Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovas, LAVL), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis 2015 m. gegužės – birželio mėn. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo laikomas kameroje Nr. 24, kurios plotas apie 25 kv. m., buvo laikomi 9 asmenys, taigi vienam asmeniui teko apie 2,3 kv. m. ploto, neatskaičius baldų užimamo ploto. Paaiškino, kad kameros lubos, sienos ir grindys buvo avarinės, antisanitarinės būklės, lovos senos. Sanitariniame mazge nebuvo durų, kriauklė surūdijusi, vanduo tualete nenusileidžia, arba nusileidžia blogai, karštas vanduo netiekiamas. Dėl atviro sanitarinio mazgo patalpoje kaupėsi nemalonus kvapas. Langas buvo vienintelis patalpos vėdinimo šaltinis, tačiau dėl įrengtų grotų nebuvo galimybės jo atidaryti. Dėl nepakankamos ventiliacijos gyvenamojoje patalpoje visada buvo drėgna, taip pat buvo žiurkių ir tarakonų. Praustis po dušu buvo leidžiama tik kartą per savaitę 10 min. Dušų patalpoje buvo pelėsio, karšto vandens srovė silpna, iš keturių dušo purkštuvų veikė tik du. Persirengimo patalpa buvo maža, joje buvo tik vienas suolas ir trys kabliukai drabužiams kabinti. Pasivaikščiojimo kiemelio matmenys maži, vienu metu šiuo kiemeliu naudojosi visi kameroje laikomi asmenys. Gaunamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 500 kcal iki 1 600 kcal, kai pareiškėjo ūgis 183 cm., svoris 70 kg ir jis sportuoja. Artimieji negalėdavo perduoti maisto, papildomo maisto davinio pareiškėjas negaudavo. Minėtos kalinimo sąlygos sukėlė dvasinius išgyvenimus, skausmus, depresiją.Atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 24. Konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma palatoje, atsakovas pateikti negalėjo, tačiau nurodė, jog įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Nurodė, kad įstaiga turi du pasivaikščiojimo kiemelius, kurių plotai 18,92 kv. m. ir 19,21 kv. m., taip pat Ligoninė naudojosi Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kiemeliais. Akcentavo, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių plotų nereglamentuoja. Nurodė, jog kiekvienoje kameroje yra įrengta ventiliacinė vėdinimo šachta, taip pat kameros vėdinamos per atveriamus langus. Patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sudarytos sąlygos patalpas vėdintis per atveriamus langus. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Ligoninės turtą, šalinami per trumpiausius terminus. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) panaudojamos visiškai ir Ligoninės gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos. Patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau, o visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato reikalavimo tiekti karštą vandenį į palatas, tačiau Ligoninėje yra sudarytas šilto vandens tiekimo grafikas, užtikrinantis teisę visiems pacientams pasinaudoti karštu vandeniu. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas buvo maitinamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Gydymosi Ligoninėje laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovas pabrėžė, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, jog byloje keliamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis 2015 m. gegužės – birželio mėn.Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30), 11¹.4 punktu, numatančiu, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.Iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 2 d. buvo laikomas Ligoninės kameroje Nr. 24, kurios plotas 21,25 kv. m., joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui kameroje teko 5,31 kv. m. ploto. Įvertinęs tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.Kadangi pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kameroje kurioje jis buvo laikomas buvo 9 lovos, teismas pareiškėjo šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjo pateiktomis nuotraukomis teismas nesivadovavo, kadangi teismui buvo neaišku, ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, taip pat iš jų teismas negalėjo nustatyti nuotraukų autentiškumo.Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo be durų, teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punktu konstatavo, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo kameros užuolaida ir neužtikrinama galimybė naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas privatumo užtikrinimas.Teismas vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktu bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo akto Nr. 13(15.3)-PA-420 duomenimis ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į atsakovą su skundais nesikreipė, pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos ir susikaupusios drėgmės kameroje laikė deklaratyviais ir juos atmetė. Teismas vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktu atkreipė dėmesį, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, karšto vandens tiekimas į kameras nėra numatytas, todėl pareiškėjo nurodytas žalos kilimo aplinkybes šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstas. Teismas įvertinęs tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija dėl dezinfekcijos, deratizacijos buvo sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, iš byloje esančių duomenų nenustatęs, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, pareiškėjo teiginius susijusius su tarakonų bei žiurkių buvimu kamerose, atmetė kaip nepagrįstus.Pareiškėjo teiginius, kad kameros lubos, sienos, grindys buvo avarinės, antisanitarinės būklės, kriauklė surūdijusi, vanduo tualete nenusileido, arba nusileido blogai, teismas vadovaudamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3)-PA-420 atmetė kaip nepagrįstus.Kadangi galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, teismas pareiškėjo argumentus dėl mažų pasivaikščiojimų kiemelių atmetė kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis žalą kildino iš netinkamų sąlygų dušuose, teismas atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl dušuose buvusio pelėsio, neveikiančių purkštuvų, nepakankamo vandens srovės dušo patalpoje, šias aplinkybės laikė nustatytomis.Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis žalą kildino dėl per mažo maisto kaloringumo, teismas pasisakė, jog pareiškėjas nenurodė (nepateikė jokių įrodymų), kokiu pagrindu darė išvadą, kad jam duodamo maisto energetinė vertė siekė nuo 1 500 iki 1 600 kcal. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertino kaip subjektyvias, pasisakė, kad vien tik tokios pareiškėjo išvados atsakovo veiksmų neteisėtumo neįrodo. Kadangi atsakovas teismui pažymėjo, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, byloje nebuvo pateikta duomenų, kad jį gydantis gydytojas būtų paskyręs, rekomendavęs kitą maitinimą, todėl teismo vertinimu teigti, kad pareiškėjas buvo maitinamas netinkamai, pagrindo nebuvo.Pareiškėjo skundo argumentus, jog artimieji negalėdavo perduoti jam maisto, teismas atmetė kaip bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, darė išvadą, kad pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl sprendė, kad šioje byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas pareiškėjui išaiškino, kad jis turi teisę pateikti detalizuotą prašymą su išlaidų pagrindimu, kaip tai numatyta ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje.

III.

Pareiškėjas nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą ir jo skundą, apeliacinio skundo motyvais, tenkinti.Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti pareiškėjui žalos atlyginimo pinigais, mano kad toks teismo sprendimas yra neadekvatus jo patirtai žalai. Pareiškėjas nurodo, jog pateikė kameros nuotraukas iš kurių matyti, kad jose yra daugiau lovų negu 4, pareiškėjas nurodo, kad jis kalėjo kartu su kitu asmeniu pavarde Michno ir iš jo bylos buvo pateiktos nuotraukos kurios atspindi 24 kamerą.Pareiškėjas tvirtina, kad kamera buvo prastai vėdinama, o teismas spręsdamas dėl kameroje buvusio vėdinimo, higienos normų ir parazitų vadovavosi patikrinimo aktu, kuri buvo atliktas po pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 24.Atsakovas nesutinka su apelianto apeliaciniu skundu, vertina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, prašo jį palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis 2015 m. gegužės – birželio mėn.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta pripažinti, kad jo atžvilgiu buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau teismas nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jam tekusį kameros plotą, bei vadovavosi neaktualiu ginčui visuomenės sveikatos priimtu patikrinimo aktu.Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015).Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo užtikrinama teisė į minimalią ploto normą kameroje, kuri LAVL yra 5,1 kv. m. Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista ploto norma jo laikymo LAVL metu, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų kurie patvirtintų jo skunde dėstomas aplinkybes. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo teismo situacijos vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas 2017 m. vasario 10 d. Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą, kuriame nurodė, jog byloje Nr. I-8821-596/2015 kameroje Nr. 24 buvo nustatyta, kad yra įrengtos 9 lovos, pareiškėjas kartu su atsikirtimu pateikė įrodymus – foto nuotraukas, iš kurių matyti, kad kamerose yra įrengta daugiau nei 4 lovos. Teismas šių byloje esančių prieštaravimų nepašalino ir priimdamas sprendimą rėmėsi atsakovo 2016 m. kovo 9 d. pažyma, kurioje nėra nurodyta, kad ji atspindi pareiškėjo ginčo laikotarpį. Atitinkamai, teisėjų kolegija patikrinusi administracinės bylos duomenis I-8821-596/2015 ir įvertinusi pareiškėjo duotas foto nuotraukas, atsižvelgusi į tai, kad atsakovas teikdamas atsiliepimą jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nepateikė, konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tektų 5,1 kv. m. ploto, buvo pažeista. Pripažįstant tai, kad pareiškėjas kameroje, kurios plotas 21,25 kv. m., buvo laikomas dar su 8 asmenimis, pareiškėjui teko 2,36 kv. m. kameros ploto, t. y. mažiau nei 3 kv. m., kas vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra prilyginama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atkreiptinas dėmesys, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 punktas). Įvertinus tai, kad byloje nėra ginčo, kad kameroje buvo įrengti varstomi langai, pareiškėjo argumentai dėl prasto kamerų vėdinimo yra atmetami, papildomai pasisakant, kad pritvirtintos grotos ant langų nesutrukdė jų varstymui.Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kameroje kaupėsi drėgmę, o atsakovas pateikė į bylą duomenis, kurie atspindi vėlesnį laikotarpį nei pareiškėjas buvo laikomas LAVL, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kamerose buvusios drėgmės laikomos nustatytomis, atsakovui nepaneigus šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių.Pareiškėjo skundo argumentai, kad kamerose buvo parazitų ir žiurkių atmetami. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, kad yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl tokio pobūdžio nepatogumų.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais, nėra tinkama satisfakcija, padarytam pažeidimui ir patirtai žalai. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 175 Eur. Nustatant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo naudai priteisiant 175 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjo A. T. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 175 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.