- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-09
- Bylos Nr.
- eTA-19-463/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07814-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Jolanta Malijauskienė (pran.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2023 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 1S-3737, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl likusios bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti minėtą pareiškėjo prašymą.
2. Pareiškėjas skunde ir papildomuose paaiškinimuose rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pareiškėjo atstovas 2022 m. birželio 14 d. buvo pateikęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai prašymą dėl likusios bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje. Teisingumo ministerija prašymą persiuntė Tarnybai, tačiau ši, neįvertinusi visų faktinių aplinkybių ir duomenų, 2022 m. liepos 1 d. raštu pateikė formalų atsakymą, kad Vokietijos teismo sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės negali būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje. 2023 m. birželio 15 d. pareiškėjo atstovas advokatas pateikė dar vieną prašymą dėl pareiškėjo likusios neatliktos bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje, tačiau atsakovas skundžiamu Sprendimu nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo, kadangi 2022 m. liepos 1 d. rašte jau yra pateikęs atsakymą ir, atsakovo manymu, nėra pateikta naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą keisti 2022 m. liepos 1 d. sprendimą. Pareiškėjo manymu, atsakovas nesigilino į 2023 m. birželio 15 d. prašymą ir jame nurodomus naujus faktinius duomenis, taip pat esamą itin įtemptą pasaulinę politinę situaciją dėl Rusijos agresijos, taip pat ir paties pareiškėjo teisėtus lūkesčius bei jo santykį su Lietuvos valstybe, todėl nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo prašymo.
2.2. Pareiškėjas pažymėjo, kad formaliai jis neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau būdamas 16 metų, jis atvyko į Lietuvos Respubliką ir jam buvo suteikta laikinoji apsauga, vėliau jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Paskutinis išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2017 m. balandžio 3 d. Tačiau 2017 metais leidimas nebuvo pratęstas, kadangi tuo metu pareiškėjas atlikinėjo bausmę Vokietijoje. Pareiškėjas anksčiau dirbo Lietuvos įmonėse pagal darbo sutartį (buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir įmokos socialinio draudimo išmokoms, sveikatos draudimui bei pensijų kaupimui). Pareiškėjas gavo Valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimą (išmokęs lietuvių kalbą ir išlaikęs egzaminus Lietuvos pilietybei gauti). Pareiškėjas įgijo Elektrinių krautuvų ir vežimėlių vairuotojo ir autokrautuvo vairuotojo teises. Pareiškėjas turi sūnų ir sutuoktinę, kurie yra Lietuvos piliečiai. Gyvendamas Lietuvoje jis aktyviai sportavo atstovaudamas ir garsindamas Lietuvą. Taigi, pareiškėjas turėjo ir turi teisinių santykių su Lietuvos Respublika. Jam yra suteiktas asmens kodas ir jis laiko Lietuvos Respubliką savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta, kurioje nori gyventi, sportuoti, dirbti ir bendrauti su sūnumi, todėl šiuo atveju jis turi būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ir turėti teisę likusią bausmės dalį atlikti Lietuvos Respublikoje.
2.3. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) buvo priėmęs sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, vėliau – sprendimą suteikti prieglobstį (papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje ir išduoti leidimą laikinai gyventi. Nors leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2017 m. balandžio mėn., tačiau papildoma apsauga neišnyko, nes papildoma apsauga negali būti suteikiama terminuotam laikui, asmeniui papildoma apsauga išnyksta tik ją panaikinus nustatyta tvarka. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, nepateikė dokumentų, kad papildoma apsauga pareiškėjui būtų panaikinta, ar kad egzistuoja priežastys, dėl kurių ši apsauga galėtų būti panaikinta. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjas papildomą apsaugą gavo apgaulės būdu, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui ar visuomenei.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Teisingumo ministerija 2018 m. gruodžio 19 d. raštu informavo pareiškėją, kad buvo atsisakyta perimti jį į Lietuvos Respubliką likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti, kadangi jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir vidinių konsultacijų su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis metu nebuvo nustatyta, kad vykdant bausmę Lietuvos Respublikoje būtų sudarytos palankesnės sąlygos jo socialinei reabilitacijai ir sėkmingai reintegracijai į visuomenę. Šį Teisingumo ministerijos atsakymą pareiškėjas skundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri 2019 m. sausio 29 d. sprendimu atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą. Šį sprendimą pareiškėjas skundė teismui, kuris pareiškėjo skundą laikė nepaduotu. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu priimto Vokietijos Federacinės Respublikos nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimas buvo galutinai išspręstas.
4.2. Skundžiamu Sprendimu atsakovas pareiškėjui pateikė atsakymą į jo 2023 m. birželio 15 d. prašymą, kuriame nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pareiškėjo prašymas nenagrinėjamas, kadangi Tarnyba (iki 2023 m. sausio 1 d. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas)) 2022 m. liepos 1 d. rašte yra pateikusi atsakymą dėl likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje ir nėra pateikta naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą keisti 2022 m. liepos 1 d. sprendimą.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino atsakovo Sprendimą ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. birželio 15 d. prašymą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias faktines aplinkybes:
Šalies argumentai
6.1. Pareiškėjas 2022 m. birželio 14 d. prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, pakartotinai prašydamas likusią jo laisvės atėmimo bausmės termino dalį atlikti Lietuvos Respublikoje.
6.2. Atsižvelgdama į tai, kad dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Įstatymas) pakeitimo (nuo 2021 m. liepos 1 d. Įstatymo 5 str. 2 d. buvo nustatyta, kad nuteistojo ar jo šeimos nario arba jo gynėjo prašymu Kalėjimų departamentas gali kreiptis į kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją ir siūlyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės perduoti vykdyti Lietuvos Respublikai, jeigu tai sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai), Teisingumo ministerija pareiškėjo prašymą persiuntė atsakovui.
6.3. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir gautą informaciją, 2022 m. liepos 1 d. raštu Nr. 1S-2484 informavo pareiškėją, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės negali būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, nes nėra tenkinamos Įstatymo 3 straipsnyje nurodytos sąlygos, nes pareiškėjas neturi Lietuvos Respublikos pilietybės ir Lietuvos Respublikoje nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje.
6.4. 2023 m. birželio 15 d. pareiškėjo atstovas advokatas, atstovaudamas pareiškėjo interesus, pateikė Tarnybai prašymą dėl likusios pareiškėjo atliktinos bausmės atlikimo Lietuvoje.
6.5. Skundžiamu Sprendimu Tarnyba pareiškėjui nurodė, kad, vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pateiktas prašymas nenagrinėjamas, kadangi Tarnyba (iki 2023 m. sausio 1 d. – Kalėjimų departamentas) 2022 m. liepos 1 d. rašte yra pateikusi atsakymą dėl pareiškėjo likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje ir nėra pateikta naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą keisti 2022 m. liepos 1 d. sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, VAĮ 11 straipsnio 3 punktu, Įstatymo 3 straipsnio 1–2 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12, 2.16 straipsniais.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas 2023 m. birželio 15 d. prašymą, be kita ko, rėmėsi tuo, kad turi glaudžius socialinius ryšius su Lietuva ir dėl to turėtų būti laikomas nuolat Lietuvoje gyvenančiu asmeniu. Tarnyba, atsakydama į prašymą, pateikė nuorodą į 2022 m. liepos 1 d. raštą. Tačiau minėtame rašte pasisakyta tik tai, kad pareiškėjas neturi Lietuvos pilietybės ir leidimo nuolatos gyventi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašyme nurodyti socialiniai ryšiai su Lietuva, kurie pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir CK 2.16 ir 2.12 straipsnių nuostatas galėtų būti reikšmingi, liko nevertinti. Taigi, į pareiškėjo esminį keliamą klausimą, ar jis pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą gali būti laikomas nuolat Lietuvoje gyvenančiu asmeniu ir pretenduoti į bausmės vykdymą Lietuvoje, liko neatsakyta. Atitinkamai negalima laikyti, kad šioje situacijoje taikytina VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto norma, nes dėl pareiškėjo keliamo klausimo nebuvo pasisakyta nei 2022 m. liepos 1 d. rašte, nei Sprendime. Todėl Tarnyba nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo 2023 m. birželio 15 d. prašyme išdėstytų aplinkybių.
III.
9. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
10. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde pažymi, kad:
10.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad „<...> Kalėjimų tarnyba 2022 m. liepos 1 d. rašte, <...> prašymo netenkino iš esmės remdamasi tuo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnyje nurodytos sąlygos, nes neturi Lietuvos pilietybės, nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje“ neatitinka rašytiniu įrodymu pagrįstų faktinių aplinkybių, yra nepagrįsta ir neteisinga bei prieštarauja Kalėjimų departamento 2022 m. liepos 1 d. rašto turiniui.
10.2. Kalėjimų departamento 2022 m. liepos 1 d. rašte nurodyta, kad Teisingumo ministerija atsisakė duoti sutikimą dėl pareiškėjo perėmimo į Lietuvos Respubliką likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti, kadangi jis neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės ir dėl to, kad vidinių konsultacijų su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis metu nebuvo nustatyta, jog vykdant bausmę Lietuvos Respublikoje būtų sudarytos palankesnės sąlygos jo socialinei reabilitacijai ir sėkmingai reintegracijai į visuomenę. Vokietijos Federacinės Respublikos teismo pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės negali būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, nes nėra tenkinamos Įstatymo 3 straipsnyje nurodytos sąlygos. Tai reiškia, kad pareiškėjo prašymas netenkinamas taip pat todėl, jog pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų.
10.3. Po Įstatymo pakeitimo (pakeitimas 2020 m. lapkričio 5 d. įstatymu Nr. XIII-3349 (nuo 2021 m. liepos 1 d.)) iki tol Teisingumo ministerijai nustatytos funkcijos buvo deleguotos Kalėjimų departamentui, tačiau jų vykdomos funkcijos faktiškai nepasikeitė.
10.4. Teismas, visą dėmesį skirdamas pareiškėjo galimo atitikimo Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlygai (nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo), nevertino, ar yra Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga (Kalėjimų departamentas (iki 2021 m. liepos 1 d. – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) sutinka, kad sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai). Ši sąlyga yra būtina Lietuvos Respublikai galint pripažinti ir vykdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Teisingumo ministerija 2018 m. gruodžio 19 d. raštu nesutiko, kad sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai. Taip pat Kalėjimų departamentas 2022 m. liepos 1 d. raštu informavo pareiškėją, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės negali būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, nes nėra tenkinamos Įstatymo 3 straipsnyje nurodytos sąlygos. Taigi, Kalėjimų departamentas, remdamasis Teisingumo ministerijos atliktų vidinių konsultacijų su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis metu nustatytomis aplinkybėmis, jog nebuvo nustatyta, kad vykdant bausmę Lietuvos Respublikoje būtų sudarytos palankesnės sąlygos pareiškėjo socialinei reabilitacijai ir sėkmingai reintegracijai į visuomenę, taip pat nesutiko, kad sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai. Todėl, net ir darant prielaidą, jog įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas galbūt atitinka Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą sąlygą, t. y., kad jis yra nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo, jo prašymas dėl perkėlimo atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką negalėjo būti tenkinamas, nes nebuvo Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos kitos būtinos sąlygos.
11. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
12. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
Motyvuojamoji dalis
12.1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas.
12.2. Pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl integravimosi į Lietuvą bei glaudžiu santykių su Lietuvos Respublika, pažymi, kad gali padengti grąžinimo į Lietuvą išlaidas. Pareiškėjo manymu, jis turi būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ir turi teisę likusią bausmės dalį atlikti Lietuvoje.
12.3. Pareiškėjas nesutinka su argumentu, kad jo prašymas dėl perkėlimo negali būti tenkinamas, nes nebuvo Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų, t. y. Kalėjimų departamento sutikimo, bei pažymi, kad šis teiginys nebuvo nurodytas nei skundžiamame Sprendime, nei Kalėjimų departamento 2022 m. liepos 1 d. rašte, nei atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei kituose raštuose pareiškėjui. Atsakovas Sprendimą grindė tik VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Atsakovas apeliaciniame skunde išplėtė Sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, taip patvirtindamas, kad Sprendimas yra neišsamus ir neteisėtas. Todėl į šiuos atsakovo argumentus nėra pagrindo atsižvelgti, be kita ko, vertinant Sprendimo teisėtumą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą likusią laisvės atėmimo bausmę atlikti Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Tarnyba, remdamasi VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, vertino, kad dėl minėto pareiškėjo prašymo jau buvo pasisakyta Kalėjimų departamento 2022 m. liepos 1 d. raštu, ir nėra pateikta naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą keisti minėtą raštą.
15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šiuo atveju VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto norma buvo taikyta nepagrįstai, nes dėl pareiškėjo keliamo klausimo nebuvo pasisakyta nei 2022 m. liepos 1 d. rašte, nei Sprendime, pareiškėjo skundą tenkino.
16. Atsakovas, nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir ginčo šalių argumentus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą, ginčo šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei su teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
19. VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.
20. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad draudimas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą netaikomas tais atvejais, kai asmens pakartotinis prašymas priimti sprendimą yra ne dėl to paties dalyko ir (ar) ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-762/2014; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-736/2014; 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012).
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kalėjimų departamentas 2022 m. liepos 1 d. raštu Nr. 1S-2484 netenkino pareiškėjo 2022 m. birželio 14 d. prašymo svarstyti pareiškėjo perkėlimo atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką klausimą, kadangi pareiškėjas neturi Lietuvos Respublikos pilietybės ir Lietuvos Respublikoje nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas 2023 m. birželio 15 d. Tarnybai pateikė naują prašymą likusią pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės termino dalį atlikti Lietuvos Respublikoje. Prašyme pareiškėjas išdėstė aplinkybes, kurios, jo manymu, patvirtina jo glaudų ryšį su Lietuvos Respublika (be kita ko, socialinius, šeiminius ir kt. ryšius) bei nurodė, kad jis turėtų būti laikomas nuolat Lietuvoje gyvenančiu asmeniu. Byloje skundžiamu Raštu atsakovas, vadovaudamasis VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pateiktą skundą atsisakė nagrinėti, kadangi Kalėjimų departamentas 2022 m. liepos 1 d. raštu yra pateikęs atsakymą dėl pareiškėjo likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje ir nėra pateikta naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą keisti 2022 m. liepos 1 d. priimtą sprendimą.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo 2023 m. birželio 15 d. prašymo, vadovaudamasis VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas pareiškėjo prašymas nebuvo iš esmės tapatus prašymui, į kurį atsakant Kalėjimų departamentas 2022 m. liepos 1 d. pateikė raštą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, į vieną iš pagrindinių pareiškėjo klausimų, ar jis pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą gali būti laikomas nuolat Lietuvoje gyvenančiu asmeniu ir pretenduoti į bausmės vykdymą (likusios bausmės atlikimą) Lietuvoje, nebuvo neatsakyta. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Tarnyba nepagrįstai, vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2023 m. birželio 15 d prašymo.
23. Vertindama kitus apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-429-968/2022). Priešingai vertinant, būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, nes kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Teisės aktai nenumato nei teisės nei pareigos skundžiamo akto motyvacijos trūkumus šalinti ar motyvus sukurti administracinį ginčą nagrinėjantiems subjektams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-105-502/2023). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliaciniame skunde papildomai nurodyti argumentai (be kita ko, dėl kitų Įstatymo 3 straipsnio sąlygų), kurie, kaip nurodo atsakovas, pagrindžia skundžiamą Sprendimą, šiuo atveju negali būti vertinami, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.
24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikia teisinių ir faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas.
25. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o pareigos nurodyti sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją; Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.
26. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų.
27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.