Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Kažys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. S. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo A. S. prašymas dėl bausmės vykdymo atidėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose (T. 3, b. l. 122-127).

Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 22 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi A. S. skundai atmesti (T. 4, b. l. 1-15, 97-107).

Nuteistasis A. S. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu taikyti jam BK 75 straipsnio naują redakciją ir atidėti bausmės vykdymą. Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi nuteistojo prašymą atmetė. Savo sprendimą žemesnės instancijos teismas motyvavo tuo, kad nėra materialiojo pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nes A. S. pasislėpė nuo bausmės vykdymo ir ilgą laiką slapstėsi, yra nuteistas už smurtinį nusikaltimą, buvo sunkiai sužalojęs kitą žmogų (T. 5, b. l. 54-55).

Nuteistasis A. S. skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį ir pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas atidėti jam paskirtos Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžiu laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Skunde nurodo, kad nesutinka su apygardos teismo teiginiu, jog pasislėpė nuo bausmės vykdymo ir ilgą laiką slapstėsi, nes dėl Kauno apygardos teismo klaidos jo atžvilgiu priimtas nuosprendis nebuvo pradėtas vykdyti laiku, vykdymui pateiktas tik 2013-10-10, t. y. uždelsus 6 mėnesius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis dėl jo apskųsto nuosprendžio buvo priimta 2013-04-09, iki 2013-06-06 vykdė įpareigojimą registruotis policijos komisariate, tačiau ten nebuvo sulaikytas, siekiant įvykdyti jau įsiteisėjusį nuosprendį. Tai, kad nevengė bausmės vykdymo, patvirtina ir jo 2013-05-15 raštas Kalėjimų departamentui, kuriame prašė atlikti laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose. Nukentėjusysis buvo sužalotas tarpusavio konflikto metu, su nukentėjusiuoju susitaikė, žala jam atlyginta, nuketėjusysis prašė neskirti griežtos bausmės, pretenzijų nuteistasis neturi. Turi dukrą, kurios motina mirusi, jos gyvenamoji vieta nustatyta su juo, iki sulaikymo dirbo, vedė, turi naujagimį sūnų, gimusį 2015-03-25, jau atliko 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, nuobaudų neturi, teistas pirmą kartą ir tik už vieną nusikaltimą. Mano, jog Kauno apygardos teismas jo atžvilgiu buvo šališkas (T. 5, b. l. 65-71).

Nuteistojo A. S. skundas atmetamas.

2015-03-19 įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu nuo 2015-03-24, buvo pakeista BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, nurodant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Palyginus ankstesnę BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją su 2015-03-19 įstatymu padarytu pakeitimu matyti, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems už tyčinius sunkius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams. BK 3 straipsnio 2 dalis numato, jog įstatymas, švelninantis bausmę ar kokiu kitu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas, turi grįžtamąją galią. Todėl BK 75 straipsnio pakeitimai galioja ir iki jų įsigaliojimo nuteistiesiems asmenims.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu padaręs vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, už kurio padarymą jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Taigi, nagrinėjamu atveju yra formalus pagrindas A. S. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Tačiau net ir esant formaliai būtinoms BK 75 straipsnio taikymo sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo minėtą straipsnį taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, tarp jų – į kaltininko asmenybės ir padarytos veikos pavojingumą. Nagrinėjant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą, BK 75 straipsnio taikymas turi būti labiau ribojamas, negu sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo asmenims, padariusiems nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Tokiu atveju ypatingai svarbios yra konkretaus sunkaus nusikaltimo padarymo aplinkybės, apibūdinančios tik šio konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį.

Nors nuteistasis A. S. anksčiau neteistas, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos A. S., būdamas nepilnametis, buvo įtariamas bendrininkų grupe padaręs atvirą svetimo turto vagystę, jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, o būtent dėl to, kad būdamas girtas trikdė visuomenės rimtį ir tvarką, elgėsi įžūliai, grasindamas peiliu nukentėjusiajam, taip pat, kad 2005 m. Vokietijoje jis buvo nuteistas už bendrininkavimą bandant įvykdyti plėšikišką prievartavimą sunkinančiomis aplinkybėmis. Be to, A. S. buvo baustas ir už administracinius teisės pažeidimus. Šios aplinkybės iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, kad A. S. yra linkęs pažeisti įstatymus. Tačiau ne tik kaltininko asmenybė, bet ir jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei pavojingumas yra reikšmingi, sprendžiant klausimą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors A. S. padarė tik vieną tyčinį nusikaltimą, tačiau jis priskiriamus prie sunkių, be to, yra smurtinis, įvykęs žodinio konflikto metu, nuteistajam buvus apsvaigusiam nuo alkoholio, kuris sukėlė sunkias ilgalaikes neigiamas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo padaryta veika buvo gana pavojinga. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas svarstė ir galimybę paskirti A. S. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, tačiau padarė išvadą, kad nėra išimtinių aplinkybių, dėl kurių A. S. paskirta bausmė turi būti švelninama.

Byloje nustatyta, kad nuteistajam diagnozuota Laimo liga, turi du mažamečius vaikus, vieno iš jų motina yra mirusi, nuteistasis atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusįjį, A. S. pasirašė su valstybine ligonių kasa žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį, kuria žalos mokėjimas išdėstytas dalimis 5 metams, išėjęs į laisvę turėtų darbą. Šios aplinkybės yra svarbios, dalis jų buvo įvertintos individualizuojant bausmę, tačiau jos nepaneigia pirmiau išdėstytų aplinkybių visumos ir, esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, negali būti pakankamu pagrindu taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Nors nuteistasis ginčija, kad jis nevengė bausmės vykdymo, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apygardos teismo nuosprendis, priimtas A. S. atžvilgiu, buvo perduotas vykdymui tik 2013 m. spalio 9 d. (T. 4, b. l. 120-121), t. y. praėjus 6 mėnesiams nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutarties priėmimo, 2013-12-19 buvo paskelbta A. S. paieška, buvo išduotas Europos arešto orderis, A. S. buvimo vieta nustatyta Ispanijoje, o paskui Slovėnijoje, kurioje buvo sulaikytas nuo 2015-02-03 iki 2015-11-03 faktinio perdavimo Lietuvos Respublikai (T. 5, b. l. 52). Ši aplinkybė patvirtina, kad A. S., žinodamas, jog jo atžvilgiu priimtas nuosprendis yra įsiteisėjęs ir artimiausiu metu bus pradėtas vykdyti, išvyko į užsienį.

Paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik nuteistajam realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamu atveju, aukščiau išdėstytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog A. S. taikyti naujai įsigaliojusias BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo, ką pagrįstai konstatavo ir žemesnės instancijos teismas.

Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, nuteistojo skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama galioti.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.