Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Dalios Vasarienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų L. V. ir R. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-1891-510/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reina“ ieškinį atsakovams L. V. ir R. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas nepateikė teismui įrodymų dėl prašymo faktinio pagrindo, t.y. aplinkybių, patvirtinančių realią grėsmę įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Taip pat nepateikė įrodymų, kad apeliantai realiai siekia nuslėpti turimą turtą ar faktiškai imasi kitokių veiksmų, kurie sunkina ar daro visai neįmanomą galimo teismo sprendimo vykdymą, elgiasi nesąžiningai ir kt. Ieškovas nepateikė teismui svarbių faktinių aplinkybių, t.y. kad 90 proc. ieškinio sumos, teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų yra ginčytini ir tariamai atsiradę ne dėl bankrutavusios įmonės vykdomos veiklos, o iš pačių kreditorių veikimo ar neveikimo nutraukiant lizingo sutartis ir realizuojant įmonės disponuojamą turtą; tarp didžiausio kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ ir apelianto vyksta teisminis procesas bei tai, kad 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtinus kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą ir nutarčiai įsiteisėjus ieškovui nekilo abejonių dėl apeliantų nesąžiningų veiksmų. Teismas nenagrinėjo įrodymų pagrindžiančių ieškinio reikalavimo sumos (2.812.413,16 Lt) pagrįstumą, nes su ieškiniu nepateikta faktinį skolos mastą pagrindžiantys įrodymai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o, kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Pažymėtina, kad atsakovas, taip pat paduodamas atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas BUAB „Reina“ pareiškė ieškinį apeliantams dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo, prašydamas priteisti 2 812 413,16 Lt sumą. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę (ypač pareikšta fiziniams asmenims) paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Kaip jau minėta, vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar atsakovų turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantai kartu su atskiruoju skundu nepateikė teismui duomenų apie jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ar kitą turtą. Teisėjų kolegijos nuomone, neturint duomenų apie atsakovams nuosavybės teise priklausantį turtą, negalima spręsti, kad atsakovų turtinė padėtis yra gera ir netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, kuris gali būti palankus apeliantui, įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių realią grėsmę įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, minimaliomis sąnaudomis (CPK 3 str. 1 d.). Todėl apeliantų turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui, nes būtent apeliantai, siekdami įrodyti savo mokumą, taigi, išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-25/2010).

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad ieškovas nepateikė teismui svarbių faktinių aplinkybių bei teismas nenagrinėjo įrodymų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimo sumos pagrįstumą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010). Atsižvelgiant į aukščiau minėtą teismų praktiką bei į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus, teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą. Ieškovas nurodė ieškinyje savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Todėl šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, tai atliekama bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl jis neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškinys gali būti atmestas iš esmės išnagrinėjus bylą arba ieškovas bylos nagrinėjimo metu pasinaudos savo teise pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. Taip pat teismas nepasisako dėl ieškinio sumos, nes šia nutartimi sprendžiamas klausimas tik dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas. Teisėjų kolegijos vertinimu, keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.