Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos sprendimą (raštą), kuriuo atsisakyta nagrinėti A. L. prašymą dėl likusios bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą iš naujo išnagrinėti A. L. prašymą dėl likusios bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, teigia, kad jis turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Savo skundo reikalavimus grindžia šiais argumentais:

2.1. Paaiškina, kad jis šiuo metu atlieka bausmę Vokietijos Federacinėje Respublikoje pagal Traunšteino apylinkės teismo priimtą nuosprendį baudžiamojoje byloje ir jo bausmės atlikimo laikas pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę turėtų baigtis 2029 m. liepos 5 d. Pareiškėjo atstovas 2023 m. birželio 15 d. pateikė Lietuvos kalėjimų tarnybai prašymą dėl likusios A. L. atliktinos bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje. Skundžiamu Sprendimu (raštu) atsakovas pareiškėjo atstovo prašymą paliko nenagrinėjamu, kadangi, atsakovės vertinimu, 2022 m. liepos 1 d. rašte Nr. 1S-2484 atsakovė yra pateikusi atsakymą dėl A. L. likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje ir nėra pateikta naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindų keisti priimtą sprendimą.

2.2. Pareiškėjo teigimu, nors formaliai jis ir neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau nori paaiškinti, kad dar 1999 metais, būdamas 16 metų, jis atvyko į Lietuvos Respubliką ir jam buvo suteikta laikinoji apsauga, o 2000 metais jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2015 metų. Paskutinis išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo nuo 2015 m. gegužės 27 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. Tačiau 2017 metais leidimas nebuvo pratęstas, kadangi tuo metu A. L. bausmę atliko Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad jis 2002–2008 metais dirbo Lietuvos įmonėse pagal darbo sutartį (buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir įmokos socialinio draudimo išmokoms, sveikatos draudimui bei pensijų kaupimui). 2015 m. balandžio 24 d. jis gavo Valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimą (išmokęs lietuvių kalbą ir išlaikęs egzaminus Lietuvos pilietybei gauti). 2015 metais mokėsi UAB Kauno Petrašiūnų darbo rinkos mokymo centre, kuriame įgijo Elektrinių krautuvų ir vežimėlių vairuotojo ir autokrautuvo vairuotojo teises. Pareiškėjas turi sūnų, kuris yra Lietuvos pilietis ir jo žmona Lietuvos pilietė. Pažymi, kad gyvendamas Kaune, nuo 2001 metų aktyviai sportavo ir atstovaudamas Lietuvą, laimėjo ne vieną prizinę vietą, tuo garsindamas Lietuvos vardą sporto pasaulyje.

Teigia, kad visi jo skunde pateikti argumentai aiškiai įrodo, kad pareiškėjas turėjo ir turi teisinių santykių su Lietuvos Respublika. Jam yra suteiktas asmens kodas ir jis laiko Lietuvos Respubliką savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta, kurioje nori gyventi, sportuoti, dirbti ir bendrauti su sūnumi E. L., todėl pareiškėjas mano, kad šiuo atveju jis turi būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ir turėti teisę likusią neatliktos bausmės dalį atlikti Lietuvos Respublikoje.

2.3. Tuo pačiu paaiškina, kad pareiškėjo atstovas 2022 m. birželio 14 d. buvo pateikęs Teisingumo ministerijai prašymą dėl likusios bausmės termino atlikimo Lietuvos Respublikoje. Teisingumo ministerija prašymą persiuntė atsakovei, tačiau ši, neįvertinusi visų nurodytų faktinių aplinkybių ir pateiktų duomenų, 2022 m. liepos 1 d. raštu Nr. 1S-2484 pateikė formalų atsakymą, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės negali būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, tačiau, anot pareiškėjo, atsakovė visiškai neanalizavo ir neatsižvelgė pareiškėjo prašyme nurodytas reikšmingas aplinkybes bei pateiktus duomenis. 2023 m. birželio 15 d. pareiškėjo atstovas advokatas A. Š. pateikė dar vieną prašymą dėl pareiškėjo likusios neatliktos bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje, tačiau atsakovė pateikė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nenagrinėti pareiškėjo prašymo, kadangi 2022 m. liepos 1 d. rašte Nr. 15-2484 jau yra pateikusi atsakymą dėl A. L. likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje ir nėra pateikta naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą keisti 2022 m. liepos 1 d. priimtą sprendimą. Pareiškėjo manymu, atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nesigilino į 2023 m. birželio 15 d. prašymą ir jame nurodomus naujus faktinius duomenis, taip pat esamą itin įtemptą pasaulinę politinę situaciją dėl Rusijos agresijos, taip pat ir paties pareiškėjo teisėtus lūkesčius Lietuvos atžvilgiu bei jo santykį su Lietuvos valstybe, todėl visiškai nepagrįstai net nenagrinėjo pareiškėjo prašymo.

2.4. Skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodytų reikalavimų, nors jame nurodoma, kad nepateikta naujų duomenų, tačiau, tai, pareiškėjo teigimu, neatitinka realios situacijos, nes pareiškėjo 2023 m. birželio 15 d. prašyme buvo nurodyti nauji duomenys. Atsakovė, nevertindama nurodytų aplinkybių, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytų viešojo administravimo principų , t. y. gero administravimo principo, taip pat buvo pažeistas ir lygiateisiškumo principas, nes nesutinka su atsakovo nuomone, kad pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos nuolatiniu gyventoju, taip diskriminuojant pareiškėją.

2.5. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, kad:

2.5.1. Migracijos departamentas jau 2000 m. liepos 21 d. buvo priėmęs sprendimą išduoti A. L. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių . 2004 m. liepos 7 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą suteikti prieglobstį (papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje ir išduoti leidimą laikinai gyventi Rusijos federacijos piliečiui A. L.. Ir nors 2015 m. gegužės 27 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2017 m. balandžio 3 d., tačiau papildoma apsauga, suteikta A. L., neišnyko, nes pagal teisminę praktiką papildoma apsauga negali būti suteikiama terminuotam laikui, todėl asmeniui papildoma apsauga išnyksta tik ją panaikinus nustatyta tvarka. Tuo pačiu atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, nepateikė jokių dokumentų, kad papildoma apsauga pareiškėjui yra panaikinta, kas reiškia, kad pareiškėjas turi teisę naudotis jam Lietuvos Respublikoje suteikta papildoma apsauga.

2.5.2. Taip pat, pareiškėjo manymu, šiuo atveju neegzistuoja priežastys, dėl kurių galėtų būti panaikinta papildoma apsauga, kadangi šiuo metu Rusijos federacinė valstybė yra pripažinta agresoriumi dėl karo prieš Ukrainą. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad A. L. papildomą apsaugą gavo apgaulės būdu, o Valstybės saugumo departamentas raštu Nr. 18-5294 Teisingumo ministerijai patvirtino, kad duomenų, galinčių turėti įtakos sprendimo dėl Vokietijos nuteisto ir laisvės atėmimo bausmę atliekančio Rusijos piliečio perdavimo į Lietuvą likusiai laisvės atėmimo bausmei atlikti priėmimui, Valstybės saugumo departamentas neturėjo. Nei Valstybės saugumo departamentas, nei kita valstybinė institucija nepateikė ir nenurodė informacijos, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui ar visuomenei.

3. Atsakovė Lietuvos kalėjimų tarnyba (toliau – Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:

3.1. Teigia, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, įvertinusi gautą informaciją apie A. L. pilietybę, gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, socialinių, šeimos, ekonominių ir kitų svarbių ryšių, siejančių jį su Lietuvos Respublika ir sudarančių palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, tai pat atlikusi vidines konsultacijas su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, nustatė, kad pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje ir nenustatyta, kad vykdant bausmę Lietuvos Respublikoje būtų sudarytos palankesnės sąlygos jo socialinei reabilitacijai ir sėkmingai reintegracijai į visuomenę. Todėl Teisingumo ministerija atsisakė perimti pareiškėją į Lietuvos Respubliką likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti apie tai pateikdama pagrįstą nuomonę Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingai institucijai ir grąžindama jai gautus dokumentus dėl A. L. atžvilgiu priimto Traunšteino pirmos instancijos teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

3.1.1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2018 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (829/18) 9R-5411 informavo pareiškėją, kad išnagrinėjus jo prašymą ir Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos kreipimąsi buvo atsisakyta perimti pareiškėją į Lietuvos Respubliką likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti, kadangi jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir vidinių konsultacijų su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis metu nebuvo nustatyta, kad vykdant bausmę Lietuvos Respublikoje būtų sudarytos palankesnės sąlygos jo socialinei reabilitacijai ir

sėkmingai reintegracijai į visuomenę. Šį Teisingumo ministerijos atsakymą pareiškėjas skundė Lietuvos

administracinių ginčų komisijai, kuri 2019 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. 21R-77 (AG-34/01-2019) atsisakė priimti nagrinėti A. L. skundą. Tokį Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimą pareiškėjas skundė teismui, kuris pareiškėjo A. L. skundą laikyti nepaduotu. Taigi, esant tokiai situacijai, atsakovės manymu, pareiškėjo A. L. atžvilgiu priimto Vokietijos Federacinės Respublikos Traunšteino pirmos instancijos teismo 2017 m. kovo 31 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimas buvo galutinai išspręstas.

3.2. Nurodo, kad atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir gautą informaciją, 2022 m. liepos 1 d. raštu Nr. 1S-2484 „Dėl prašymo dėl likusios bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje“ informavo pareiškėją, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo A. L. atžvilgiu priimtas sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės negali būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, nes nėra tenkinamos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Įstatymas) 3 straipsnyje nurodytos sąlygos, nes pareiškėjas neturi Lietuvos Respublikos pilietybės ir Lietuvos Respublikoje nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje. Pabrėžia, kad pareiškėjas šio rašto (sprendimo) Nr. 1S-2484 nustatyta tvarka neskundė, su juo sutiko ir sprendimas yra galiojantis. Pareiškėjo pateiktas pakartotinis prašymas dėl likusios bausmės termino atlikimo Lietuvos Respublikoje, kuriuo jis prašė likusią jo laisvės atėmimo bausmės termino dalį atlikti Lietuvos Respublikoje, atsakovės manymu, yra faktiškai analogiškas ankstesniam, nes jame nėra pateikta jokių naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti priimtą sprendimą, ar galinčių turėti kokios nors reikšmingos įtakos sprendimo priėmimui. Taigi skundžiamu Sprendimu atsakovė pareiškėjui pateikė atsakymą į jo 2023 m. birželio 15 d. prašymą, kuriame nurodė, kad, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pareiškėjo pateiktas prašymas nenagrinėjamas, kadangi Tarnyba (iki 2023 m. sausio 1 d. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) 2022 m. liepos 1 d. rašte Nr. 1S-2484 yra pateikusi atsakymą dėl A. L. likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje ir nėra pateikta naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą keisti 2022 m. liepos 1 d. priimtą sprendimą.

3.3. Mano, kad panaikinti skundžiamo Sprendimo pagrindo nėra, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. Pareiškėjas 2022 m. birželio 14 d. prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją pakartotinai prašydamas likusią jo laisvės atėmimo bausmės termino dalį atlikti Lietuvos Respublikoje.

4.2. Atsižvelgdama į tai, jog dėl įvykusio Įstatymo pakeitimo (nuo 2021 m. liepos 1 d.) Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad nuteistojo ar jo šeimos nario arba jo gynėjo prašymu Kalėjimų departamentas gali kreiptis į kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją ir siūlyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės perduoti vykdyti Lietuvos Respublikai, jeigu tai sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, Teisingumo ministerija pareiškėjo prašymą persiuntė atsakovei.

4.3. Atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir gautą informaciją, 2022 m. liepos 1 d. raštu Nr. 1S-2484 „Dėl prašymo dėl likusios bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje“ informavo pareiškėją, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismo A. L. atžvilgiu priimtas sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės negali būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, nes nėra tenkinamos Įstatymo 3 straipsnyje nurodytos sąlygos, nes A. L. neturi Lietuvos Respublikos pilietybės ir Lietuvos Respublikoje nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje.

4.4. 2023 m. birželio 15 d. pareiškėjo atstovas advokatas A. Š., atstovaudamas pareiškėjo A. L. interesus, pateikė Tarnybai prašymą dėl likusios A. L. atliktinos bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje.

4.5. Skundžiamu 2023 m. birželio 30 d. priimtu Sprendimu Tarnyba pareiškėjui pateikė atsakymą, kuriame nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAĮ) 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pateiktas prašymas nenagrinėjamas, kadangi Tarnyba (iki 2023 m. sausio 1 d. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) 2022 m. liepos 1 d. rašte Nr. 1S-2484 yra pateikusi atsakymą dėl A. L. likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje ir nėra pateikta naujų duomenų, kurie sudarytų pagrindą keisti 2022 m. liepos 1 d. priimtą sprendimą.

5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Tarnybos priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Tarnyba iš esmės remiasi VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris nustato, kad: „prašymas ar skundas <...> gali būti nenagrinėjamas, jeigu: <...> paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą;“.

Atsakovė laikosi pozicijos, kad pareiškėjo perkėlimo likusiai laisvės atėmimo bausmei atlikti klausimas buvo išspręstas tuo, kad Teisingumo ministerija dar 2018 m. atsakė į Vokietijos atsakingos institucijos kreipimąsi, kad Teisingumo ministerija pareiškėjui pateikė 2018 m. gruodžio 19 d. atsakymą apie tai, kad atakyta Vokietijos atsakingai institucijai, kad pareiškėjui pačiam pasikreipus dėl perkėlimo iniciavimo, jam Tarnyba atsakė 2022 m. liepos 1 d. raštu Nr. 1S-2484.

7. Atsakovas teisingai pastebi, kad Įstatymas nuo 2021 m. liepos 1 d. pasikeitė ir jo 5 straipsnio 2 dalis numatė, kad nuteistojo ar jo šeimos nario ar gynėjo prašymu Kalėjimų departamentas gali kreiptis į kitos valstybės narės kompetentingą instituciją. Šiuo atveju laikytina, kad pareiškėjas per savo gynėją ir naudojosi būtent Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra tiek teikdamas 2022 m. birželio 14 d. prašymą, tiek ir teikdamas 2023 m. birželio 15 d. prašymą.

8. Tuometinė Kalėjimų tarnyba 2022 m. liepos 1 d. rašte, atsakydama pareiškėjui į jo prašymą, prašymo netenkino iš esmės remdamasi tuo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnyje nurodytos sąlygos, nes neturi Lietuvos pilietybės, nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje.

9. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „Lietuvos Respublika pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis; 2) nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką;

3) nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Į

Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad Lietuvos Respublika gali pripažinti ir vykdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės ir kitais atvejais, negu numatyta šio straipsnio 1 dalyje, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis yra Lietuvos Respublikos pilietis arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo; 2) nuteistasis sutinka, kad Lietuvos Respublika perimtų vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės; 3) laisvės atėmimo vietų įstaiga sutinka, kad sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai;

Iš minėtų normų analizės matyti, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato papildomus (lyginant su 1 dalyje nurodytais) pagrindus kitos valstybės narės sprendimo vykdymui Lietuvoje, tačiau taikoma institucijos diskreciją (naudojama formuluotė „gali pripažinti“). Aptariamame 2 dalies 1 punkte formuluojamas alternatyvi sąlyga, kuriai esant nuteistasis galėtų pretenduoti į teigiamą sprendimą – jeigu jis laikomas nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiu asmeniu.

10. Įstatymas nenurodo, kas yra laikomas Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenančiu asmeniu. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, gyvenamoji vieta – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnyje nurodyta fizinio asmens gyvenamoji vieta.

CK 2.16 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena.

CK 2.16 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta.

CK 2.16 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta pagal šio kodekso 2.12 straipsnyje numatytus kriterijus, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta. Ši taisyklė taikoma ir pabėgėliams iš valstybės, kurioje buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jie neįkūrė savo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje pagal šio kodekso 2.12 straipsnį.

CK 2.12 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.

CK 2.12 straipsnio 2 dalis nustato, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

Pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalį fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos.

CK 2.12 straipsnio 4 dalį, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą.

11. Pareiškėjas, teikdamas 2023 m. birželio 15 d. prašymą, be kita ko, rėmėsi tuo, kad turi glaudžius socialinius ryšius su Lietuva (nuo 2000 m. gyveno Kaune, mokėsi, dirbo, atstovavo Lietuvą sporto varžybose, turi sūnų, kuris gimė 2007 m. ir gyvena Lietuvoje, kt.) ir dėl to turėtų būti laikomas nuolat Lietuvoje gyvenančiu asmeniu. Atsakovė, atsakydama į prašymą, pateikė nuorodą į 2022 m. liepos 1 d. raštą. Kaip jau aptarta, minėtame rašte pasisakyta tik tiek, kad pareiškėjas neturi Lietuvos pilietybės ir leidimo nuolatos gyventi. Tuo tarpu pareiškėjo prašyme nurodyti socialiniai ryšiai su Lietuva, kurie pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir CK 2.16 ir 2.12 straipsnių nuostatas galėtų būti reikšmingi, liko nevertinti. Kitaip tariant, į pareiškėjo esminį keliamą klausimą, ar pareiškėjas pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą gali būti laikomas nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiu asmeniu ir pretenduoti į bausmės vykdymą Lietuvoje, liko neatsakyta.

Taigi negalima laikyti, kad šioje situacijoje taikytina VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto norma, nes dėl pareiškėjo keliamo klausimo nebuvo pasisakyta nei 2022 m. liepos 1 d. rašte, nei skundžiamame Sprendime. Todėl daroma išvada, kad atsakovė nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo 2023 m. birželio 15 d. prašyme išdėstytų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, atsakovės Sprendimas naikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. birželio 15 d. prašymą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovės Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. birželio 30 d. raštą Nr. 1S-3737 ir įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. L. 2023 m. birželio 15 d. prašymą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.