti langų stiklo paketai; 2) nupjauti radiatoriai, išpjaunant vamzdžius iš sienų bei grindų, išardžius šildymo sistemą ir katilinės patalpą; 3) nuo sienų nulupti kondicionieriai; 4) ištraukti elektros instaliacijos laidai; 5) apdaužytos pastato vidinės sienos; 6) pirmame ir antrame pastato aukšte išgriauti židiniai; 7) apardyta pastogė; 8) nuardyta lauko terasa ir pavėsinė. Pažymėtina, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra užfiksuota, kokie konkrečiai elektros instaliacijos laidai ir iš kur ištraukti, be to, židinys pirmajame aukšte nebuvo išgriautas; duomenų, patvirtinančių tai, kad pastogę apardė P. K. ar jo pavedimu kiti asmenys, taip pat nėra. Jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog būtent P. K. apgadino elektros instaliacijos laidus, išgriovė židinį pirmajame aukšte, apardė pastogę taip pat nenurodyta ir apeliaciniuose skunduose, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Priešingai, iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančių nuotraukų (3 t., b. l. 36-40 ir kompaktinis diskas esantis prie protokolo) matyti, jog židinys pirmajame aukšte nėra išgriautas, jo apgadinimai neužfiksuoti, elektros instaliacijos laidų ištraukimas konstatuotas nustačius, jog buvo išardyti vamzdynai, jokių duomenų, apie palėpęs būklę iki P. K. išsikraustymo, dėl ko būtų galima konstatuoti, jog pastogė buvo apardyta, taip pat nėra. Iš prie 2017 m. rugpjūčio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pateiktų nuotraukų (3 t., b. l. 35, foto nuotraukos 57, 62) matyti, kad minėtos palėpės grindys taip pat yra apgadintos, kitų duomenų apie palėpės būklę iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. byloje nėra. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog kaltinimas šioje dalyje nepasitvirtino. Apylinkės teismas taip pat konstatavo, kad langų stiklo paketai buvo išimti ir sudėti į krūvas, radiatoriai nusukti nuo laikiklių, šildymo sistemos vamzdžiai atsukti ir sudėti į krūvas; išardyta tik ta šildymo sistema, kurią įrengė P. K.. Šioms išvadoms taip pat pritartina. Liudytojos L. B., B. J., I. S., taip pat ir išteisintasis P. K. nurodė, kad, norint, jog patalpoje būtų šilčiau, į senus medinius langus būdavo įdedamas stiklo paketas, kuris laikėsi senų langų viduje. Įvertinus byloje esančias foto nuotraukas (3 t., b. l. 36-40) taip pat akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju P. K. kraustydamasis siekė pasiimti ne nekilnojamo turto neatskiriamą dalį – pastato langus, bet tarp senų langų įmontuotus stiklo paketus, kurie neabejotinai gali būti atskirti be žalos seniesiems langams ir panaudoti kitose patalpose, jie savo individualių požymių neprarado. Iš esmės analogiškomis aplinkybėmis grindžiamas ir P. K. įrengtos šildymo sistemos atskyrimas nuo pastato – P. K. sumontavo šildymo sistemą, kuri buvo atskira nuo pastate buvusios senosios kolektorinės šildymo sistemos, patalpose pakabinti autonomiškai veikiantys radiatoriai, jie sujungti išorėje išvedžiotais vamzdžiais (kompaktinis diskas prie 2017 m. rugpjūčio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, 18, 27, 79 nuotraukos). Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad P. K. išardžius sumontuotus radiatorius, pastatas liko be jokios šildymo sistemos, tačiau P. K. teigiant priešingai ir byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie pastate likusią šildymo sistemą, visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai. Dėl antrajame aukšte išgriauto židinio taip pat pažymėtina, kad minėtas židinys buvo įrengtas dekoruojant atskirą kapsulę, o toks įrengimas, kaip nurodė ir specialistas A. G., gali sudaryti pagrindą židinio kapsulę laikyti kilnojamuoju daiktu. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų išvadomis, kad nurodytų patalpų pagerinimų negali atskirti be žalos patalpoms. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje tokie grąžintų patalpų trūkumai, kaip skylės sienose, sienų neperdažymas naujai, traktuojami kaip daikto naudojimo pagal paskirtį pasekmė ir tokie bei kitokie trūkumai, nemažinantys patalpų ekonominės vertės, jų funkcionalumo ir tolesnio daikto naudojimas pagal paskirtį galimybių, nelaikytini daikto pabloginimu CK 6.500 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2009, 2016 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2016).

20. Kaip jau minėta, kaltinimas P. K. buvo pareikštas ir dėl, jog jis nuardė lauko terasą ir pavėsinę, tačiau kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų pastatas (duomenys neskelbtini), turėjo vieną lauko terasą, o kita lauko terasa ir pavėsinė, taip pat ir lauko krosnis buvo pastatytos P. K.. Šie statiniai, kaip teisingai nurodoma ir atsiliepime į apeliacinius skundus, nebuvo inventorizuoti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Dėl šių statinių Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija surašė savavališkos statybos aktą ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius (5 t., b. l. 121). Tokiu būdu, lauko terasos ir pavėsinės išmontavimas buvo būtinas, vykdant savavališkos statybos padarinių pašalinimą.

21. Šioje byloje taip pat labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Pabrėžtina, kad BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicija yra pakankamai abstrakti, o pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti. Įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Pažymėtina ir tai, kad savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-528/2014 ir kt.).

22. Atitinkamai ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

23. Nors BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta didelė žala apima, bet neapsiriboja vien tik turtinės žalos atsiradimu, tačiau kaltinimas P. K. grindžiamas būtent didelės turtinės žalos padarymu, nurodant, kad teisėtam pastato savininkui UAB „G“ buvo padaryta didelė – 14 377,20 Eur žala teisėms ir teisėtiems interesams, pasireiškusia tuo, jog dėl įgyto pastato suniokojimo iki jo atstatymo UAB „G“ prarado galimybę minėtu pastatu naudotis. Pažymėtina, kad civiliniam ieškovui padaryta žala buvo nustatyta pagal UAB „G“ pateiktą patikslintą civilinį ieškinį (2 t., b. l. 24-49), iš kurio matyti, kad šildymo sistemos atstatymo darbai kainavo 6638,16 Eur, 2750 Eur sumokėta UAB „V“ už išgriautų sienų ir lauko terasos sutvarkymą; 1676,11 Eur sumokėta MB „M“ už sulaužytų langų sumontavimą; 300 Eur sumokėta UAB „E“ už apsaugos signalizacijos sistemos atstatymo darbą; 515,93 Eur sumokėta MB „M“ už sulaužytų langų sumontavimą; 847 Eur sumokėta antstoliui R. S. už faktinių aplinkybių konstatavimą; 1650 Eur negauto nuomos mokesčio. Nors prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad UAB „G“ buvo padaryta didelė turtinė žala dar ir dėl to, jog minėta įmonė buvo neseniai įsteigta, neturėjo pakankamai lėšų atstatymo darbams atlikti, dėl ko privalėjo skolintis iš kitų asmenų, tačiau minėtos aplinkybės dėl didelės žalos pagrįstumo P. K. nėra inkriminuotos, todėl aukštesnės instancijos teismas laiko, kad toks argumentas susijęs su didele žala, neapsiribojant vien tik turtinės žalos atsiradimu, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, taip pat, nebuvo tirtas ir pirmosios instancijos teisme. Be to, kaip seka iš kaltinimo bei patikslinto civilinio ieškinio, didelė žala buvo siejama su UAB „G“ negautomis pajamomis 1650 Eur bei išlaidomis antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą (847 Eur), tačiau akivaizdu, kad minėtos negautos pajamos bei proceso išlaidos nėra tiesioginė turtinė žala, padaryta apgadinant pastatą, o yra pelno siekiančios įmonės negautos pajamos bei proceso išlaidos ir nesudaro pagrindo teigti, kad tai yra žala BK 294 straipsnio 1 dalies prasme.

24. Apeliantai savo skunduose P. K. kaltę grindžia iš esmės antstolio R. S. parodymais ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, taip pat, specialisto A. G. parodymais, pažymint, kad dėl P. K. kaltės pastato būklė buvo pabloginta, dėl ko civilinis ieškovas minėtų patalpų negalėjo išnuomoti kavinės veiklai ir gauti pelno. Nors byloje kartu su civiliniu ieškiniu pateiktos ir sąskaitos faktūros, kuriose aprašyti atlikti darbai ir jų kainos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šių asmenų parodymai, kaip ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, niekaip nepatvirtina konkrečios UAB „G“ padarytos turtinės žalos dydžio. Baudžiamojoje byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kokia minėto pastato būklė buvo iki 2012 m. liepos 25 d. panaudos sutarties sudarymo. Nors antstolio 2017 m. rugsėjo 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad patalpose yra stipriai apgadintos, išplėšti stiklo paketai, išpjauti vamzdynai iš sienų ir grindų, išardyta šildymo sistema ir katilinės patalpa, ištraukti el. instaliacijos laidai, apgadintos vidinės pastato sienos bei grindys, išgriauti židiniai pirmame ir antrame aukšte, bandyta ardyti pastogė, nuardyta terasa su visu stogu, patalpos apkrautos kartoninėmis dėžėmis su įvairiais daiktais, lauke pilna statybinio laužo, nupjautų vamzdžių sukrauti mediniai lauko baldai (3 t., b. l. 36-40), tačiau, kaip jau minėta, dalis apgadinimų negali būti vertinami kaip atsiradę dėl P. K. savavaldžiavimo arba apskritai nenustatyti. Minėtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole apsiribojama vertinamojo pobūdžio teiginiais – patalpos stipriai apgadintos, nelyginant patalpų būklės iki panaudos sutarties sudarymo, netikrinant inžinerinių tinklų veikimo. Pats antstolis R. S. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis pardavinėjo konkrečiai tik pastatą – kavinę, esančią (duomenys neskelbtini), kaip visą nedalomą vienetą, nedetalizuojant konkrečiai jame esančių įrenginių ar įrangos (2 t., b. l. 61-63). Tuo tarpu kaltinime nurodyti daiktų ir inžinerinių tinklų vertė buvo nustatoma remiantis jų atkūrimo kaštais, pakeičiant daiktus naujais, nesiekiant nustatyti daiktų nusidėvėjimo. Akivaizdu, kad sąskaitos – faktūros, kuriomis grindžiamas patikslintas civilinis ieškinys, išrašytos remiantis 2017 m. rugsėjo mėnesio rinkos kainų lygiu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kai kurie pastato pagerinimo darbai buvo atlikti dar 2012 metais, nėra aišku, kodėl turto atkūrimo (įsigijimo) kaštai buvo vertinami, neatėmus trūkstamo turto galimo nusidėvėjimo vertės. Be to, nustačius trūkstamus daiktus, atsižvelgiant į jų kainų rinkoje skirtumus, nebuvo nustatinėjama, kokių medžiagų, kokybės ir vertės daiktai name buvo būtent turto perėjimo UAB „G“ metu. Teisėjų kolegija, sutikdama su išteisintojo nurodytais argumentais, pažymi, jog jokiais objektyviais įrodymais nėra pagrįstos kaltinime nurodytų daiktų – židinio pirmame aukšte ir elektros instaliacijos sugadinimas. Pagrįstų abejonių kelia ir sąskaitose faktūrose nurodyti atlikti darbai, pvz. UAB „V“ numatyta griovimo darbų kaina 230 Eur, GKP sienos, lubos, pertvarkos trinkelės 1450 Eur, tačiau neaišku, kokiais P. K. veiksmais savavldžiaujant buvo padaryta minėta žala. Teisiamojo posėdžio metu P. K. nurodė, jog gipso kartono plokščių pastate nebuvo, o sąskaitoje – faktūroje nurodyti darbai yra papildomi, naujiesiems pastato savininkams siekiant pritaikyti pastatą savo poreikiams. Taip pat nurodo, kad signalizacija veikė kitą dieną po jų išsikraustymo, todėl signalizacijos atstatymo darbai taip pat nepagrįstai įtraukti į civilinį ieškinį. Teisiamojo posėdžio metu P. K. taip pat patvirtino, kad kavinėje buvo įrengtas kondicionierius, už kurį sumokėjo 100 Eur, jo įrengimo darbai – 250 Eur, tuo tarpu UAB „G“ pateiktoje sąskaitoje faktūroje kondicionieriaus kaina nurodyta – 460 Eur. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamą turtą – stiklo paketus, radiatorius, kondicionierių, P. K. paliko naujiesiems savininkams, tačiau šie daiktai buvo pakeisti naujais. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis vien aptartais duomenimis, nėra objektyvaus pagrindo pripažinti kaltinime nurodyto didelės turtinės žalos dydžio. Esant byloje tokioms nepašalintoms abejonėms dėl turtinės žalos dydžio, o nesant objektyvių didelę žalą civiliniam ieškovui patvirtinančių duomenų, negalima daryti išvados dėl būtinojo savavaldžiavimo požymio – didelės žalos padarymo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog P. K. tyčiniais veiksmais buvo padaryta būtent didelė žala. Pats P. K. pripažįsta, jog tam tik apgadinimai galėjo atsirasti, tačiau jų atstatymas negalėjo siekti kaltinime nurodytos sumos. Tai reiškia, kad aptariami P. K. veiksmai neįgavo nusikalstamai veikai, numatytai BK 294 straipsnyje, būdingų požymių. Priešingai nei teigia apeliantai, faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti kategoriškos išvados apie tai, kad P. K. savavališkais veiksmais būtų padaręs didelę žalą. Taigi, nenustačius būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio – didelės žalos, baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį negali būti sprendžiamas. Aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjant civilinio ieškovo skundus, ikiteisminio tyrimo subjektai padarė priešingas išvadas, nesudaro pagrindo teigti, kad P. K. yra kaltas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Akivaizdu, kad ankstesni ikiteisminio tyrimo subjektų sprendimai dėl ikiteisminio tyrimo krypties nepaneigia P. K. nekaltumo, nes jose buvo analizuojami tuo metu ikiteisminio tyrimo byloje buvę duomenys ir kilę klausimai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar nepradėjimo.

25. Pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams, pažymėtina, jog P. K. pripažino, jog kraustymosi metu galėjo būti apgadintos sienos, kad išardžius židinį antrame aukšte buvo reikalinga atlikti papildomus tvarkymo darbus, tačiau minėtų darbų vertė negali būti laikoma didele žala civiliniam ieškovui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išteisintojo P. K. veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, kad juos būtų galima vertinti baudžiamąja prasme. Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę išteisintojo ir civilinio ieškovo konflikto prigimtį, todėl manytina, kad tikslus UAB „G“ padarytos žalos dydžio nustatymas ir tuo pačiu efektyvus civilinio ieškovo teisių ir teisėtų interesų gynimas šiuo atveju gali būti įrodinėjamas ir civilinės teisės priemonėmis.

26. Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą, ne kartą konstatuota, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių (aptariamu atveju dėl turto panaudos), paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas. Teisėjų kolegijos nuomone, duomenų, kad išteisintasis P. K. būtų sąmoningai apsunkinęs kitų asmenų pažeistų teisių gynimą ar atkūrimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis, šioje baudžiamojoje byloje nėra, todėl įvertinus visumą aukščiau paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas visus byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, nuosprendyje nurodė teisingus ir pagrįstus P. K. išteisinimo motyvus, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų

27. Išteisintasis atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad valstybinis kaltintojas bylą prieš P. K. pradėjo nepagrįstai, veiką kaltinamajame akte kvalifikavo neteisingai, o civilinis ieškovas piktnaudžiavo teise, inicijuodamas baudžiamąjį persekiojimą ir nepasinaudodamas civilinio proceso teiktomis priemonėmis, todėl jam turi būti atlygintos visos bylinėjimosi išlaidos – 2170 Eur teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 1050 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Bylinėjimosi išlaidas prašoma priteisti iš abiejų apeliantų. Pažymėtina, kad proceso išlaidų klausimas pirmosios instancijos teisme buvo išspręstas ir P. K. prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo buvo atmestas, išteisintasis apeliacinio skundo nepateikė, todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjamas, todėl sprendžiamas klausimas tik dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme.

28. Nors BPK 106 straipsnyje, reglamentuojančiame advokato darbo apmokėjimą, nėra nustatyta, kaip asmeniui apmokamos turėtos išlaidos advokato paslaugoms, kai šis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra išteisinamas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, 2AT-7-6-303/2021), remiantis Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio atitikties Konstitucijai“, kuriuo pripažinta, kad Baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat nustatyta, kad BPK 106 straipsnyje (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) yra Konstitucijai prieštaraujanti teisės spraga, o įstatymų leidėjas naujo teisinio reguliavimo aktualiu šiai bylai aspektu dar nėra nustatęs, sprendžiant konkrečioje byloje išteisintojo patirtų advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Konstitucijos nuostatomis (6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu) bei pagal analogiją BPK 105 straipsnio 5 dalimi. Tokiu būdu, išteisintojo apeliacinės instancijos teisme turėtos išlaidos advokato pagal apmokėti priteistinos iš valstybės.

29. Civilinės ieškovės UAB „G“ atstovė advokatė E. V. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat pateikė prašymą priteisti iš P. K. 1000 Eur dydžio proceso išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.

30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019 ir kt.)

31. Pažymėtina, kad, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, P. K. įgyja išteisintojo statusą. BPK 106 straipsnyje nėra įtvirtinta galimybė išieškoti iš išteisintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas. Toks išieškojimas galimas tik tuomet, jei kaltinamas asmuo galutiniu teismo sprendimu pripažįstamas kaltu. Todėl nėra teisinio pagrindo priteisti iš išteisintojo P. K. civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės R. O. ir civilinio ieškovo UAB „G“ atstovo direktoriaus N. B. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti P. K. iš valstybės 1050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt Eur) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.