- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-27
- Bylos Nr.
- 2A-229/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00293-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- L. V., R. V.
- Kategorijos
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. V. ir ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reina“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1891-510/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reina“ ieškinį atsakovams L. V. ir R. V. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Reina“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) priteisti solidariai iš atsakovų L. V. ir R. V. 2 812 413,16 Lt nuostolių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) apriboti atsakovų teisę eiti viešojo ir/ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas 4 metams; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 2 d. nutartimi UAB „Reina“ buvo iškelta bankroto byla. 2008 m. balanso duomenimis, įmonės turtas 2008 m. pabaigoje sudarė 3 093 434 Lt, įstatinis kapitalas – 46 800 Lt, o nuostoliai siekė 2 515 194 Lt. Po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai bei per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai iš viso sudarė 5 561 828 Lt. 2008 m. bendrovės turto vertė palyginti su 2007 m. sumažėjo daugiau kaip milijonu litų – 1 110 205 Lt, nepaskirstyti nuostoliai per 2008 m. padidėjo (1 754 902 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo 678 704 Lt. Esant paminėtiems duomenims, UAB „Reina“ vadovas L. V. ir vienintelė bendrovės akcininkė R. V. turėjo imtis atitinkamų priemonių, t. y. jau prieš trejus metus turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Taigi Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 2 d., 2011 m. birželio 16 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. rugsėjo 13 d., 2011 m. spalio 3 d., 2011 m. lapkričio 30 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. vasario 29 d. nutartimis patvirtino BUAB „Reina“ kreditorių finansinius reikalavimus bendrai 2 812 413,16 Lt sumai, kuri laikytina dėl neteisėtų atsakovų veiksmų atsiradusia žala.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovui BUAB „Reina“ iš atsakovo L. V. priteisė 100 000 Lt dydžio žalos atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 100 000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Nustatęs, kad L. V. siekė atkurti įmonės mokumą ir toliau tęsti ūkinę– komercinę veiklą, pagal galimybes atsiskaityti su kreditoriais, įmonėje buvo paskirtas atsakingas asmuo už kreditorinių įsipareigojimų valdymą, vyko derybos su finansinėmis institucijomis; įmonė ir 2007 m., ir 2008 m. siekė didinti turtą; išsiieškoti debitorinius įsiskolinimus tiek teisminiu, tiek neteisminiu būdu, vertino, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo teiginiais, jog įmonės pajamos smarkiai sumažėjo dėl pasaulinės ekonominės krizės, ir teigti, kad atsakovas 2007–2008 metais veikė nerūpestingai, neatidžiai ar nesąžiningai. Atsižvelgęs į tai, taip pat į tai, kad iki 2009 m. pradžios (iki transporto priemonių perdavimo lizingo bendrovei) įmonė vykdė ūkinę–komercinę veiklą, sprendė, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Konstatavęs, kad tokia pareiga atsakovui atsirado 2009 m. pradžioje, kai įmonė perdavė transporto priemones, o neturėdama transporto priemonių, įmonė negalėjo tęsti įprastinės ūkinės–komercinės veiklos, padarė išvadą, jog įmonės vadovas turėjo suprasti, kad atstatyti įmonės mokumo nepavyks ir jam atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Atsakovas šios pareigos nevykdė, todėl jis pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė, pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustatęs, kad nuo 2009 m. pradžios iki 2010 m. birželio 2 d. įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams didėjo santykinai nedidele apimtimi, atsakovas nors ir formaliai nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir visos prašomos priteisti 2 812 413,16 Lt finansinių reikalavimų sumos, nes 2010 m. keliant įmonei bankroto bylą pradelsti įsipareigojimai buvo 2 508 753 Lt. Įvertinęs, kad ilgalaikiai įsipareigojimai negali būti įtraukti apskaičiuojant žalą dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, nes jų atsiradimo pagrindas yra bankroto bylos UAB „Reina“ iškėlimas; atsakovas pateikė įrodymus, iš dalies paneigiančius jo kaltę dėl 2 812 413,16 Lt žalos kreditoriams atsiradimo; šalys nepateikė tikslių duomenų apie 2008 m. pradelstus finansinius įsipareigojimus, kuriuos palyginus su 2009 m. pradelstais finansiniais įsipareigojimais, būtų galima tiksliai nustatyti atsiradusią žalą, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad iš atsakovo ieškovui priteistina 100 000 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo (2012 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Nustatęs, kad atsakovė R. V. jokių su įmonės valdymu susijusių sprendimų nepriiminėjo, jos vaidmuo UAB „Reina“ buvo formalus, o ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog ji būtų priiminėjusi kokius nors su įmonės valdymu susijusius sprendimus, lėmusius skolų atsiradimą, sprendė, kad jos atžvilgiu pareikšti ieškinio reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
Šalies argumentai
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmais, pripažinęs, kad atsakovas nevykdė pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, bet nenustatęs didelio atsakovo nerūpestingumo ar nesąžiningumo, sprendė, jog taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą apribojimą, t. y. apriboti teisę eiti viešojo ir/ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas 4 metams, nėra pagrindo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovas BUAB „Reina“ apeliaciniu skundu prašo sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti visiškai. Taip pat prašo solidariai iš atsakovų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, remdamasis įmonės vadovo ir dalyvio statuso bei atsakomybės skirtumais, vaidmeniu daryti įtaką juridinio asmens veiklai, nepagrįstai netaikė civilinės atsakomybės atsakovės R. V. atžvilgiu. Teismas be pagrindo rėmėsi tik L. V. paaiškinimais dėl jos dalyvavimo įmonės veikloje. Pagal bylos duomenis, yra labiau tikėtina, kad R. V. dalyvavo valdant įmonę, priimant sprendimus kartu su sutuoktiniu L. V.. Netgi, jei byloje būtų objektyvių duomenų, kad ji faktiškai nedalyvavo įmonės veikloje, tai neeliminuoja jos, kaip bendrovės dalyvės, atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Teismas, nustatydamas padarytos žalos dydį, jį sumažindamas savo nuožiūra, be jokių objektyvių argumentų, nesiremdamas jokiais konkrečiais skaičiavimais, nevertindamas byloje surinktų buhalterinių dokumentų, suvestinių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl esminių žalos nustatymo aspektų tokio pobūdžio bylose. Žala ir žalos dydžiu teismų praktikoje laikomi visi kreditoriniai reikalavimai, nepaisant to, kokiais laikotarpiais jie atsirado. Nei aplinkybės, nei priežastys, kodėl įmonė tapo nemokia, reikšmės bylai neturi. Teismas nepagrįstai neapribojo atsakovų teisės eiti viešojo ir/ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas 4 metams. Atsakovai, būdami, atitinkamai įmonės direktoriumi ir bendrovės akcininku, net ir įmonės balansams rodant įmonės nemokumą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nebuvo rūpestingi ir sąžiningi, šiurkščiai pažeidė jiems nustatytas imperatyvias pareigas, ilgai ignoravo įmonės nemokumą, savanaudiškai patenkino savo kreditorinius reikalavimus iš paskutinių įmonės lėšų, nepaisydami kitų įmonės kreditorių interesų. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytų apribojimų taikymas atsakovų atžvilgiu būtų protingas, teisingas ir sąžiningas sprendimas.
Atsakovas L. V., nesutikdamas su sprendimo dalimi, kuria iš jo ieškovui priteista 100 000 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo šią panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas UAB „Reina“ nemokumą 2008 m. pabaigai, netinkamai taikė ĮBĮ normas, apibrėžiančias įmonės nemokumą, todėl padarė klaidingą ir nepagrįstą išvadą, kad bendrovė jau 2008 m. pabaigoje buvo nemoki.Teismas, spręsdamas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo, neištyrė visų reikšmingų bylai faktinių aplinkybių; nenustatė 2009 m. pradžioje UAB „Reina“ pradelstų įsipareigojimų sumos; nenustatinėjo, ar nurodytu laikotarpiu įmonė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkto prasme, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neteisėtus veiksmus atliko 2009 m.Teismas nepagrįstai ieškinį tenkino iš dalies, nes byloje nenustatyta mažiausiai dviejų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, t. y. neteisėtų atsakovo veiksmų ir priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, o tai reiškia, kad nesant šių sąlygų, atsakovui civilinė atsakomybė nekyla.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime su paduotu atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Teismas, nors ir netinkamai nustatydamas bendrovės pradžios nemokumą, t. y. jį perkeldamas į 2009 m. pradžią, teisingai konstatavo, kad įmonės finansinė padėtis iki bankroto bylos iškėlimo buvo prasta, įmonė iš esmės buvo nemoki, nebuvo pajėgi atsikaityti su kreditoriais, Atsakovas turėjo pareigą laiku įmonei inicijuoti bankroto bylą ir užkirti kelią kreditorinių reikalavimų didėjimui. Tokią pareigą turėjo ir įmonės akcininkė R. V..Abiejų atsakovų atsakomybės taikymui egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, Yra pagrindas taikyti atsakomybę ir priteisti iš jų prašomą sumą, atitinkančią kreditorinių reikalavimų, kurių BUAB „Reina“ negali padengti, dydį.
Atsakovai atsiliepime su paduotu ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka. Taip pat prašo atnaujinti terminą šiam atsiliepimui paduoti. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:
Teismas, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė nėra atsakinga pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Abejoti teismo išvada nėra pagrindo. L. V., duodamas parodymus, prisiekė sakyti tiesą. Be to, ĮBĮ 8 straipsnyje nėra nustatyta, kad įmonės vadovo ir savininko atsakomybė, laiku nepateikus ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, yra solidari, o tai reiškia, jog įmonės vadovui ir savininkui negali būti reiškiamas solidarus reikalavimas.Bendrovė 2008 m. pabaigoje nebuvo nemoki kaip tai apibrėžiama ĮBĮ. Tai konstatuota ir Ekonominės policijos atliktame tyrime, kurio medžiagos atsakovai neturi galimybės pateikti. Atsakovai šiuo laikotarpiu neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vėliau kreditorinių reikalavimų suma didėjo tik dėl lizingo bendrovių naujai priskaičiuojamų nuostolių. Ginčo atveju nėra priežastinio ryšio tarp visų kreditorinių reikalavimų sumos ir atsakovų pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei nevykdymo. Nesant vienai iš civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovams atsakomybė negali kilti. Žalos faktą ir dydį turėjo įrodyti ieškovas, o šis apsiribojo tik patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma, kuri šioje byloje nelaikytina žalos dydžiu. Atsakovai siekė ir tikėjosi atkurti įmonės veiklą ir toliau ją tęsti, o tai negali būti pripažinta nei jų tyčia, nei dideliu neatsargumu.Teismas, nenustatęs didelio atsakovo nerūpestingumo ar nesąžiningumo, padarė pagrįstą išvadą, kad taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą apribojimą nėra pagrindo. Ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, nes šis praktikos neformuoja.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo BUAB „Reina“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo L. V. apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų
Įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė taikoma tik savarankiškai nustačius šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus/neveikimą, dėl jų/jo atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų/neveikimo ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir/ar paslaugas).
ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas įmonės nemokumą apibrėžia kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Iš byloje esančio 2007 m. ieškovo įmonės balanso matyti, kad į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudarė 4 203 639 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 934 090 Lt (1 t., b. l. 25-26). Net darant prielaidą, kad visos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo pradelsti, nėra pagrindo teigti, jog ieškovo įmonė buvo nemoki, nes ši suma, t. y. 1 934 090 Lt, neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės.
Pagal ieškovo įmonės 2008 m. balanso duomenis į įmonės balansą įrašyto turto vertė 2008 m. sudarė 3 093 434 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 909 651 Lt (1 t., b. l. 28-29). Iš byloje esančios kreditorinių reikalavimų suvestinės (3 t., b. l. 130-135) matyti, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai realiai sudarė 1 940 603,57 Lt. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad jau 2008 m. pabaigoje UAB „Reina“ faktiškai buvo nemoki, nes šios įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės.
Tai, kad 2008 m. pabaigoje / 2009 m. pradžioje įmonė buvo nemoki ir nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, teismo posėdžio metu pripažino ir atsakovas L. V.. Atsakovas nurodė, kad 2009 m. pradžioje perdavė savo transporto priemones lizingo bendrovei. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Reina“ vertėsi krovinių pervežimu ir su tuo susijusiomis paslaugomis, akivaizdu, jog įmonė, perdavusi transporto priemones, negalėjo toliau vystyti veiklos ir vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad būtent 2009 m. pradžioje atsakovui L. V. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes jis, kaip įmonės vadovas, kuriam keliami didesni atidumo bei rūpestingumo standartai, suprato arba turėjo suprasti, jog įmonės mokumo atstatyti nepavyks. Atsakovas šios pareigos neįvykdė. Dėl šios priežasties konstatuotinas atsakovo L. V. neteisėtas neveikimas.
Dėl žalos nustatymo ir jos dydžio
Kaip minėta, jei toliau didėja įmonės skolos ir jei asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiekia jai prekes ir/ar paslaugas, pavėluotas bankroto bylos iškėlimas pažeidžia tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus, tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus. Tokiu būdu kreditoriai patiria žalą, kurią pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį pareiga atlyginti tenka įmonės vadovui. Iš bankroto administratoriaus pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad šiai dienai UAB „Reina“ bankroto byloje yra patvirtinta 2 812 413,16 Lt dydžio kreditoriniai reikalavimai. Šį kreditorinių reikalavimų dydį palyginus su 2008 m. pradelstų įsipareigojimų dydžiu, t. y. 1 940 603,57 Lt, matyti, kad ieškovo įmonės skolos iki bankroto bylos iškėlimo didėjo. Esant šioms aplinkybėms, pripažintina, kad dėl neteisėto atsakovo L. V. neveikimo, t. y. pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymo, UAB „Reina“ ir jos kreditoriai patyrė žalą, kurią pagal teisinį reglamentavimą turi atlyginti atsakovas L. V., kaip UAB „Reina“ vadovas. Taigi vertintina, kad atsakovo L. V. neteisėtą neveikimą ir UAB „Reina“ padarytą žalą sieja akivaizdus priežastinis ryšys.
Nustatant žalos, kilusios dėl įmonės vadovo nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dydį vertinama yra ne apskritai bendra įmonės skolų apimtis, o konkreti skolų suma išaugusi būtent dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Iš administratoriaus pateiktos pradelstų skolų detalizacijos (3 t., b. l. 130-135) matyti, kad įmonės vadovui L. V. nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos savo (vadovo) pareigos laiku, t. y. 2009 m. pradžioje, pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsirado naujos skolos. Tokiu būdu bendra UAB „Reina“ skolų apimtis padidėjo 871 809,59 Lt (2 812 413,16 Lt - 1 940 603,57 Lt). Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad L. V., kaip įmonės vadovo, pareigos inicijuoti bankroto bylą UAB „Reina“ pažeidimas padidino įmonės skolų apimtį, todėl jis privalo atlyginti savo neveikimu įmonei ir kreditoriams padarytą 871 809,59 Lt žalą (CK 2.87 str. 7 d., 6.245 str., ĮBĮ 8 str. 4 d.).
Dėl akcininkės civilinės atsakomybės sąlygų bei atsakovų teisės eiti viešojo ir/ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo
Ieškovas apeliaciniame skunde kelia klausimus dėl UAB „Reina“ akcininkės R. V. atsakomybės bei atsakovų teisės eiti viešojo ir/ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas 4 metams apribojimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais, todėl papildomai dėl šių apelianto UAB „Reina“ keliamų klausimų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju pakeitus skundžiamą pirmosios instancijos sprendimą, atitinkamai perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos.
Kadangi ieškovas bankrutuojanti įmonė, nuo žyminio mokesčio už paduotą ieškinį buvo atleistas, atsakovas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai privalo atlyginti valstybei 12 718,09 Lt žyminį mokestį (7 000 + (871 809,59-300 000)×0,01).
Pirmosios instancijos teisme buvo patirta 49,39 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, iš atsakovo L. V. valstybei yra priteistina 14,82 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Kitos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos joms nėra atlygintinos, nes šalys nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Reina“ iš atsakovo L. V. 871 809,59 Lt (aštuonių šimtų septyniasdešimt vieno tūkstančio aštuonių šimtų devynių litų ir penkiasdešimt devynių centų) žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos 871 809,59 Lt sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti valstybei iš atsakovo L. V. 12 718,09 Lt (dvylikos tūkstančių septynių šimtų aštuoniolikos litų 9 centų) žyminį mokestį bei 14,82 Lt (keturiolikos litų 82 centų) procesines dokumentų siuntimo išlaidas.
Įsiteisėjus šiam sprendimui, panaikinti areštą atsakovės R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui ir piniginėms lėšoms už bendrą 2 812 413,16 Lt (dviejų milijonų aštuonių šimtų dvylikos tūkstančių keturių šimtų trylikos litų ir 16 centų) sumą, kuris buvo uždėtas Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reina“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) reikalavimų įvykdymo užtikrinimui. Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo L. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu palikti.
Įsiteisėjus šiam sprendimui, jo patvirtintą kopiją nusiųsti turto areštų aktų registro tvarkytojui.“.