- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-04
- Bylos Nr.
- e2A-258-370/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00086-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- R. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ūkininko R. I. ūkio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo dalies civilinėje byloje Nr. e2-449-227/2017 pagal ieškovo ūkininko R. I. ūkio ieškinį atsakovui R. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas ūkininko R. I. ūkis pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovo R. P. 126 353,39 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 30 d. ieškovas ir R. P. ūkininko ūkis sudarė paskolos sutartį R-l, pagal kurią ieškovas paskolino 126 353,39 Eur (436 273 Lt) R. P. ūkininko ūkiui. Paskolos gražinimo terminas ieškinio pateikimo metu buvo nepasibaigęs, tačiau paskolos gavėjas R. P. ūkis nuo 2012 m. gruodžio 6 d. jokios veiklos nevykdo, visą ūkį perėmė ieškovas, todėl pagal sutarties 6.5 punktą paskolos sutartis nutrūko ir atsirado pareiga grąžinti paskolą. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 4 dalį, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, todėl ūkininko R. P. ūkiui jokio turto, iš kurio būtų galima padengti skolą, neturint, 126 353,39 Eur skola turi būti priteista iš atsakovo.Paskolą patvirtina abiejų šalių pasirašyta sutartis, į kurią sujungti visi mokėjimai, atlikti ieškovo per 2 metus apmokant atsakovo ūkio turėtas išlaidas tiekėjams ir ūkiui, mokant dalimis. Ieškovas atsakovo ūkiui pervedė pinigus į ūkio sąskaitas, taip pat apmokėjo teikėjams sąskaitas už atsakovo ūkiui suteiktas prekes ir paslaugas. Bankinius pavedimus į atsakovo ūkio sąskaitą iki 2012 m. gegužės mėnesio darė į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o iki 2012 m. lapkričio mėnesio – į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsakovas niekada neginčijo paskolos pervedimo ne į sutartyje nurodytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Skolą patvirtina 2011 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktas. Pinigai buvo paskolinti ne siekiant pelno, bet siekiant užtikrinti atsakovo ūkio funkcionavimą, ieškovas mokėjo tiek atsakovo ūkiui, tiek jo kreditoriams, o metų gale buvo apskaičiuoti ieškovo pervesti pinigai ir sudaryta paskolos sutartis R-1. Ieškovas ir atsakovo ūkis 2012 m. gruodžio 6 d. buvo sudarę preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, šalys susitarė, jog ieškovui perleidžiamas atsakovo ūkio nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, turtinės teisės ir pardavėjo skolos kreditoriams, į šią sutartį buvo įtraukti atsakovo įsipareigojimai tokio dydžio, kokie galėjo būti padengti atsakovo turtu. Turto nepakako padengti visoms skoloms atsakovui perleidus kitiems asmenims tris žemės sklypus bei prieš preliminariosios sutarties sudarymą padovanojus savo motinai žemės sklypą. Atsakovas pažeidė preliminariosios sutarties sąlygas, 3.4; 4.5; 5.1 ir 5.6 punktus. Ieškovui įgaliojimai veikti atsakovo ūkio vardu suteikti tik nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio, o paskolos sutartis sudaryta 2010 m. gruodžio 30 d., kai atsakovas buvo realus savo ūkio valdytojas. Sutartį šalys sudarė parengę kartu ir suderinę sąlygas, atsakovas paskolos sutarties neginčijo. Šalių 2015 m. lapkričio 14 d. susitarimas nėra pakvitavimas, kadangi juo susitarta, jog visos skolos, atsiradusios po preliminariosios sutarties galiojimo terminų pasibaigimo, t. y. po 2015 m. rugsėjo 30 d., ir ieškovui jau nebeatstovaujant, lieka atsakovo atsakomybė, o sudarant susitarimą dar nebuvo sąlygų laikyti reikalavimą pagal 2010 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartį Nr. R-1 vykdytinu, nes nebuvo pasibaigęs paskolos sutarties terminas (2017 m. gruodžio 31 d.), nebuvo sąlygų, numatytų paskolos sutarties 6 punkto papunkčiuose. Šis susitarimas galiotų tik su sąlyga, jei būtų įvykdyti preliminariąja sutartimi prisiimti įsipareigojimai, tačiau atsakovui sutarties sąlygas pažeidus, susitarimas yra negaliojantis.R. I. ūkininko ūkis ir R. P. ūkininko ūkis vykdė veiklą kartu pagal žodinę bendradarbiavimo sutartį, ieškovas atsakovo ūkiui esant sudėtingoje finansinėje situacijoje ir siekiant ūkį išsaugoti pervesdavo pinigus tiek ūkiui, tiek jo kreditoriams, tai patvirtina pateikti išrašai iš bankų sąskaitų apie atliktus pavedimus, taip pat buvo mokami grynaisiais pinigai, kurių gavimo faktą parašu patvirtino atsakovas. Per 2010 metus atsakovo ūkio interesais tiekėjams pagal žodinį susitarimą pervesta iš viso 468 453 Lt. 2012 m. vasario 15 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas patvirtinta, kad atsakovo ūkio skola 2011 m. sausio 1 d. buvo 433 698,92 Lt, dėl to šiai sumai buhalterinėje apskaitoje pagrįsti sudaryta ginčo sutartis dėl 436 273 Lt sumos (tarp šių sumų susidaręs skirtumas paaiškinamas buhalterinių klaidų koregavimu), metų bėgyje ši skola padidėjo iki 506 183,12 Lt. 2011 metais atlikus mokėjimus už atsakovo ūkį buvo sudaryta paskolos sutartis R-2, po to ir sutartis R-3. Vėliau buvo priimtas sprendimas, kad atsakovas nebeūkininkaus, ūkis bus perimtas ieškovo, dėl to sudarytas 2012 m. liepos 16 d. ketinimų protokolas, 2012 m. gruodžio 6 d. preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, prasidėjo turto perėmimo procedūra. Į 2012 m. gruodžio 6 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties 3 priede nurodomą skolos likutį – 669 892,68 Lt – įeina dalis atsakovo ūkio skolų ieškovui, tačiau ne prašoma priteisti skola. Atsakovas pažeidė preliminariosios sutarties 5.1 ir kitų punktų nuostatas, perleisdamas dalį turto kitiems asmenims, tačiau ieškovas sutarties nenutraukė, preliminarioji sutartis įvykdyta, ūkis ieškovui perduotas 2015 metais. Aplinkybę, kad prašoma priteisti skola nepatenka į preliminariosios sutarties 3 priede nurodytą skolos likutį – 669 892,68 Lt, patvirtina tai, jog buvo sudarytos 3 paskolos sutartys didesnei sumai (R-1, R-2, R-3), liko nepadengta skola pagal ginčo sutartį.Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog sutartis buvo įvykdyta, nes paskolos sutartyje nurodyta, kad paskola bus dalimis pervedama į paskolos gavėjo konkrečią sąskaitą arba paskolos gavėjo kreditoriams, pagal paskolos gavėjo prašymus. Paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes atsakovas į nurodytą sutartyje sąskaitą pinigų negavo, nepateikta atsakovo prašymų pervesti tiekėjams; ieškovas nedisponavo tokia pinigų suma ir nedeklaravo neva išduotos paskolos. Ginčo sandoris yra apsimestinis, nes jame nenumatytos palūkanos, delspinigiai, paskola suteikta be užtikrinimo, nesuprantamas sumokėtų pinigų paskirstymas, numatytas 8.1 punkte. Ieškovas ir atsakovo ūkis 2012 m. gruodžio 6 d. sudarė preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kurios priede Nr. 3 yra nurodyti visi ūkininko R. P. piniginiai įsipareigojimai 2012 m. lapkričio 28 d. Visas skolas ir turtą (aktyvą ir pasyvą) pasirašytinai iš atsakovo perėmė ieškovas. Paskutinėje eilutėje yra nurodyti visi atsakovo įsipareigojimai ieškovui ir patvirtinamas visų jų perėmimas į ieškovo dispoziciją. 2015 m. lapkričio 14 d. ieškovas, patvirtindamas šiuos susitarimus, išdavė pakvitavimą, kuriame įsipareigojo užtikrinti, kad šalims įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus pagal preliminariąją pirkimo pardavimo sutartį, pasirašytą 2012 m. gruodžio 6 d., visiškai perima atsakovo įsipareigojimus kreditoriams. Buvo susitarta, kad visos skolos, atsiradusios po preliminariosios sutarties galiojimo terminų pasibaigimo, t. y. po 2015 m. rugsėjo 30 d. imtinai ir ieškovui jau neatstovaujant atsakovo, lieka R. P. atsakomybė. Sutartys tarp juridinių asmenų turi būti rašytinės, o ieškovas siekia įteisinti neteisėtą, apsimestinį paskolos mechanizmą. Pats ieškovas patvirtina, kad sutartis apsimestinė, nes buvo siekiama įteisinti kažkokius menamus ankstesnius mokėjimus net ne atsakovui, o kažkokiems neįvardytiems tretiesiems asmenims. Dėl to, kad paskolos dalykas perduotas nebuvo, todėl ir pretenzijų dėl nesamų piniginių santykių nebuvo pareikšta.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. I. ūkininko ūkis ir R. P. ūkininko ūkis kartu vykdė veiklą pagal žodinę bendradarbiavimo sutartį. Nors atsakovas laikėsi pozicijos, kad ieškovas, atsakovo ūkiui esant sudėtingoje finansinėje situacijoje ir siekiant ūkį išsaugoti, nepervesdavo pinigų jo ūkiui bei ūkio kreditoriams, tačiau, teismo vertinimu, tai paneigia ieškovo pateikti išrašai iš bankų sąskaitų apie atliktus pavedimus už R. P., buhalterinės pažymos, kasos pajamų orderiai ir kiti dokumentai. Teismas nustatė, kad ūkininkas R. P. taip pat sumokėdavo ūkininko R. I. skolas iš savo sąskaitų. Tarpusavio skolų suderinimo aktu, sudarytu 2012 m. vasario 15 d., patvirtinta, kad atsakovo ūkio skola ieškovui 2011 m. sausio 1 d. buvo 433 698,92 Lt, ta pati suma nurodyta ir 2010 m. gruodžio 31 d. ieškovo ir atsakovo ūkio akte dėl skolų suderinimo. Pagal šį aktą atsakovo ūkio skola nuo 249 764,16 Lt padidėjo iki 433 698,92 Lt per 2010 metus (padidėjo 183 934,76 Lt suma), aktas patvirtintas šalių parašais.Teismas pripažino, kad ginčo sutartis apibendrino anksčiau sudarytas paskolos sutartis bei už atsakovo ūkį įvykdytus skolinius įsipareigojimus ir ji kvalifikuotina ne kaip tiesioginė paskolos sutartis CK 6.870 straipsnio prasme, bet kaip ankstesnių ieškovo ir atsakovo ūkio tarpusavio paskolinių santykių suvestinė sutartis. Įvertinęs byloje esančius duomenis dėl atliktų mokėjimų, tarpusavio skolų suderinimo akto duomenis, paties ieškovo paaiškinimus, kad atsakovo ūkio skola 2011 m. sausio 1 d. buvo ne 436 273 Lt, o 433 698,92 Lt, tai, kad dėl buhalterinės apskaitos sudaryta ginčo sutartis 436 273 Lt sumai, vėliau sumos buvo koreguojamos, rastos buhalterinės klaidos, teismas pripažino, kad 2010 m. gruodžio 30 d. buvo susidaręs atsakovo ūkio įsiskolinimas ne ginčo sutartyje nurodytai, o 433 698,92 Lt (125 607,89 Eur) sumai.Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ūkininko R. P. ūkis likviduotas 2015 metais, sutiko, jog ieškovas turi teisę reikalauti skolos priteisimo pagal ginčo sutarties 6.5 punktą. Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ūkininkas yra fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. To paties straipsnio 3 dalyje ūkininko ūkis apibrėžtas kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei prievolių visuma, todėl ieškovas turėtų teisę reikalauti skolos grąžinimo iš atsakovo kaip iš fizinio asmens.Teismas iš ieškovo pateiktų pirkimo-pardavimo, skolų perkėlimo sutarčių nustatė, kad ieškovas vykdė atsakovo ūkio perėmimą. Iš 2015 m. sausio 19 d. tarpusavio skolų užskaitymo akto nustatė, kad dengiant R. P. skolą R. I. pagal 2011 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartį R-2, įskaitytos tarpusavio skolos, padengiant 162 836,47 Eur (562 241,78 Lt) sumą perimamu turtu 162 836,47 Eur sumai. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. lapkričio 14 d., t. y. po paskutinės pirkimo–pardavimo sutarties dėl turto perleidimo sudarymo, susitarimu šalys nustatė, jog R. I. įsipareigoja užtikrinti, jog šalims įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus pagal preliminariąją pirkimo pardavimo sutartį, pasirašytą 2012 m. gruodžio 6 d., visiškai perima savo atsakomybėn visus esamus įsipareigojimus kreditoriams: fiziniams, juridiniams asmenims bei valstybės ir savivaldybių institucijoms ir su tuo susijusias turtines reikalavimo teises ir turtines prievoles, kitas turtines teises ir pareigas. Susitarime nurodoma, kad ateityje, paaiškėjus iki šio laiko nežinomoms skoloms ar kitokiems įsipareigojimams, visas šias prievoles, atsiradusias R. P. ūkyje ir susijusias su R. I. atstovavimu bei administravimu šiame ūkyje, be jokių išlygų priims ir padengs R. I.. Visos skolos, atsiradusios po preliminariosios sutarties galiojimo terminų pasibaigimo (2015 m. rugsėjo 30 d. imtinai) ir nebeatstovaujant R. I., lieka R. P. atsakomybėje. Tokiu būdu pripažinta, kad šiuo susitarimu ieškovas patvirtinto, jog preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu prisiimti šalių įsipareigojimai yra įvykdyti, jis perėmė ūkį su visomis iki 2015 m. rugsėjo 30 d. atsiradusiomis skolomis. Teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad reikalaujama priteisti skola nesudengta, yra reikšminga, kad ieškovui negalėjo būti nežinoma apie 2010 m. gruodžio 30 d. paskolos sutarties sudarymą iki preliminariosios sutarties galiojimo terminų pabaigos (2015 m. rugsėjo 30 d.), ir kad iš šios sutarties atsakovo ūkiui kiltų tam tikri įsipareigojimai. Minėtame susitarime nėra nurodyta, kad ieškovas perima savo atsakomybėn tik tuos įsipareigojimus kreditoriams, dėl kurių jie gali reikšti pretenzijas suėjus prievolių įvykdymo terminams, priešingai, pažymėta, kad perimami atsakomybėn visi įsipareigojimai kreditoriams.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas neperėmė 336 290,32 Lt atsakovo ūkio skolos, o šis klausimas pirmosios instancijos teismo buvo neišspręstas. Skola yra nesumokėta ir neperimta, todėl teismas privalėjo apeliantui likusią nepadengtą skolą priteisti.Pardavęs žemės sklypus atsakovas pažeidė preliminariąją sutartį, sumažino savo mokumą, dėl to susidarė skoliniai įsipareigojimai apeliantui.Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai rėmėsi tik vienu įrodymu – 2015 m. sausio 19 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktu.Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad apeliantas perėmė visus atsakovo įsipareigojimus, nes akivaizdu, jog perimamo turto neužteko įsipareigojimams padengti.Pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgęs, kad byla nesudėtinga, sprendžiami teisiniai klausimai nebuvo nauji, o procesinių dokumentų apimtis nedidelė.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:Ieškinys pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas dėl 126 353,39 Eur skolos priteisimo pagal paskolos sutartį Nr. R1, kurioje taip pat nurodyta paskolos suma 436 273 Lt (126 353,39 Eur). Bylą nagrinėjant Panevėžio apygardos teisme ieškovas palaikė savo reikalavimą priteisti šią sumą kaip skolą. Apeliaciniame skunde jau keičiamas reikalavimas ir prašoma priteisti 97 396,41 Eur. Skunde nėra nurodyta, kokiu pagrindu šioje procesinėje stadijoje tikslinamas ieškinys, atsisakant dalies reikalavimų.Apeliaciniame skunde nurodomi du esminiai preliminariosios sutarties pažeidimai: žemės sklypo dovanojimas atsakovo motinai ir trijų žemės sklypų pardavimas. Šie kaltinimai yra absoliučiai nepagrįsti ir visiškai nesietini nei su šia byla, nei su preliminariąja sutartimi.Teismas teisingai konstatavo, kad preliminariosios sutarties trečiajame priede yra nurodyti visi žinomi įsiskolinimai. Preliminarioji sutartis sudaryta tarp tų pačių šalių ir nėra jokių pastabų ar prierašų, teigiančių, kad ginčo paskolos sutartis nėra įtraukta. Tuo labiau, kad apie paskolinės sutarties sudarymą abi šalys žinojo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Apeliaciniame skunde ieškovas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasis tuo, kad neperėmė 336 290,32 Lt atsakovo ūkio skolos, o teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas perėmė visus atsakovo įsipareigojimus, nes perimamo turto neužteko įsipareigojimams padengti.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl toliau nurodomų priežasčių.Teisėjų kolegija visų pirma sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad apeliantas skundžia tik sprendimo dalį dėl 97 396,41 Eur. Kaip matyti iš ieškinio dalyko ir pagrindo, apeliantas prašė teismo priteisti 126 353,39 Eur skolą pagal ieškovo ir atsakovo ūkio sudarytą paskolos sutartį Nr. R-1. Iš apeliacinio skundo argumentų lieka neaišku, kokiu pagrindu buvo sumažintas reikalavimas, kai paminėtos sutarties dalyku buvo 436 273 Lt (126 353,39 Eur) paskola. Kaip matyti iš bylos duomenų, buvo sudarytos 3 paskolos sutartys: 2010 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartis Nr. R-1, 2011 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartis Nr. R-2 ir 2012 m. sausio 1 d. paskolos sutartis Nr. R-3. Atkreiptinas dėmesys, kad visų paskolos sutarčių 1.2 ir 1.3 papunkčiai nustato, jog paskolos dalykas turi būti pervestas į nurodytą konkrečią atsakovo ūkio atsiskaitomąją sąskaitą arba kreditoriams pagal prašymą (1.2 papunkčiai), paskolos sutartis laikytina sudaryta nuo pinigų pervedimo į atsiskaitomąją sąskaitą momento (1.3 papunkčiai). Sutartys be palūkanų (2.1 papunkčiai). Ginčo nėra, kad paskolos dalykas pervestas į atsiskaitomąją sąskaitą nebuvo, prašymų pervesti kreditoriams nepateikta. Pagal nurodytas sutartis paminėtų sutarčių dalykas sudaro iš viso bendrą 1 006 183 Lt (291 410,74 Eur) sumą: 436 273 Lt pagal 2010 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartį Nr. R-1, 69 910 Lt pagal 2011 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartį Nr. R-2 ir 500 000 Lt pagal 2012 m. sausio 1 d. paskolos sutartį Nr. R-3. Ieškovas įrodinėjo ir teikė paaiškinimus, kad ieškovas ir atsakovo ūkis vykdė veiklą kartu pagal žodinę bendradarbiavimo sutartį – ieškovas atsakovo ūkiui esant sudėtingoje finansinėje situacijoje, siekiant ūkį išsaugoti, pervesdavo pinigus tiek ūkiui, tiek jo kreditoriams, taip pat buvo išmokami grynaisiais pinigai. Ieškovas paaiškino, kad paskolos sutartis R-1 buvo sudaryta tam, kad sujungti visus per dvejus metus padarytus pavedimus apmokant atsakovo ūkio turėtas išlaidas tiekėjams bei suteikiant lėšas ūkiui vykdyti veiklą. Tokiu būdu nebuvo sudaryta daugybė atskirų paskolos sutarčių.Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai kvestionavo pateiktas sutartis, nes atsižvelgus į jų turinį, kai kurios jų sąlygos akivaizdžiai neatitinka ieškovo paaiškinimų – jeigu šalys iš esmės šiais dokumentais apskaitė atsakovo ūkio jau egzistavusią skolą ieškovui, tuomet sutarčių 1.2 ir 1.3 papunkčiai šiame kontekste neatitinka teisinių santykių turinio. Kita vertus, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys ieškovo nurodytas aplinkybes apie mokėjimus atsakovo ūkiui iš esmės patvirtina. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis, o ginčo dėl šių aplinkybių nėra, 2010 m. gruodžio 30 d. buvo susidaręs atsakovo ūkio įsiskolinimas ieškovui 433 698,92 Lt (125 607,89 Eur) sumai, t. y. kiek mažesnei, nei nurodyta paskolos sutartyje R-1.Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas ir atsakovo ūkis 2012 m. gruodžio 6 d. buvo sudarę preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovui buvo perleistas atsakovo ūkio nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, turtinės teisės ir skolos kreditoriams. Sutarties 1.6 punkte nurodoma, kad pardavėjas sutarties sudarymo dieną turi įsipareigojimų, kurie skolos perkėlimo sutarčių ir raštiško kreditoriaus sutikimo pagrindu bus perleidžiami pirkėjui. Šios sutarties 3 priede „Žinomų kreditorinių įsiskolinimų dydis ir perkamo turto kainos proporcijos“ nurodyta, kad atsakovo ūkio skolos likutis 2012 m. lapkričio 28 d. ieškovui sudaro 669 892,68 Lt ir šia suma perimamas 2013 m. sausio 31 d. nesuvaržytas NMA įsipareigojimais ūkio turtas. Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad į paminėtą preliminariąją sutartį buvo įtraukti atsakovo įsipareigojimai tik tokio dydžio, kokie galėjo būti padengti atsakovo turtu. Savo poziciją grindžia 2012 m. gruodžio 6 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties 3.3 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad: „Sutarties kaina už Sutarties Priede Nr. 1 ir Priede Nr. 2 išvardintą turtą ir turtines teises, konkrečiam turtui bus skaičiuojama proporcingumo principu, t. y. 1 lt visų žinomų kreditorinių įsiskolinimų, (žinomi kreditoriniai įsiskolinimai priede Nr. 3) lygus 1 Lt parduodamo turto rinkos vertės. Konkretaus turto kaina ir perimamos skolos dydis nurodytas priede Nr. 3“.Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; kt.). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymo teismas yra įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad aiškinant sutartį svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; kt.). Aplinkybė, jog įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas gali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2014).Teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinat šios nutarties 27 punkte paminėtą preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatą pagal anksčiau nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles, pagrindo sutikti su apelianto išaiškinimu nėra. Kaip matyti, paminėtoje sutarties nuostatoje yra lingvistiškai aiškiai išskirti visi įsiskolinimai kreditoriams. Tai, kad sutartyje nurodomi tik tie įsiskolinimai, kurie yra dengiami turtu, nepatvirtina nė viena paminėtos sutarties sąlyga. Atsižvelgtina ir į tai, kad preliminarioji sutartis negali būti vertinama atskirai nuo byloje esančio 2012 m. liepos 16 d. ketinimų protokolo (pastaba. tikslus ketinimų protokolo sudarymo laikas nenustatytas, nes protokole nurodyta, kad susitikimas, kurio rezultatai įforminti ketinimų protokolu, įvyko 2012 m. rugpjūčio 9 d.). Protokole nustatyta, kad, be kitų asmenų, ieškovas ir atsakovo ūkis, taip pat kai kurie atsakovo ūkio kreditoriai, svarstė dėl atsakovo ūkio ateities. Protokolo 1 nutarimo punktu nutarta, kad ieškovo ūkis sutinka perimti atsakovo ūkį su visomis teisėmis ir pareigomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ketinimų protokole nurodytos ūkio skolos kreditoriams (sudarančios 7 872 821,36 Lt sumą) iš esmės atitinka 2012 m. gruodžio 6 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties Priede Nr. 3 nurodytą įsipareigojimų kreditoriams sumą. Išsamių duomenų, kaip konkrečiai buvo vykdoma 2012 m. gruodžio 6 d. preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, ieškovas nepateikė. Vienintelis susijęs įrodymas yra 2015 m. sausio 19 d. tarpusavio skolų užskaitymo aktas, kuriame nurodoma, kad užskaitomos tarpusavio skolos iš atsakovo perimamu turtu pagal sutartį PP1 dengiant 2011 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartis R-2, tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ji buvo sudaryta tik dėl 69 910 Lt (20 247,34 Eur) sumos, o likusi suma, kuria įskaitomos neindividualizuotos skolos, yra 142 589,13 Eur (492 331,75 Lt). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad lieka nepaneigta, kad tai yra būtent prašoma priteisti suma, kaip teigė atsakovo atstovas. Atskirai pažymėtina, kad byloje yra 2 sutartys, kurių Nr. PP-1. Jos yra: 1) 2015 m. lapkričio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. PP-1, kuria ieškovas iš atsakovo įsigijo sutartyje nurodytą įrangą, kurios vertė sudaro 232 307,40 Eur sumą; 2) 2013 m. sausio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. PP-1, kuria ieškovas iš atsakovo įsigijo sutartyje nurodytą įrangą, kurios vertė sudaro 601 347,9 Lt sumą.Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovui 2012 m. gruodžio 6 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo žinomas atsakovo ūkio skolų dydis. Kaip nustatyta ketinimų protokole, atsakovo ūkis buvo sudėtingoje finansinėje padėtyje, skolos tik didėjo. Iš to, kiek byloje pateikta duomenų apie 2012 m. gruodžio 6 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties vykdymą, matyti, kad 2015 m. lapkričio 14 d. susitarimu šalys pažymėjo, jog R. I. įsipareigoja užtikrinti, kad šalims įvykdžius prisiimtus įsipareigojimus pagal preliminariąją pirkimo pardavimo sutartį, pasirašytą 2012 m. gruodžio 6 d., visiškai perima savo atsakomybėn visus esamus įsipareigojimus kreditoriams: fiziniams, juridiniams asmenims bei valstybės ir savivaldybių institucijoms ir su tuo susijusias turtines reikalavimo teises ir turtines prievoles, kitas turtines teises ir pareigas. Susitarime nurodoma, kad ateityje, paaiškėjus iki šio laiko nežinomoms skoloms ar kitokiems įsipareigojimams, visas šias prievoles, atsiradusias R. P. ūkyje ir susijusias su R. I. atstovavimu bei administravimu šiame ūkyje, be jokių išlygų priims ir padengs R. I. Visos skolos, atsiradusios po preliminariosios sutarties galiojimo terminų pasibaigimo (2015 m. rugsėjo 30 d. imtinai) ir nebeatstovaujant R. I., lieka R. P. atsakomybėje.Bylos duomenims prieštarauja ir apelianto teiginiai, kad sutartyje buvo nurodyti tik tokio dydžio įsipareigojimai, kokie galėjo būti padengti atsakovo turtu, nes atsakovo turto nepakako padengti visoms skoloms, jam perleidus kitiems asmenims tris žemės sklypus. Kaip ir nurodo pats apeliantas apeliaciniame skunde, jo paminėti trys žemės sklypai buvo parduoti 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. praėjus metams po preliminariosios sutarties sudarymo, taigi sutarties sudarymo metu šios aplinkybės negalėjo būti vertinimo dalyku. Priešingai, nei nurodo apeliantas, įsipareigojimai pagal paskolos sutartis Nr. R-1, R-2 ir R-3 2012 m. gruodžio 6 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu turėjo būti vertinami kaip egzistuojantys įsipareigojimai, nepaisant to, kad paskolos grąžinimo terminas nebuvo pasibaigęs. Tokią išvadą teisėjų kolegija visų pirma daro atsižvelgusi į sutarčių 6.5 papunkčius, kuriuose nustatyta, kad paskolos davėjas turi teisę nutraukti sutartis, jeigu nutraukiama paskolos gavėjo veikla. Ieškovas pats ieškinyje nurodė, kad atsakovo ūkis nuo 2012 m. gruodžio 6 d. veiklą nutraukė. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš byloje esančių įgaliojimų, atsakovo ūkį ieškovas valdė nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne šalių daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pagal bylos duomenis, tiek 2012 m. liepos 16 d. ketinimų protokolo, tiek ir 2012 m. gruodžio 6 d. preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties esmė buvo atsakovo ūkio perėmimas, su visomis ūkio skolomis. Sutaryta sutartis ir ketinimų protokolas buvo sudarytos siekiant realių, nustatytas faktines aplinkybes atitinkančių tikslų. Apeliantas teigdamas, kad į preliminariąją sutartį buvo įtraukti atsakovo įsipareigojimai tik tokio dydžio, kokie galėjo būti padengti atsakovo turtu, savo teiginių leistinais įrodymais nepagrindė (CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinių išvadų pagrindu, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai atsisakė patenkinti ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 185 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiu. Nurodo, kad byla nebuvo sudėtinga, procesiniai dokumentai trumpi, nereikėjo analizuoti naujų teisinių klausimų.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis – 1 398 Eur – nesiekia net pusės Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija galioja nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.2, 8.3, 8.19 punktuose nustatytų maksimalių dydžių sumos. Atitinkamai, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Atsakovas pateikė prašymą priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Pateikė išlaidas pagrindžiančius įrodymus.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Rekomendacijų 8.11 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių), konstatuoja, jog atsakovo prašomos priteisti išlaidos neviršija leistino maksimalaus atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio, todėl atsakovo prašymas tenkinas ir iš apelianto priteistina 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto ūkininko R. I. ūkio (ūkio kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.