Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas D. D. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 3 000 Eur (b. l. 1, 6).

Nurodė, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN nuo 2020-09-24 iki 2021-02-24 buvo paskirtas gyventi 17 būryje, 1-oje gyvenamojoje patalpoje. Minėtoje patalpoje kalinimo laikotarpiu gyveno per daug asmenų, todėl nebuvo užtikrinta ploto norma tenkanti vienam asmeniui. Naudojantis sanitariniu mazgu buvo nuolat matomas kitų nuteistųjų, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Tualetas buvo įrengtas tik iš šono skiriančia metalo plokšte, iš priekio buvo atvira. Pažymėjo, jog nuo 2021 m. sausio mėnesio prasidėjo sanitariniame mazge remonto darbai, todėl jam teko naudotis 8-to būrio sanitariniu mazgu ir laukti eilėje. Nebuvo įrengtos atskiros patalpos rūbų, batų džiovinimui. Dušus skyrė tik šoninės sienelės, o iš priekio atvira, dėl ko buvo pažeidžiamas privatumas. Teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas. Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, neigiamais išgyvenimais, nepatogumais. Prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės PN, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11).

Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą, dėl kurios būtų būtina priteisti neturtinę žalą.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo (unitazų ir pisuarų)

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y. kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi, aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad sanitariniai mazgai buvo netinkamai įrengti, dėl jo naudojantis tualetu jį stebėdavo kiti asmenys, tačiau pareiškėjas sanitarinių mazgų įrengimo netinkamumą argumentuoja abstrakčiai. Iš atsakovės pateiktų nuotraukų iki sanitarinių mazgų remonto matyti, kad, sanitariniame mazge unitazai buvo atskirti pertvaromis. Šios aplinkybės neneigia pats pareiškėjas, skunde nurodydamas, kad sanitariniai mazgai buvo atitverti ,,metalo plokštėmis“. Po sanitarinio mazgų remonto (kuris baigėsi 2020-12-08) matyti, kad unitazai įrengti atskirose kabinose (b. l. 30-37, 50-58).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai, nei kamerų atveju, naudojantis tualetais šioje patalpoje asmenys nėra stebimi kitų asmenų, nesinaudojančių tualetu. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, dėl kurių EŽTT paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Dėl privatumo dušuose

Teismai pripažįsta, kad pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu sukelia jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, jis gali jaustis nejaukiai, kai yra stebimas kitų nuteistųjų tuo metu, kai prausiasi duše. Tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019 ir kt.).

Šiuo atveju, iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir pateiktų nuotraukų aiškiai matyti, kad bendrose dušo patalpose yra dušai yra tvarkingi, atskirti pertvarų sienelėmis. Teismas taip pat pažymi, jog dušo įrengimas tos pačios lyties asmenims be durelių ar užuolaidų yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) kalinimo sąlygos, negu likusiai visuomenės daliai, todėl, nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgdamas į minėtą LVAT ir EŽTT praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu bendrose dušų patalpose ginčo laikotarpiu iš esmės nebuvo pažeidžiamas.

Dėl džiovinimo patalpos

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas jam neužtikrino džiovinimo patalpos. Šlapius rūbus ir avalynę teko džiauti bet kur, dėl to rūbai pelijo, patyrė nepatogumų, nusivylimo jausmą, dvasinius išgyvenimus.

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1687-525/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-438/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), kt.)).

Taigi, pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, atsakovė iš esmės turėjo būti įrengusi atskirą patalpą drabužiams ir/ar avalynei džiovinti.

Pažymėtina, kad analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aktualiausioje praktikoje (LVAT 2021-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. TA-351-1062/2021).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog yra nustatyta, kad šis pažeidimas buvo ginčo laikotarpiu, kuris atitinkamai galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamų nepatogumų.

Dėl sanitarinių mazgo kiekio

Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 p. (toliau – ir Norma) nurodyta, kad klozetas gali būti tupiamas arba pisuaras (tik vyrams) - 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Kadangi teismas neturi tikslių duomenų apie 16,17 ir 8 būriuose konkretų nuteistųjų skaičių, remiasi paties atsakovo pateiktais duomenis apie galimą maksimalų nuteistųjų skaičių, kurie 16-17 būrių sanitarinio mazgo remonto metu naudojosi 8 būrio sanitariniu mazgu.

Atsakovė nurodė, kad 16-17 būryje galėjo būti 82 nuteistieji, 8 būryje – 48 nuteistieji, kas reiškia, kad 8 būryje buvusiais 4 sanitariniais įrenginiais naudojosi iš viso 130 nuteistųjų, t. y. vienu sanitariniu mazgu galėjo naudotis apie 32-33 nuteistuosius. Toks nuteistųjų, besinaudojančių vienu sanitariniu mazgu skaičius reiškia, kad vienu sanitariniu mazgu naudojosi dvigubai daugiau žmonių nei numatyta Normose. Akivaizdu, kad galimai dvigubai didesnis besinaudojančių sanitariniais mazgais nuteistųjų skaičius didino eiles, nuteistieji tikėtina turėjo ilgiau laukti, kas sukėlė jiems diskomfortą, nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus. Net ir vertinant, kad 2020-11-17 iki 2020-12-08 laikotarpiu 16, 17 ir 8 būriai nebuvo pilnai užpildyti nuteistaisiais, įvertinus santykinai nedidelį sanitarinių mazgų kiekį ir nuteistųjų bendrą skaičių, mažai tikėtina, kad nuteistųjų bendras skaičius 8,16 ir 17 būriuose buvo tokios apimties (t. y. ne daugiau 60), kad 1 sanitariniu mazgu galėtų naudotis ne daugiau kaip 15 asmenų.

Aukščiau nurodytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo skaičiaus leidžia daryti išvadą, kad Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2020-11-17 iki 2020-12-08 pažeidė Normų 7.6 punktą.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto

Dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu galiojo Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kuriose reglamentuoti pasivaikščiojimo kiemeliams keliami reikalavimai, t. y. naujai statomuose, rekonstruojamuose įkalinimo įstaigų statiniuose pasivaikščiojimo kiemai gali būti įrengti pastato vidiniame kieme. Kad nuteistieji (suimtieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, įkalinimo įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais korpusais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems (suimtiesiems) lydėti ((Eksploatavimo taisyklių 14 p.). Pasivaikščiojimo kiemų išorinės lauko sienos įrengiamos iš mūro, monolitinio gelžbetonio, surenkamo gelžbetonio arba plieninio karkaso apsiūto profiliuota skarda. Mūro sienos tarp kamerų turi būti ne plonesnės kaip 25 cm storio, gelžbetonio sienos ne plonesnės kaip 8 cm, profiliuotos skardos storis ne mažesnis kaip 1,2 mm. (Eksploatavimo taisyklių 15 p.). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos durys. Pasivaikščiojimo kiemų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 13 punkte nustatytus reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemai dengiami metaliniai tinklais. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų sienų, ant žemės arba viršuje, įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno pakyla. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiami 120 cm pločio stogeliai, saugantys nuo atmosferos kritulių. Naujai įrengiamuose, rekonstruojamuose, kapitališkai remontuojamuose pasivaikščiojimo kiemuose turi būti įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema (Eksploatavimo taisyklių 16 p.).

Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius išskyrus kovinių sporto šakų inventorių ir sporto inventorių su papildomais svarmenimis (štangos, hanteliai, jėgos treniruokliai ir pan.), skirtais nuteistiesiems (suimtiesiems) mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus įkalinimo įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Eksploatavimo taisyklių 17 p.). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (18 p.). Mažiausiai vienas pasivaikščiojimo kiemas įkalinimo įstaigoje turi būti pritaikytas specialiesiems neįgaliųjų poreikiams (Eksploatavimo taisyklių 19 p.). Be to, Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui taip pat nereglamentuoti.

Taigi, nors pareiškėjas teigia, kad kiemeliai buvo per maži, teisės aktuose nereglamentuojama minimalaus ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu, ir kiti pasivaikščiojimo kiemelio įrengimo nuteistiesiems aspektai, todėl ir šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas.

Dėl gyvenamojo ploto

Kaip dar vieną neturtinės žalos aspektą pareiškėjas nurodo tai, kad gyvenamojoje patalpoje gyveno per daug asmenų, nebuvo užtikrintas plotas judėti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1. punktas numato 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o 2.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Atsakovė, atsikirsdama į nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-09-24 iki 2021-02-25 buvo apgyvendintas 17 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Laikotarpiu nuo 2020-08-03 iki 2020-09-23 gyvenamojoje patalpoje 17-1 buvo vykdomi remonto darbai. Pareiškėjas ir kiti nuteistieji remonto laikotarpiu buvo perkelti į gyvenamąją patalpą 17-2. Nuo 2020-09-21 iki 2020-10-09 remonto darbai buvo atliekami patalpoje 17-2, tada pareiškėjas ir kiti nuteistieji grąžinti į patalpą 17-1.

Byloje atsakovė pateikė paaiškinimus (b. l. 49, 80-82) ir Marijampolės PN 1-ojo Resocializacijos skyriaus 2022-10-21 pažymą Nr. LV-3171 (b. l. 85), iš kurios matyti, kad patalpos 17-1 plotas yra 78,48 kv. m., joje įrengtos 25 miegamosios vietos, o patalpos 17-2 plotas yra 62,73 kv. m., joje įrengta 20 miegamųjų vietų.

Laikotarpiui nuo 2020-08-03 iki 2020-09-23 patalpoje 17-1 buvo vykdomi remonto darbai, todėl pareiškėjas ir kiti nuteistieji iš patalpos 17-1 buvo perkelti į patalpą 17-2. Patalpos 17-1 remonto metu patalpoje 17-2 buvo įrengtos 32 vietos (vietoj galimų 20), kas reiškia, kad laikotarpiu nuo 2020-08-03 iki 2020-09-23 (apie 1 mėnesį ir 20 dienų) vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas sudarė tik 1,96 kv. m. (62,73 kv. m./32).

Laikotarpiu nuo 2020-09-21 iki 2020-10-09 patalpoje 17-2 buvo vykdomi remonto darbai, todėl pareiškėjas buvo grąžintas į patalpą 17-1, kurioje laikinai buvo įrengta 30 vietų (vietoj galimų 25), kas reiškia, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasi plotas sudarė 2,61 kv. m. (78,48 kv. m./30).

Nurodytos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad 17 būrio patalpų 17-1 ir 17-2 remonto laikotarpiu nuo 2020-08-03 iki 2020-10-09, pareiškėjui gyvenant tiek patalpoje 17-1, tiek patalpoje 17-2, pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma iš esmės buvo pažeista apie du mėnesius.

Dėl bylos baigties

Teismas konstatuoja, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Teismui nustačius, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, t. y. gyvenamojo ploto pažeidimo (apie 2 mėnesius), nepakankamo unitazų skaičiaus (apie 20 d.) ir džiovinimo patalpos nebuvimo (apie 5 mėnesius), nustatytų aplinkybių kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui atitinkamų neigiamų išgyvenimų dėl gyvenamojo ploto trūkumo, higieninių poreikių tenkinimo varžymo ir sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu (ABTĮ 56 str.).

Teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (nepakankamas unitazų kiekis, džiovinimo patalpos nebuvimas ir vienam nuteistajam nepakankamas gyvenamasis plotas), nepatogumus ir diskomfortą dėl atitinkamo inventoriaus trūkumo), atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą, į tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, kuri yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Likusieji skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą ( LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.