- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-07
- Bylos Nr.
- 2S-1426-390/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-02943-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Atsakovas
- A. A.
- Ieškovas
- L. A.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-235-470/2015 pagal ieškovės L. A. ieškinį atsakovui A. A. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė L. A. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui A. A. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir 24 907,32 Eur skolos priteisimo. Reikalavimo įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas 24 907,32 Eur sumai, kadangi atsakovas be ieškovės žinios iššvaistė jų šeimos lėšas, grąžinti pinigų atsakovas neketina, suma yra didelė, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus nebeįmanoma įvykdyti teismo sprendimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 26 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo atsakovui A. A. priklausančias pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose, 24 907,32 Eur sumai, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškove, mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas.
Teismas nurodė, kad vienas iš ieškovės reikalavimų yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma yra didelė (24 907,32 Eur), ji gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl visa tai vertino kaip grėsmės ieškovės turtiniams interesams buvimą ir konstatavo būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, norint pašalinti tokios grėsmės buvimą bei išvengti galimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos. Teismas laikė, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas A. A. atskiruoju skundu (civilinės bylos dalis Nr. 2-235-470/2015, b. l. 14–20) prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį panaikinti. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kadangi teismas nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Apelianto teigimu, didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Teigiama, kad ieškovė turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Ieškovė savo reikalavimą dėl lėšų išvaistymo grindžia tuo, jog ji kas mėnesį penkis metus (nuo 2009 m. iki 2014 m. pabaigos) internetiniu banko pavedimu į savo sutuoktinio A. A. banko sąskaitą pervesdavo numatytą pinigų sumą (vidutiniškai apie 1 280 Lt), kuri, pasak ieškovės, žodine sutarties forma, turėjo būti skirta ieškovės buto pirkimui. Ieškovė savo kaltinimui pagrįsti į teismo posėdį buvo pakvietusi liudytojus, kurie neva patvirtino, jog tokia sutartis buvo sudaryta. Tačiau atsakovas niekada nėra girdėjęs apie jokią sutartį, nei žodine, nei kita forma sudaryta, kuri neva turėjo aptarti buto pirkimą ieškovei. Sutinka, kad ieškovė kas mėnesį pervesdavo tam tikrą pinigų sumą atsakovui, ji dirbo Jungtinėje Karalystėje, atsakovas tuo metu gyveno Lietuvoje su judviejų sūnumi N. Kadangi atsakovas vienas negalėjo pilnai pasirūpinti bei išlaikyti savęs ir ieškovės sūnaus, todėl ieškovės siųsti pinigai būtent ir buvo skirti jos šeimos išlaikymui. Kadangi pinigai buvo naudojami šeimos pragyvenimui, šeimos narys naudodamas tokias lėšas minėtu tikslu, jų negalėjo iššvaistyti. Ieškovė teismui nėra pateikusi jokio įrodymo, kad šeimos pinigai buvo švaistomi. Be to, fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų (penki tūkstančiai litų) sudaromi paprasta rašytine forma, o įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Jokia sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta ir vienintelis ieškovės argumentas, patvirtinantis šią neva egzistavusią sutartį yra liudytojų parodymai, kurie nagrinėjamame ginče neturi jokios teisinės reikšmės. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neišanalizavo ar asmuo, reikalaujantis šių priemonių taikymo, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, taip pat nevertino ar yra grėsmė.
Teismas nesilaikė pareigos išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Pritaikius laikinąją apsaugos priemonę - areštą atsakovui priklausančioms piniginėms lėšoms, buvo apribotos atsakovo nuosavybės teisės, tuo pačiu apribotos ir trečiųjų asmenų prievolinės teisės atsakovo atžvilgiu. Atsakovas neturi jam nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo būsto, tačiau turi prievolinę pareigą mokėti mokesčius už gyvenamąjį būstą, taip pat turi kiekvieną mėnesį savo ir ieškovės vieninteliam sūnui, gyvenančiam kartu su atsakovu, teikti 150 Eur dydžio paramą. Tiek atsakovo, tiek trečiųjų asmenų teisės yra apribotos, kas prieštarauja CK 3.3. straipsnio 1 dalyje įtvirtinam prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principui, taip pat ekonomiškumo, teisingumo principams bei teismo pareigai išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą.
Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta nesilaikant CPK 147 straipsnio 1 dalies reikalavimo išspręsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių per ne vėliau kaip tris darbo dienas, kadangi nutartis turėjo būti priimta ne vėliau kaip iki 2015-02-23, tačiau buvo priimta tik 2015-03-26.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė L. A. (civilinės bylos dalis Nr. 2-235-470/2015, b. l. 29–31) prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, jog Alytaus rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas. Teismas, parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi ekonomiškumo principu, atsižvelgė į tai, jog vienas iš ieškovės reikalavimų yra turtinio pobūdžio. Dėl šių priežasčių Alytaus rajono apylinkės teismas pagrįstai nutarė taikyti areštą atsakovui priklausančioms lėšoms, esančioms jo atsiskaitomosiose sąskaitose, pareikšto reikalavimo sumai. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendė šalių ginčo ir neturėjo pareigos vertinti byloje surinktų įrodymų, todėl atsakovo argumentai, kad teismas privalėjo visapusiškai ir objektyviai vertinti byloje surinktus įrodymus, yra visiškai nepagrįsti. Atsakovo teiginiai, kad Alytaus rajono apylinkės teismas apribojo vienintelį jo turtą - pinigines lėšas ir jis nebegali išlaikyti sūnaus N. A., šiuo atveju yra teisiškai nereikšmingi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises. Šiuo atveju asmens teisių varžymo laipsnis iš esmės priklauso nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir masto, taip pat nuo su konkrečiu asmeniu susijusių aplinkybių. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-235-470/2015 taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku, jos nepažeidžia ekonomiškumo principo ir šalių interesų pusiausvyros, o jas panaikinus galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Dėl tos priežasties Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartis paliktina nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Taigi prašymo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų, t. y. pirma įsitikinama, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis priemonėmis.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėjamoje byloje, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus ir pagrindus, nepažeidė proporcingumo principo, dėl ko buvo priimtas pagrįstas procesinis sprendimas.
Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 24 907,32 Eur sumą, kurią ieškovė atsakovui pervedė laikotarpiais 2009–2011 m. į Ūkio banko sąskaitą ir 2011–2013 m. į DNB banko sąskaitą, ieškinį grindžia banko sąskaitų išrašais. Teismas, įvertinęs ieškinio faktinį pagrindą ir jį pagrindžiančius įrodymus, sprendžia, kad prima facie doktrinos požiūriu ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
Atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino ar yra grėsmė, kad galimai palankus ieškovei teismo spendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė turi įrodyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime turto nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Nagrinėjamu atveju atsakovas jokio nekilnojamojo turto neturi, todėl buvo areštuotos atsakovui priklausančios lėšos banko sąskaitoje reikalavimo ribose. Esant nustatytoms aplinkybėms laikytina, kad būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, šiuo atveju egzistuoja.
Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama ne tik reali grėsmė, bet ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams ir jų tikslingumas bei ekonomiškumas. Atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, jog teismas nesilaikė pareigos išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyros. Atsakovas su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų apie atsakovo prievoles tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka šalių interesų pusiausvyros principą ir laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias CPK nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 145 straipsnį konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir paprastai tik siekiant užtikrinti būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus priimto teismo sprendimo vykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti materialinio reikalavimo esmę ir būti susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu. Šiuo konkrečiu atveju laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo. Tokia yra susiformavusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančių procesinių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika („Teismų praktika“ Nr. 34, 2011 m., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio mėn. 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2).
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2015 m. kovo 26 d. nutartį, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl ko nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.