Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja) ir Algimanto Kukalio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. B. ir L. B. advokatės K. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-120-717/2014 pagal ieškovų S. B. ir L. B. ieškinį atsakovei A. D. dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovai nepateikė objektyvių įrodymų apie rekonstrukcijos mastą, t. y. kad buvo atlikti sodo namelio pagerinimo darbai. Priešingai, ieškovai pateikė UAB „Skena“ eksperto A. Z. nustatytų pagerinimo darbų ataskaitą su fotonuotraukomis (b.1. 9-28, t. l), statybinių medžiagų pirkimo kvitus (b. l. 109–132 ir 137–142, t. l). Darytą sodo namelio rekonstrukciją patvirtino trys liudytojai: A. D., I. B., I. L.. Eksperto išvada buvo atlikta aktualiu laikotarpiu, po atliktų pagerinimų, 2012-05-08, keli mėnesiai prieš pat ieškovų išsikėlimą. Teismas visiškai nevertino ieškovų pateiktos ataskaitos, jis rėmėsi tik atsakovės pateikta eksperto išvada, kuri visiškai prieštarauja ieškovų pateiktai ataskaitai ir yra atlikta žymiai vėliau, jau po šios bylos iškėlimo teisme, tik 2014-04-01. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl nevertino ieškovų pateiktos eksperto išvados.

Ieškovai tai, jog buvo pirktos statybinės medžiagos sodo namelio rekonstrukcijai, pagrindė statybinių medžiagų kvitais (b. l. 109–132 ir 137–142, t. l). Statybinių medžiagų kvituose yra nurodytos ne tik statybinės medžiagos, bet ir jų kainos. Šių įrodymų teismas nevertino, nors tai akivaizdžiai patvirtinta aplinkybę, jog sodo namelis buvo rekonstruotas iš esmės.

Teismas iš dalies nepagrįstai rėmėsi Vytauto V. N., Z. N. parodymais. Šie liudytojai patvirtino apie namelio būklę, kuri buvo daugiau negu prieš 25 metus, kai atsakovė nusipirko sodo namelį ir jame lankėsi.

Teismas netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012), susijusią su nuomotojo leidimo atlikti pagerinimo darbus. Teismas aiškinosi tik dėl žodinio ir rašytinio susitarimo egzistavimo, nors tokio sutikimo forma gali būti išreikšta konkliudentiniais veiksmais, t. y. atsakovė nuo 2003 metų (kada ieškovai įsikėlė į sodo namelį) iki 2013 metų nebuvo nuvykusi į sodą, iki 2010 metų, t. y. apie 7 metus, nereiškė jokių pretenzijų dėl sodo namelio pagerinimo darbų. Tai sudaro pagrindą pripažinti, jog tokiais konkliudentiniais veiksmais (pasyvumu) atsakovė iš esmės išreiškė leidimą ieškovams vykdyti pagerinimo darbus. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovai daug kartų bandė susisiekti telefonu su atsakove, nepavykus jos rasti jiems žinomu atsakovės gyvenamosios vietos adresu.

Teismas nepagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl 1114,60 Lt skolos, kurią sumokėjo ieškovai už atsakovę, kadangi šią skolą prilygino nuomos mokesčiui. Toks sprendimas buvo priimtas remiantis tik atsakovės tvirtinimu ir liudytojo Vytauto V. N. parodymais, kuris net nedalyvavo tuo metu, kai tariamai buvo tartasi dėl nuomos mokesčio su ieškovais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl kolegija pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliantė prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl daikto, naudojamo pagal žodinę nuomos sutartį, pagerinimo išlaidų atlyginimo.

Pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008).

Dėl nuomotojo leidimo pagerinti nuomojamą daiktą

Kadangi leidimo atlikti nuomojamo (naudojamo) daikto pagerinimus davimas iš esmės yra sandoris, nes šiuo veiksmu siekiama tam tikrų teisinių padarinių, ir įstatymas šiam sandoriui nenustato konkrečios formos, todėl jis gali būti sudarytas bet kuria įstatymo įtvirtinta forma (CK 1.71 straipsnis). Įstatymo taip pat nenustatytas leidimo turinys. Nuomotojo (panaudos davėjo) leidimo atlikti daikto pagerinimą formai ir turinio detalumui gali turėti įtakos šalių tarpusavio asmeniniai ar verslo santykiai, ankstesnis bendradarbiavimas, nuomos (panaudos) santykių tęstinumas iki leidimo išdavimo ir numatoma trukmė po pagerinimo atlikimo, pasitikėjimas vienas kitu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovai ginčo sodo namelyje 2003 m. gegužės 19 d. apsigyveno atsakovei leidus, kad tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai, ieškovai ginčo sodo namelyje gyveno iki 2012 m. rudens, kada buvo priverstinai iškraustyti vykdant teismo sprendimą. Ieškovų nuomone, atsakovė išreiškė leidimą vykdyti pagerinimo darbus konkliudentiniais veiksmais, nes pagerinimo darbus jie vykdė ilgą laikotarpį, o atsakovė šių darbų vykdymo metu nereiškė prieštaravimų dėl darbų vykdymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog tarp jų ir atsakovės buvo sutarta dėl sodo namelio pagerinimo darbų ir jų apimties. Aplinkybė, ar buvo nuomotojo leidimas daryti daikto pagerinimus, yra teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, kuri nustatytina įvertinus byloje esančius įrodymus, jų visumą (CPK 185 straipsnis). Šalys neginčija, kad nebuvo nei rašytinio, nei žodinio atsakovės leidimo ieškovams atlikti sodo namelio pagerinimo darbus. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad šalys iki nuomos teisinių santykių pradžios nebuvo pažįstamos, jų santykiai nuomos sutarties sudarymo metu buvo geri, grįsti pasitikėjimu (nuomos sutartis nebuvo sudaryta rašytine forma), tačiau vėliau šalys nesutarė, nebendravo, nei rašytinio nei žodinio šalių susitarimo dėl pertvarkymo darbų ir jų atlyginimo tarp šalių nebuvo, atsakovė apie ieškovų atliekamus darbus nebuvo informuojama, pagerinimų nematė, apie juos nežinojo, taip pat tarp šalių nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo sodo namelio pardavimo ieškovams, ieškovai (nuomininkai) nebuvo suinteresuoti išsiaiškinti, kokius pagerinimus jiems leidžiama atlikti (tik už tokius pagerinimus galėjo tikėtis išlaidų atlyginimo), nes ieškovai laikė save ginčo sodo namo ir žemės sklypo savininkais. Šių aplinkybių ieškovų atstovė apeliaciniame skunde neginčija. Kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad apie pagerinimo darbus atsakovė nieko nežinojo ir nebuvo informuota, todėl jokių prieštaravimų dėl jų atlikimo ir negalėjo reikšti. Pažymėtina, kad daikto savininkas, spręsdamas, ar duoti jo daiktą naudojančiam asmeniui leidimą pagerinti daiktą, turi teisę detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu, kaip pasikeis daikto savybės ir naudojimo galimybės dėl atliktų pagerinimų, savininkui taip pat aktualus ir pagerinimams būtinų išlaidų dydis, nes gali tekti jas atlyginti. Kolegija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais (pasyvumu) – nereikšdama prieštaravimų dėl ieškovų atliekamų turto pagerinimo darbų, davė leidimą šiems darbams atlikti. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai atlikdami turto pagerinimo darbus veikė savo rizika, yra pagrįsta. Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovės sutikimas atlikti turto pagerinimo darbus buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ir apeliantės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012 faktinės aplinkybės nėra tapačios. Nagrinėjamu atveju atsakovė apie ieškovų vykdomus pagerinimo darbus nieko nežinojo, nebuvo informuota, todėl ir nereiškė prieštaravimų dėl jų atlikimo, o kasacinio teismo nagrinėtu atveju – atsakovė žinojo apie vykdomus namo remonto ir statybos darbus ir nepareiškė nesutikimo, todėl teismai sprendė, kad darbai vyko suderinta šalių valia. Dėl to, kas išdėstyta, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nesivadovaudamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė vienos iš būtinų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti, atlyginimą, – tokių pagerinimų atlikimas galimas turint nuomotojo leidimą, todėl ieškovai neturi teisės į turėtų būtinų išlaidų atlyginimą (CK 6.501 straipsnis).

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo ir ginčo aplinkybių vertinimo pagrįstumo.

Apeliantė nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, kadangi nevertino ieškovų pateiktos UAB „Skena“ eksperto A. Z. nustatytų pagerinimo darbų ataskaitos (b.1. 9–28, t. l), statybinių medžiagų pirkimo kvitų (b. l. 109–132 ir 137–142, t. l) ir nenurodė motyvų, kodėl šių įrodymų nevertino, taip pat esant pateiktoms dviem prieštaringoms ekspertizėms, teismas nepasinaudojo jam suteikta teise paskirti byloje pakartotinę ekspertizę, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovai nepateikė objektyvių įrodymų apie rekonstrukcijos apimtis.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka suinteresuotoms šalims. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovai, matydami, kad atsakovės pateikta eksperto išvada prieštarauja jų pateiktai eksperto išvadai, būtų pasinaudoję jiems suteikta teise skirti papildomą ekspertizę, kad įrodytų aplinkybes, kuriomis jie rėmėsi pareikšdami ieškinį. Pažymėtina, kad šios kategorijos bylose teismas neturi būti aktyvus, t. y. savo iniciatyva rinkti įrodymus. Todėl kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas privalėjo byloje skirti pakartotinę ekspertizę.

Pirmosios instancijos teismas, sprendime nustatydamas faktines aplinkybes, pasisakė apie ieškovų pateiktą UAB „Skena“ ataskaitą (t. l, b. l. 9–28), jos išvadoje konstatuotas aplinkybes, taip pat apie ieškovų pateiktus pirktų įvairių statybinių medžiagų kvitus (t. 1, b. l. 109–132 ir 137–142), nurodė, kad statybos mastas ir panaudotos statybinės medžiagos ir jų darbų vertė reikšmės turėtų tuo atveju, jeigu rekonstrukcija būtų teisėta, tačiau ieškovai šių aplinkybių neįrodė. Tai yra teismas, padaręs išvadą, kad ieškovai neįrodė turto pagerinimo teisėtumo (kolegija nustatė, kad ši išvada yra pagrįsta), neturėjo pagrindo nustatinėti atliktų darbų pobūdžio, išlaidų dydžio ir vertinti šias aplinkybes pagrindžiančius ieškovų pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad teismas, padaręs išvadą, jog ieškovai neįrodė turto pagerinimo teisėtumo, taip pat nenustatinėjo ir kitų aplinkybių: ar ieškovų nurodyti pagerinimo darbai laikytini išsinuomotų patalpų pagerinimu CK 6.501 straipsnio 1 dalies prasme, ar ieškovų nurodyti turto pagerinimo (statybos-remonto) darbai atlikti nepažeidžiant statybos procesą reglamentuojančių viešosios teisės aktų, nes daikto pertvarkymas pažeidžiant statybą reglamentuojančios viešosios teisės normas negali būti laikomas daikto pagerinimu ir nesuteikia teisės reikalauti tokiam pertvarkymui turėtų išlaidų atlyginimo, tai pat ar 2003–2006 m. padaryti darbai nenusidėvėjo ir neteko buvusios vertės, ar ieškovų įvardintų turto pagerinimo išlaidų atžvilgiu netaikytina CK 6.501 straipsnio 2 dalis, ar ieškovų nurodytas turto pagerinimas fiksuotas ir įvertintas patalpų realaus grąžinimo nuomotojai (atsakovei) metu ir kt. Atsižvelgdama į tai, kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas be pagrindo nevertino ieškovų pateiktos eksperto išvados ir kvitų, o atsisakymo vertinti visiškai nemotyvavo.

Apeliantė nurodo, kad teismas, remdamasis tik atsakovės paaiškinimais ir liudytojo Vytauto V. N. parodymais, nepagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl 1114,60 Lt skolos, kurią ieškovai sumokėjo už atsakovę, kadangi ši skola buvo prilyginta nuomos mokesčiui. Šie argumentai, kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįsti ir atmestini. Pagal skundžiamo teismo sprendimo turinį matyti, kad teismas darydamas tokią išvadą rėmėsi ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais (2012-10-18 Kauno apygardos teismo nutartimi (t. l, b. l. 61–63), kuria paliktas nepakeistas Kauno rajono apylinkės teismo sprendimas (t. 2, b. l. 3–5), kuriuo nuspręsta ieškovus iškeldinti iš atsakovei priklausančio sodo namelio), kuriuose konstatuota, kad tarp šalių buvo sudaryta žemės sklypo ir sodo namo nuomos sutartis. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Atsakovės teigimu, šalys sutarė, kad ieškovai už nuomą mokės 50 Lt, ir ieškovai sutiko sumokėti bendrijai atsakovės skolą (2008-06-30 liudytojo apklausos protokolas baudž. byloje Nr. 20-1-00632-08, b. l. 96, t. 1). Ieškovai atsakovės paaiškinimus ir liudytojo parodymus paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl kolegija sprendžia, kad teismas tinkamai įvertino apeliantės nurodytus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias, nuomojamo daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą, nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kadangi Kauno apylinkės teismas 2014-08-05 nutartimi atidėjo 405,76 Eur (1 401 Lt) žyminio mokesčio sumokėjimą už ieškovų S. B. ir L. B. apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, todėl iš S. B. ir L. B. priteistina po 202,88 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 202,88 Eur žyminio mokesčio valstybei, jį sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.