Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (atsakovų) Ž. V. ir L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. galutinio sprendimo ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrochema plius“ (po teisių perėmimo – UAB „AGROCHEMA“) ieškinį atsakovams Ž. V. ir L. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

22. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl ieškovės pakeitimo jos teisių perėmėja

23. Vilniaus apygardos teisme 2020 m. spalio 21 d. buvo gautas ieškovės prašymas pakeisti ieškovę UAB „Agrochema plius“ į naują proceso šalį, ieškovę UAB „AGROCHEMA“. Ieškovė nurodė, kad UAB „AGROCHEMA“ yra UAB „Agrochema plius“ procesinių teisių perėmėja, kadangi UAB „Agrochema plius“, prijungimo būdu atliekant reorganizavimą buvo prijungta prie UAB „AGROCHEMA“, kuriai atiteko visas UAB „Agrochema plius“ turtas, teisės bei pareigos.

25. Ieškovė į bylą pateikė 2020 m. birželio 25 d. UAB „AGROCHEMA“ ir UAB „Agrochema plius“ reorganizavimo sąlygas bei 2020 m. rugsėjo 30 d. Turto, teisių ir pareigų priėmimo-perdavimo aktą.

Dėl dokumentinio proceso leistinumo ir skolos dydžio

36. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas yra piniginiai reikalavimai atsiradę iš Sutarties – atsakovų skola atsiradusi dėl Sutarties nevykdymo. Ieškovė visus savo reikalavimus grindė vien tik rašytiniais įrodymais – Sutartimi, važtaraščiais, sąskaitomis, kitais dokumentais, todėl buvo įgyvendintos visos CPK 424 str. 1 d. nurodytos sąlygos, dėl to teismas pagrįstai ir vadovaudamasis CPK nuostatomis priėmė preliminarų sprendimą. Byloje jokių įrodymų patvirtinančių, kad atsakovai įvykdė, ar dalinai įvykdė, Sutartimi prisiimtas prievoles nėra. Dėl šių priežasčių apeliantų teiginiai, kad preliminarus sprendimas negalėjo būti priimtas yra nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir galiojančiam teisiniam reglamentavimui.

Dėl palūkanų

37. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda) ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis; teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010).

38. Kiekviena sandorio šalis privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles ir už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir įpareigojama atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas (CK 6.73, 6.245, 6.258 straipsniai). Įstatyme nustatyta, kad piniginių prievolių pažeidimo atveju galimas papildomas kreditoriaus interesų gynimo būdas – teisė į kompensuojamąsias įstatymu numatytas palūkanas, kurios pripažįstamos minimaliais kreditoriaus nuostoliais ir tokia teisė įstatymu garantuojama kreditoriui tuo atveju, kai šalys sutartyje nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių (netesybų ir (ar) kompensuojamųjų palūkanų). Šalys yra laisvos pasirinkti savo pažeistos subjektinės teisės gynimo būdus ir formas, t. y. šalys gali susitarti ir sutartimi numatyti atsakomybės formą ir dydį (nustatyti netesybas, kompensuojamąsias palūkanas ir (ar) teisę reikalauti nuostolių atlyginimo arba nustatyti tik netesybas ir atsisakyti teisės reikalauti nuostolių), sutartimi šalys gali iš viso neaptarti atsakomybės už piniginės prievolės pažeidimą, bet tokiu atveju taikomos įstatymuose įtvirtintos civilinės atsakomybės formos (įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos kaip kreditoriaus minimalūs nuostoliai). Kreditorius turi teisę į nuostolių atlyginimą, kurių nepadengia įstatyme nustatytos (kompensuojamosios) palūkanos, kai sutartyje gali būti pasirenkamas ir mišrus būdas, kada šalys sutartyje numato netesybas, bet nuostolių atlyginimo klausimo nereglamentuoja ir jų atlyginimas sprendžiamas įstatymo nustatytu būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisių turėtojas pats pasirenka savo teisių gynimo būdą: sutartinį arba sutartinį ir įstatyme nustatytą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko ,,Hansa–LTB“ prašymą, bylos Nr. 3K-7-751/2003; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB „Chemopakas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-400/2011, 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. N. D. ir D. Č., bylos Nr. 3K-3-387/2013).

39. Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) CK 6.305 str. 1 d.). Kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (CK 6.314 str. 5 d.).

40. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti 2 167,99 EUR dydžio palūkanas, kurias teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, šalių paaiškinimus jai priteisė visa apimtimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo Ž. V. atstovas nepagrįstai Sutarties 8 punkte numatytas 0,1 proc. dydžio palūkanas laiko delspinigiais, kadangi iš Sutarties nuostatų matyti, jog šalys Sutarties 8 punktu sulygo ne dėl delspinigių ir jų dydžio, o dėl palūkanų mokėjimo už neapmokėtą sumą. Pažymėtina, kad palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už pinigines prievoles įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamos palūkanos). Kai kompensuojamos palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 40-42 punktai). Teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalims sulygus dėl nurodytos rūšies palūkanų mokėjimo esant piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimui, ieškovė pagrįstai tokį reikalavimą reiškė atsakovams.

41. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas Ž. V. sudarydamas Sutartį su ieškove veikė ne kaip privatus fizinis asmuo, o kaip verslininkas. Aplinkybę, kad atsakovas Ž. V. Sutartį sudarė kaip verslininkas patvirtina byloje esantys duomenys – Sutarties įžanginė dalis, iš atsakovui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad atsakovas Ž. V. sutartį pasirašė kaip ūkininkas, kuris turi ūkio identifikavimo ir PVM kodą.

42. Ūkininko ūkio įstatymo 2 str. 2 d. įtvirtinta, kad ūkininku yra laikomas fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. To paties įstatymo 2 str. 5 d. nustatyta, kad ūkininko ūkis – ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma.

43. Taigi, įvertinus Sutarties sąlygas, įstatyminį reglamentavimą ir aktualią teismų praktiką, atsakovo atstovo argumentai dėl Sutartimi 8 punktu sulygtų delspinigių atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl laidavimo

44. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias laidavimą, ir jo praktinį įgyvendinimą bei nesigilino, nevertino ar vertino netinkamai atsakovės prieštaravimuose pateiktus argumentus ir įrodymus. Teisėjų kolegija šiuos teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

45. CK 6.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-537/2011). Taigi, tuo atveju, jei nėra įvykdoma arba yra netinkamai įvykdoma prievolė, kurios tinkamas įvykdymas yra užtikrintas laidavimu, kreditorius įgyja teisę nukreipti išieškojimą į du asmenis – skolininką, neįvykdžiusį (netinkamai įvykdžiusi) sutarties, ir laiduotoją, įsipareigojusi atsakyti prievolės neįvykdymo atveju.

46. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui neįvykdžius prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), o 3 dalyje – kad bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai. Vis dėlto, nors pagal bendrą CK 6.81 straipsnyje išdėstytą taisyklę, laidavimo prievolė yra solidarioji, aptariamose CK nuostatose taip pat yra nurodyta, kad šalys sutartyje gali nustatyti ir kitokį laiduotojo ir pagrindinio skolininko atsakomybės santykį. Tai reiškia, kad jos gali susitarti, jog laiduotojo prievolė kreditoriui yra, pavyzdžiui, subsidiari, t. y. jis turi atsakyti kaip papildomas skolininkas, jei kreditoriui nepavyksta patenkinti visų savo reikalavimų iš pagrindinio skolininko turto.

47. Atsakovė teigia, jog Laidavimo sutarties sąlygos su ja nebuvo individualiai patartos, ji nesuprato laidavimo apimties. Tačiau tokie atsakovės argumentai prieštarauja liudytojo R. B. paaiškinimams, jog abu atsakovai turėjo galimybę įvertinti Sutarties ir Laidavimo sutarties sąlygas, teikti pastebėjimus. Atsakovė, ginčydama laidavimo sutartį buvo nenuosekli, nes nurodydama šią laidavimo sutarties pasirašymo aplinkybę teigė, jog laidavimo sutartį iš karto pasirašė ir išsiuntė ieškovės atstovui, tačiau liudytojas R. B. paliudijo, jog laidavimo sutartį atsiuntė ne atsakovė, o atsakovas Ž. V., be jokių atsakovės pastebėjimų dėl sutarties sąlygų. Atsakovas šios aplinkybės neginčijo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad teismo posėdžio metu atsakovė teigė, jog ne pirmą kartą laiduoja ir manė, kad laiduoja apie 10 000 Eur sumai, o tai taip pat leidžia daryti išvadą, jog ji yra susipažinusi su laidavimo santykiais ir iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis bei žinojo prievolės, už kurią laidavo, ribas, kurios aiškiai apibrėžtos Laidavimo sutarties 3 punkte. Tokiu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovei žinoma arba turi būti žinoma ne tik skirtingų rūšių sandorių sudarymo, jų vykdymo formalioji, faktinė pusė, bet ir galima rizika, susijusi tiek su verslo ypatumais, tiek su įstatymais nustatytų taisyklių nesilaikymu, dėl ko atsakovės argumentai dėl Laidavimo sutarties apimties atmesti kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl papildomo sprendimo

48. Atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2020 m. rugpjūčio 31 d. papildomu sprendimu ieškovei priteisė bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu atsakovų teiginiu nesutinka.

49. CPK 98 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad išlaidos už advokato/advokato padėjėjo pagalbą negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

50. Šiuo atveju ieškovė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė 2020 m. liepos 13 d., t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Prašyme buvo nurodyta bylinėjimosi išlaidų suma – 3 427,23 Eur, tačiau prie prašymo buvo pateiktas netinkamas įrodymas – ne apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas šioje byloje, o apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas Klaipėdos apylinkės teismo nagrinėtoje byloje. Ieškovė, prašydama priimti papildomą sprendimą, nurodė, kad ne ta pažyma buvo pateikta dėl žmogiškos (techninės) klaidos. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, jog ieškovė piktnaudžiavo savo teisėmis, pateikdama įrodymą, skirtą ne šiai, o Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjamai bylai. Ieškovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose išsamiai paaiškino, kaip buvo padaryta techninė klaida. Atsakovai nenurodė argumentų ir nepateikė jokių įrodymų dėl ko jie nesutinka su ieškovės nurodytomis techninės klaidos padarymo aplinkybėmis. Dėl šios priežasties, laikytina įrodyta, kad ieškovė netinkamą pažymą į šią bylą įkėlė per klaidą.

51. CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nurodyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Šioje teisės normoje nėra konkretizuota, kokiais atvejais gali būti priimamas papildomas sprendimas, t. y. nėra nurodyta, kad jis negali būti priimtas, jeigu įrodymai dėl bylinėjimosi išlaidų buvo nepateikti į bylą dėl techninės klaidos, todėl darytina išvada, kad šios bylos situacijoje minėta teisės norma gali būti taikoma.

52. Kaip minėta, ieškovė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikė 2020 m. liepos 13 d. – iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Prašyme buvo nurodyta bylinėjimosi išlaidų suma – 3 427,23 Eur, tokią pačią sumą ieškovė nurodė ir prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo bei pateikė ją patvirtinantį įrodymą. Priimdamas 2020 m. rugpjūčio 3 d. galutinį sprendimą teismas šios sumos ieškovei nepriteisė, nors ir buvo prašymas tokią sumą priteisti. Pažymėtina, kad teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu bylinėjimosi išlaidų nepriteisė ne dėl to, kad jos buvo nepagrįstos, o dėl to, kad nebuvo pateikti reikiami įrodymai. Ieškovei ištaisius techninę klaidą ir pateikus tinkamus įrodymus buvo pagrindas išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą, nes jis prieš tai nebuvo išspręstas.

53. Dėl išvardintų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė papildomą sprendimą.

Dėl bylos baigties

54. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

55. Kiti apeliantų skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

56. Ieškovė prašo priteisti 2 214,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ši suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu (2015 m. kovo 19 d. redakcija) patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nurodytą maksimalų dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad ši byla nėra didelės apimties, joje kilęs ginčas dėl 8 637,12 Eur skolos, 2 167,99 Eur palūkanų, byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi ar retai pasitaikantys teisiniai klausimai, todėl nėra pagrindo priteisti viso ieškovės prašomos bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą sumos. Dėl išvardintų priežasčių, teismas, remdamasis protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), ieškovės prašomą priteisti išlaidų sumą mažina iki 1100 Eur. Esant šioms aplinkybėms iš atsakovų Ž. V. ir L. M. ieškovei UAB „AGROCHEMA“ priteisiama po 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 48, 93, 98 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

Ieškovę UAB „Agrochema plius“ (į. k. 122012020, Vykinto g. 14, Vilnius) pakeisti jos teisių perėmėja ieškove UAB „AGROCHEMA“ (į. k. 110548779, Jonavos r. sav., Ruklos sen., Jonalaukio k. LT-55296).

Apeliantų (atsakovų) Ž. V. ir L. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti ieškovei UAB „AGROCHEMA“ (į. k. 110548779) iš atsakovų Ž. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. galutinį sprendimą ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.