- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-25
- Bylos Nr.
- 2A-254/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01130-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- AS PAREX BANKA
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AS PAREX BANKA ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Medžio apdirbimo įrengimai“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2 196 570,58 Lt skolą ir 5 procentų procesines palūkanas.
Nurodė, kad 2007 m. balandžio 6 d. AB PAREX BANKAS (kuris perleido savo reikalavimą ieškovui AS PAREX BANKA) ir trečiasis asmuo UAB „Medžio apdirbimo įrenginiai“ sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią UAB „Medžio apdirbimo įrenginiai“ buvo suteiktas 2 007 500 Lt kreditas žemės sklypui įsigyti bei apyvartinėms lėšoms. Kredito gavėjas įsipareigojo iki 2009 m. balandžio 6 d. grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas kreditavimo sutartyje numatytas prievoles, tačiau įsipareigojimų nesilaikė. Kreditavimo sutarties pagrindu suteikto kredito bei priskaičiuotų palūkanų grąžinimo terminas baigėsi 2009 m. balandžio 6 d. Kredito gavėjo skola bankui pagal kreditavimo sutartį yra 2 196 570,58 Lt, iš jų: 2 007 500 Lt negrąžinto kredito; 61 513,41 Lt palūkanų; 127 557,17 Lt delspinigių. Trečiojo asmens prievolės pagal sutartį įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu ir 2007 m. balandžio 6 d. laidavimo sutartimi Nr. LS/619, pagal kurią atsakovas V. M. įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti bankui visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjas laiku ir tinkamai nevykdys visų savo prievolių arba jų dalies pagal kreditavimo sutartį. 2007 m. rugpjūčio 17 d. bei 2007 m. lapkričio 5 d. su laiduotoju V. M. sudaryti susitarimai Nr. LS/619.1 ir Nr. LS/619.2 dėl 2007 m. balandžio 6 d. laidavimo sutarties Nr. LS/619 sąlygų pakeitimo. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą, informuodamas apie tai, jog kredito gavėjas laiku ir tinkamai nevykdo savo prievolių pagal kreditavimo sutartį, bei vadovaudamasis laidavimo sutarčių nuostatomis pareikalavo įvykdyti visas kredito gavėjo prievoles, tačiau prisiimtų prievolių atsakovas neįvykdė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 2 007 500 Lt kredito, 61 513,41 Lt palūkanų, 127 557,17 Lt delspinigių, 25 966 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų procesines palūkanas. Teismas nustatė, kad atsakovas ne tik kaip UAB „Medžio apdirbimo įrengimai“ direktorius, bet ir kaip laiduotojas buvo įspėtas dėl įsipareigojimų pagal kreditavimo ir laidavimo sutartis neįvykdymo, banko nustatytas terminas prievolei įvykdyti buvo 14 kalendorinių dienų, atsakovas buvo informuotas, kad neįvykdžius prievolės išieškojimas bus nukreiptas į jo kaip laiduotojo turtą. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, kad bankas praleido CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nurodytą 3 mėnesių terminą. Teismas pažymėjo, kad banko ir atsakovo sudarytos laidavimo sutarties 9.1 punkte numatyta, jog sutartis galioja iki visiško prievolių bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymo. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, laidavimas, pagal bendrąją taisyklę, pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas. Teismas nurodė, kad už sutartinių prievolių netinkamą vykdymą, pažeidusiam sutartį asmeniui gali būti taikomos netesybos, jis privalo atlyginti kitos sutarties šalies patirtus nuostolius. Nagrinėjamoje byloje įvertinęs negrąžintos skolos dydį, praleistą sumokėjimo terminą, teismas sprendė, kad nustatytas delspinigių dydis atitinka tikslą kompensuoti netesybų dydį ir nesudaro pagrindo ieškovui nepagrįstai praturtėti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį dėl 127 557,17 Lt (0,09 proc.) delspinigių priteisimo pakeisti – sumažinti priteistų delspinigių dydį nuo 127 557,17 Lt (0,09 proc.) iki 85 038,11 Lt (0,06 proc.). Prašo išreikalauti iš ieškovo rašytinius įrodymus - detalius skaičiavimus, parodančius ieškinio sumos paskaičiavimo būdą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė išreikalauti atsakovo prašomus įrodymus ir prijungti juos prie bylos, tačiau aptariami rašytiniai įrodymai nagrinėjamai bylai yra labai reikšmingi. Ieškovas, prašydamas priteisti dideles kredito, palūkanų ir delspinigių sumas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų pagrįstumą, delspinigių ir palūkanų apskaičiavimo metodikos. Nesant šių įrodymų teismas negalėjo nagrinėti bylos iš esmės, o išnagrinėjęs, negalėjo tenkinti ieškovo ieškinio. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas priteisė neprotingai didelę delspinigių sumą. Teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, turėjo sumažinti delspinigių dydį. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010), neįvertino visų nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių bei nepagrįstai nesumažino delspinigių dydžio.
2. Teismas neatsižvelgė, kad ginčas yra kilęs iš laidavimo teisinių santykių. Atsakovas nėra pagrindinis skolininkas, jis yra laiduotojas, todėl jo prievolė yra papildoma. Teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad atsakovas nebuvo kredito gavėjas, o tik laidavo už juridinį asmenį, todėl spręsdamas priteistinų delspinigių dydžio klausimą teismas turėjo šią aplinkybę įvertinti kaip pakankamą delspinigių dydžiui sumažinti.
3. Tiek kreditavimo sutartis, tiek atsakovo laidavimo sutartis buvo pasirašytos ieškovo pasiūlytomis sąlygomis. Ieškovas su atsakovu nederino ir individualiai neaptarė paminėtų sutarčių nuostatų, todėl sutartys pasirašytos ieškovo primestomis sąlygomis.
4. Teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, neatsižvelgė į šalių interesų pusiausvyrą. Be 127 557,17 Lt delspinigių teismas ieškovui priteisė 2 007 500 Lt kredito, 61 513,41 Lt palūkanų, 25 966 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 procentus procesinių palūkanų. Įvertinus ieškovo pareikštų reikalavimų sumas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, jo atsakomybė kildinama ne iš kreditavimo, o iš laidavimo sutarties, teismas turėjo sumažinti ieškovo reikalaujamų delspinigių dydį nuo 0,09 procentų iki 0,06 procentų. 0,09 procentų palūkanos už dieną sudaro 32,85 procentus metinių palūkanų. Toks delspinigių dydis yra neprotingai didelis ir turėtų būti mažinamas.
Atsiliepimas
Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Skundo argumentai, kad delspinigių dydis turėtų būti mažinamas dėl to, jog atsakovas nėra pagrindinis skolininkas, atmestini, kadangi laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas, jeigu ko kitas nenustato laidavimo sutartis.
2. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad laidavimo sutartis buvo pasirašyta ieškovo pasiūlytomis sąlygomis ir dėl to turėtų būti sumažinti delspinigiai. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Atsakovas buvo visiškai laisvas sudaryti ar nesudaryti laidavimo sutartį kreditoriaus pasiūlytomis sąlygomis.
3. Banko veikla yra susijusi su kreditų teikimu, todėl bankas prisiima su tuo susijusią riziką. Tokia veikla įpareigoja verslo subjektą būti ypatingai atidžiu ir rūpestingu, todėl kredito gavėjų įsipareigojimų nevykdymo atveju bankas taiko tokio dydžio netesybas, kurios užtikrins jo minimalius nuostolius.
4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009, konstatavo, kad šalių interesų pusiausvyrą ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitiktų 0,08 procentų dydžio delspinigiai už dieną. Šioje byloje ginčas buvo kilęs iš vartojimo teisinių santykių, o nagrinėjamoje byloje kredito gavėją, už kurį laidavo jo dalyvis, ir ieškovą sieja paskoliniai teisiniai santykiai. Kreditas buvo suteiktas veiklai vykdyti – žemės sklypo įsigijimui ir apyvartinėms lėšoms, todėl atsižvelgiant į paskolos dydį, tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, darytina išvada, kad kreditavimo sutartyje sulygti 0,09 procentų dydžio delspinigiai nėra nepagrįsti, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Apeliantas prašo išreikalauti iš ieškovo rašytinius įrodymus - detalius skaičiavimus, parodančius ieškinio sumos paskaičiavimo būdą. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinio skundo dalykas yra susijęs su delspinigių dydžiu, t. y. sutartyje nustatyta procentine jų išraiška. Apeliantas neginčija skolos dydžio, nesiremia argumentais, kad palūkanos ar delspinigiai paskaičiuoti neteisingai, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus išreikalauti, ar, kad tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad byloje yra pateiktas delspinigių paskaičiavimas (1 t., 7 b. l.), o palūkanos skaičiuojamos pagal kreditavimo sutartyje numatytą skolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką. Ieškovo prašomi išreikalauti įrodymai tiesiogiai su ginčo klausimu nėra susiję, t. y. negali nei patvirtinti, nei paneigti ieškovo įrodinėjamos aplinkybės – pagrindo mažinti delspinigius, buvimą. Dėl šių priežasčių apelianto prašymas išreikalauti detalius skolos paskaičiavimus atmestinas.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 6 d. AB PAREX BANKAS (kuris perleido savo reikalavimą ieškovui AS PAREX BANKA) ir trečiasis asmuo UAB „Medžio apdirbimo įrenginiai“ sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią trečiajam asmeniui buvo suteiktas 2 007 500 Lt kreditas žemės sklypui įsigyti bei apyvartinėms lėšoms (1 t., 8-22 b. l.). Kredito gavėjas įsipareigojo iki 2009 m. balandžio 6 d. grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas kreditavimo sutartyje numatytas prievoles, tačiau įsipareigojimų nesilaikė. Kreditavimo sutarties pagrindu suteikto kredito bei priskaičiuotų palūkanų grąžinimo terminas baigėsi 2009 m. balandžio 6 d. Kredito gavėjo skola bankui pagal kreditavimo sutartį yra 2 196 570,58 Lt, iš jų: 2 007 500 Lt negrąžinto kredito; 61 513,41 Lt palūkanų; 127 557,17 Lt delspinigių (1 t., 1-2, 7 b. l.). Trečiojo asmens prievolių įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu ir 2007 m. balandžio 6 d. laidavimo sutartimi Nr. LS/619.
Byloje sprendžiamas netesybų mažinimo klausimas.
Atsakovo prievolė kreditoriui kilo iš laidavimo sutarties, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovui kaip solidarus skolininkas visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjas (trečiasis asmuo) laiku ir tinkamai nevykdys visų savo prievolių arba jų dalies pagal kreditavimo sutartį (sutarties 3 d.). Pagrindiniam skolininkui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovas su reikalavimu dėl skolos, palūkanų ir delspinigių pagal kreditavimo sutartį priteisimo kreipėsi į laiduotoją. Teismas priteisė iš laiduotojo 2 007 500 Lt kredito, 61 513,41 Lt palūkanų ir 127 557,17 Lt delspinigių. Apelianto manymu, teismas priteisė neprotingai didelę delspinigių sumą, kurią, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, teismas turėjo sumažinti.
Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį ir CK 6.258 straipsnio 3 dalį, teismui suteikta teisė kontroliuoti netesybų dydį, t. y. teismas, nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, turi teisę sumažinti sutartyje nustatytas netesybas. Taigi sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažinamos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais.
Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 str. 2 d.) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 str. 3 d.) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad netesybų mažinimo pagrindų nėra. Apelianto nuomone, teismas nepakankamai įvertino bylai svarbias aplinkybes – kad ginčas yra kilęs iš laidavimo teisinių santykių, atsakovas nėra pagrindinis skolininkas, tiek kreditavimo sutartis, tiek atsakovo laidavimo sutartis pasirašytos ieškovo primestomis sąlygomis, be to, teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, neatsižvelgė į šalių interesų pusiausvyrą.
Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Tai, kad atsakovo prievolė mokėti netesybas kilo iš laidavimo sutarties, kad atsakovas nebuvo pagrindinės sutarties dalyvis, nėra pagrindas mažinti netesybas. Laidavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). CK 6.81 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų, netesybų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Atsakovo sudarytoje laidavimo sutartyje nėra numatyta, kad atsakovas neatsako už netesybų ar palūkanų mokėjimą. Taigi vien ta aplinkybė, kad atsakovo prievolė kilo iš šalutinės prievolės, t. y. laidavimo sutarties, negali būti pagrindas išvadai, kad sutartyje nustatyti 0,09 delspinigiai yra aiškia per dideli. Laidavimo paskirtis – užtikrinti kito asmens prievolės kreditoriui įvykdymą. Kreditorius, savo prievolę užtikrinęs laidavimu, žino, kad pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, reikalavimą jis galės nukreipti į laiduotoją. Todėl mažinant netesybas vien dėl to, kad laiduotojas nėra pagrindinės prievolės šalis, būtų paneigta laidavimo esmė, juo siekiami tikslai ir kreditoriaus interesai.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad tiek kreditavimo sutartis, tiek laidavimo sutartis pasirašytos ieškovo primestomis sąlygomis. Juridinių asmenų registro duomenis, atsakovas buvo pagrindinio skolininko vadovas, t. y. nuo 1993 m. kovo 31 d. ėjo kredito gavėjo UAB „Medžio apdirbimo įrengimai“ direktoriaus pareigas (1 t., 97-99 b. l.). Dėl šių priežasčių atsakovo negalima pripažinti neišmanančiu apie sutarčių sudarymą, įsipareigojimų vykdymą, šalių sutartinę atsakomybę. Atsakovas jau nuo 1993 metų vadovavo juridinio asmens veiklai, organizavo bendrovės ūkinę ir komercinę veiklą, organizavo kredito iš banko paėmimą, todėl pripažintinas turinčiu patirtį verslo bei derybų srityje. Civilinėje teisėje galiojantis sutarčių laisvės principas reiškia, kad sutarties šalys laisva valia pasirašo sutartis bei jose numato savo teisių ir pareigų apimtį (CK 6.156 str. 1 d.). Nei pagrindinis skolininkas, nei atsakovas nebuvo priversti kreiptis į banką dėl kredito suteikimo, atsakovas neprivalėjo pasirašyti laidavimo sutarties, todėl atmestini jo argumentai, kad laidavimo sutartį jis pasirašė ieškovo primestomis sąlygomis.
Šalių sutartyje sutartos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kreditavimo sutarties 5.7 punkte numatyta, jei kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų mokėjimų, kredito gavėjas privalo mokėto 0,09 procentų delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (1 t., 13 b. l.). Atsakovas laidavimo sutartimi įsipareigojo kredito gavėjui tinkamai nevykdant prievolių, įvykdyti visas kredito gavėjo prievoles pagal kreditavimo sutartį (1 t., 25 b. l.). Sprendžiant ar sutartyje sulygtos netesybos nėra pernelyg didelės atsižvelgtina į skolos sumą, į skolos ir netesybų santykį: įsiskolinimas pagal kreditavimo sutartį sudaro 2 007 500 Lt, nesumokėtos palūkanos – 61 513,41 Lt; bendra suma, už kurią skaičiuojami delspinigiai, sudaro 2 069 013,41 Lt; 127 557,17 Lt delspinigių nuo negrąžintos 2 069 013,41 Lt sumos negalima pripažinti neprotingai dideliais, kadangi delspinigiai sudaro 6,16 procentus visos skolos. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad sutartyje nustatyti delspinigiai nėra pernelyg dideli, ir pagrįstai jų nemažino. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad po kreditavimo sutarties nutraukimo atsakovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų skolai sumažinti.
Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas, nesumažindamas delspinigių, pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei šalių interesų pusiausvyrą. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Nenustatęs netesybų mažinimo pagrindų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesumažino netesybų dydžio.
Apeliantas teigia, kad 0,09 proc. dydžio palūkanos už dieną sudaro 32,85 proc. metinių palūkanų, o toks delspinigių dydis yra neprotingai didelis. Atkreiptinas dėmesys, kad delspinigiai skaičiuojamos ne už metus, jiems taikomas 6 mėnesių senaties terminas. Šioje byloje ieškovas delspinigių neskaičiuoja ilgiau nei už pusės metų laikotarpį, todėl apeliantas nepagrįstai delspinigių dydį sieja su metinių palūkanų dydžiu. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pabrėžta, kad netesybų dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino netesybų mažinimo klausimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 236 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str.).
Ieškovas prašo priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.