- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- 2A-171-258/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00929-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- BUAB „LTC“
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 2.5.16.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo BUAB „LTC“ bankroto administratorius UAB „Atenergo“ apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimo pagal ieškovo BUAB „LTC“ bankroto administratorius UAB „Atenergo“ ieškinį atsakovui AB SEB bankui (iki reorganizavimo – AB „SEB lizingas“) dėl dalies įmokų, sumokėtų pagal finansinio Lizingo sutartį, priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas BUAB „LTC“ bankroto administratorius UAB „Atenergo“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo AB SEB banko ieškovo naudai 19 6676, 10 Lt (5 698, 60 eurų), 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi UAB „LTC“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Atenergo“. Bankroto administratorius, patikrinęs BUAB „LTC“ sandorius, nustatė, kad tarp ieškovo ir AB „SEB lizingas“ 2007 m. lapkričio 26 d. buvo sudaryta finansinio Lizingo sutartis Nr. K2007-110145 (toliau ir Lizingo sutartis), pagal kurią UAB „LTC“ įgijo teisę finansinio Lizingo pagrindu valdyti ir naudoti lizinguojamą turtą – vibracinę paliakalę ABI RE 10/1200, sumontuotą ant vikšrinės mašinos ZEPPELIN ZR 20 (toliau ir Turtas), kurio kaina – 152 220 eurų (525 585, 21 Lt). Ieškovui nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas Lizingo sutartį nutraukė. Iki Lizingo sutarties nutraukimo ieškovas sumokėjo atsakovui 423 940,29 Lt. Atsakovas, perėmęs iš ieškovo turtą, jį realizavo už 150 000 Lt, iš jų 26 033, 06 Lt PVM. Atsakovas 2013 m. balandžio 3 d. pranešimu Nr. 02-03-02-2151 informavo ieškovą, kad realizavus Turtą buvo gautas 3 291, 31 Lt pelnas, kuriuo iš dalies buvo padengtos perimto turto administravimo bei realizavimo išlaidos – 10 330, 58 Lt. Atsakovas pelną skaičiavo iš realizuoto turto kainos be PVM (123 966,94 Lt) atėmęs turto buhalterinę vertę (120 675,63 Lt), nors ieškovui atsiųstame 2011 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. 02-03-02-7113 atsakovas nurodė, jog negrąžinto turto likutinė vertė – 104 290,84 Lt, todėl pelną atsakovas turėjo skaičiuoti ne kaip skirtumą tarp realizuoto turto kainos ir buhalterinės turto vertės, bet kaip skirtumą tarp realizuoto turto vertės (123 966,94 Lt) ir turto likutinės vertės (104 290, 84 Lt). Tokiu atveju atsakovo pelnas sudarytų 19 676, 10 Lt, kurie, pritaikius dvišalę restituciją, turėtų būti grąžinti ieškovui. Savo reikalavimams pagrįsti ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-472/2012.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad ieškovas neteisingai skaičiuoja neišmokėto turto vertę, neatsižvelgia į visus atsakovo dėl Lizingo sutarties nutraukimo patirtus nuostolius. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-472/2012, kuria remiasi ieškovas, atsakovas nurodo, kad pagal suformuotą teisminę praktiką dvišalė restitucija gali būti taikoma tik dėl tos Lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dalies, kuri buvo skirta turto vertei išpirkti, tuo tarpu ieškovas aiškiai neišskyrė, kokia jo sumokėtų įmokų dalis buvo skirta lizinguoto turto vertei išpirkti. Pažymėjo, kad lizinguoto turto vertė sudaro ne tik ieškovo akcentuojama 104 290, 84 Lt turto likutinė vertė, bet ir 38 106, 40 Lt nesumokėtų turto vertės dengimų. Sudėjus šias sumas ir gaunama 142 397, 24 Lt su PVM neišmokėta lizinguoto turto vertė (120 675, 63 Lt be PVM suma), kuri buvo nurodyta 2013 m. balandžio 3 d. AB „SEB lizingas“ pareiškime dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo. Be to, 2011 m. lapkričio 11 d. AB „SEB lizingas“ išraše iš buhalterinės apskaitos programos nurodyta ne tik 104 290, 84 Lt su PVM turto likutinė vertė, bet ir 38 106, 40 Lt nesumokėtų turto vertės dengimų. Atsakovas taip pat nurodė, jog ieškovas, prašydamas taikyti dvišalę restituciją, kalba tik apie neišmokėtą lizinguoto turto vertę ir iš turto pardavimo AB SEB banko gautas pajamas, tačiau visiškai neatsižvelgia į nuostolius, kuriuos AB SEB bankas patyrė dėl netinkamo finansinio Lizingo sutarties Nr. K2007-110145 vykdymo, taip pat turėtų 10 330, 58 Lt papildomų išlaidų, susijusių su atsiimto turto transportavimu ir tarpininkavimu parduodant šį turtą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012 suformuota praktika, šios išlaidos taip pat laikytinos dėl netinkamo sutarties vykdymo patirtais nuostoliais. 2011 m. rugsėjo 5 d. pranešimu Nr. 02-03-02-5283 atsakovas informavo ieškovą, kad nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutraukia Lizingo sutartį, tačiau Turtas atsakovui buvo grąžintas tik 2011 m. gruodžio 5 d.. Ieškovas daugiau negu 2 (du) mėnesius neteisėtai ir neatlygintinai toliau naudojosi lizinguotu turtu. Pagal mokėjimų grafiką – sąskaitą 2011 m. ieškovas rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesį turėjo sumokėti 5 726, 04 eurų (19 770, 87 Lt) turto vertės dengimų, todėl dėl pavėluoto Turto grąžinimo atsakovas patyrė 5 726, 04 eurų (19 770, 87 Lt) nuostolių.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 20 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad AB SEB banko pranešimu „Dėl Sutarčių nutraukimo“ Nr. 02-03-02-5283 apie tai, jog nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. Lizingo sutartis yra atsakovo vienašališkai nutraukiama, ieškovui nepadengus 39 877,40 Lt turto vertės ir 14 653,96 Lt delspinigių (54 531, 36 Lt), ieškovas buvo informuotas dar 2011 m. rugsėjo 5 d. (38 b.l.), tačiau Turtą atsakovui jis grąžino tik 2011 m. gruodžio 5 d., t.y. daugiau negu po 2 (dviejų) mėnesių (40 b.l.). Remiantis Mokėjimų grafiku – sąskaita, 2011 m. ieškovas jau po informavimo apie Lizingo sutarties nutraukimą (rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesį) nesumokėjo 5 726, 04 eurų (19 770, 87 Lt) Turto vertės dengimų (29 b.l.). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas taip pat patyrė 10 330, 58 Lt išlaidas, susijusias su perimto Turto administravimu ir realizavimu (33-37 b.l.). Sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto Lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu.
Teismas pažymėjo, jog byloje atsakovo sąžiningumo klausimas nekvestionuojamas: ieškovas siekia, kad atsakovo gautos piniginės lėšos (jų dalis), viršijančios iš ieškovo susigrąžinto ir už 150 000 Lt (iš jų 26 033, 06 Lt PVM) UAB „Argensta“ perleisto (11 b.l.) Turto likutinę vertę viršijanti piniginė suma – 19 676, 10 Lt – kaip atsakovo iš šio sandorio gautas pelnas (nauda), pritaikius dvišalę restituciją, būtų jam grąžintos. Tuo tarpu ieškovo elgesys po Lizingo sutarties nutraukimo negalėtų būti vertinamas kaip atitinkantis bendradarbiavimo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 6.200 straipsnis). Be to, kad atsakovas patyrė tiesioginius nuostolius, ieškovui nesumokėjus minėtų Turto vertės dengimo įmokų, atsakovas patyrė ir papildomų finansinių ir laiko sąnaudų, kurios viršija ieškovo prašomą priteisti (Lizingo davėjo) nuostolius viršijančią Turto išpirkimo įmokų dalį – 19 676, 10 Lt. Ieškovas į bylą nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas nuostolius patyrė dėl jo paties neapdairaus elgesio. Nagrinėjamoje byloje nesant ginčo dėl vienašalio Lizingo sutartis nutraukimo, atsakovui pardavus jam (Lizingo davėjui) grąžintą Lizingo sutarties dalyką trečiajam asmeniui, gautos lėšos (lėšų dalis), nepaisant to, viršija jos ar ne sugrąžinto Turto likutinę vertę, negali būti grąžintos ieškovui pritaikius dvišalę restituciją, kaip to prašo ieškovas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė (ieškovė) BUAB „LTC“ prašo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo AB SEB banko ieškovės BUAB „LTC“ naudai 5 698,59 Eur ir 6 % dydžio procesinių palūkanų už priteistą, sumą nuo bylos iškėlimo teisme, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
1. Nors teismas iš esmės sutinka su tuo, kad iš tiesų atsakovas gavo 19 676,10 Lt pelno, tačiau visiškai nepagrįstai sprendime padarė išvadą, jog nesant ginčo dėl vienašalio Lizingo sutarties nutraukimo, atsakovui pardavus jam (Lizingo davėjui) grąžintą Lizingo sutarties dalyką trečiajam asmeniui, gautos lėšos (lėšų dalis), nepaisant to, viršija jos ar ne sugrąžinto Turto likutinę vertę, negali būti grąžintos ieškovui pritaikius dvišalę restituciją. Tuo atveju, kai Lizingo sutartis nutraukta, Lizingo davėjas, siekdamas susigrąžinti atliktas pinigines investicijas, paprastai imasi priemonių realizuoti iš Lizingo gavėjo atgautą daiktą, buvusį Lizingo sutarties dalyku, ką atsakovas ir padarė. Dėl Lizingo davėjo patirtų nuostolių apskaičiavimo būdo, nutraukus Lizingo sutartį dėl Lizingo gavėjo esminio sutarties pažeidimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad Lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp Lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir Lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią Lizingo davėjas būtų gavęs Lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties šalys yra verslininkai laikytina kad lizingo gavėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo gavėjui skirtumą tarp realizuoto turto vertės ir turto likutinės vertės, taikant dvišalės restitucijos taisykles, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau, negu būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai vykdytų sutartį.
2. Šalys sutartyje susitarė, kad Turtas ieškovės nuosavybėn pereis lizingo gavėjui sumokėjus visas įmokas pagal sutartį, o ieškovė mokėjo įmokas ne tik už naudojimąsi daiktu, bet ir išpirkdamas daikto vertę. Tą patvirtina ir tarp šalių sudaryto mokėjimo grafikas — sąskaita, kuriame atskirai išvardinta išperkamo Turto bei palūkanų vertė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo sumokėtų įmokų suma ir atsakovo susigrąžinto Turto vertė viršija lizingo patirtus nuostolius (nuostolių apskritai atsakovas nepatyrė, nes pats patvirtino, kad buvo gautas pelnas), todėl Turto išpirkimo įmokų dalis, t. y. 19 676,10 Lt, kurią sudaro skirtumas tarp realizuoto Turto vertės be PVM (123.966,94 Lt) ir Turto likutinės vertės (104.290,84 Lt), taikant dvišalės restitucijos taisykles, grąžintina ieškovei (LR CK 6.222 str.).
3. Teismas nepagrįstai ignoravo ieškovės argumentus susijusius LR ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatomis, draudžiančios, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo ir visiškai dėl jų visiškai nepasisakė, dėl ko sprendimo dalis dėl nuostolių padengimo jau iškėlus bankroto bylą ir atlikto įskaitymo iš esmės yra nemotyvuota (LR CK 270 str. 4 d.). Realizavus Turtą gauta 19 676,10 Lt suma privalėjo būti grąžinta ieškovei, tuo tarpu atsakovo išlaidų padengimas, kas savo esme laikytina įskaitymu (LR CK 6.130 str.), negalėjo būti atliktas dėl LR ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, draudžiančios įskaitymą po bankroto bylos iškėlimo. Toks įskaitymas laikytinas negaliojančiu bei prieštaraujančiu imperatyviosioms teisės normoms (LR CK 1.80 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo BUAB „LTC“ 2015 m. vasario 19 d. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
1. CK 6.574 str. yra numatyta, kad kai Lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, Lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą Lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu Lizingo gavėjas to nepadaro, Lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti Lizingo sutartį. Kai Lizingo sutartis nutraukta, Lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš Lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie Lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį. kokia būtų buvusi, jeigu Lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.
2. Pagal Kasacinio teismo praktiką, dvišalė restitucija gali būti taikoma tik dėl tos Lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dalies, kuri buvo skirta Turto vertei išpirkti, tačiau ieškovas neišskyrė, kokia jo sumokėtų įmokų dalis buvo skirta lizinguoto Turto vertei išpirkti.
Šalies argumentai
3. Ieškovas prašydamas taikyti dvišalę restituciją akcentuoja tik neišmokėtą lizinguoto Turto vertę ir iš Turto pardavimo atsakovo gautas pajamas, tačiau visiškai neatsižvelgia į nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo kaltės netinkamai vykdant finansinio Lizingo sutartį Nr. K2007-110145: 2011 m. gruodžio 9 d, atsakovas ieškovo administratoriui pateikė patikslintą kreditorinį reikalavimą, kuriame nurodė, kad ieškovo įsiskolinimą sudaro 1 771,00 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, 16 023,07 delspinigių, todėl prašė patvirtinti 17 794,07 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą (su šiuo reikalavimu sutiko ir įmonės administratorius, teikdamas teismui jį tvirtinti). 2012 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1740-567/2012 Vilniaus apygardos teismas ieškovo bankroto byloje patvirtino atsakovo kreditorinį reikalavimą. Visa tai reiškia, kad taikant dvišalę restituciją ir skaičiuojant atsakovo patirtus nuostolius, į juos turėtų būti įtraukta 1 771,00 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, 16 023,07 delspinigių (su kuriais sutiko ir įmonės administratorius, teikdamas teismui tvirtinti kreditorinį reikalavimą).
4. Atsakovas taip pat turėjo ir 10 330,58 Lt papildomų nuostolių, susijusių su atsiimto Turto transportavimu ir tarpininkavimu parduodant šį turtą. Be to, ieškovas finansinio Lizingo sutarties galiojimo metu turėjo mokėti ne tik Turto dengimus, bet ir palūkanas, todėl dėl sutarties nutraukimo ieškovui iš esmės ją pažeidus, atsakovas negavo 4 116,36 LT planuotų palūkanų, kurias atsakovas būtų gavęs, jei iki galo būtų tinkamai įvykdyta Lizingo sutartis (CK 6.574 str.).
5. 2011 m. rugsėjo 5 d. pranešimu Nr. 02-03-02-5283 atsakovas informavo ieškovą, kad nuo 2011 m, rugsėjo 13 d. nutraukia su juo sudarytą finansinio Lizingo sutartį Nr. K2007-110145. Pranešime ieškovui buvo priminta, kad Turtas turi būti grąžintas per 3 darbo dienas nuo sutarties nutraukimo momento, tačiau lizinguotas Turtas buvo grąžintas tik 2011 m. gruodžio 5 d., t.y. ieškovas daugiau kaip 2 mėnesius neteisėtai ir neatlygintinai naudojosi lizinguotu turtu.
6. Ieškovui iš esmės pažeidus Lizingo sutartį, atsakovas buvo priverstas ją nutraukti, todėl patyrė nuostolių, kuriuos sudaro: 120 675 Lt be PVM neišmokėta Turto vertė; 1 771,00 priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų; 16 023,07 Lt delspinigių; 10 330,58 Lt papildomų išlaidų; 4 116,36 Lt negautų palūkanų; 19 770,87 už pavėluotą Turto grąžinimą, iš viso - 172 687,51 Lt). Kadangi atsakovo patirti nuostoliai gerokai viršija pajamas, gautas pardavus lizinguotą turtą, kuriuo naudojosi ieškovas (123 966,94 Lt be PVM), ieškovo apeliacinis skundas dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-34-759/2015 yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.
7. ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. yra numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Ieškovas nurodo LAT praktiką, suformuotą bylose, kurios iš esmės skiriasi faktinėmis aplinkybėmis nuo nagrinėjamos bylos, kadangi šiuo atveju yra svarbus ne reikalavimo atsiradimo, o jo įskaitymo momentas. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6748-567/2011 ieškovui buvo iškelta bankroto byla, o nutartis įsiteisėjo 2011 m. rugsėjo 26 d., o tai reiškia, kad įskaitymas buvo atliktas 13 dienų ankščiau nei įsiteisėjo nutartis iškelti ieškovui bankroto bylą, todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.
8. Ieškovas iš esmės pažeidęs sutartį, vilkino lizinguoto Turto grąžinimą atsakovui, kas sąlygojo atsakovo papildomus nuostolius, kurie yra kur kas didesni nei atsakovo nepagrįstai prašoma priteisti suma, todėl, net ir hipotetiškai sprendžiant dvišalės restitucijos klausimą, nebūtų pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino materialinės teisės normas, tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas nekeistinas.
Byloje nustatyta, kad atsakovas AB SEB bankas nutraukė Lizingo sutartį prieš terminą dėl esminio pažeidimo ir įpareigojo apeliantę BUAB „LTC“ per 3 dienas nuo Lizingo sutarties nutraukimo dienos (2011-09-13) grąžinti Lizingo sutarties dalyką – vibracinę paliakalę ABI RE 10/1200, sumontuotą ant vikšrinės mašinos ZEPPELIN ZR 20, ne vėliau kaip per vieną savaitę nuo Lizingo sutarties nutraukimo sumokėti visus sutarties nutraukimo dienai turėtus sumokėti mokėjimus – 54 531,36 Lt, įspėjo apie pareigą atlyginti dėl sutarties nutraukimo galimus nuostolius, susijusius su atsiimto Turto realizavimu, parduodant jį pageidaujantiems įsigyti asmenims (38 b.l.). Apeliantei nustatytu terminu nesumokėjus pradelsto įsiskolinimo pagal sutartį, atsakovas lizinguojamą turtą realizavo už 150 000 Lt sumą , iš kurios 26 033,06 Lt sudarė PVM mokestis. Atsakovas ieškovui pranešime nurodė, kad pardavus turtą buvo gautas 3 291,31 Lt pelnas, kuriuo iš dalies buvo padengtas 10 330,58 Lt dydžio papildomos išlaidos, susijusios su atsiimto turto administravimu ir realizavimu.
Pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Taigi, įstatymas suteikia teisę lizingo davėjui reikalauti iš lizingo gavėjo atlyginti visus pagal lizingo sutartį patirtus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (LAT 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013), tai yra lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą.
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12, 178 straipsnis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pagal lizingo sutartį apeliantei perduotas turtas po sutarties nutraukimo buvo grąžintas po bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas šį Turtą trečiajam asmeniui pardavė už 123 966,94 Lt be PVM, likutinė turto vertė pagal sutartį sudarė 104 290,84 Lt. Dėl šių sumų ginčo nėra, tačiau apeliantės teigimu, atsakovas, pardavęs turtą už 123 966,94 Lt, gautą 19 676,10 Lt skirtumą privalėjo grąžinti jai. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
Pagal finansinio lizingo sutarties mokėjimų grafiką-sąskaitą atsakovui įmokos pagal grafiką buvo skaičiuojamos išrašant sąskaitą kas mėnesį sumai, kurią sudarė turto vertės dengimo ir palūkanų suma. 2011-09-05 atsakovas rašte dėl sutarčių nutraukimo nurodė, kad apeliantės eilinių mokėjimų įsiskolinimas pagal grafiką sudaro 39 877,40 Lt (38 106,40 Lt suma turto vertei dengti ir 1 771 Lt palūkanos). Ši suma sumokėta nebuvo, todėl atsakovas, realizavęs lizinguojamą turtą, skaičiuodamas turto vertę pagrįstai į šią sumą įtraukia ne tik likutinę turto vertę (104 290,84 Lt), bet ir 38 106,40 Lt sumą nesumokėtų turto vertės dengimų. Gautą 120 675,63 Lt (be PVM) sumą atsakovas atėmė iš realizuotos turto kainos (123 966,94 Lt be PVM) ir gavo 3 291,31 Lt sumą. Be to, iš apelianto buhalterinės apskaitos programos išrašo matyti, kad likutinė turto vertė sudaro 104 290,84 Lt, o nesumokėtų turto vertės dengimų suma sudaro 38 106,40 Lt. Atsakovas pateikė duomenis, kad su atsiimto turto transportavimu turėjo 10 330,58 Lt išlaidų, todėl jau vien atsižvelgus į šias aplinkybes matyti, kad grąžintino pelno atsakovas iš parduoto turto neturėjo.
Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-01-23 nutartimi patvirtino BUAB „LTC“ kreditorių reikalavimų sąrašą, kuriame buvo nurodytas ir AB „SEB lizingas“ (vėliau AB „SEB bankas“) su 17 794,07 Lt dydžio finansiniu reikalavimu. Todėl vertinant ar yra pagrindas taikyti dvišalę restituciją atsižvelgtina ir į Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą sumą, kuri laikytina atsakovo nuostoliais.
Taigi, sprendžiant dėl dvišalės restitucijos taikymo nagrinėjamu atveju būtina nustatyti atsakovo patirtų nuostolių ir gautų pajamų dydį realizavus apeliantės grąžintą turtą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad lizingo davėjo nuostoliais laikomos visos sumos, kurias lizingo davėjas turėjo gauti pagal lizingo sutartį, tai yra tiek lizingo sutarties dalyko kaina (vertė), kurią lizingo davėjas sumokėjo už lizingo sutarties dalyką pardavėjui, tiek lizingo davėjo uždarbis (palūkanos), mokėtinos už lizingo sutarties dalyko perdavimą lizingo gavėjui naudotis ir valdyti bei kitos pagal lizingo sutartį mokėtinos sumos. Be to, lizingo davėjo nuostoliais laikomos ir išlaidos, kurias jis patiria dėl lizingo sutarties dalyko susigrąžinimo ir realizavimo, tai yra turto pervežimo, saugojimo, vertinimo, tarpininkavimo išlaidos (LR CK 6.249 str. 1 d., 6.567 str. 1 d.; Lietuvos apeliacinio teismo 2011-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-463/2011). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas turtą pagal sutartį pardavė už 123 966,94 Lt be PVM, tuo tarpu atsakovo nuostolius sudaro 120 675 Lt be PVM neišmokėta turto vertė, 1 771 Lt priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, 16 023,07 Lt delspinigių, 10 330,58 Lt su turto realizavimu susijusių išlaidų. Be to, nėra pagrindo nesutikti su atsakovo argumentais, kad nutraukus sutartį atsakovas turtą pagal lizingo sutartį grąžino daugiau nei po dviejų mėnesių, kas taip pat padidino atsakovo nuostolių apimtį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas, grąžinti ieškovui 19 676,10 Lt sumą pritaikius dvišalę restituciją, negali būti tenkinamas.
Lietuvos Respublik?s įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi iškėlė UAB „LTC“ bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2011 m. rugsėjo 26 d. Tuo tarpu atsakovas lizingo sutartis su UAB „LTC“ nutraukė 2011 m. rugsėjo 13 d. Nutraukus sutartį Turtas grąžintas atsakovui. Byloje nustatyta, kad atsakovui pardavus lizinguojamą turtą pelnas nebuvo gautas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas, gautą iš lizinguojamo turto pelną turėjo grąžinti apeliantei, kad šis būtų paskirtas bankrutuojančios įmonės reikalavimų tenkinimui.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą skundžiamoje dalyje, kuri yra teisėta ir pagrįsta, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, todėl skundžiamoje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CK 1.5 str., CPK 5 str., 7 str., 177 str. – 179 str., 320 str., 328 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.