- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-18
- Bylos Nr.
- e2A-980-614/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16746-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- UAB „Reneco“
- Atsakovas
- UAB „Europos finansų centras“, VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Reneco“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Reneco“ ieškinį atsakovėms UAB „Europos finansų centras“ ir VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties ir jos priedo pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė pripažinti atsakovių sudarytą sandorį, įformintą 2017 m. kovo 8 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2017/03/08/17-19 ir jos priedu Nr. 1 2017 m. kovo 8 d. Priėmimo-perdavimo aktu, dėl reikalavimo teisės į ieškovės skolą perleidimo niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento bei šio sandorio atžvilgiu taikyti restituciją; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovė VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ pagal 2017 m. kovo 8 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2017/03/08/17-19 ir jos priedą Nr. 1 2017 m. kovo 8 d. Priėmimo-perdavimo aktą perleido atsakovei UAB „Europos finansų centras“ reikalavimo teisę į ieškovės 40 578,28 Eur skolą. Ieškovė su atsakove VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ 2015 m. sausio 26 d. sudarė sutartį Nr. 15-ZS-05 „Dėl atliekų priėmimo į Zabieliškio sąvartyną“, pagal kurią atsakovė įsipareigojo priimti į Zabieliškio sąvartyną ieškovės pristatytas atliekas šalinimui. Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, jog ieškovė už atliekų tvarkymą apmoka VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ patvirtintą kainą – 14,2203 Eur už vieną toną plius PVM. Ieškovė pristatinėjo atliekas į Zabieliškio sąvartyną ir laiku apmokėdavo atsakovės VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Vėliau nesant jokių 2015 m. sausio 26 d. Sutarties pakeitimų, atsakovė VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“, klysdama arba visiškai nepagrįstai ir nesąžiningai bandydama pasipelnyti, išrašė PVM sąskaitas faktūras visiškai kitokiomis sąlygomis, nei tai numato minėtos sutarties nuostatos, t. y. 1) 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Serija ATC Nr. 0005761 nurodyta, jog (i) pristatytos 350,50 tonų atliekų, kaina už 1 toną priimtų atliekų – 47,48000 Eur, suma – 16 641,74 Eur, suma su PVM – 20 136,51 Eur, (ii) pristatytos 350,50 tonų atliekų, papildomas mokestis už 1 toną pristatytų atliekų – 3,00000 Eur, suma – 1051,50 Eur (PVM netaikomas), (iii) bendra sąskaitos suma – 21 188,01 Eur; 2) 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje Serija ATC Nr. 0005839 nurodyta, jog (i) pristatytos 320,76 tonų atliekų, kaina už 1 toną priimtų atliekų – 47,48000 Eur, suma – 15 229,68 Eur, suma su PVM – 18 427,91 Eur, (ii) pristatytos 320,76 tonų atliekų, papildomas mokestis už 1 toną pristatytų atliekų – 3,00000 Eur suma – 962,28 Eur (PVM netaikomas), (iii) bendra sąskaitos suma – 19 390,19 Eur. Minėtose sąskaitose be jokio teisinio ir faktinio pagrindo buvo nurodyta net 3,34 karto didesnė 1 tonos pristatytų ir priimtų atliekų kaina, nei buvo sutarta 2015 m. sausio 26 d. Sutartimi (vietoje 14,22030 Eur nurodyta 47,48000 Eur), bei nurodytas naujas mokestis už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekamomis (3,00000 Eur už 1 toną). Matant akivaizdžius šių PVM sąskaitų faktūrų turinio neatitikimus, atsakovei VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ buvo nurodyta, jog šios sąskaitos išrašytos klaidingai ir atsisakyta jas apmokėti. Po tokio pranešimo buvo laukta, kol atsakovė galimai kreipsis į teismą dėl tariamos skolos priteisimo, kad teisme būtų galima įrodyti savo akivaizdžią tiesą dėl skolos nepagrįstumo ir teisingumo. PVM sąskaita faktūra iš esmės yra vienašališkas dokumentas (aktas), kuris net neprivalo būti pasirašytas jį surašiusio asmens, jis nėra Sutarties priedas, dalis ir (ar) kitoks elementas, todėl ji (ieškovė) neturėjo teisės reikalauti teismo pakeisti sąskaitos faktūros turinį, sąlygas ir (ar) joje užfiksuotą informaciją. Ieškovė negalėjo apmokėti pagal sutarties sąlygas teisingos ir pagrįstos kainos už suteiktas paslaugas, kuri sudaro 9 545,52 Eur sumą (4 984,22 Eur už 350,5 tonų; 4 561,30 Eur už 320,76 tonų), kadangi pagal teismų praktiką dalinis piniginės prievolės apmokėjimas pagal išrašytą sąskaitą faktūrą gali būti prilygintas piniginės prievolės pripažinimui pilna apimtimi. Pagal Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1 punktą ir 2017 m. kovo 8 d. Priėmimo- perdavimo aktą reikalavimo teisė į 40 578,28 Eur skolą, atsakovei VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ perleidžiant reikalavimą atsakovei UAB „Europos finansų centras“ buvo grindžiama šiais dokumentais: 1) 2015 m. sausio 26 d. Sutartimi Nr. 15-ZS-05 „Dėl atliekų priėmimo į Zabieliškio sąvartyną“, 2) 2015 m. sausio 26 d. sutarties priedu Nr. 1 Atliekų atitikties dokumentu, 3) minėtomis PVM sąskaitomis faktūromis Serija ATC Nr. 0005761 ir Serija ATC Nr. 0005839, 4) 2016 m. birželio 15 d. – 2016 m. liepos 20 d. atliekų deklaracijomis-atliekų priėmimo pažymomis, kuriose užfiksuoti pristatytų ir priimtų atliekų kiekiai. Šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovės žinojo arba, būdamos pakankamai atidžios, privalėjo žinoti, kad 2017 m. kovo 8 d. Sutartimi buvo perleistas reikalavimas į tokio dydžio realiai neegzistuojančią skolą, kadangi minėtose PVM sąskaitose faktūrose, kurių pagrindu apskaičiuota skola (40 578,28 Eur), neatitinka 2015 m. sausio 26 d. Sutartyje nustatytų apmokėjimo už suteiktas paslaugas sąlygų. Atsakovių sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis ir jos priedas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK, 1.80 straipsnis, CK 6.102 straipsnio 1 dalis), kadangi 1) ieškovė neturėjo pareigos sumokėti atsakovei VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ 40 578,28 Eur už suteiktas paslaugas, kadangi PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta, nesilaikant 2015 m. sausio 26 d. Sutarties; 2) išieškojimas skolos, kuri yra neegzistuojanti ir (ar) yra fiktyvi, yra negalimas, todėl dėl šios priežasties negalėjo būti perleista reikalavimo teisė į 40 578,28 Eur skolą. Atsakovei UAB „Europos finansų centras“ sutinkant su ieškove ir teigiant, kad ji buvo atsakovės VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ apgauta ir (ar) suklaidinta, sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu ir CK 1.90 ar 1.91 straipsnių pagrindu, taip atsakovei atgaunant lėšas, sumokėtas atsakovei VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ už reikalavimo į realiai neegzistuojančią skolą įsigijimą.
3. Atsakovė UAB „Europos finansų centras“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2015 m. sausio 26 d. VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ su ieškove sudarė sutartį Nr. 15-ZS-05 dėl atliekų priėmimo į Zabieliškio sąvartyną, mokant atsakovės patvirtiną kainą, kuri sutarties dėl atliekų priėmimo į sąvartyną sudarymo dieną sudarė 14,2203 Eur už vieną toną, plius PVM. 2015 m. birželio 5 d. pranešimu įmonės, pasirašiusios sutartį su atsakove VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl atliekų priėmimo į sąvartynus, įskaitant ir ieškovę, buvo informuotos apie kainos pasikeitimą už atliekų priėmimą į sąvartynus juridiniams asmenims už 1 toną 47,48 Eur (be PVM) išrašant sąskaitą faktūrą nuo 2015 m. liepos 7 d. 2015 m. lapkričio 30 d. už į sąvartyną pristatytas atliekas atsakovė VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ išrašė ieškovei pirmą po kainos už atliekų priėmimą į sąvartyną pasikeitimo PVM sąskaitą faktūrą Serija ATC Nr. 0005153 1 606,32 Eur sumai. 2016 m. birželio 9 d. ieškovė, vėluodama, bet pilnai atsiskaitė pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą. 2016 m. birželio 30 d. už 2016 m. birželio mėn. priimtas atliekas atsakovė išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą Serija ATC Nr. 0005761 21 188,01 Eur, įskaitant PVM, sumai ir pateikė ją ieškovei apmokėti, tačiau ieškovė jos neapmokėjo. 2016 m. liepos 29 d. ieškovei buvo išrašyta ir pateikta apmokėti PVM sąskaita faktūra Serija ATC Nr. 0005839 už 2016 m. liepos mėn. priimtas atliekas, sąskaitos suma įskaitant PVM – 19 390,19 Eur, tačiau ieškovė jos taip pat neapmokėjo. Tarp atsakovių 2017 m. kovo 8 d. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis ir jos priedas, pagal kuriuos atsakovė UAB „Europos finansų centras“ perėmė iš atsakovės VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ reikalavimo teisę į 40 578,28 Eur ieškovės skolą. 2017 m. kovo 9 d. Pranešimu Nr. 2017/03/09 ieškovė buvo informuota apie reikalavimo teisių perleidimą naujajai kreditorei, be to pranešimu buvo pareikalauta padengti įsiskolinimą ir nurodyta kokių bus imtasi gynybos priemonių skolininkei nevykdant prievolės atsiskaityti. 2017 m. balandžio 3 d. siekiant susipažinti su ieškovės turtine padėtimi bei finansinėmis galimybėmis atsiskaityti, ieškovė buvo paprašyta pateikti savo finansinės atskaitomybės dokumentus. 2017 m. balandžio 11 d. sulaukta ieškovės pasiūlymo pilnai atsiskaityti, sudarant susitarimą, ieškovė siūlė per dvi dienas nuo susitarimo sudarymo dienos grąžinti 4 000 Eur skolą, o likusią skolos dalį grąžinti mokant dalimis kas mėnesį po 2 000 Eur. Atsakovė pažymėjo, jog nesutinka su ieškovės teiginiais, kad 40 578,28 Eur skola neva yra neegzistuojanti, priešingai, mano, kad skola egzistuojanti ir galiojanti, o išieškojimas dėl šios skolos yra galimas. Taip pat pažymėjo, kad 1 tonos priimtų atliekų kaina yra pagrįsta sutarties nuostatomis, kadangi 2015 m. sausio 26 d. Sutarties 2.2 punktas, papildantis Sutarties 2.1 punktą, kuriame numatyta kaina už 1 toną atliekų – 14,2203 Eur plius PVM, ir su kuriuo, pasirašydama sutartį susipažino ieškovė, numatė, jog atliekų tvarkytojas (atsakovė VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“) turi teisę savo nuožiūra be papildomo susitarimo keisti atliekų tvarkymo kainą įspėjusi apie tai raštu atliekų turėtoją ne vėliau kaip prieš tris dienas, kas ir buvo padaryta dar 2015 m. birželio 5 d. pranešimu informuojant įmones, įskaitant ieškovę, kurios buvo pasirašiusios sutartį dėl atliekų priėmimo į sąvartynus, kad kaina už 1 toną nustatyta 47,48 Eur (be PVM), išrašant sąskaitą faktūrą nuo 2015 m. liepos 7 d. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovei buvo žinoma apie kainos pasikeitimą, kadangi ji, nors ir vėluodama, bet 2016 m. birželio 9 d. apmokėjo 2015 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija ATC Nr. 0005153 1 606,32 Eur sumai, kurioje nurodyta, jog 1 tona priimamų atliekų kainuoja 47,48 Eur, taigi apmokėdama minėtą kainą, ieškovė sutiko su ja. Ieškovė iki šiol neginčijo savo skolos, ką patvirtina tai, jog pati ieškovė, atsakydama į atsakovės raginimus, ne tik kad neginčijo susidariusio įsiskolinimo dydžio, bet priešingai, siūlė atsiskaityti mokant įsiskolinimą dalimis. Ieškovė sutiko su skola iki vienam iš kreditorių pasinaudojus kraštutine kreditoriaus interesų patenkinimo galimybe – t. y. iki kreditoriui kreipęsis į teismą inicijuojant ieškovei bankroto bylos iškėlimą, kadangi tik tuomet, siekdama sustabdyti (vilkinti) bylos nagrinėjimą ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama Reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia. Pasisakydama dėl ieškovės reikalavimo pripažinti Reikalavimo perleidimo sutartį ir jos priedą negaliojančiais, atsakovė nurodė, kad ieškovė ginčija ne pačios prievolės egzistavimo faktą, dėl ko neva būtų neįmanoma sudaryti reikalavimo perleidimo sandorį, bet prievolės dydį. Ieškovė vien tik kalba apie tai, jog ji neturėjo pareigos sumokėti atsakovei VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ 40 578,28 Eur už suteiktas paslaugas, tačiau nurodydama, kad įsiskolinimas atsakovei VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ turėtų sudaryti tik 9 545,52 Eur, o ne 40 578,28 Eur, iš esmės pripažįsta savo prievolę, tik ne jos dydį. Atsakovė taip pat nurodė, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalies nuostata draudžianti perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio išieškojimas yra negalimas skirta būtent naujojo kreditoriaus, t. y. šiuo atveju atsakovės UAB „Europos finansų centras“, (o ne skolininkės – ieškovės) interesų apsaugai, mano, kad 40 578,28 Eur dydžio prievolė yra galiojanti bei pagrįsta Sutarties nuostatomis, todėl nėra jokio pagrindo Reikalavimo perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia pagrindinės prievolės neegzistavimo pagrindu. Ginčijamos PVM sąskaitos faktūros išrašytos pagrįstai ir teisėtai, įtrauktos į buhalterinę apskaitą, be to, nepaisant to, jog mokėjimų iš ieškovės nėra gauta, sumokėtas pakankamai nemažas pridėtinės vertės mokestis bendrai 6 693,00 Eur sumai, kas pagrįstai leidžia manyti, jog ginčijamos PVM sąskaitos faktūros nėra fiktyvios, neteisėtos ar nepagrįstos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
5. Teismas rėmėsi kasacinio teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2013, kurios ratio decidendi iš esmės sutampa su nagrinėjama bylą. Šioje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl teisės nėra, ginčas iškilo dėl jos apimties. Minėtoje kasacinėje byloje teismas išaiškino, jog perleistos reikalavimo teisės pagrįstumo ir dydžio klausimas yra ne bylos dėl Reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo ginčo dalykas, nes pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę pareikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą.
Šalies argumentai
6. Teismas nustatė, kad naujas kreditorius – atsakovė UAB „Europos finansų centras“ kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Tiek bankroto byloje, tiek iškėlus bylą dėl Reikalavimo Perleidimo sutartimi įgyto reikalavimo patenkinimo, ieškovė turės teisę ginčyti jai reiškiamą reikalavimą ir teikti įrodymus, pagrindžiančius savo atsikirtimų pagrįstumą, todėl ginčas dėl perleisto reikalavimo teisės apimties nepažeidžia ieškovės kaip skolininko teisių gintis nuo nepagrįstai didelių reikalavimų jos atžvilgiu reiškimo ir nesudaro pagrindo Reikalavimo perleidimo sutarčiai pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Ieškovė UAB „Reneco“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
7.1. Sandorio, kuris buvo įformintas 2017-03-08 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2017/03/08/17-19 ir jos priedu Nr. 1 2017-03-08 priėmimo perdavimo aktu, objektas ir esminė sąlygą buvo būtent reikalavimo teisė į Ieškovo 40 578,28 Eur skolą. Ieškovės ieškinyje (patikslintame ieškinyje) nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog būtent tokio dydžio ieškovės skola atsakovei VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras niekada neegzistavo, todėl negalėjo būti perleista.
Atsiliepimas
7.2. Atsakovės UAB „Europos finansų centras“ su atsiliepimu pateikti dokumentai niekada ankščiau ieškovei nebuvo įteikti ir žinomi, todėl ieškovės atžvilgiu Sutarties 2.2 punktas, minėtų dokumentų turinys bei padidinta paslaugų kaina negali būti taikoma. Pažymėtina, kad atsakovė UAB „Europos finansų centras“ su atsiliepimu nepateikė jokių įrodymų, jog minėti dokumentai kada nors ankščiau buvo įteikti ieškovei.
7.3. Aplinkybė, kad ieškovė apmokėjo vieną žymiai mažesnės sumos neteisingai išrašytą 2015-11-30 PVM sąskaitą faktūrą Serija ATC Nr. 0005153, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, jog tokiu būdu ieškovė buvo tinkamai informuota apie pakeltas paslaugų kainas, kadangi šią sąskaitą ieškovė apmokėjo per klaidą.
Žemesnės instancijos teismas
7.4. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinės instancijos teismo nutartimi, priimtoje savo faktinėmis aplinkybėmis visai skirtingoje byloje, kadangi pastarojoje byloje buvo nustatytas ginčo skolos egzistavimo faktas, tačiau nagrinėjamoje byloje esantys duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad 40 578,28 Eur dydžio skola negalėjo būti perleista, kadangi tokia skola realiai neegzistuoja.
7.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovės nurodytus argumentus ir motyvus, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant reikalavimo perleidimo pagrįstumo klausimą, turi būti įvertintas ir pačios prievolės (skolos) pagrįstumo klausimas todėl ieškinio reikalavimų pripažinti reikalavimo perleisimo sandorį niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento bei taikyti restituciją išnagrinėjimas ir patenkinimas, iš esmės lemtų ir ginčo prievolės (skolos) realumą ir (ar) dydžio nustatymą, kadangi teismas, nagrinėdamas ieškovės ieškinio pagrįstumo klausimą, privalėtų ištirti bei nustatyti ir šią reikšmingą aplinkybę.
Šalies argumentai
8. Atsakovė VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Apeliantė nepagrįstai ginčija ne atsakovių 2017-03-08 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2017/03/08/17-19 perleistą reikalavimo teisę apskritai, bet sutartyje numatytos skolos dydį. skolos dydis nei pagal galiojantį teisinį reguliavimą nei pagal teismų praktiką, bylose dėl teisės perleidimo sutarties nėra ginčo objektas.
8.2. Sutartimi buvo perleistas galiojantis, objektyviai įvykdomas reikalavimas. Be to, reikalavimo teisės perleidimas nepažeidžia apeliantės kaip skolininkės teisių ir/ar kitaip nesuvaržo jos prievolės.
8.3. Apeliantė neįrodė, kad perleisto reikalavimo išieškojimas negalimas, taip pat neįrodė, kad reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos ir yra negaliojanti.
9. Atsakovė UAB „Europos finansų centras“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, privalo įrodyti skolos išieškojimo negalimumo faktą arba aplinkybę, kad atsakovė UAB „Europos finansų centras“ sutartimi įgijo daugiau teisių nei atsakovė VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras, o ne ginčyti skolos dydį.
9.2. Šiuo atveju sutartimi perleista reikalavimo teisė yra galiojanti, apeliantė kaip skolininkė nėra įgyvendinusi prievolės ir/ar jos dalies. Taigi, reikalavimo išieškojimas yra galimas ir atsakovė VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras turėjo teisę reikalavimo teisę perleisti atsakovei UAB „Europos finansų centras“.
9.3. Apeliantės nurodytos civilinės bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr 3K-3-494/2013) ratio decidendi nesutampa su nagrinėjama byla, kadangi apeliantės nurodomoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl prievolės prigimties ir teismas reikalavimo perleidimo sutartį pripažino negaliojančia, kadangi konstatavo, jog byloje nebuvo įrodyta nei prievolė, iš kurios atsirado teisė - reikalavimo perleidimo dalykas, nei sandoris, iš kurio tokia prievolė kildinama (perleidimo pagrindas). Tuo tarpu, šiuo atveju apeliantės prievolė sumokėti už suteiktas paslaugas yra aiški – reikalavimo perleidimo dalykas buvo įrodytas, o perleidimo pagrindas kyla iš paslaugų sutarties, kurios sudarymo ir iš jos kylančio įsipareigojimo mokėti už suteiktas apeliantas neginčija.
9.4. Atsakovė VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras turėjo teise reikalauti, kad apeliantė atsiskaitytų už suteiktas paslaugas ir, apeliantei neatsiskaičius, šią reikalavimo teise perleisti kitam kreditoriui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
11. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia atsakovių sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią naujajam kreditoriui perleistos reikalavimo teisės į ieškovo skolą, kurios ieškovė nepripažįsta. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.
12. Reikalavimo perleidimas yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o prievolė išlieka nepakitusi (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis).
13. Reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiama reikalavimo teisė. Minėta, kad pradinis kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu, o vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (žr.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. L. IĮ v. AB ,,Daisotra“, bylos Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Stella Vitae“ v. AB ,,Dirbtinis pluoštas“, bylos Nr. 3K-3-759/2003; 2008 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2013 UAB „Eismo sauga“ v. Vidaus reikalų ministerijai ir UAB ,,Baltic Sign“, kt.).
14. CK 6.102 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti. Įstatyme nustatytas objektyvus išieškojimo negalimumas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis), kuriam esant draudžiama perleisti reikalavimą, tačiau paaiškėjus, kad buvo perduotas negaliojantis reikalavimas, tam tikrais atvejais kyla civilinė atsakomybė (CK 6.105 straipsnio 1 dalis, 6.107 straipsnio 3 dalis).
15. Apeliantės teigimu, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo, turėjo įvertinti prievolę, iš kurios atsirado reikalavimo teisė, tačiau šios aplinkybės išsamiai nesiaiškino, todėl ir negalėjo nustatyti, ar tokios teisės perleidimas nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir skolininko interesų. Apeliantė nurodo, kad reikalavimo perleidimas pažeidė jo kaip skolininko teises, nurodo, kad negalimas išieškojimas pagal perleistą reikalavimą, kadangi, kaip nurodo apeliantė, pirminis kreditorius neteisėtai padidino paslaugos kainą ir apie tai skolininko neinformavo, t. y. keliami reikalavimo pagrindo nustatymo, jo apimties ar dydžio klausimai bei tokio reikalavimo perleidimo negalimumas. Apeliantas, nurodydamas, kad teismas turi nustatyti perduotos reikalavimo teisės egzistavimą, vadovaujasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-10-28 nutartimi civilineje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003-09-01 nutartimi civilineje byloje Nr. 3K-3-759/2003; 2013-10-18 nutartimi civilineje byloje Nr. 3K-3-494/2013), tačiau bylų ratio decidenti iš esmės skiriasi, nes pirmoje nurodytoje byloje buvo kilęs ginčas dėl skolos pagal reikalavimo perleidimo sutartį priteisimo ir, nustačius, jog teismai neišsiaiškino ar reikalavimo perleidimo metu skolininką ir kreditorių siejo prievoliniai tarpusavio santykiai, byla buvo grąžinta nagrinėti ši naujo; antroje byloje dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties nuginčijimo reikalavimą reiškė naujasis kreditorius, o ginčo esmė buvo sutarties vykdymo klausimai; trečioje byloje taip pat nebuvo įrodyta prievolė, iš kurios atsirado reikalavimo perleisimo dalykas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skolos faktą ir dydį ieškovė iš dalies pripažino, tačiau, nepaisant to, ji vis dėlto ginčija reikalavimo perleidimo sutartį, nes, jos nuomone, iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo jos prievolė sumokėti sutartyje visą nurodytą pinigų sumą pradiniam kreditoriui VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ neatsirado ir jis negalėjo tokio reikalavimo perleisti.
16. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė apeliantės skolos egzistavimo faktą: apeliantė su atsakove VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ 2015 m. sausio 26 d. sudarė sutartį Nr. 15-ZS-05 „Dėl atliekų priėmimo į Zabieliškio sąvartyną“, pagal kurią atsakovė įsipareigojo priimti į Zabieliškio sąvartyną ieškovės pristatytas atliekas šalinimui, o ieškovė - apmokėti. Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė, jog ieškovė už atliekų tvarkymą apmoka VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ patvirtintą kainą – 14,2203 Eur už vieną toną plius PVM, todėl pagal sutartį ir pagal į sąvartyną pristatytų atliekų deklaracijas jai kilo prievolė sumokėti pradiniam kreditoriui 9.545,52 Eur sumą. Taigi, šią skolą pripažino ieškovė, taip pat ir teikdama paaiškinimus teismui. Su apeliantės teiginiais, jog skolos dydis šiuo atveju yra išimtinai svarbus, negalima sutikti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“ turėjo ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties metu reikalavimo teisę ieškovei ir turėjo teisę ją perleisti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstaii sprendė, kad šios teisės pagrįstumo ir dydžio klausimas yra ne šio ginčo dalykas, nes pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę pareikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Vilniaus apygardos teisme 2017 m. buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovė UAB „Europos finansų centras“ ieškinį atsakovei UAB „Reneco“ dėl bankroto bylos iškėlimo, kurioje UAB „Europos finansų centras“ pareiškė esanti apeliantės kreditorė šios ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu. Todėl teisinga pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendime padaryta išvada, kad apeliantė galės reikšti naujajam kreditoriui UAB „Europos finansų centras“ atsikirtimus, kuriuos jis galėjo pareikšti pradiniam kreditoriui VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centras“, kadangi bankroto byloje sprendžiamas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo klausimas ir vertinamas kiekvieno įmonės kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas.
17. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Reneco“. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1760-381/2017 UAB „Europos finansų centras“ atskirąjį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Šios nustatytos aplinkybės dar kartą patvirtina, kad savaime ginčo reikalavimo perleidimo sutartimi apeliantės teisės nėra pažeidžiamos. Jei ateityje naujasis kreditorius ginčo sutarties pagrindu visgi pareikštų ieškinį apeliantei ir jeigu nurodytos bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, kad reikalavimo perleidimo sutartimi perleisti didesni reikalavimai kaip kreditorius turėjo, tai taip pat nereikštų skolininko teisių pažeidimo, nes nagrinėjant ginčą skolininkas teikdamas atsikirtimus turėtų teisę ginčyti jam reiškiamą reikalavimą, teikti įrodymus pagrindžiančius savo atsikirtimų pagrįstumą.
18. Apeliantė taip pat nurodo, kad pagal CK 6.104 straipsnio 1 dalį reikalavimą perleidęs kitam asmeniui kreditorius privalo perduoti naujajam kreditoriui dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę. Tokia nuostata nustatyta reikalavimo perleidimo sutartyje ir įstatyme, tačiau to nebuvo padaryta ir apeliantei dokumentai neperduoti, taip pažeista imperatyvioji įstatymo norma. Sutiktin, kad klausimas dėl dokumentų perdavimo naujajam kreditoriui galėtų pažeisti naujojo kreditoriaus, o ne ieškovės interesus – taip jis galėtų grįsti savo reikalavimus, jei ginčytų reikalavimo perleidimo sandorį. Dėl to ir šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad pažeistos CK 6.104 straipsnio 1 dalies nuostatos.
19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidžia skolininko (apeliantės) interesų, nes reikalavimo perleidimas nesukuria reikalavimo. Apeliantė, kaip naujojo kreditoriaus skolininkas, turi teisę reikšti jam visus atsikirtimus, kuriuos turėjo ir tebeturi teisę reikšti pradiniam kreditoriui, taigi, ginčyti perleisto reikalavimo pagrįstumą, jo dydį bei visas kitas aplinkybes, susijusias su kreditoriaus reikalavimo atsiradimu (CK 6.107 straipsnio 1 dalis).
20. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo perleidimą, ir todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Bylinėjimosi išlaidos: netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos apeliantei nepriteistinos. Atsakovės duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.