Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d. ir 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Konfiskuoti nuteistojo G. A. 600 Lt, gauti pardavus nukentėjusiajai R. D. priklausiusius juvelyrinius dirbinius.

Tenkintas visiškai nukentėjusiosios R. D. civilinis ieškinys ir iš nuteistojo G. A. priteista 650 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo G. A. priteista 7602,84 Lt Valstybinei ligonių kasai, atstovaujamai Šiaulių teritorinės ligonių kasos, už nukentėjusiesiems V. R. ir A. A. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 8 d., apie 16 val., išgertuvių metu, būdamas R. D. bute, esančiame Telšiuose, (duomenys neskelbtini), pagrobė R. D. priklausančius auksinius juvelyrinius dirbinius: grandinėlę su kryželio formos pakabuku 500 Lt vertės, grandinėlę su delfino formos pakabuku 350 Lt vertės, smulkaus pynimo grandinėlę 200 Lt vertės, moterišką žiedą „M“ raidės formos 350 Lt vertės, rinkių formos auskarų porą 300 Lt vertės, auskarų su akute ir grandinėle porą 150 Lt vertės, tinklelio formos auskarų porą 200 Lt vertės, iš viso pagrobė svetimo turto už 2050 Lt.

Be to, G. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 28 d., apie 20.15 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Telšiuose, prie (duomenys neskelbtini) namo, dėl asmeninių paskatų, tyčia suduodamas peiliu vieną smūgį V. R. į pilvą, padarė jam durtinę–pjautinę pilvo priekinės sienos kairės pusės kiauryminę žaizdą su skersinės žarnos ir jos pasaito bei didžiosios taukinės kišenės, ir pilvaplėvės užpakalinės sienos pažeidimais, lydimą atitinkamų kraujosruvų apie sužalojimus, ir pasaituose bei kraujo išsiliejimo į pilvaplėvės ertmę, ir dėl kiauryminių pilvo ertmės sužalojimų, tame tarpe ir dėl skersinės žarnos pažeidimo, sunkiai sutrikdė V. R. sveikatą.

Be to, G. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 28 d., apie 21.30 val., prie „(duomenys neskelbtini)“ pastato, esančio Telšiuose, (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, sutuoktinei A. A. tyčia suduodamas kumščiu nemažiau kaip du smūgius į galvą, jai padarė poodines kraujosruvas apie akis, lydimas galvos smegenų sukrėtimo su kraujo išsiliejimais po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų momeninių skilčių, ir tuo nesunkiai sutrikdė A. A. sveikatą.

Be to, G. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 28 d., apie 22 val., veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, įsibraudamas į R. R. priklausantį automobilį „Mercedes Benz 308“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį Telšiuose, (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), sugadindamas automobilio saugiklių dėžę su laidais ir taip bandydamas automobilį užvesti, pasikėsino jį pagrobti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas daromą nusikalstamą veiką pastebėjusių asmenų.

Apeliantas savo skundu neigia kaltinimą pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. ir pažymi, kad pats nukentėjusysis pripažino, jog automobilį buvo palikęs atrakinęs be priežiūros, todėl automobilio užvedimo spynelę galėjo sugadinti bet kuris kitas asmuo. Nurodo, kad iš jo nebuvo paimti jokie įrankiai, kuriais būtų galėjęs išardyti spynelę, per visą laiką nebuvo nustatytas jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos bendrininkas.

Taip pat skunde apeliantas akcentuoja, kad jis prisipažino visiškai dėl R. D. aukso dirbinių vagystės, tik neprisipažino pavogęs kai kuriuos jam inkriminuojamus aukso dirbinius. Pasak apelianto, jei konkretūs dirbiniai dėžutėje buvo, tai turėjo būti teismui pateikti dokumentai, rodantys tų aukso dirbinių kilmę, vertę, kitu atveju, pateiktas 650 Lt civilinis ieškinys turi būti sumažintas ir sušvelninta paskirta bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo G. A. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. A. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, atitinkamai pagal BK 135 str. 1 d., BK 138 str. 2 d. 3 p., BK 178 str. 1 d., BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu tik iš dalies ir mano, jog jis nepagrįstai buvo apkaltintas pasikėsinimu pagrobti automobilį pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., tačiau savo kaltės dėl BK 135 str. 1 d., BK 138 str. 2 d. 3 p. ir BK 178 str. 1 d. numatytų nusikaltimų įvykdymo iš esmės neginčija, keldamas klausimą tik dėl pagrobtų aukso dirbinių kilmės, vertės ir byloje pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo, kartu prašydamas sušvelninti už visus nusikaltimus jam paskirtas bausmes. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Iš apeliacinio skundo turinio, nuteistojo G. A. teisiamajame posėdyje duotų parodymų ir paaiškinimų (2 t., 146–147 b. l.) matyti, kad apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų daugelio faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių. Apeliantas neneigia, kad tyčia peiliu dūrė vieną sykį nukentėjusiajam V. R. į pilvą ir taip pastarąjį sužalojo, sunkiai sutrikdydamas jo sveikatą. Nuteistasis G. A. neneigia ir to, kad savo sutuoktinei nukentėjusiajai A. A. kumščiu smūgiavo keletą kartų į galvą, taip sužalodamas pastarąją ir nesunkiai sutrikdydamas jos sveikatą. Todėl analizuoti minėtas aplinkybes šioje nutartyje dar sykį nėra pagrindo. Tiesa, dviprasmiškai nuteistasis G. A. komentuoja jo įvykdytą ir jam inkriminuotą svetimo, nukentėjusiajai R. D. priklausančio, turto vagystę, iš vienos pusės teigdamas, kad savo kaltę dėl vagystės pagal BK 178 str. 1 d. pripažįsta visiškai, kita vertus, nurodo, jog nepripažįsta pagrobęs kai kuriuos jam inkriminuotus aukso dirbinius. Be to, keldamas įvairias versijas, G. A. skundu tikina, jog jis nenorėjo pagrobti nukentėjusiajam R. R. priklausančio automobilio ,,Mercedes Benz 308“, valstybinis nr. (duomenys neskelbtini) tačiau neneigia, kad į automobilį buvo įsibrovęs. Visgi byloje surinkti ir ištirti įrodymai paneigia nelogiškas nuteistojo versijas ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo kaltės padarius visas skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Dėl R. D. juvelyrinių dirbinių vagystės pagal BK 178 str. 1 d.

Jau minėta, kad nuteistasis G. A. iš esmės prisipažino vagystės būdu pagrobęs nukentėjusiajai R. D. priklausančius auksinius juvelyrinius dirbinius, tačiau savo skunde apeliantas kelia klausimą, ar tikrai jis pagrobė tiek ir tokių juvelyrinių dirbinių, kurie jam inkriminuoti skundžiamu nuosprendžiu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad G. A. nuteistas už tokių auksinių juvelyrinių dirbinių vagystę: grandinėlės su kryželio formos pakabuku (vertė 500 Lt); grandinėlės su delfino formos pakabuku (vertė 350 Lt); smulkaus pynimo grandinėlės (vertė 200 Lt); moteriško žiedo „M“ raidės formos (vertė 350 Lt); rinkių formos auskarų poros (vertė 300 Lt); poros auskarų su akute ir grandinėle (vertė 150 Lt); tinklelio formos poros auskarų (vertė 200 Lt). Šiuo atveju būtina pažymėti, kad apeliaciniame skunde G. A. net neįvardijo, kokie juvelyriniai dirbinai, jo manymu, jam yra inkriminuoti nepagrįstai. Teisiamajame posėdyje apeliantas pripažino, kad pagrobė dvi auksines grandinėles, auskarus ir žiedus – dvi grandinėles su pakabukais nunešė ir užstatė lombarde, o kitką turtėjo su savimi, vėliau atidavė (2 t., 146 b. l.). Jau minėta, kad G. A. nuteistas už trijų auksinių grandinėlių (dvi iš jų su pakabukais), vieno auksinio žiedo ir trijų porų auksinių auskarų vagystę. Iš anksčiau aptartų nuteistojo parodymų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, ką jis prisipažįsta pagrobęs ir ką neigia pagrobęs. Kita vertus, apeliantas ir pats teisiamajame posėdyje negalėjo aiškiai apibūdinti pagrobtų juvelyrinių dirbinių, teigdamas: ,,Nepamenu, kokie buvo pakabukai...“, ir pan. Tokius nuteistojo teiginius pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekį sumenkinti savo kaltės mąstą ir išvengti griežtesnės atsakomybės.

Nukentėjusioji R. D. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, pateikdama policijai pareiškimą dėl vagystės, aiškiai įvardijo iš jos pagrobtus juvelyrinius dirbinius ir šios pozicijos laikėsi viso baudžiamojo proceso metu. Priešingai nei G. A. parodymai, nukentėjusiosios R. D. parodymai kolegijai nekelia abejonių, nes juos patvirtina liudytojų V. D., D. T. parodymai (2 t, 148–149 b. l.), kiti objektyvios kilmės įrodymai, kurių turinys aiškiai atskleistas skundžiamame nuosprendyje ir kurie vienareikšmiškai patvirtina, jog dvi iš R. D. pagrobtas auksines grandinėles su pakabukais G. A. dar tą pačią dieną (2012 m. balandžio 8 d.) užstatė lombarde, nuteistais pasiliko vieną porą iš R. D. pagrobtų tinklelio formos auskarų ir auksinį žiedą su ,,M“ raide, kuriuos pats atidavė nukentėjusiajai. Formaliai G. A. pripažįsta tik tų juvelyrinių dirbinių vagystę, kurie buvo surasti užstatyti lombarde, parduoti nenustatytam asmeniui ir grąžinti R. D.. Tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, kad nuo pat pradžių G. A. dėl savo įvykdytos vagystės neprisipažino, kėlė įvairias versijas, kaltę mėgino versti kitiems asmenims. Kada nukentėjusioji R. D., liudytojai V. D. ir D. T. dėl vagystės įtarė G. A., pastarasis iš viso neigė pagrobęs juvelyrinius dirbinius, tačiau nustačius, kad dalį pagrobtų juvelyrinių dirbinių lombarde savo vardu užstatė ne kas kitas, o apeliantas, nuteistasis prisipažino pagrobęs dvi auksines grandinėles su pakabumais, o dėl kitų juvelyrinių dirbinių kaltę mėgino versti liudytojui D. T., kuris vagystės metu taip pat buvo nukentėjusiosios R. D. namuose ir kartu su G. A., V. D. gėrė alkoholinius gėrimus. Tačiau ir pastaroji versija nepasitvirtino – paveiktas D. T., V. D. įkalbinėjimų, G. A. jiems prisipažino pavogęs, pardavęs ir kitus juvelyrinius dirbinius, kurie (viena pora tinklelio formos auskarų ir auksinis žiedas su ,,M“ raide) taip pat buvo grąžinti R. D. (1 t. 17; 18–33 b. l.). Kolegija, įvertinusi visumą aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų, pažymi, kad juvelyrinių dirbinių pagrobimas, kurį apeliantas pripažįsta, ir atkurta paskesnė įvykių raida sudaro vientisą jo veiksmų grandinę – pagrobė svetimą turtą, jį realizavo, iš pradžių neigė įvykdęs vagystę, o vėliau prisipažino pagrobęs tik tą turtą, kuris kitų asmenų, tarp jų ir nukentėjusiosios, pastangomis buvo surastas ir grąžintas R. D.. Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo laikyti G. A. parodymus, kad jis nepavogė kai kurių juvelyrinių dirbinių, išskirtinai teisingais ir netikėti nuosekliais ir vienodais nukentėjusiosios R. D. parodymais.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad G. A. pirmosios instancijos teismas pagrįstai inkriminavo visų juvelyrinių dirbinių, paminėtų skundžiamame nuosprendyje, vagystę ir keisti nuosprendį šioje dalyje apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d.

Nuteistasis nei teisiamajame posėdyje, nei apeliaciniu skundu, neigdamas savo kaltę dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį, jokių logiškų argumentų nenurodė teigdamas, jog ,,Tuo metu man taip ,,švietė“ (2 t., 147 b. l.). Pasak apelianto, jis su nenustatytu asmeniu ėjo link namų, įlindo į automobilį ir jame sėdėjo, atvažiavo kitas automobilis, jis iššoko iš automobilio ir tuo kitu automobiliu atvažiavę asmenys jį sulaikė. G. A. deklaratyviai neigia savo kaltę, kolegijos nuomone, aiškiai mėgindamas išvengti atsakomybės dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisingais laikė ir rėmėsi liudytojo M. P. parodymais (2 t., 170–171 b. l.), nes šis liudytojas betarpiškai matė, kaip į kaimyno J. P. (1 t., 155–156 b. l.) naudojamą automobilį ,,Mercedes Benz“ su būda, priklausantį R. R. (1 t., 153 b. l.; 2 t., 148 b. l.) įlipo du asmenys, iš kurių vienas buvo G. A., o kitas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas. Apie matytas aplinkybes liudytojas M. P. telefonu pranešė liudytojams R. R. ir J. B., jie teisiamajame posėdyje patvirtino M. P. atpasakotas aplinkybes, todėl laikyti jas neatitinkančiomis tikrovės nėra pagrindo (2 t., 149 b. l.). M. P. tvirtino atpažinęs G. A., kaip tą asmenį, kuris sėdėjo automobilyje prie vairo ir kažką darė po vairu, kilstelėjo galvą, pasižiūrėjo į jį ir vėl pasilenkė. Pasak liudytojo M. P., priėjus vienas iš automobilyje sėdėjusių vyrų pabėgo, o kitas – apeliantas, buvo sulaikytas netoli automobilio esančiuose krūmuose, apie įvykį pranešta policijai.

Tai, kad G. A. kėsinosi pagrobti svetimą automobilį, patvirtina ne tik liudytojų R. R., J. B., M. P. vienodi parodymai ir neginčijamai nustatytas faktas, kurio neneigia nei apeliantas, kad nuteistasis į automobilį „Mercedes Benz 308“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tikrai buvo įlipęs, bet ir kiti objektyvios kilmės įrodymai – įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota automobilio „Mercedes Benz 308“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išdraskyta saugiklių dėžė, esanti po vairu, iš užvedimo spynelės kyšantys laidai, sulaužytų vidaus apdailos detalių dalys ant automobilio grindų (1 t., 147–152 b. l.). Nors G. A. neigia norėjęs pagrobti svetimą automobilį, tačiau aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, nustatytos faktinės aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina objektyviosios ir subjektyviosios nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., pusės požymius apelianto veikoje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino kaltu ir dėl pasikėsinimo pagrobti nukentėjusiajam R. R. priklausantį automobilį.

Tai, kad nebuvo nustatytas G. A. bendrininkas, su kuriuo kartu jis buvo įsibrovęs į nukentėjusiajam R. R. priklausantį automobilį, savaime nepaneigia apelianto kaltės. Liudytojas M. P., kurio parodymai abejonių nekelia, nuosekliai ir aiškiai tvirtino, kad automobilyje „Mercedes Benz 308“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) be nuteistojo matė sėdintį ir kitą asmenį, kuris pabėgo, vadinasi, apeliantas automobilyje buvo ne vienas. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu neneigė, kad prieš įsibrovimą į svetimą automobilį jis susipažino, bendravo, gėrė ir ėjo kartu su nepažįstamu asmeniu, tačiau dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių (pvz., neprisimena dėl girtumo, siekia nuslėpti kito asmens dalyvavimą nusikaltimo padaryme ir pan.) tvirtina, jog į svetimą automobilį buvo įsibrovęs vienas.

Kvalifikuojant asmens veiką, kaip pasikėsinimą pagrobti svetimą automobilį, neturi reikšmės, ar pastarasis buvo paliktas užrakintas ar atrakintas. Naudojo ar nenaudojo kokius įrankius apeliantas, įsibraudamas į automobilį ir sugadindamas jo užvedimo spynelę, taip pat nekeičia šios bylos esmės. Faktas tas, kad G. A. įsibrovė į svetimą automobilį, mėgino pastarąjį užvesti – išardė užvedimo spynelę, tačiau nusikalstamo sumanymo iki galo neįgyvendino, nes buvo sulaikytas daromą nusikalstamą veiką pastebėjusių liudytojų.

Dėl paskirtų bausmių

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šių nuostatų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam atitinkamai BK 135 str. 1 d., 138 str. 2 d. 3 p., 178 str. 1 d. ir 2 d. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (apeliantas per trumpą laiką – faktiškai 20 dienų, padarė vieną sunkų, vieną apysunkį ir vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurių du smurtinius nusikaltimus, dar ir pasikėsino padaryti vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą), apeliantą apibūdinančius duomenis (visus skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų), kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis, kurie visete itin neigiamai apibūdina apeliantą ir rodo didesnį jo asmens ir jo padarytų nusikaltimų pavojingumą visuomenei. Apylinkės teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė tiek į nukentėjusiųjų V. R., A. A., R. R. poziciją, kad jie pretenzijų apeliantui neturi, tiek į nuteistojo apeliaciniame skunde minimas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino sunkiai sutrikdęs V. R. sveikatą bei nesunkiai sutrikdęs savo sutuoktinės A. A. sveikatą ir gailisi dėl to (BK 59 str. 1 d. 9 p.). Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, pagrįstai atsižvelgė ir į nustatytas G. A. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, įvardytas skundžiamame nuosprendyje, apie kurias dėl objektyvių ar subjektyvių aplinkybių savo skunde nuteistasis neužsimena. Apelianto nuomone, jam paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra per griežtos, tačiau teisėjų kolegija mano priešingai.

Jau minėta, kad G. A. per trumpą laiką įvykdė keturias tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių vienas sunkus smurtinis nusikaltimas, o kitas smurtinis nusikaltimas padarytas prieš savo sutuoktinę. Byloje yra duomenų, kad praeityje G. A. buvo ne sykį teisiamas, jam skiriamos griežtos realios laisvės atėmimo bausmės, taip pat ir už smurtinius tyčinius nusikaltimus (2 t., 41 –42 b. l.), tačiau tai apeliantui aiškiai pozityvaus poveikio nedaro, jis toliau intensyviai pažeidinėja įstatymus, smurtauja prieš savo šeimos narius ir kitus asmenis, teisindamas tokius savo poelgius neabejingumu savo šeimai. Tai, kas paminėta, byloja apie G. A. neadekvatų įstatymais ginamų vertybių suvokimą, suponuoja išvadą, kad jam inkriminuoti nusikaltimai nėra atsitiktiniai neigiami poelgiai – tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl neigiamos orientacijos visuomenėje, visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo.

Savo skunde apeliantas nenurodė naujų aplinkybių, kurios būtų nežinomos pirmosios instancijos teismui ar neįvertintos skiriant jam bausmes. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, konstatuoja, kad G. A. apylinkės teismas teisingai nustatė bausmės rūšį, paskyrė ne per dideles laisvės atėmimo bausmes ir ne per griežtą galutinę subendrintą bausmę iš viso už keturis nusikaltimus, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Dėl nukentėjusiosios R. D. civilinio ieškinio

Šia nutartimi pritarus apylinkės teismo išvadai, kad G. A. yra kaltas dėl visų nukentėjusiosios R. D. auksinių juvelyrinių dirbinių vagystės, nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl priteistos iš apelianto turtinės žalos R. D. atlyginimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo G. A. apeliacinį skundą atmesti.