- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-18
- Bylos Nr.
- 2S-2380-260/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15912-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Atsakovas
- A. D.
- Ieškovas
- S. B., L. B.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartiescivilinėje byloje Nr.2-19965-717/2013 pagal ieškovų S. B. ir L. B. ieškinį atsakovei A. D. dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami priteisti jiems iš atsakovės 45 593,15 Lt jos turto pagerinimo išlaidas ir su pagerinimais susijusių išlaidų atlyginimą, 1 114,60 Lt skolą, sumokėtą už atsakovę SB „Sveikata“, ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovai pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, 46 707,75 Lt sumai apie laikinųjų apsaugospriemonių taikymą nepranešant atsakovei. Ieškovai nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, kadangi atsakovė jau ilgą laiką vengia ieškovams atlyginti atliktų atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimų išlaidas, nepadengia didelio įsiskolinimo, o tokio elgesio galima tikėtis ir teismui priėmus sprendimą. Atsakovė gali paslėpti turimą turtą. Ieškinio suma yra pakankamai didelė atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo, jos turtinė padėtis ieškovams nėra žinoma, tačiau bylos nagrinėjimo metu ji gali keistis ir nėra jokių garantijų, kad sprendimo įsiteisėjimo metu pakaks atsakovės turimo turto sprendimui įvykdyti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino, ieškovų pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės A. D. nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų areštą ne didesnei kaip 46 707,75 Lt sumai, uždraudžiant atsakovei nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos, paliekant atsakovei teisę nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus valdyti ir naudotis jais. Neužtenkant (ar nesant) šio turto, teismas likusiai ieškinio sumai užtikrinti areštavo atsakovės pinigines lėšas ir turtines teises uždraudžiant disponuoti atsakovei priklausančiomis piniginėmis lėšomis ir turtinėmis teisėmis, tačiau leidžiant iš šių piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovais ir mokėti mokesčius valstybei. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nepranešus atsakovei, kadangi toks pranešimas galėtų sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad reikalavimas pareikštas dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, kad pareikšto reikalavimo suma yra didelė, sprendė, jog ieškovų nurodytos aplinkybės tikėtinai pagrindžia jų prašymą, dėl ko manė esant tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvai
Atsakovė atskiruoju skundu prašopanaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi teismui nurodyti šio prašymo faktinį pagrindą, t. y. aplinkybes, patvirtinančias realią grėsmę teismo sprendimo vykdymui, bei pateikti jas patvirtinančius įrodymus, tačiau teismui nebuvo pateikti jokie duomenys apie galimą atsakovės A. D. nesąžiningumą, vengimą vykdyti įsipareigojimus ar siekį paslėpti bei perleisti turimą turtą.Įsiteisėjusiu 2012 m. birželio 4 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2-214/2012 yra įrodyta, kad ieškovai neteisėtai gyveno atsakovei priklausančiame žemės sklype bei gyvenamajame name, juo naudojosi, neteisėtai bandė įgyti nuosavybės teisę į šį turtą suklastodami dokumentus, t. y. šio turto pirkimo–pardavimo sutartį, dėl ko buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.Skundžiama nutartis priimtanesilaikant įstatymo imperatyvių normų. CPK 147 straipsnio 5 dalies 6 punkte numatyta, kad nutartyjeturi būti nurodytas taikomų laikinųjų apsaugos priemonių apibūdinimas, tais atvejais, kai laikinosios apsaugos priemonės susijusiossu turtu, turi būti nurodomas turto pavadinimas, kodas, jei turtas registruotinas turto registre, trumpas turto aprašymas, buvimo vieta irkiti turtą identifikuojantys duomenys.Kadangi ieškovai ieškinį pareiškė dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pagerinimo išlaidų atlyginimo, todėl netikslinga taikyti turto areštą kitam atsakovės turimam nekilnojamajam irkilnojamajam turtui, o turto areštas turėtų būti taikomas konkrečiam ginčo objektui, t. y. pirmiau nurodytam nekilnojamajam turtui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą teismo nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimus, didelę ieškinio sumą, atsakovės elgesį, kai ji ilgą laiką buvo dingusi ir jos nebuvo galima rasti, neaiškią atsakovės finansinę situaciją, kuri bylos nagrinėjimo metu gali keistis, ilgalaikį vengimą atlyginti ieškovams padarytų atsakovės turto pagerinimų išlaidas, pagrįstai sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones nepažeidžiant proporcingumo principo nurodęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių suma nėra didesnė už pareikšto ieškinio sumą ir nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumą.Atsakovė sutinka su jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo areštu, todėl laikytina, kad atsakovė paties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo fakto neginčija. Nesant duomenų apie atsakovės turimą turtą, jo vertę, būklę, įsipareigojimus, teismas, nepažeisdamas ekonomiškumo principo, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir atsakovei nuosavybės teise priklausančioms piniginėms lėšoms. Dėl to taip pat nesutiktina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali būti nukreiptas tik į ginčo objektą. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pašalintų abejones dėl jos galimybių įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju ir pagrįstų, jog jos, kaip fizinio asmens, atžvilgiu pareikšto reikalavimo suma nėra didelė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas.Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių taikymo būtinumą. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-330/2009).
Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Pažymėtina, kad atsakovas, taip pat paduodamas atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str.).
Nagrinėjamu atveju ieškovai pareiškė ieškinį apeliantei prašydami priteisti iš jos 46 707,75 Lt sumą. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę, vertinant bendro šalies pragyvenimo lygio mastu, o ypač, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas pareikštas fiziniam asmeniui, paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Vien didelė ieškinio sumanesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar apeliantės turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu nepateikė teismui duomenų apie jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, gaunamas pajamas ir turimas pinigines lėšas, kreditorinius įsipareigojimus, todėl negalima spręsti, kad apeliantės turtinė padėtis yra gera ir teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovams, įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas ir netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių.Pripažinus, kad ieškiniu prašoma priteisti suma yra pakankamai didelė, spręstina, kad egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Atmestinas kaip nepagrįstasir apeliantės argumentas, kad ieškovai neįrodė egzistuojant realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, kadangi jie nepateikė teismui jokių duomenų apie galimą apeliantės nesąžiningumą, vengimą vykdyti įsipareigojimus ar siekį paslėpti bei perleisti turimą turtą. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovai apie jų atliktus apeliantei nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimus buvo nurodę jau nagrinėjant civilinę bylą dėl ieškovų iškeldinimo iš apeliantei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, kurioje pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas dar 2012 m. birželio 4 d., tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai pareiškė ieškinį, spręstina, kad apeliantė jiems šių išlaidų neatlygino, dėl ko, ieškovai pagrįstai gali manyti, kad apeliantė jau pakankamai ilgą laiką vengia įvykdyti savo įsipareigojimus. Konkrečių įrodymų apie apeliantės nesąžiningumą ar siekį paslėpti bei perleisti turtą nebuvimas, įvertinus ieškovų nurodytas aplinkybes bei įrodymų visumą, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje pritaikė nepagrįstai, kadangi grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui sudaro didelė ieškinio suma. Apeliantės nurodyti argumentai dėl to, kad ieškovai neteisėtai gyvena apeliantei nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, neteisėtai bandė įgyti nuosavybės teisę į turtą, nėra reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė, jog galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su atskirojo skundo argumentu, jog skundžiama nutartis priimta nesilaikant imperatyvių normų. Remiantis CPK 147 straipsnio 5 dalies 6 punktu nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti nurodytas taikomų laikinųjų apsaugos priemonių apibūdinimas, o kai laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, nurodomas turto pavadinimas, kodas, jei turtas registruotas turto registre, trumpas turto aprašymas, buvimo vieta ir kiti turtą identifikuojantys duomenys. Skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodyta, kokia laikinoji apsaugos priemonė yra taikoma, todėl negalima sutikti, kad nėra nurodytas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apibūdinimas. Konkretūs duomenys apie turtą, kurio atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, skundžiamoje nutartyje remiantis CPK 147 straipsnio 6 dalimi ir nepažeidžiant CPK 147 straipsnio 5 dalies punkto reikalavimų nenurodyti, kadangi laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos ne konkrečiam turtui, o visam apeliantei nuosavybės teise priklausančiam turtui neviršijant nutartyje nurodytos sumos, teismui neturint išsamių duomenų apie tai, kiek ir kokio turto turi apeliantė. Apeliantės argumentas, jog turėjo būti areštuotas tas turtas, dėl kurio pagerinimo išlaidų yra pareikštas ieškinys, yra niekuo nepagrįstas, kadangi nežinant šio turto būklės ir vertės tik šio turto arešto gali neužtekti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Pažymėtina, kad apeliantė gali kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 148 str. 1 d.). Taip pat turi teisę sumokėti reikalaujamą sumą į pirmosios instancijos teismo sąskaitą, tuo atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos (CPK 148 str. 2 d., 3 d.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė, jog galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.