- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-695-553/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29279-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Loreta Bujokaitė, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- VšĮ „Legata“
- Kategorijos
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės (buv. Lipnickienė) ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-16 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3970-864/2014 pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo VšĮ „Legata“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu. prašydamas priteisti iš atsakovo 8 052,00 Lt dydžio draudimo išmoką, 1 207,08 Lt dydžio palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2010-09-04 apie 19.30 val. Biržų rajone, kelyje Biržai-Germaniškis įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinti trys automobiliai: 1) ieškovo vairuojamas automobilis Jaguar XJS, valst. Nr. . (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu buvo sustojęs, nes rodydamas kairįjį posūkį, ketino sukti į kairę, pirma praleisdamas priešpriešine kelio juosta važiuojantį automobilį; 2) automobilis Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas V. A., kuris važiavo priešpriešine juosta ir, lenkdamas automobilį, nespėjo sugrįžti į savo juostą ir tokiu būdu atsitrenkė į ieškovo vairuojamo automobilio priekį; 3) automobilis Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į kurį nuo smūgio buvo nublokštas ieškovo vairuojamas automobilis. Įvykio kaltininku pripažintas ir savo kaltę dėl šio eismo įvykio pripažino automobilio Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas V. A.. Kadangi automobilis Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas atsakovo įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl draudimo išmokos išmokėjimo ieškovas kreipėsi į atsakovą. Atsakovas, remdamasis ekspertine pažyma, atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, kadangi atlikus tyrimą nustatyta, jog minėtame eismo įvykyje dalyvavę automobiliai buvo apgadinti ne šio įvykio metu, bet kitomis aplinkybėmis. Ieškovo teigimu, atsakovas, tokiu būdu atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, piktnaudžiauja savo, kaip draudiko padėtimi, remiasi šališka bei atsakingo darbuotojo nepasirašyta išvada, dėl ko tokiais veiksmais pažeidžia bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsiliepimas
Atsakovas pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.
Paaiškino, kad 2009-12-03 tarp VŠĮ „Legata“ ir atsakovo buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis dėl transporto priemonės Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovui tyrimo metu apžiūrėjus apgadintus automobilius buvo nustatyta, kad transporto priemonių apgadinimai negalėjo atsirasti vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, buvo priimtas sprendimas nemokėti draudimo išmokos tiek VŠĮ „Legata“, tiek ieškovui. Atsakovas pažymėjo, kad ekspertinė pažyma nėra šališka, nes joje nurodyti pačių vairuotojų pateikti paaiškinimai bei objektyviai užfiksuoti automobilių sugadinimai. Be kita ko, tyrimai atliekami objektyviai, pagrindžiami aprobuotomis metodikomis bei naudojant specialią kompiuterinę programą. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme jau išnagrinėta byla Nr. 2-4669-608/2013, kurioje dėl to paties įvykio atlikta teismo paskirta ekspertizė iš esmės patvirtino atsakovo darbuotojo ekspertinės pažymos teisingumą. Be kita ko, atsakovo teigimu, ieškovo ieškinys atmestinas taip pat ir dėl to, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.
Trečiasis asmuo pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu sutiko.
Nurodė, kad šiai bylai svarbios aplinkybės yra neginčytinai nustatytos civilinėje byloje Nr. 2-4669-608/2013. Teigė, kad būtent atsakovas, kaip asmuo, atsakingas už kaltininko veiksmais padarytos žalos atlyginimą, privalo atlyginti ieškovo patirtą žalą. Trečiojo asmens teigimu, ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti nėra praleistas, kadangi ieškinio reikalavimams taikytinas trijų metų senaties terminas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-16 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo valstybės naudai 13,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas, nenustatęs papildomų duomenų apie galimą eismo įvykio inscenizavimą, pateiktų atsakovui dokumentų klastojimą ar tyčinius eismo dalyvių veiksmus, vertino, kad nėra pagrindo abejoti įvykusio eismo įvykio realumu. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, patvirtinančius realų įvykusio eismo įvykio faktą, o byloje pateiktų ekspertizių išvadas laikęs nepatikimomis dėl informacijos tokioms išvadoms parengti stokos, neturėjo pagrindo pripažinti ieškovo teisės į draudimo išmoką nepagrįsta. Teismas byloje nenustatė, kad yra duomenų apie ieškovo teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo netinkamumą, įstatyme įtvirtintų terminų praleidimą ar kitas aplinkybes, todėl padarė išvadą, kad ieškovas turėjo teisę kreiptis į atsakovą draudimo išmokos dėl įvykusio eismo įvykio. Teismas konstatavo, kad tarp šalių yra susiklostę draudimo teisiniai santykiai, todėl taikė vienerių metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad ieškovui buvo žinoma apie galimą jo teisių pažeidimą jau 2010 metų spalio mėnesį, atsakovui atsisakius išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Nesant tikslių duomenų apie atsakovo 2010-10-19 rašto gavimą, teismas vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia vėliausiai laikė 2010-11-01. Ieškinys teismui dėl draudimo išmokos iš atsakovo priteisimo buvo pateiktas 2013-09-04, todėl teismas laikė, kad ieškovas praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, ir, kadangi ieškovas termino atnaujinti neprašė, nepateikė bei nenurodė jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimą pateisinančių aplinkybių bei įrodymų, ieškinį atmetė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo: panaikinti 2014-05-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui arba sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilna apimtimi.
Nurodo, kad:
Pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir remdamasis civilinės bylos Nr. 2-4669-608/2013 medžiaga, visiškai pagrįstai nustatė, kad ginčo situacija yra draudiminis įvykis ir atsakovui, remiantis sudarytomis Transporto priemonės draudimo sutartimi ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis, kyla pareiga išmokėti draudiminę išmoką. Akivaizdu, kad atsakovas, būdamas Lietuvos Respublikos draudimo rinkos didžiausiu profesionaliu dalyviu, naudodamasis savo išskirtine padėtimi draudimo rinkoje, piktnaudžiavo savo teisėmis ir pats spręsdavo, kam draudimo išmoką mokėti, o kam ne;Reikalavimo atlyginti žalą, patirtą dėl jam priklausančios transporto priemonės apgadinimo eismo įvykio metu, nepareiškė todėl, nes civilinės bylos Nr. 2-4669-608/2013 nagrinėjime dalyvavo trečiuoju asmeniu ir nesuvokė, kad būtina pateikti ieškinį, manė, kad žala yra atlyginama, vadovaujantis vieningu principu. Kreipėsi su ieškiniu, nes manė, kad galioja civilinėje teisėje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimai ir nesvarbu, kam yra reiškiamas ieškinys – tiesiogiai eismo įvykio kaltininkui ar už jo veiksmus atsakingam asmeniui;Bylos nagrinėjimo metu buvo išreikštas prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą žodžiu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-16 sprendimą.
Nurodo, kad:
Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką. Ieškovas atsakovo atsisakymą tenkinti pareikštą reikalavimą gavo 2010-10-19, o ieškinį pateikė tik 2013-09-03, t.y. praėjus beveik trejiems metams nuo atsakovo sprendimo dėl išmokos nemokėjimo ieškovui pateikimo dienos;Ieškovo teiginiai, kad atsakovas piktybiškai nevykdė savo pareigos ir piktnaudžiavo savo teisėmis, tik pagrindžia, kad ieškovas jau seniai žinojo apie atsakovo sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Pats ieškovas nepagrįstai delsė kreiptis teisminės gynybos, nors tai galėjo padaryti netgi vykstančioje civilinėje byloje dėl to paties eismo įvykio;Ieškovas ilgą laiką žinojo apie draudiko atsisakymą ir turėjo suvokti, kad draudimo išmoka jam nebus mokama, kadangi jis buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu į Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nagrinėjamą bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl išmokos išmokėjimo pagal transporto priemonių draudimo sutartį dėl to paties 2010-09-04 įvykusio eismo įvykio. Minėtoje byloje A. D. pateikė atsiliepimą į ieškinį (2011-07-15), kuriame aiškiai nurodė, kad atsakovas jam atsisakė mokėti draudimo išmoką, kadangi automobilis buvo sugadintas ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis;Išskyrus niekuo nepagrįstą ieškovo retoriką dėl bendrųjų teisės principų taikymo byloje, ieškovas daugiau nepateikia jokių konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų jo išdėstytus argumentus ir samprotavimus, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 str. nuostatos dėl apeliacinio skundo turinio.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. Nr. 2A-179/2013 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės skundžia vieninteliu argumentu dėl vienerių metų sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo. Apeliantas nurodo, kad jis pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą, dėl ko byla buvo išnagrinėta neatskleidžiant jos esmės ir nepagrįstai pritaikant ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka.
Byloje nustatyta, kad ieškovas, įvykus eismo įvykiui, kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, pateikdamas atsakovui 2010-09-07 prašymą. Atsakovas 2010-10-19 raštu informavo ieškovą, kad draudimo išmoka ieškovui nebus išmokėta, kadangi atlikus tyrimą nustatyta, jog automobilis Jaguar XJS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sugadintas ne vairuotojų nurodytomis, bet kitomis aplinkybėmis. Ieškovas 2013-09-04 pateikė teismui ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo.
Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatytos išimtys – sutrumpinti ieškinio senaties terminai. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, o to paties straipsnio 8 dalyje – sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Siekiant nustatyti, koks konkretus ieškinio senaties terminas taikytinas atitinkamam ginčui, pirmiausia būtina teisingai kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir nustatyti ieškinio dalyką, t. y. pagrindinis ieškinio dalykas yra labiau susijęs su TPVCAPD sutartimi, jos aiškinimu ar vykdymu, ar labiau susijęs su žalos atlyginimo dėl deliktinių teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas reiškia reikalavimus ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, bet tik draudikui, t.y. atsakovui. Todėl rėmėsi suformuota kasacinio teismo praktika, jog tokio pobūdžio reikalavimai pagal formuojamą teismų praktiką laikytini reikalavimais, kylančiais iš draudimo civilinių teisinių santykių, ir konstatavo, kad jiems pareikšti yra taikytinas būtent vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija pritaria tokios teismų praktikos taikymui ir neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino taikymo.
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013).
Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu, teisės pažeidimo, o subjektyviu momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą, nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos, o teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-177/2014).
Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovui tapo žinoma apie galimą jo teisių pažeidimą, atsakovui atsisakius išmokėti ieškovui draudimo išmoką, t.y. 2010 m. spalio mėn., yra teisinga ir pagrįsta. Šią aplinkybę patvirtina ir pats ieškovas savo ieškinyje, kur nurodo, kad būtent 2010 m. spalio mėn. (tikslios datos neatsimena) ieškovas gavo atsakovo 2010-10-19 pranešimą Nr. 1103549, kuriame nurodyta, kad draudiminė išmoka dėl JAGUAR XJS apgadinimo nebus mokama. Taigi, nuo šios datos, kuomet ieškovas sužinojo apie tai, kad atsakovas neišmokės draudimo išmokos ir kad tokiu būdu yra pažeidžiamos jo teisės, prasidėjo ieškinio senaties terminas. Tiek iš civilinės bylos, tiek iš teismuose veikiančios Liteko sistemos matyti, kad ieškovas ieškinį padavė tik 2013-09-04. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, pagrįstai nustatė, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas ir ieškinį atmetė. Byloje nėra nustatyta, jog atsakovas būtų kokiais nors veiksmais pripažinęs savo prievolę ieškovui ir nutraukęs ieškinio senaties terminą (CK 1.130 str. 2 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d., nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia, atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; 2012 m. rugpjūčio 17 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; kt.).
Apeliantas apeliaciniame skunde neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau nurodo, kad toks prašymas buvo pateiktas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl galimybės atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apeliantas nurodo, kad civilinės bylos Nr. 2-4669-608/2013 nagrinėjimo metu ieškinio dėl savo reikalavimo atlyginti padarytą žalą nepadavė, kadangi manė, jog žala bus atlyginta visiems eismo dalyviams. Taip pat apeliantas nurodo, kad civilinėje byloje jis pats dalyvavo trečiuoju asmeniu ir jo neatstovavo joks advokatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytos aplinkybės, negali būti pripažintos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškinys pateiktas praėjus beveik trejiems metams nuo eismo įvykio ir dvejiems metams praleidus ieškinio senaties terminą. Ieškovas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kodėl per nustatytą senaties terminą nepareiškė ieškinio. Ieškovo argumentas, kad jis manė, jog žala jam bus atlyginta civilinėje byloje Nr. 2-4669-608/2013, negali būti pripažintas svarbia priežastimi, visų pirma todėl, kad toks manymas nepagrįstas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Priešingai, ieškovui buvo žinoma, koks reikalavimas yra pareikštas toje byloje, nes jis, pateikdamas atsiliepimą nurodė, kad su ieškovo (VšĮ „Legata“) ieškiniu yra susipažinęs ir prašė jį tenkinti. Ieškinyje nebuvo reikalavimo priteisti draudimo išmoką ir A. D., todėl nebuvo jokio pagrindo atitinkamų lūkesčių susiformavimui ar suklydimui. Nelaikytina svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi ir aplinkybė, jog ieškovo neatstovavo advokatas, kadangi nesant advokato procesinei šaliai teismas išaiškina jo teises ir pareigas. Be to, civilinėje byloje Nr. 2-4669-608/2013 sprendimas priimtas 2013-02-21, apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta 2013-12-16, o ieškinys nagrinėjamoje byloje pateiktas 2013-09-04, t.y. praėjus šiek tiek daugiau nei pusei metų nuo tada, kai sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo išspręstas joks klausimas dėl ieškovo teisių. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą su ieškiniu, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-16 sprendimą palikti nepakeistą.