Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. liepos 14 d. raštu Nr.2D-9380 ir 2020 m. lapkričio 12 d. raštu Nr.2D-16450 įvertino pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą, argumentuodama, kad vadovaujantis Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 (toliau – ir Taisyklės) 46 punkto nuostatomis pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymas nenagrinėtinas, nes teismas yra išnagrinėjęs skundą tuo pačiu klausimu ir priėmęs sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Inspekcijos 2020 m. liepos 14 d. ir 2020 m. lapkričio 12 d. raštų teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. raštu kreipėsi į Inspekciją, prašydamas imtis veiksmų tam, kad nedelsiant būtų pašalinti savavališkos statybos padariniai adresu Sėlių a. 20, Zarasai.

5.1. Inspekcija 2020 m. liepos 14 d. raštu Nr. 2D-9380 sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo, argumentuodama, kad teismas šį klausimą jau yra išnagrinėjęs (Panevėžio apygardos teismas 2020 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-390-280-2020). Šį Inspekcijos sprendimą pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 13 d. skundu apskundė Inspekcijai.

5.2. Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 2D-16450 atmetė pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 13 d. skundą ir dar kartą atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą remdamasi tuo pačiu pagrindu, kad teismas šį klausimą jau yra išnagrinėjęs. Šiuo raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad jo 2020 m. rugsėjo 13 d. skundo pagrindu Inspekcijos Departamentui buvo pavesta išnagrinėti papildomas 2020 m. rugsėjo 13 d. skunde nurodytas aplinkybes dėl galimos savavališkos statybos ir atsakyti pareiškėjui.

6.1. Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei Priežiūros įstatyme nenustatyta kitaip, skundai ir pranešimai išnagrinėjami ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo visų privalomų pateikti dokumentų ir informacijos gavimo dienos; dėl objektyvių priežasčių šis terminas gali būti pratęsiamas iki 20 darbo dienų, apie tai raštu informuojant skundą ar pranešimą pateikusį asmenį ir tikrinamus subjektus ir nurodant patikrinimo termino pratęsimo priežastis. Skundai ir pranešimai, kiek to nereglamentuoja šis įstatymas, nagrinėjami VAĮ nustatyta tvarka. Teikiant skundą ir (ar) pranešimą, jame turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis asmuo grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys dokumentai. Pagal 25 straipsnio 10 dalį, skundų ar pranešimų dėl pažeidimų teritorijų planavimo srityje nagrinėjimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos. Skundų ar pranešimų dėl pažeidimų statybos srityje nagrinėjimo tvarką, atvejus, kai šie skundai ar pranešimai nenagrinėjami arba jų nagrinėjimas nutraukiamas, nustato Inspekcija.

7. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007).

8. LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad VAĮ 8 straipsnis siejamas su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061/2015, Išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kuriuo atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018, 2017 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012). Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad individualiam administraciniam aktui be reikalavimo nurodyti teisės normas ir aplinkybes, kuriomis viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas individualų administracinį aktą, taikomas ir akto aiškumo bei suprantamumo kriterijus, asmenų, kuriems jis skirtas atžvilgiu.

9. Iš pareiškėjo Inspekcijai teiktų 2020 m. liepos 7 ir 2020 m. rugsėjo 13 d. prašymų matyti, kad jis iš esmės prašė Inspekcijos imtis veiksmų, kad būtų pašalinti savavališkos statybos padariniai adresu (duomenys neskelbtini).

10. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Panevėžio apygardos teismas įsiteisėjusia 2020 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-390-280-2020 (toliau – ir Nutartis) paliko nepakeistą Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-38-477/2020, kurioje buvo nagrinėjamas kondicionierių išorinių blokų, adresu Sėlių a. 20, Zarasai, sumontavimo teisėtumo klausimas. Pareiškėjas šioje byloje dalyvavo kaip ieškovas. Nutartyje teismas konstatavo, jog remonto metu atlikti vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos įrengimo darbai ginčo objekte pagal 2002-2003 m. bei 2013 m. galiojusias Statybos įstatymo 1 straipsnio 21 punkto nuostatas buvo priskiriami paprastojo remonto darbams. 2002 m. galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad atliekant paprastąjį statinio remontą statybos leidimą gauti nėra privaloma. Pripažino, kad iki 2012 m. sausio 22 d. atliekant paprastojo remonto darbus ginčo pastate nebuvo reikalinga gauti statybos leidimą, kaip tai numatė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“ nuostatos ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbams, atliktiems 2002-2003 metais, nebuvo reikalingas statybos leidimas, pagrįsta. Savavališkos statybos faktas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo paneigtas.

10. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vadovaujantis šia nuostata, darytina išvada, jog prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tik tos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu, teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų. Teisės teorijoje akcentuojama, jog būtent teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą (2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A438-54/2012). Dėl šių priežasčių ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė netaikoma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimtiems sprendimams (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-560/2010), taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtiems sprendimams ir nutarimams (2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A525-2279/2011) ar įvairių kitų institucijų bei ekspertų vertinimams, raštams, rekomendacijoms (2011 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63 – 2790/2011).

11. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, darytina išvada, kad Inspekcija, vadovaudamasi Taisyklių 46.5 punktu pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymo dėl galimai savavališkos statybos padarinių, nes Panevėžio apygardos teismas jau išnagrinėjo kondicionierių išorinių blokų, adresu (duomenys neskelbtini), sumontavimo teisėtumo klausimus ir konstatavo, jog atliekant paprastąjį statinio remontą statybos leidimą gauti nėra privaloma, paneigė savavališkos statybos faktą. Teismas sprendžia, kad nors Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, nenagrinėjo pareiškėjo prašymo, tačiau skundžiamais sprendimais išsamiai ir visapusiškai paaiškino pareiškėjui jo skunduose iškeltus klausimus, savo argumentus pagrindė objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Be to, Inspekcija nagrinėdama pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d. skunduose nurodytas aplinkybes dėl statybų teisėtumo, aiškiai ir suprantamai informavo, kad Departamentas 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 2D-14682 atsakė dėl pareiškėjo skunduose (2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d.) keltų klausimų statybos valstybinės priežiūros srityje (dėl statybų teisėtumo). Inspekcija ėmėsi aktyvių veiksmų pagal savo kompetenciją, nagrinėdama pareiškėjo teiktus skundus, laiku ir tinkamai 2020 m. lapkričio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad nėra teisinio pagrindo 2020 m. liepos 14 d. raštą Nr. 2D-9380 naikinti ir įpareigoti Inspekciją iš naujo iš esmės nagrinėti 2020 m. liepos 7 d. skundą dėl tų pačių aplinkybių (statybų teisėtumo klausimu).

12. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamus sprendimus gavo laiku, nes juos apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtus sprendimus (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius, laiko, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

13. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad Inspekcija atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus tuo pagrindu, jog teismas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą tuo pačiu klausimu (Taisyklių 46.5 papunktis). Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, Inspekcija pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus.

14. Teismui konstatavus, kad ginčijami Inspekcijos sprendimai yra teisti ir pagrįsti nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą.

15. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad ginčijami Inspekcijos sprendimai atitinka VAĮ, Taisyklių nuostatas, yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimai motyvuoti. Pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

16. Teismui atmetus pareiškėjo skundą nėra pagrindo priteisti teismo išlaidas.

17. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.