- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-05
- Bylos Nr.
- e2-440-553/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „A“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „B“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „A“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutarties panaikinti teismo procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „A“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „B“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „C“ ir Luminor Bank AS Lietuvos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „A“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „B“ (duomenys neskelbtini) dydžio Eur nuostolių atlyginimą, 12,5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartimi ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės nekilnojamųjų daiktų, o jų nesant – piniginių lėšų, esančių pas atsakovę ar trečiuosius asmenims, areštą ieškinio sumai – (duomenys neskelbtini) Eur.
Šalies argumentai
3. Atsakovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atsakovė prašė nutartį, kuria panaikinamos laikinosios apsaugos priemonės, vykdyti skubiai.
4. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Atsakovė paaiškino, kad 2023 m. gruodžio 21 d. atliktas jos turto įkeitimas niekaip nesusijęs su tariamu siekiu išvengti ieškovės reikalavimų vykdymo, nes 2023 m. gruodžio 21 d. ieškovės reikalavimai atsakovės atžvilgiu nebuvo pareikšti. Atsakovė teigė, kad nėra ir nebuvo nesąžininga, o jos veiksmai, susiję su turto įkeitimu, buvo nulemti vykdomo verslo specifikos ir yra įprasta statybų verslo praktika. Nurodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir neekonomiškos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi sutiko su atsakovės atskiruoju skundu ir panaikino 2024 m. balandžio 11 d. procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, leido nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdyti skubiai.
6. Teismas nusprendė, kad atsakovės su skundu pateikti duomenys patvirtina skundo argumentus, jog jos turto įkeitimas buvo nulemtas vykdomo verslo specifikos ir nėra susijęs su ketinimu paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo. Nurodė, kad iš pateiktų dokumentų nustatyta, jog 2023 m. gruodžio 1 d. atsakovė ir Luminor Bank AS sudarė Garantijos suteikimo sutartį Nr. 170-BGS, kuria bankas suteikė (duomenys neskelbtini) Eur garantiją, o atsakovė savo įsipareigojimų, kylančių iš garantijos suteikimo sutarties, įvykdymui įkeitė garantijos suteikimo sutartyje nurodytą turtą. Teismas nustatė, kad Garantijos suteikimo sutartis buvo sudaryta siekiant užtikrinti atsakovės su D sudarytos Rangos sutarties tinkamą įvykdymą (Garantijos suteikimo sutarties specialiųjų sąlygų 1.3 punktas).
7. Išvadą, kad atsakovės atliktas turto įkeitimas nėra susijęs su siekiu išvengti ieškovės reikalavimų vykdymo, teismas pagrindė ir aplinkybe, jog atsakovė turtą įkeitė 2023 m. gruodžio 21 d., o ieškovė pretenziją atsakovei pateikė tik 2024 m. sausio 16 d., t. y. kai turtas jau buvo įkeistas. Teismas vertino, kad apie ieškovės pretenzijas atsakovė galėjo žinoti tik po jų pateikimo, nes iš ieškovės 2023 m. gegužės mėnesio raštų, adresuotų atsakovei, turinio matyti, jog ieškovė atsakovei pretenzijų dėl rangos darbų kokybės tuo metu nekėlė.
8. Teismas pažymėjo, kad pagal Garantijos suteikimo sutarties specialiosios dalies 1.2 punktą garantijos pabaigos data – 2024 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad pasibaigus Garantijos suteikimo sutarties specialiosios dalies 1.2 punkte nurodytam garantijos terminui (2024 m. gruodžio 31 d.), bus panaikinta ir hipoteka atsakovės turtui. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas sutiko su atsakove, kad jos turto įkeitimo faktas nekelia galimai ieškovei palankaus sprendimo nevykdymo rizikos.
9. Nenustatęs antrosios privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės), teismas panaikino 2024 m. balandžio 11 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir atmetė ieškovės prašymą dėl jų taikymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
10.1. Atsakovė teismui nei nurodė, nei pagrindė 2023 m. gruodžio 21 d. turto įkeitimą esant įprastai verslo praktikai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sutinkami atvejai, kuomet atsakovo (skolininko) veiksmai realizuojant turtą pripažįstami įprastine veiklos praktika bei nesudarančiais pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vis tik, tokiais atvejais turėtų būti įsitikinama tiek sandorių sudarymo praktikos realumu, tiek įvertinamos konkretaus sandorio aplinkybės. Skundžiama nutartimi teismas tokio vertinimo neatliko.
10.2. Atsakovė teismui pateikė svarbiausių sutarčių sąrašą, kuriame nurodytos 6 svarbiausios sutartys su 4 skirtingais užsakovais. Visgi, iš bylos duomenų matyti, kad 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutartys sudarytos tik dėl vienos iš 6 svarbiausių atsakovės sutarčių. Jeigu įkeitimo sandorių sudarymas iš tiesų būtų atsakovės įprasta verslo praktika, tai atsakovė būtų pateikusi rašytinus įrodymus, pagrindžiančius įkeitimo sandorių sudarymą dėl kiekvienos (ar bent didžiosios daugumos) iš šių svarbiausių sutarčių.
10.3. Teismas neįvertino 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutarties sąlygų, pagrindžiančių visiškai kitus, nei atsakovės deklaruojamus, jų sudarymo tikslus – siekį suvaržyti savo turtą ir išvengti kreditorių reikalavimų patenkinimo.
10.4. Kartu su atskiruoju skundu teismui pateiktos Hipotekos sutartys patvirtina, kad banko naudai buvo įkeista atsakovė (kaip turtinis kompleksas), įskaitant visą esamą ir būsimą jos turtą, turtines teises ir lėšas (Hipotekos sutarties 4.1 punktas). Hipotekos sutartyje nurodyta, kad atsakovės (kaip turtinio komplekso) vertė yra (duomenys neskelbtini) Eur. Be to, kartu įkeista ir UAB „E“ (kaip turtinis kompleksas), kurios vertė – (duomenys neskelbtini) Eur. Tad bendra bankui įkeisto turto vertė yra (duomenys neskelbtini) Eur (Hipotekos sutarties 6 punktas). Tuo tarpu užtikrintos prievolės dydis – (duomenys neskelbtini) Eur. Taigi, 2023 m. gruodžio 21 d. hipoteka atsakovė suvaržė absoliučiai visą savo (esamą bei būsimą) turtą, užtikrindama net 11 kartų mažesnės, nei suvaržyto turto vertė, prievolės įvykdymą.
10.5. Iš atsakovės kartu su skundu pateiktų duomenų apie kreditorės UAB „F“ reikalavimą (skundo priedas Nr. 6) matyti, kad atsakovė iki nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir skundžiamos nutarties priėmimo nevykdė pradelstų sutartinių įsipareigojimų kreditoriams.
10.6. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neproporcingai visą savo turtą suvaržė, siekdama ne užtikrinti bankui 11 kartų mažesnės prievolės įvykdymą, o apsaugoti savo turtą nuo teisėtų kreditorių (tame tarpe ir ieškovės) reikalavimų. Dėl to jos veiksmai 2023 m. gruodžio 21 d. įkeičiant turtą bankui laikytini nesąžiningais bei keliančiais grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.
10.7. Atsakovei apie pretenzijų pareiškimo galimybę buvo žinoma dar iki 2023 m. gruodžio 21 d. (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)) darbai buvo atlikti ir perduoti ieškovei iki (duomenys neskelbtini), kuomet šalys pasirašė atitinkamus darbų perdavimo aktus. Atsakovė puikiai žinojo, kad darbai atliekami bei ieškovei perduodami su esminiais trūkumais, todėl atsakovė dar tada neabejotinai suvokė, jog šioms aplinkybėms paaiškėjus ieškovė pareikš atitinkamus reikalavimus.
10.8. Atsakovės jungtinės veiklos partnerė UAB „C“ dar 2023 m. gegužės 30 d. raštu patvirtino atsakovės neteisėtus veiksmus objekte (duomenys neskelbtini) bei kėlė klausimus būtent dėl atsakovės atsakomybės (žr. ieškinio priedą Nr. 21). Atsižvelgiant į tai, kad apie galimus ieškovės reikalavimus žinojo atsakovės jungtinės veiklos partnerė, akivaizdu, jog apie juos (jų galimybę) žinojo ir pati atsakovė.
10.9. Iš teismui pateiktos šalių korespondencijos (žr. ieškinio priedus Nr. 17-20) matyti, kad ieškovė dar 2023 m. gegužės mėnesį ne tik nurodė tikėtinus darbų trūkumus, bet ir informavo atsakovę apie ketinimą naudotis įstatymuose bei sutartyje nurodytomis teisių gynybos priemonėmis. Tad sutartį pažeidusi atsakovė dar 2023 m. pavasarį (t. y. iki Hipotekos sutarčių sudarymo) buvo informuota apie būsimus ieškovės reikalavimus. Be to, dėl susiklosčiusios situacijos iki Hipotekos sutarčių sudarymo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (ieškinio priedas Nr. 22).
10.10. Pastebėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymą pagrindžiančiais pripažįstami atsakovo veiksmai, siejami su atsakovui priklausančio turto masės arba jo vertės mažinimu, apsunkinant šį turtą (pavyzdžiui, jį įkeičiant), jį išmainant, dovanojant, parduodant, sudarant dėl jo preliminariąsias sutartis, jį paslepiant, turint tikslą šiais veiksmais pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti galimo išieškojimo nukreipimo į turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017).
10.11. Atsakovės argumentai, kad, įvykdžius prievoles pagal susitarimus su D, įkeitimai pasibaigs ir jos turtas nebebus suvaržytas, yra deklaratyvūs, nes atsakovė nenurodo ir neįrodinėja įsipareigojimų nurodytam kreditoriui vykdymo, be to, jie niekaip nesusiję su šiuo metu susiklosčiusia situacija – visas atsakovės turtas yra suvaržytas jos pačios valia. Nėra jokių garantijų, kad atsakovė vėliau nepratęs susitarimo su banku dėl turto įkeitimo ar nesudarys naujo analogiško sandorio. Bylos duomenys tvirtina, kad atsakovė yra linkusi nevykdyti prievolių kreditoriams, nesąžiningai bei neproporcingai suvaržo savo turtą ir tokiu būdu apsunkina kreditorių reikalavimų įgyvendinimą.
10.12. Pažymėtina, kad teismo nutarties pagrindu pasikreipus į antstolį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo nustatyta, jog atsakovė iš esmės neturi jokių piniginių lėšų, o didžioji turto dalis yra įkeista ir tokiu būdu suvaržyta. Kitaip tariant, šiuo atveju dėl aukščiau minėtų atsakovės veiksmų bei dėl esamos atsakovės finansinės padėties (reikia pastebėti, jog į bylą nebuvo pateikta jokių patikimų įrodymų, apie atsakovės patikimą ir gerą finansinę būklę), kyla pagrįstų abejonių dėl galimybių įvykdyti būsimą teismo sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
10.13. Teismo nutartimi, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teismas nustatė ne tik grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, bet ir konstatavo būtinybę užtikrinti viešąjį interesą. Skundžiama nutartimi teismas dėl šio savarankiško laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo visiškai nepasisakė.
10.14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos tada, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-832-934/2023). Tai reiškia, kad procesinis sprendimas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones galėjo būti priimtas tik teismui nustačius, jog per dvi savaites nuo nutarties priėmimo išnyko paties teismo pripažinta būtinybė laikinųjų apsaugos priemonių taikymu užtikrinti viešąjį interesą. Visgi, skundžiama nutartimi teismas visiškai nepasisakė dėl viešojo intereso bei jo (ne)užtikrinimo, o tai tik papildomai patvirtina skundžiamos nutarties neteisėtumą.
Atsiliepimas
11. Atsakovė UAB „B“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Ieškovė atsakovės nesąžiningumą įrodinėjo iš esmės tik remdamasi 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutartimis. Atsižvelgiant į ieškovės įrodinėjimo dalyką, atsakovė ir pateikė duomenis, susijusius su šiomis konkrečiomis sutartimis, o ne su visais savo vykdomais sandoriais. Priešingas atsakovės įrodinėjimo pareigos aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje įtvirtintam įrodinėjimo pareigos turiniui.
11.2. Pagrindinė atsakovės veikla yra statybos rangos darbų vykdymas. Ieškovei neabejotinai yra žinoma, kad didžiosios daugumos rangos sutarčių sąlyga yra privalomas sutarties įvykdymas banko garantija. Tokia banko garantija užsakovai gali pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu rangovas nevykdo arba netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus pagal atitinkamą rangos sutartį. Aplinkybę, kad bankinės garantijos gavimas yra įprasta verslo praktika, patvirtina ir tarp ieškovės su atsakove sudaryta Rangos sutartis bei dėl jos vykdymo (duomenys neskelbtini) sudaryta Finansinių įsipareigojimų limito sutartis.
11.3. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė turtą įkeitė, siekdama ne apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, o tinkamai vykdyti savo turimus sutartinius įsipareigojimus.
11.4. Dėl 2023 m. gruodžio 21 d. sudarytų Hipotekos sutarčių svarbu pažymėti, kad abejose sutartyse aiškiai nurodyta, jog jose nurodyti daiktai yra įkeičiami ne pirmos, o net trečios eilės hipoteka. Ši aplinkybė patvirtina, kad tiek pati atsakovė, kaip bendrovė, tiek ir jai priklausantis nekilnojamasis turtas iki 2023 m. gruodžio 21 d. buvo ne kartą įkeisti, siekiant užtikrinti kitus atsakovės, kaip verslo subjekto, sudarytus sandorius. Be to, antstolio Irmanto Gaidelio 2024 m. balandžio 11 d. turto apraše visi atsakovei priklausantys ir trečios eilės hipoteka įkeisti nekilnojamieji daiktai yra įvertinti 1 Eur, t. y. kiekvienas nekilnojamasis daiktas vertinamas 1 Eur. Tai paneigia ieškovės argumentus, kad atsakovė buvo nesąžininga, nes 2023 m. gruodžio 21 d. įkeitimu suvaržė visą savo turtą, užtikrindama net 11 kartų mažesnės, nei suvaržyto turto vertė, prievolės įvykdymą.
11.5. Atsakovės vėlavimas vykdyti prievolę subrangovei UAB „F“ atsirado tik po to, kai ieškovė neteisėtai pasinaudojo banko garantija pagal Rangos sutartį ir todėl nuo atsakovės sąskaitų buvo nurašyta (duomenys neskelbtini) Eur suma, sukėlusi laikiną einamųjų mokėjimų vėlavimą.
11.6. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šioje byloje gali būti pasiektas tik vienas tikslas – visiškai sustabdyta atsakovės ūkinė komercinė veikla.
11.7. Atsakovės kartu su skundu pateiktas svarbiausių rangos sutarčių sąrašas patvirtina, kad atsakovė daugiausiai dirba su didelės apimties ir vertės projektais, t. y. šiuo metu atsakovės vykdomų pagrindinių sutarčių kaina svyruoja nuo (duomenys neskelbtini) Eur iki (duomenys neskelbtini) Eur. Tokio masto statybos rangos projektuose įprasta, kad sutarties šalys savo komunikaciją vykdo raštu, atkreipia dėmesį į atliktus darbus, kreipiasi dėl darbų trūkumų egzistavimo, defektų šalinimo, tačiau ne visuomet tokia šalių komunikacija perauga į teisminius ginčus. Ieškovei yra puikiai žinoma, kad atsakovė yra aktyvi statybos rangos darbų rinkos dalyvė, todėl teigti, kad gavusi iš ieškovės raštus apie tikėtinus statybos rangos darbų trūkumus atsakovė turėjo sustabdyti savo verslą ir neatlikti jokių su savo turtu susijusių sandorių, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neprotinga.
11.8. Oficialią pretenziją ieškovė, skaičiuojant nuo paskutinio paklausimo 2023 m. gegužės 25 d. išsiuntimo, atsakovei pareiškė daugiau kaip po 7 mėnesių. Be to, ieškovė niekaip atsakovės neinformavo, kad pateiktus atsakymus laiko nepakankamais ir (arba) netinkamais.
11.9. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš jų būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Priešingai, šis procesinis institutas yra skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 183-407/2021). Taigi, net jei atsakovės finansinė padėtis būtų prasta, tai nesudarytų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
11.10. Nors ieškovė skunde nurodo, kad atsakovė neturi iš esmės jokių lėšų, tačiau ieškovei puikiai žinoma, jog antstolis atsakovės banko sąskaitose esančių lėšų sumą nustatė po to, kai iš jų buvo nurašyta (duomenys neskelbtini) Eur suma, sukėlusi laikiną einamųjų mokėjimų vėlavimą bei apyvartinių lėšų stygių.
11.11. Teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentaciją, susijusią su tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę neva tai suponuoja ir poreikis užtikrinti viešąjį interesą. Ieškovė bando sudaryti įspūdį neva tai teismas pats konstatavęs būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl viešojo intereso užtikrinimo poreikio vėliau savo poziciją pakeitė, nepateikdamas jokių argumentų. Tokia pozicija akivaizdžiai prieštarauja civilinės bylos aplinkybėms. Būtent ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pasisakė dėl viešojo intereso aspekto, tačiau jos pateiktas viešojo intereso aiškinimas yra iš esmės klaidingas.
11.12. Atskirajame skunde atsakovė pateikė detalius argumentus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų visišką jos ūkinės komercinės veiklos sustabdymą, o galiausiai priverstų ir prie nemokumo. Aplinkybę, kad ieškovės tikrasis tikslas nėra siekis apsaugoti savo interesus, patvirtina ir tai, jog ieškovė neturi aiškios procesinės pozicijos dėl to, kokiu pagrindu šioje byloje turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. ieškovė bando įrodinėti ir atsakovės nesąžiningumą, ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas tariamai nederėtų su būtinybe užtikrinti viešąjį interesą.
11.13. Be to, ieškovė pasirinko neleistiną savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą, todėl mažai tikėtina, kad ieškinys galėtų būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
13. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas – teismo nutarties, kuria teismas panaikino savo paties procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atmetė ieškovės prašymą taikyti šias priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo
14. Apeliantė 2024 m. liepos 19 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose aptaria atsakovės 2023 m. finansinės atskaitomybės duomenis. Remdamasi šiais duomenimis apeliantė teigia apie prastėjančią atsakovės finansinę padėtį, apie neišviešintą garantiją, sudarytą atsakovės sutarties su D pagrindu, atsakovės nesąžiningumą.
15. Atsakovė 2024 m. rugpjūčio 30 d. taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus bei naujus įrodymus, susijusius su 2023 m. gruodžio 1 d. Garantijos suteikimo sutarties sudarymu, hipotekų jos turtui išregistravimu, kuriuos prašo prijungti tuo atveju, jeigu į bylą bus priimti ieškovės pateikti rašytiniai paaiškinimai.
16. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui, kitoms apeliacinį procesą reglamentuojančioms teisės normoms. Pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 323, 338 straipsniai).
17. CPK 323 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami ir dėl tos priežasties, kad apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį. Pažymėtina, kad analogišką išvadą dėl rašytinių paaiškinimų, kuriuose yra nurodomi atsikirtimai į priešingos šalies atsiliepimą, nepriėmimo kaip nenumatyto kasaciniame procese dokumento, ne kartą yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).
18. Nagrinėjamu atveju apeliantė rašytiniuose paaiškinimuose pateikia atsikirtimus į atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytas aplinkybes, taip pat argumentus, kuriais grindžia poziciją dėl atsakovės nesąžiningumo, sudarančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Taigi pateiktais rašytiniais paaiškinimais ieškovė iš esmė siekia papildyti savo atskirąjį skundą naujais argumentais. Toks procesinis elgesys neatitinka pirmiau nurodytų proceso taisyklių, todėl apeliantės rašytiniai paaiškinimai nepriimami. Tai atitinkamai lemia ir atsakovės pateiktų rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų nepriėmimą, nes prašymą juos priimti atsakovė palaikė tik apeliantės rašytinių paaiškinimų priėmimo atveju.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
19. Skunde apeliantė pirmiausia kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad 2024 m. gruodžio 21 d. atliktas atsakovės turto įkeitimas pagal 2023 m. gruodžio 1 d. Garantijos suteikimo sutartį buvo nulemtas įprastos atsakovės verslo praktikos, o ne siekio išvengti prievolės apeliantei įvykdymo pastarajai palankaus teismo sprendimo atveju. Teigia, kad atsakovė teismui nei nurodė, nei pagrindė, jog turto įkeitimas yra įprasta jos verslo praktika.
20. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantės pozicija. Kaip matyti iš atskirojo skundo dėl teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutarties priedų, atsakovė pateikė teismui informaciją apie svarbiausias 2023-2024 m. vykdomas rangos sutartis, taip pat 2023 m. gruodžio 1 d. Garantijos suteikimo sutartį su Luminor Bank AS bei 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutartis. Pateikti duomenys apie atsakovės vykdomas rangos sutartis, tame tarpe apie užsakovus, atliktinų darbų pobūdį bei sutarčių kainas, patvirtino skundo argumentą, kad UAB „B“ aktyviai vykdo statybų veiklą. Tuo tarpu tiek statybų rangos veikloje reikšmingos teisės normos, tiek ir specialusis reglamentavimas, atsižvelgiant į tai, kad dalis atsakovės vykdomų sutarčių sudaromos viešųjų pirkimų pagrindu, nustato atsakovės pareigą užtikrinti iš vykdomos veiklos kylančias prievoles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.70 straipsnis, 6.90 straipsnio 1 dalis, 6.649 straipsnis, 6.665 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 42 straipsnio 1 dalis). Aptarti duomenys sudarė pagrindą teismui įsitikinti atsakovės argumentų dėl vykdomos veiklos ir pareigos užtikrinti sutarčių pagrindu prisiimtas prievoles pagrįstumu bei įvertinti šias aplinkybes sprendžiat, ar egzistuoja viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
21. Pirmiau nurodytą teismo išvadą apeliantė kvestionuoja ir tuo, kad teismas neįvertino atsakovės pateiktų 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutarčių sąlygų, iš kurių matyti, jog banko naudai įkeista turto vertė yra net 11 kartų didesnė nei užtikrinama prievolė. Šios sąlygos, apeliantės teigimu, patvirtina, kad atsakovė siekė suvaržyti savo turtą ir išvengti kreditorių reikalavimų patenkinimo.
22. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Vertinant tik apeliantės nurodytą prievolės ir jos įvykdymą užtikrinančios priemonės dydžių santykį būtų pagrindas abejoti atsakovės argumento dėl įprastos verslo praktikos sąlygoto iš esmės viso jos turto įkeitimo 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutartimis, tačiau be atskirajame skunde akcentuotų sąlygų nurodytos sutartys nustatė ir tai, kad įkeičiami daiktai yra įkeičiami kreditoriui (bankui) trečios eilės hipoteka (2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutarčių III dalis). CK 4.193 straipsnio 2 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, hipotekos kreditorių reikalavimai patenkinami pagal hipotekos įregistravimo viešame registre laiką eilės tvarka. Jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, priverstinis išieškojimas negali būti pradėtas be pirmesnių eilėje hipotekos kreditorių rašytinio sutikimo (CK 4.193 straipsnio 4 dalis). Taigi, atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto reglamentuojančias teisės normas, kurios nustato, kad banko reikalavimas pagal 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutartis bus tenkinamas tik po to, kai bus patenkinti ankstesnių eilių hipotekos kreditorių reikalavimai, apeliantės akcentuojamas prievolės ir jos įvykdymą užtikrinančios priemonės dydžių santykis nevertintinas kaip neracionalus ir nepagrįstas, todėl nepatvirtina apeliantės teiginio apie galimai nesąžiningus atsakovės tikslus sudarant 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutartis.
23. Apeliantė skunde teigia, kad vertinant tikruosius atsakovės tikslus sudarant 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutartis, atkreiptinas dėmesys į pačios atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktą UAB „F“ reikalavimą, iš kurio matyti, jog atsakovė dar iki 2024 m. balandžio 11 d. teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo nevykdė pradelstų įsipareigojimų kreditoriams.
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodyta aplinkybė nėra reikšminga. Tai, kad atsakovė neįvykdė pradelsto įsipareigojimo vienam iš kreditorių, neįrodo jos, kaip skolininkės, nesąžiningo elgesio. Kreditoriaus pateiktos sąskaitos faktūros neapmokėjimas ne visais atvejais yra nulemtas skolininko siekio išvengti įsipareigojimų vykdymo. Aptariama aplinkybė galėtų būti reikšminga vertinant atsakovės finansinę padėtį, tačiau, kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą pažymėjo atsakovė, nuoseklioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės yra svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022).
25. Apeliantė skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą kvestionuoja ir tuo, kad teismas, vertindamas atsakovės sąžiningumą, nepagrįstai nusprendė, jog 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutartis atsakovė sudarė nežinodama apie būsimus apeliantės reikalavimus. Apeliantė teigia, kad atsakovei apie pretenzijų pateikimo galimybę buvo žinoma iki šių sutarčių sudarymo, nes jos jungtinės veiklos partnerė – UAB „C“, 2023 m. gegužės 30 d. raštu patvirtino neteisėtus atsakovės veiksmus vykdant įsipareigojimus pagal (duomenys neskelbtini) sutartį. Be to, iš šalių susirašinėjimo 2023 m. gegužės mėnesį matyti, kad apeliantė atsakovei nurodė ne tik tikėtinus darbų trūkumus, bet ir informavo apie ketinimą naudotis įstatymuose bei sutartyje nurodytomis teisių gynybos priemonėmis.
26. Pasisakydamas dėl šio skundo argumento apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė neįrodė atsakovės nesąžiningumo dėl 2023 m. gruodžio 21 d. Hipotekos sutarčių, kuriomis pastaroji iš esmės visą savo turtą įkeitė bankui, užtikrindama prievolių pagal 2023 m. gruodžio 1 d. Garantijos suteikimo sutartį įvykdymą, sudarymo. Todėl atsakovės nesąžiningumo savaime neįrodo ir aptariamų sutarčių sudarymo data. Kaip minėta, atsakovė yra aktyvi statybos rangos rinkos dalyvė, jos vykdomų sutarčių vertės – nuo (duomenys neskelbtini) Eur iki beveik (duomenys neskelbtini) Eur (atskirojo skundo dėl teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutarties priedas Nr. 5), leidžia spręsti apie dideles atliekamų darbų apimtis. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad jos veikloje yra įprasta komunikuoti su užsakovais dėl atliktų darbų, jų trūkumų, defektų šalinimo. Teismas taip pat sutinka su atsakovės pozicija, kad ne visuomet rašytinė šalių komunikacija perauga į teisminius ginčus. Dėl to nuspręsti, kad, net ir žinant apie apeliantės pretenzijų dėl (duomenys neskelbtini) sutarties vykdymo pareiškimo galimybę, atsakovės turto įkeitimas buvo sąlygotas ne jos, kaip verslo subjekto, veiklos vykdymo, o nesąžiningo siekio išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
27. Atmestinas skundo argumentas, kad teismas, nusprendęs panaikinti atsakovei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai nepasisakė dėl savarankiško laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo – poreikio užtikrinti viešąjį interesą. CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato dvi būtinąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas – tikėtiną ieškinio pagrįstumą bei grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Nenustatęs pastarosios sąlygos, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą procesinį sprendimą panaikinti byloje 2024 m. balandžio 11 d. nutartimi atsakovei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pareiga vadovautis viešuoju interesu sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismui nustatyta nagrinėjant viešųjų pirkimų ir koncesijų suteikimo bylas (CPK 423? straipsnio 1 dalis). CPK XXI¹ skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjami dėl viešųjų pirkimų ir koncesijų suteikimo teisinių santykių kylantys ginčai, išskyrus ginčus dėl žalos atlyginimo (CPK 423¹ straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantės byloje pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo nepatenka į CPK XXI¹ skyriuje nustatyta tvarka nagrinėtinų ginčų kategoriją, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą spręsti, remdamasis CPK 423? straipsnio 1 dalimi.
28. Dėl esminių skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl procesinės bylos baigties
29. Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas panaikino savo procesinį sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atmetė ieškovės prašymą jas taikyti, yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.