Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjo Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės UAB „Hoja Elektronics“ ieškinį atsakovei UAB „Laisvas paukštis“ dėl skolos priteisimo, ir atsakovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-01-09 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I . Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje nustatyta, kad ieškovė nurodo, jog 2011-09-23 akcininkės R. P. nurodymu ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą 2 954,12 Eur, mokėjimo paskirtis – pagal sutartį 2011/09/22, kuri nebuvo pasirašyta, pinigai atsakovei buvo pervesti kaip avansas už planuojamas įsigyti atsakovės akcijas. Atsakovė nurodo, jog dėl 2 954,12 Eur avanso susitarta nebuvo, o ši suma buvo pervesta už konsultavimo paslaugų sutartį, kurios originalas yra neišlikęs. Atsakovė nurodo, jog atsakovės akcijų savininku tuo metu buvo D. L., todėl toks sandoris su UAB ,,Laisvas paukštis“ negalėjo būti sudarytas. Paminėti bylos įrodymai leidžia padaryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas. CK 6.237 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai įgyta, išskyrus tam tikras išimtis, nustatytas CK 6.241 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje CK 6.237 straipsnio nuostatos aiškinamos taip, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisės akto, nei sandorio prievolei atsirasti), gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau jis išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008, 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009; ir kt.). Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė pervedė atsakovei ginčo sumą. Ieškovė su ieškiniu pateikė 2011-09-23 vietinio mokėjimo nurodymą, kuriuo ginčo sumą nurodė kaip mokėtiną pagal sutartį. Bylos medžiaga įrodo, jog tokios sutarties originalas nėra pateiktas, taip pat nėra įrodymų dėl konkretaus kito sandorio buvimo, todėl šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį, nes nesant pakankamų įrodymų dėl sutarties buvimo įpareigojama grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl net jeigu 2011-09-23 atliekant mokėjimą buvo tariamasi dėl sutartinių santykių su atsakove, tačiau jie neįvyko ar buvo nutraukti, ir atsakovei nepateikus įrodymų, jog ji turi pagrindą pasilikti šią sumą, atmesti ieškinį nėra teisinio pagrindo. Atsakovė nurodo, jog ši suma buvo jai pervesta pagal konsultavimo paslaugų sutartį, nes atsakovė konsultavo ieškovę valdymo standarto ir techninio pobūdžio elektronikos klausimas. Atsakovė įrodinėja, jog jos darbuotojas D. L. buvo įgijęs didelę patirtį saulės energijos elektrinių valdymo ir eksploatavimo klausimais, teikė konsultavimo sutarties kopiją bei 2013-01-14 atsakovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ginčo sumai apmokėti. Paminėti atsakovės įrodymai yra nepakankami konstatuoti, jog ginčo suma 2011-09-23 buvo pervesta pagal sutartį.Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtinti sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Šios bendrosios dalies teisės normos taikytinos kartu su CK 6.720 str. 3 d., 6.722 str., kurie nustato užsakovui pareigą sumokėti paslaugų teikėjui už suteiktą paslaugą, o paslaugų teikėjas privalo pateikti ataskaitą apie suteiktą paslaugą. Įvertinus šios bylos medžiagą negalima padaryti išvados, jog atsakovė įrodė, jog ji darbus pagal jos įrodinėjamą sutartį perdavė ieškovei pateikdama ataskaitą pagal įrodinėjamą sutartį. Atsakovė 2013-01-14 išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą nurodydama jai sumokėti ginčo sumą, tačiau ši suma jau 2011-09-23 buvo pervesta, byloje nėra įrodymų, jog sąskaitą ieškovė priėmė, šią sumą ieškovė jau buvo sumokėjusi, todėl šios sąskaitos išrašymas nesukėlė teisinių pasekmių ieškovei. Todėl pagal bylos įrodymus darytina išvada, jog atsakovės įrodinėjamas pagrindas – konsultavimo paslaugų suteikimas žodine forma – galbūt galėjo egzistuoti 2011-09-23 pavedimo padarymo metu, tačiau jis vėliau išnyko, nes jokių įrodymų, jog ieškovei buvo pateikta ataskaita apie tokios paslaugos suteikimą, kad tokia paslauga ieškovei buvo suteikta, byloje nėra. Vien sutarties nepatvirtinta kopija, nesant kitų įrodymų dėl atsakovės įrodinėjamų paslaugų suteikimo, neįrodo ginčo sumos sumokėjimo pagrindo, t. y. už suteiktą paslaugą.Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir jų visumos pagrindu padarė išvadas, ar tam tikros aplinkybės įrodytos. Teismas nurodė, kodėl remiasi vienu įrodymu ir atmeta kitą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, pakankamumo ir išvadas padarė iš pateiktų į bylą duomenų visumos. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmestini. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo, įrodinėjimo pareigos taisyklės.Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai, jog 2014-02-27 Klaipėdos apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. B 2-937-479/2014 konstatuota aplinkybė, jog atsakovė ieškovei suteikė konsultavimo paslaugas, šiai bylai turi prejudicinę reikšmę, tačiau tokia pozicija yra neparemta įstatymu. Todėl įvertinus kitos bylos nagrinėjimo dalyką darytina išvada, jog teismas kitoje byloje analizavo tik ieškovės teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-294-916/2015). Todėl esminę reikšmę nustatant, ar kitoje byloje priimtas sprendimas turi prejudicinę reikšmę, turi kitos ir šios bylos nagrinėjimo dalykai. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog nutartyje dėl atsisakymo kelti bankroto bylą civilinėje byloje Nr. B 2-937-479/2014 konstatuotos aplinkybės dėl ginčo sumos šioje byloje turi prejudicinę reikšmę. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turi teisę pateikti kreditoriai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui bankroto bylą, turi pareigą nurodyti ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu atsiranda jo reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-154/2008). Teismų praktikoje laikoma, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai, gali inicijuoti įmonei bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2009). Jeigu bylą skolininkui inicijuojančio asmens reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, asmens reikalavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į teismui pateiktus duomenis. Jei teismui nekyla didelių abejonių dėl to, kad bylą inicijuojantis asmuo yra kreditorius, tokio asmens pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi būti nagrinėjamas iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-707/2012). Tačiau bankroto bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo atsakovės skolos dydis ieškovei. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-196/2006 išaiškino, kad jeigu skolininkas piniginę prievolę ginčija, dėl reikalavimo dydžio turi būti sprendžiama iš esmės bendra ieškinio teisenos tvarka arba jau iškeltoje bankroto byloje, bet ne bankroto bylos pagal kreditoriaus ieškinį iškėlimo stadijoje. Šioje stadijoje kreditinio reikalavimo dydis, t. y. skolininko atsakomybė kreditoriui, nenustatinėjamas. Todėl vien galimo įsiskolinimo buvimo ar galimo skolos nesumokėjimo faktas, esant neapibrėžtam jos dydžiui bei ginčui dėl skolos fakto, negali būti savarankišku pagrindu iškelti bankroto bylą. Bankroto byloje ieškovės kreditinio reikalavimo pagrįstumas vertinamas preliminariai tiek, kiek to reikalauja paminėtos bankroto įstatymo nuostatos dėl bankroto bylos iškėlimo. Toks preliminarus ieškovės reikalavimo įvertinimas bankroto bylos kėlimo stadijoje nesudaro pagrindo konstatuoti, jog yra nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, jog šios bylos šalis siejo konsultavimo paslaugų sutartis ir atsakovė tokią sutartį įvykdė.Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, todėl skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovės ieškovei priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-01-09 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti UAB ,,Hoja Elektronics“ iš UAB ,,Laisvas paukštis“ 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.