Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Jolantos Malijauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2021 m. balandžio 7 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2021 m. kovo 31 d. prašymą Nr. PSR-100-210331-01946 (toliau – ir Sprendimas) ir išduoti pareiškėjui specialiuosius reikalavimus bei įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją per 20 darbo dienų pakartotinai išnagrinėti 2021 m. kovo 31 d. pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2011 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu įgijo tris pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pagrindinė naudojimo paskirtis – poilsio, pastatą-klubą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kultūros, ir pastatą-biliardinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – sporto, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatai). Pareiškėjas išsinuomojo prie Pastatų esantį valstybinės žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos (toliau – ir Žemės sklypas). Pareiškėjas teigė, kad 2021 m. sausio 27 d. kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją su prašymu jam išduoti specialiuosius reikalavimus pastato-klubo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastato-biliardinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirties keitimui į svečių namus ir rekonstravimo projektui (toliau – ir Projektas) rengti, tačiau prašymą buvo atsisakyta tenkinti konstatavus, jog pagal Nekilnojamojo turto registro duomenimis Žemės sklypo naudojimo būdas neatitinka planuojamų statinių paskirties, be to, nenurodytas planuojamo objekto adresas. Su tokiu sprendimu pareiškėjas nesutiko, todėl jį apskundė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kuri 2021 m. kovo 19 d. rašte Nr. 2D-4210 „Dėl skundo“ nurodė, jog, jos vertinimu, atsakovas sprendimo dėl specialiųjų reikalavimų neišdavimo nepriėmė, o prašymą tikrinusi darbuotoja pažeidė Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 punkte reglamentuotą prašymų tikrinimo tvarką, nurodydama pastabą dėl planuojamų statinių paskirties neatitikimo Žemės sklypo naudojimo būdui. Inspekcija pažymėjo, kad pagal kompetenciją ji neįgaliota vertinti savivaldybių administracijų atmestų prašymų išduoti specialiuosius reikalavimus teisėtumo, todėl pareiškėjo skundo nenagrinės. Tačiau Inspekcija Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui nurodė įpareigoti darbuotojus, atsakingus už prašymų priėmimą, laikytis Tvarkos aprašu nustatytos prašymų išduoti specialiuosius reikalavimus tikrinimo tvarkos.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2021 m. kovo 31 d. pakartotinai padavė prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus Projektui rengti. Atsakovas jį priėmė, tačiau ginčijamu Sprendimu atsisakė išduoti specialiuosius reikalavimus ir nurodė, jog Žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškams priskirtą teritoriją, kurioje miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis teritorijų planavimo dokumentais nėra suplanuotas.

4. Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu Sprendimu, nes jis (pareiškėjas) į atsakovą kreipėsi dėl specialiųjų reikalavimų Projektui rengti išdavimo, tačiau atsakovas nagrinėjo klausimą dėl galimybės pakeisti miško žemę kitomis naudmenomis. Pareiškėjui neaišku, kodėl jam neleista statinių rekonstruoti, jų paskirtį pakeičiant į komercinę, kas atitinka Žemės sklypo naudojimo pagrindinę paskirtį ir būdą (komercinės paskirties objektų teritorijos). Pareiškėjas teigė, kad miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis nėra šio ginčo dalykas, todėl mano, jog atsakovas jo prašymo neišnagrinėjo, t. y. neatliko savo funkcijų. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas nėra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir yra nemotyvuotas, nes jame pasisakyta visai kitu klausimu, nei kreipėsi pareiškėjas, todėl Sprendimas neatitinka aukštesnės galios teisės akto – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų.

5. Pareiškėjas tvirtino, kad susidarius tokiai faktinei situacijai, kai parengtas žemės sklypo planas ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę žemės naudotojui atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su jo įstatymo saugomo intereso įgyvendinimu, atitinka žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą, tačiau neatitinka aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumento – specialiojo teritorijų planavimo dokumento, nepriklausomai nuo to, dėl ko minėtas neatitikimas atsirado (dėl valdžios institucijų klaidos ar pan.), turi būti vadovaujamas detaliuoju planu. Pareiškėjas kaip nepagrįstą vertino atsakovo argumentą, jog žemės naudotojo teisės galės būti įgyvendintos, patikslinus specialųjį teritorijų planavimo dokumentą – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1046 redakcija) patvirtintą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, nes pareiškėjas nėra priskirtas subjektų, galinčių būti specialiojo teritorijų planavimo organizatoriumi, ratui. Pareiškėjas teigė, kad jis neatliko jokių veiksmų, dėl kurių jo naudojamas Palangos miesto tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38 patvirtintame Šventosios gyvenvietės detaliajame plane (toliau – ir Detalusis planas) pažymėtas valstybinės žemės sklypas buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1046 redakcija) patvirtintą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą. Pažymėjo, kad pripažinus, jog žemės naudotojo parengtas planas turėtų atitikti ne tik Detalųjį planą, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimo Nr. 1046 redakcija) patvirtintą valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, žemės naudotojas negalėtų įgyvendinti savo teisių, kurios yra suteiktos Detaliuoju planu, pagal kurio sprendinius Žemės sklypas priskirtas komercinei teritorijai, negalėtų baigti Žemės sklypo prie naudojamų nuosavybės teise priklausančių pastatų suformavimo proceso, tuo būtų paneigta nuosavybės teisės esmė. Pareiškėjas mano, jog nuosavybės teisė negali būti tiek apribota, kad būtų visiškai paneigta jos esmė, nors tai ir būtų daroma dėl viešojo intereso – gamtos apsaugos.

6. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Tvarkos aprašo 9¹.2 punktu, specialieji reikalavimai neišduodami, kai statyba pagal kitus teritorijų planavimo dokumentus ir (ar) kitus galiojančius teisės aktus konkrečiame žemės sklype negalima. Ginčijamame Sprendime buvo nurodyta, kad pagal valstybinio miško plotų schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154, ginčo teritorija yra valstybinis miškas. Atsikirsdamas į pareiškėjo argumentą, kad reikia vadovautis tik žemiausio lygmens planavimo dokumentu, atsakovas nurodė Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 (Žin., 2013, Nr. 76-3824, įsigaliojusio nuo 2014 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 3 dalį, kuria įtvirtinta, jog „iki šio įstatymo įsigaliojimo patvirtinti specialieji planai, kurių sprendiniai turėjo privalomąją teisinę galią, išlieka privalomais tol, kol bus parengti juos keičiantys to paties ar žemesnio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai“. Atsakovas pažymėjo, kad pagal specialųjį planą – Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemą, patvirtintą Aplinkos ministerijos 2011 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. D1-150, t. y. patvirtintą iki 2014 m. sausio 1 d., ginčo teritorija yra miškas. Po 2014 m. sausio 1 d. šį specialųjį planą keičiančių specialiųjų planų ar žemesnio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų parengta ir patvirtinta nebuvo, todėl galiojantis specialusis planas – Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schema, patvirtinta Aplinkos ministerijos 2011 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. D1-150, turi būti taikomas. Atsakovas paaiškino, kad Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemos, patvirtintos Aplinkos ministerijos 2011 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. D1-150, galiojusios Sprendimo priėmimo metu, aiškinamojo rašto 67 psl. nurodoma, kad tikslas yra gausinti miško išteklius, prioritetas – miškų ploto didinimas, o ginčo teritorija pagrindiniame brėžinyje nurodoma kaip miesto miškas. Viso aiškinamojo rašto tekste nurodoma, kad miško ištekliai turi būti gausinami ir ginčo teritorijos nenumatoma išmiškinti. Todėl, atsakovo teigimu, specialieji reikalavimai ginčo rekonstravimo projektui rengti negalėjo būti išduoti. Pareiškėjo pastatai yra iki 1 km atstumu nuo Baltijos jūros, o, vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktu, paversti miško žemę kitomis naudmenomis draudžiama miškuose, esančiuose 1 kilometro atstumu nuo Baltijos jūros, todėl ginčui aktualioje teritorijoje apskritai draudžiama valstybinį mišką paversti kitomis naudmenomis.

8. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Tvarkos aprašo 9¹.2 papunkčiu, nėra pagrindo išduoti specialiuosius reikalavimus rekonstravimo projektui rengti, jei pastato rekonstravimas miške yra negalimas nei pagal Miškų įstatymą, nei pagal specialųjį planą – Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemą, patvirtintą Aplinkos ministerijos 2011 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. D1-150. Nors pareiškėjas teigė, kad reikėtų vadovautis Detaliuoju planu, tačiau pareiškėjas nutyli, jog Palangos miesto savivaldybės valdyba 2001 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 77 21 ir 22 punktais nurodė Detaliojo plano klaidas ir kaip jas reikia taisyti, o Palangos miesto tarybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 54 2 punktu jį toje dalyje, kiek tai susiję su pareiškėjui priklausančiais statiniais, sustabdė. Atsakovo teigimu, kol nėra padaryta pakeitimų, Detalusis planas ginčo teritorijoje lieka sustabdytas ir negali būti taikomas.

9. Atsakovas pažymėjo, jog Palangos miesto tarybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. 54 yra galiojantis ir nenuginčytas. Dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos teisės stabdyti Detalųjį planą yra pasisakęs plenarinę sesiją sušaukęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-05-00063-03. Pareiškėjo turto teisinis statusas nuo įregistravimo nesikeitė, todėl teiginiai apie trukdymus naudotis turtu yra nepagrįsti. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teisėms negali būti suteiktas prioritetas prieš visos visuomenės teises. Pats pareiškėjas ignoruoja visuomenės teisę naudotis valstybiniu mišku bei teisę turėti valstybinį pajūrio mišką. Priešingai, pareiškėjas siekia užvaldyti visos visuomenės valstybinį pajūrio mišką.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nutyli, jog kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) parduoti jam ginčo valstybinės žemės sklypą, kuriame yra valstybinis miškas, tačiau jo ieškinys buvo atmestas, teismų sprendimai yra įsiteisėję. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad nurodytoje teritorijoje yra ne valstybinis miškas, bet želdiniai.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Plungės apylinkės teismo Palangos rūmuose buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo V. M. ieškinį dėl įpareigojimo parduoti valstybinės žemės sklypą. Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-154-995/2020 ieškovo V. M. ieškinys buvo atmestas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas minėtame sprendime nurodė, kad „Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalį, valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Kaip minėta, pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Vadinasi, kadangi žemės sklypas (duomenys neskelbtini), patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą, jis yra išimtinė Lietuvos valstybės nuosavybė ir negali būti parduotas ją siekiančiam įsigyti privačiam asmeniui – šiuo atveju ieškovui V. M.. Kaip ir nurodė atsakovė skundžiamame sprendime, klausimas dėl žemės sklypo pardavimo gali būti sprendžiamas tik žemės sklypą išėmus iš valstybinės reikšmės miškų tvarkymo schemos. Tam reikia miško žemę paversti kitomis naudmenomis, kaip numato Miškų įstatymo 11 straipsnis, kurio 1 dalies 9 punkte nurodoma, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis teisėtai pastatyto pastato arba pastato kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti.“. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. Plungės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad „Ieškovo turima nuosavybės teisė į pastatus buvo apginta įsiteisėjusiais nurodytais teismų sprendimais, kurie buvo įvykdyti ir su ieškovu sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, tačiau šioje byloje nenustatyta, kad šie teismų sprendimai pripažino ieškovui teisę nuosavybės teise įsigyti ginčo sklypą“. NŽT teigimu, remiantis šiais teismų procesiniais sprendimais, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo, pareikšto šioje administracinėje byloje.

II.

13. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą atmetė.

14. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenims nustatė, kad pareiškėjas yra 5 statinių, įregistruotų viešajame registre, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. Šie statiniai yra teritorijoje, kuri patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (su vėlesniais pakeitimais), bei į Klaipėdos apskrities miškų tvarkymo schemą, patvirtintą Aplinkos ministro 2018 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. D1-889 „Dėl Klaipėdos apskrities miškų schemos patvirtinimo“, kaip II grupės specialios paskirties rekreaciniai miesto miškai. Pareiškėjas 2021 m. kovo 31 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti specialiuosius reikalavimus pastato-klubo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastato-biliardinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), paskirties keitimo į svečių namus ir rekonstravimo projektui. Ginčijamu Sprendimu prašymas netenkintas, nurodžius, kad Žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Pažymėta, jog, vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 punktu, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi būti suplanuotas vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose, arba žemės valdos projektuose.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas siekia rekonstruoti jo valdomus statinius, kurių paskirtis – poilsio, kultūros ir sporto. Statinio rekonstravimas – statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeiti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalis).

16. Teismas pažymėjo, kad Šventosios gyvenvietės detalusis planas, patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38, kuriuo remiasi pareiškėjas, ginčo teritoriją priskiria rekreacinei paskirčiai, moteliams, kempingams, sporto kompleksams, vasarnamiams, tačiau šio Detaliojo plano sprendiniai sustabdyti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 54. Kitų teritorijų planavimo dokumentų Palangos mieste nėra patvirtinta.

17. Teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reglamentavimą (Statybos įstatymo 24 straipsnio 4-11 dalių, Tvarkos aprašo 9¹.2 punkto, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimus, atsižvelgdamas į tai, kad pagal šiuo metu ginčo teritorijoje galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir (ar) kitus galiojančius teisės aktus pareiškėjo nuosavybės teise valdomų statinių statyba negalima, sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

18. Konstatavęs, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismas netenkino ir pareiškėjo išvestinių reikalavimų įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo 31 d. (sprendime nurodyta data – 2021 m. sausio 27 d., laikytina rašymo apsirikimu) prašymą bei išduoti jam specialiuosius reikalavimus.

III.

19. Pareiškėjas V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsklaidė bylos esmės. Pareiškėjas pažymi, kad prašė atsakovo išduoti specialiuosius reikalavimus projektavimui Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o atsakovas šį prašymą suprato kaip pareiškėjo norą pakeisti Žemės sklypo, kuriame yra Pastatai, pagrindinę naudojimo paskirtį ir miško žemę paversti kitomis naudmenomis Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas teigia, kad teismas teisingai suprato, jog ginčas kilo viešojo administravimo srityje iš statinio projektavimo procedūros, reglamentuojamos Statybos įstatymo ir statybą reglamentuojančių poįstatyminių teisės normų, tačiau ginčą sprendė lyg ginčas būtų kilęs visai dėl kitos procedūros. Teismas, kaip ir atsakovas, Pastatų paskirties keitimą įvertino kaip Žemės sklypo, kuriame yra Pastatai, paskirties keitimą, todėl vadovavosi Žemės ir Miško įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis pagrindinės žemės paskirties keitimą ir miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis. Taigi teismas nesuprato faktinių ir teisinių šios bylos aplinkybių, todėl neatskleidė bylos esmės.

21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Tvarkos aprašo 9¹.2 punkto nuostatas, kuriose nurodyta, jog specialieji reikalavimai neišduodami, kai statyba pagal kitus teritorijų planavimo dokumentus ir (ar) kitus galiojančius teisės aktus konkrečiame sklype yra negalima. Teismas, taikydamas šią normą, nurodė, kad ginčo teritorijoje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų nėra, todėl ginčijamas Sprendimas laikytinas teisėtu. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog Detalusis planas ginčo teritoriją priskiria komercinės paskirties objektų statybai ir joje numato tiek naujų pastatų statybą su užstatymo reglamentais, tiek esamų rekonstravimą. Taip pat byloje nėra ginčo, kad Pastatų paskirties keitimas į svečių namus ir jų rekonstravimas neprieštarauja Detaliojo plano sprendiniams, todėl atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjui specialiuosius reikalavimus Pastatų paskirties keitimui į svečių namus ir jų rekonstravimui yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, teismas ginčui spręsti taikė netinkamas materialinės teisės normas, t. y. vietoje Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies ir 17 straipsnio 3 dalies nuostatų nepagrįstai taikė Žemės ir Miškų įstatymų nuostatas, reglamentuojančias miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nenustatinėjo ir netyrė bylai reikšmingų aplinkybių, o jas tiesiog perrašė iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų. Teismas byloje sprendė Žemės sklypo, kuriame yra Pastatai, pagrindinės žemės paskirties keitimo klausimą, tačiau nenustatė, nei kokia šiuo metu yra Pastatų paskirtis, nei kokia šio Žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis. Jeigu teismas būtų tai tyręs, būtų supratęs, kad niekas nesiruošia keisti šio Žemės sklypo naudojimo paskirties (būdo), o ketinama keisti tik Pastatų paskirtį.

23. Pareiškėjas pažymi, kad jis iš valstybės išsinuomojo prie Pastatų esantį valstybinės žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Pagal Žemės sklypo nuomos sutartį jis įsipareigojo Žemės sklypą naudoti pagal jo paskirtį ir būdą, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre, t. y. komercinės paskirties statinių statybai ir jų eksploatacijai. Pareiškėjo teigimu, teismas nenustatė šios svarbios aplinkybės, kad jis (pareiškėjas) Pastatų, kurie neatitinka Žemės sklypo naudojimo būdo, paskirtį (kultūros ir sporto) siekia pakeisti būtent į komercinę, nes pagal Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą jis privalo naudoti Žemės sklypą pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, nurodytą ne tik Nekilnojamojo turto registre, bet ir 2019 m. gegužės 17 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartyje Nr. 16SŽN-65-(14.16.55). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas ir teismas skundžiamais sprendimais apskritai užkirto pareiškėjui kelią naudotis savo turtu, nes, jei Pastatus jis naudos pagal jų paskirtį, pareiškėjas pažeis įstatymo ir žemės nuomos sutarties nuostatas, dėl ko ši sutartis bus nutraukta. Tokiu būdu pareiškėjas neturi galimybės savo turtu naudotis nei pagal esamą paskirtį, nei pagal Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 16SŽN-65-(14.16.55), o tai reiškia, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į Pastatus yra paneigta.

24. Pareiškėjas pažymi, kad savo skunde buvo prašęs vadovautis LVAT 2017 m. sausio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-789-602/2016, kuriame yra nustatyti prejudiciniai faktai, jog Detaliajame plane Žemės sklypo vietoje nebuvo suplanuotas miškas, o medžių savaiminukai, augantys formuojamame Žemės sklype, buvo priskirti želdiniams pagal Želdynų įstatymą, todėl, formuojant Žemės sklypą ir nustatant jo kadastro duomenis, į žemės naudmenas buvo įrašyta ne miško žemė, o saugomi želdynai. Pareiškėjo teigimu, prejudiciniais faktais nustatyta, kad Žemės sklype augantys medžiai neteisėtai, pažeidžiant Detaliojo plano sprendinius ir pareiškėjo konstitucinę teisę, buvo įtraukti į valstybinės reikšmės miškų plotus ir šias klaidas privalėjo ištaisyti jas padariusios institucijos. LVAT 2017 m. sausio 30 d. sprendimu išsprendė ne tik Žemės sklypo suformavimo galimumo klausimą, bet ir jo naudojimo klausimą, t. y. LVAT pasisakė, kad pareiškėjas turi teisę ne tik susiformuoti Žemės sklypą, bet jį išsinuomoti ar nusipirkti, taip pat jame esančius pastatus eksploatuoti pagal Žemės sklypo naudojimo paskirtį ir būdą.

25. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas tiek atsisakydamas nagrinėjamoje byloje taikyti prejudicinius faktus (aplinkybes), tiek apskritai nustatinėti ir tirti faktines aplinkybes, susijusias su ginčo objektu (Žemės sklypu). Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nenurodė, kurios byloje faktinės aplinkybės nustatytos, o kurios – ne, nemotyvavo, kodėl atmeta visus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Plungės apylinkės teismo Palangos rūmuose buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui NŽT, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Palangos miesto savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba, dėl įpareigojimo parduoti valstybinės žemės sklypą. Teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-154-995/2020 ieškovo V. M. ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-268-524/2021 ieškovo V. M. apeliacinį skundą atmetė ir Plungės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. NŽT, remdamasis minėtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, mano, jog šioje byloje nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktas draudžia miško žemę paversti kitomis naudmenomis, miškuose, esančiuose 1 kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, II grupės rekreaciniuose miškuose ir III grupės vandens telkinių apsaugos zonų, laukų apsauginiuose ir valstybinių parkų apsaugos zonų miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytus atvejus, jeigu atitinkamų objektų statyba ar plėtra numatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose ir numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis neprieštarauja valstybinių parkų ar biosferos rezervatų teritorijų planavimo dokumentams ir biosferos poligonų nuostatams arba jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. NŽT atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. išaiškinimą, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Tai, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, atitinka miško, kaip išimtinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, ypatingą teisinį statusą.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, t. y. visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai neturėtų sudaryti pagrindo panaikinti šį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2021 m. balandžio 7 d. Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ (toliau – ir „Infostatyba“) priimto sprendimo netenkinti pareiškėjo V. M. 2021 m. kovo 31 d. prašymo išduoti specialiuosius reikalavimus pastato-klubo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastato-biliardinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), paskirties keitimui į svečių namus bei jų rekonstravimui, pagrįstumo ir teisėtumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo 31 d. prašymą.

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Statybos įstatymo 24 straipsnio 4–11 dalių, Tvarkos aprašo 91.2 punkto, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, atsižvelgęs į tai, kad pagal šiuo metu ginčo teritorijoje galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir (ar) kitus galiojančius teisės aktus pareiškėjo nuosavybės teise valdomų statinių statyba negalima, sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Teismas netenkino ir pareiškėjo išvestinių reikalavimų įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo31 d. prašymą.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė ir netyrė bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per „Infostatyba“ 2021 m. kovo 31 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu (registracijos Nr. PSR-100-210331-01946) išduoti specialiuosius reikalavimus pastato-klubo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastato-biliardinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), paskirties keitimo į svečių namus ir rekonstravimo projektui. Atsakovas per „Infostatyba“ pateiktu 2021 m. balandžio 7 d. Sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Atsakovas Sprendime nurodė, kad, vadovaujantis Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 punktu, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi būti suplanuotas vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose, arba žemės valdos projektuose.

34. Pažymėtina, kad, priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.)), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.

35. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.); administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-429-968/2022). Priešingai vertinant, būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, nes kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo. Teisės aktai nenumato nei teisės nei pareigos skundžiamo akto motyvacijos trūkumus šalinti ar motyvus sukurti administracinį ginčą nagrinėjantiems subjektams.

38. Vertindama šioje byloje ginčijamo atsakovo Sprendimo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų ir gero administravimo principo. Atsakovo Sprendime yra tik nurodyti pavieniai teiginiai dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, tačiau nėra nurodytos ginčo konkrečios faktinės aplinkybės, nėra pateiktas teisinis nustatytų faktų vertinimas, iš Sprendimo turinio nėra aišku, kodėl netenkintas pareiškėjo prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus ginčo pastatų paskirties keitimui į svečių namus ir rekonstravimo projektui ir kokią reikšmę šio prašymo išsprendimui turi Sprendime nurodyti teiginiai dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis.

39. Kadangi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, sudarančių administracinio sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą, t. y. ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatų. Nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai ir ribojantys ne tik pareiškėjo teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą, atima galimybę pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, tačiau nagrinėdami šiuos ginčus neatlieka viešojo administravimo funkcijų, o tik vertina viešojo administravimo subjektų veiksmų ar sprendimų teisėtumą. Dėl nurodytų priežasčių ginčijamas atsakovo Sprendimas turi būti panaikintas.

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ginčijamas atsakovo Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo panaikinamas Palangos miesto savivaldybės administracijos 2021 m. balandžio 7 d. „Infostatyba“ priimtas sprendimas ir atsakovas įpareigojamas pareiškėjo 2021 m. kovo 31 d. prašymą išnagrinėti iš naujo bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

41. Minėta, kad pareiškėjas iš atsakovo prašė priteisti 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

42. Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

43. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. <...> Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.

44. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 22,50 Eur žyminis mokestis ir 500 Eur už advokato padėjėjo teisinę pagalbą surašant skundą teismui.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos už advokato padėjėjo teisinę pagalbą yra pagrįstos, faktiškai patirtos, neviršijančios Rekomendacijose nustatytos maksimalios ribos. Atsižvelgiant į atliktų procesinių veiksmų pobūdį bei trukmę, bylos apimtį ir sudėtingumą, į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, spręstina, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2021 m. balandžio 7 d. Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ priimtą sprendimą ir įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją pareiškėjo 2021 m. kovo 31 d. prašymą (registracijos Nr. PSR-100-210331-01946) išnagrinėti iš naujo bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos 522,50 Eur (penkis šimtus dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.