- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-18
- Bylos Nr.
- 2A-2015-395/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-03257-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Izolda Nėnienė (pirm.), Evaldas Burzdikas, Albinas Čeplinskas (pran.)
- Atsakovas
- L. B., S. B.
- Ieškovas
- A. D.
- Kategorijos
- 29.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Albino Čeplinsko (pranešėjas), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. B. ir S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-29-214/2012 pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovams L. B. ir S. B. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei atsakovų priešieškinį ieškovei dėl pirkimo - pardavimo sutarties patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė iškeldinti atsakovus iš gyvenamojo namo, esančio Sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1994 m. balandžio mėn. 26 d. įsigijo žemės sklypą su galutinai neįteisintu sodo nameliu Sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini). 2003 m. gegužės mėn. atsakovai buvo iškeldinti iš kaimyninio K. D. priklausančio namo, todėl prašė išsinuomoti jos sodo namelį. Ji sutiko dėl sodo namelio su sklypu nuomos vienerių metų laikotarpiui, atsakovai už tai žadėjo sumokėti apie 700 Lt įsiskolinimą sodų bendrijai, bet šio įsipareigojimo neįvykdė. 2008 m. ieškovė buvo pripažinta nukentėjusiąja baudžiamojoje: byloje, kurioje atsakovai buvo kaltinami dokumentų klastojimu, ir jai tapo žinoma, kad atsakovai 2008-06-09 VJ Registrų centrui pateikė jų pagamintą netikrą dokumentą – minėto ieškovei priklausančio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su ieškove , klastojant ieškovės bei kitus parašus. Atsakovai minėtoje baudžiamojoje byloje buvo pripažinti kaltais pagal LR BK 300 str. Nuo 2009 m. pradžios ieškovė raštu pradėjo reikalauti atsakovų išsikraustyti iš jai priklausančio sodo sklypo ir savavališkai užimto sodo namelio. Į šiuos ieškovės raginimus atsakovai nereagavo.
Atsakovai priešieškiniu prašė pripažinti, kad A. D. pardavė, o L. B. ir S. B. nupirko gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad minėtus gyvenamąjį namą ir žemės sklypą 2003 m. jie nupirko, ieškovei sumokėjo visą jų kainą, ir ieškovė jiems yra šį turtą perdavusi. Ieškovė vengė įforminti minėtą sandorį. Už perkamą sodo sklypą ir namą jie ieškovei sumokėjo 13000 Lt. Pirmą kartą susitikę su ieškove jai padavė 200 Lt avansą. Antrą kartą nuvykę pas ieškovę jos namuose (duomenys neskelbtini), jai perdavė 12000 Lt. Likusiais 800 Lt su ieškove sutarė apmokėti jos įsiskolinimą sodų bendrijai. Ieškovė gavusi 12000 Lt, perdavė jiems sodo pastato raktus. Ieškovė notarinės formos sutarties sudaryti negalėjo, kadangi nebuvo inventorizuotas ir teisiškai registruotas sodo namas, be to ji nebuvo atsiskaičiusi su sodų bendrija ir dėl to negalėjo gauti pardavimui būtinos pažymos. Ieškovė pažadėjo per 3 mėnesius sutvarkyti dokumentus, po ko jie turėjo pirkimo pardavimo sutartį įforminti notarine forma. Į sodo pastatą su žemės sklypu atsakovai įsikėlė 2003-05-19. Sumokėję 753 Lt ieškovės įsiskolinimą sodų bendrijai, pažymą apie tai 2003 m. rugpjūčio mėn. nuvežė ieškovei. Tai buvo paskutinis kartas, kada atsakovams pavyko rasti ieškovę. Į vėlesnius telefono skambučius ji neatsakė. Aktyviai ieškovės pradėjo ieškoti nuo 2004 m. pradžios, tačiau nesėkmingai. Nuo įsikėlimo atsakovai nuolat gyvena sodo pastate ir žemės sklype, valdo jį kaip savą, yra sodų bendrijos nariai, moka visus mokesčius. Sodo pastatą kapitališkai suremontavo, sutvarkė aplinką, padarė elektros įvadą, įvedė vandentiekį, kanalizaciją, atliko kadastrinius sodo namo matavimus, tam jau yra išleidę apie 93000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog tarp šalių buvo konkretus susitarimas dėl nekilnojamojo daikto – sodo žemės sklypo su jame buvusiais statiniais, pirkimo ir buvo įvykdytos esminės sutarties sąlygos ir, kad buvo sudaryta ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis bei viena šio sandorio šalis, t.y. pirkėjai, šioje byloje atsakovai, ją įvykdė. Todėl teismas padarė išvadą, kad tenkinti priešieškinio nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad ieškovė yra žemės sklypo ir sodo pastato SB (duomenys neskelbtini) savininkė. Ieškovė 2010-09-11 ir vėlesniais reikalavimais prašė atsakovus išsikraustyti iš šio sodo ir namo, t. y. įspėjo atsakovus apie sutarties nutraukimą (I t.b.l.9-13). Byloje atsakovai nepateikė ginčo turto nuomos ar panaudos sutarties, iš kurios būtų galimybė spręsti apie šių santykių tarp šalių termino nustatymą, todėl susiformavusius tarp šalių santykius teismas laikė neterminuotais. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovų, ieškovės paaiškinimai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovai gyvena ieškovei priklausančiame žemės sklype bei gyvenamajame name, juo naudojasi, neteisėtai bandė įgyti į šį turtą nuosavybę suklastodami dokumentus, t. y. šio turto pirkimo- pardavimo sutartį, ir dėl to buvo nubausti (b. byla Nr. 20-1-00632-08). Atsakovai pateikė byloje įrodymus apie tai, kad yra investavę į šį turtą jame gyvendami savo pinigines lėšas, atlikę turto pagerinimo darbų, kurių statybinė vertė yra 43693,15 Lt, tačiau teismas sprendė, kad tai nesuteikia teisės jiems naudotis ieškovės turtu, dėl turto pagerinimo turėtas išlaidas atsakovai turi teisę reikalauti iš ieškovės įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.97 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Apeliantai nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, kad tarp šalių nebuvo konkretaus susitarimo dėl žemės sklypo su gyvenamuoju namu pirkimo-pardavimo ir atsakovai būtų šį susitarimą įvykdę. Šios išvados nemotyvuotos. Priešingai negu nustatė pirmos instancijos teismas, byloje nekilo ginčo dėl susitarimo dėl žemės sklypo su gyvenamuoju namu pirkimo-pardavimo buvimo. Ieškovė tik neigė atsakovų nurodomas aplinkybes dėl atsiskaitymo už žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir aplinkybę, kad ji vengė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.
Buvusį susitarimą nuosekliai patvirtina atsakovų paaiškinimai, pačios ieškovės parodymai, liudytojų parodymai, ikiteisminio tyrimo medžiaga. Atsakovai paaiškino aplinkybes, kuriomis jie sutarė su ieškove nupirkti iš ieškovės jos žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir šį susitarimą įvykdė. Atsakovų paaiškinimai, vertinant visetą aplinkybių, t. y. atsakovų sumokėjimą ieškovės įsiskolinimo sodininkų bendrijai ir pažymos pristatymo ieškovei (LR Sodininkų bendrijų įstatymo 8 str. 3 d.), sandorio sudarymo metu nebuvimą įregistruotu gyvenamojo namo, atsakovų sąžiningą faktinį naudojimąsi ir valdymą žemės sklypo su gyvenamuoju namu (mokesčių mokėjimą, elektros įvado, šulinio ir kitų pagerinimų įrengimą, kadastrinių matavimų atlikimą), ieškovės nesidomėjimą žemės sklypu ir gyvenamuoju namu (ieškovė pripažino ir aplinkybę, kad atsakovai jos ieškojo, kad gavusi iš atsakovų du laiškus, kuriuose jie prašė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, I t. b. I. 150), galiausiai atsakovų, kaip jie aiškino, iš nevilties, nerandant ieškovės, padarytas nusikaltimas, patvirtina atsakovų prašomo pripažinti sandorio sudarymo ir įvykdymo faktus. Konkrečios kainos nebuvimo klausimas, kurį kėlė teismas, nėra esminis, kadangi sutinkamai CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, sandorio patvirtinimui pakanka ir dalinio sandorio įvykdymo. Be to, kaina, kurią nurodo atsakovai ir kurią nurodo ieškovė (kad ir ikiteisminio tyrimo metu) iš esmės nesiskiria.
Šalies argumentai
2. Ieškovės paaiškinimai, neva sandoris neįvyko atsakovams atsisakius sumokėti jai jos paprašytus 2000 Lt, mažai tikėtini vertinant pagal protingumo kriterijus. Tokius jos paaiškinimus paneigia jų nenuoseklumas bei aukščiau paminėtos aplinkybės dėl atsakovų faktinio naudojimosi ir valdymo žemės sklypo su gyvenamuoju namu. Ieškinyje ieškovė nurodė išnuomavusi gyvenamąjį namą metams už apie 700 Lt sumokėjimą skolos sodininkų bendrijai. Tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškovė jau nurodė be minėto mokesčio (753 Lt atsakovų sumokėto ieškovės įsiskolinimo) ir per tris kartus neva už nuomą iš atsakovų gautą 650 Lt sumą (1 t. b. 1.150). Ieškovė taip pat nesugebėjo paaiškinti, kodėl ji daugiau negu 6 metus nesidomėjo savo turtu, tariamu nuomos mokesčiu ar mokesčiais sodininkų bendrijai. Šios aplinkybės patvirtina ieškovės nesąžiningumą, t. y. kad ji sudariusi sandorį su atsakovais ir gavusi jo įvykdymą, vengia šį sandorį įforminti. Ieškovė, žinodama atsakovus neturint rašytinės sutarties ar sandorio įvykdymo įrodymų, nesąžiningai šių aplinkybių nepripažįsta. Nesant tiesioginių rašytinių sandorio sudarymo ir įvykdymo įrodymų, nesudaro pagrindo atsisakyti ginti atsakovų teisių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
Šalies argumentai
1. Ieškovė nesutinka su apeliantų argumentu, kad byloje nekilo ginčo dėl susitarimo dėl žemės sklypo su gyvenamuoju namu pirkimo-pardavimo buvimo. 1994 m. balandžio 26 d. ieškovė įsigijo žemės sklypą su galutinai neįteisintu sodo nameliu Sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini). 2003 m. gegužės mėn. apeliantai L. ir S. B. buvo iškeldinti iš kaimyninio K. D. priklausančio namo, todėl prašė ieškovės išnuomoti sodo namelį. Buvo susitarta dėl sodo namelio su sklypu nuomos vieneriems metams, apeliantai už tai žadėjo sumokėti apie 700 Lt įsiskolinimą sodų bendrijai. Vėliau nuomos sutartis buvo pratęsta ir apeliantai toliau gyveno ieškovei priklausančiame sodo namelyje. Tarp šalių vyko derybos dėl sodo namelio ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau šalims nepavyko susitarti dėl nekilnojamojo turto kainos, todėl sandoris nebuvo sudarytas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ištyrus byloje esančius įrodymus nėra pagrindo vertinti, kad tarp šalių buvo konkretus susitarimas dėl nekilnojamojo daikto - sodo žemės sklypo su jame buvusiais statiniais, ir buvo įvykdytos esminės sutarties sąlygos ir kad buvo sudaryta ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis ir viena šio sandorio šalis, t.y. pirkėjai, šioje byloje atsakovai, ją įvykdė. Priešingai, apeliantams ir ieškovei nepavykus susitarti dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, apeliantai 2008-06-09 VĮ Registrų centras pateikė jų pagamintą netikrą dokumentą -minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą su ieškove, klastojant ieškovės bei kitus parašus. Nusikaltimas buvo ištirtas, ieškovė gailėdamasi apeliantų jokių reikalavimų dėl nuostolių nekėlė, todėl šioje byloje buvo priimtas baudžiamasis įsakymas, apeliantus pripažįstant kaltais LR BK 300 str. numatyto nusikaltimo padarymu, jiems buvo paskirtos piniginės baudos. Šios baudžiamosios bylos dėka išaiškintos aplinkybės sukėlė ieškovės pagrįstą nepasitenkinimą, todėl nuo 2009 m. pradžios ieškovė raštu pradėjo reikalauti apeliantų išsikraustyti iš jai priklausančio sodo sklypo ir užimto sodo namelio.
2. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad ieškovė sudariusi sandorį su atsakovais ir gavusi jo įvykdymą, vengia šį sandorį įforminti, žinodama atsakovus neturint rašytinės sutarties ar sandorio įvykdymo įrodymų, nesąžiningai šių aplinkybių nepripažįsta. Ieškovė su apeliantais nei žodinės, nei rašytinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties nėra sudariusi, kadangi šalims nepavyko susitarti dėl esminių sutarties sąlygų, t. y. dėl turto pardavimo kainos. CK 6.397 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta. Taip pat nepagrįstas apeliantų argumentas, jog ieškovė gavo sandorio įvykdymą. Kaip nustatyta, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantai nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovei yra sumokėję už nekilnojamojo turto įsigijimą. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantai neteisėtai bandė įgyti į šį turtą nuosavybę suklastodami dokumentus, t. y. šio turto pirkimo-pardavimo sutartį, ir dėl to buvo nubausti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 straipsnio nuostatose įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliantų skundą argumentų, apeliacijos esmę ginčo atveju sudaro įrodymų vertinimas, siekiant nustatyti neįforminto sandorio pripažinimą galiojančiu.
Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantų skundu, pažymi, kad pagal sutarčių laisvės principą šalys gali pačios nustatyti, kokia forma bus sudaromi sandoriai, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyti sandorio formos reikalavimai. Kadangi ginčo atveju, remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais (t.1, b. l. 9-11) neginčytinai nustatyta, jog tarp šalių buvo sudaryta žemės sklypo ir sodo namo nuomos sutartis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių susiklostę sutartiniai nekilnojamojo turto nuomos santykiai, nepriklausomai nuo šios sutarties sąlygų ir įforminimo tvarkos negali būti vertinami nuosavybės teisės perdavimo prasme, nes tai iš esmės prieštarautų CK 6.477 straipsnio nuostatose suformuotai nuomos sutarties sampratai, bet ir visiškai paneigtų imperatyvius nekilnojamojo turto pirkimo –pardavimo sutarties reikalavimus (CK 6.393 str. 1 d., 2 d.). Šias skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas patvirtina ir tai, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl ginčo nekilnojamojo turto, esančio SB (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties tarp šalių sudarymo nebuvimo jau yra nuspręsta baudžiamojoje byloje Nr. 201-1-00632-08 esančioje medžiagoje, kurios pagrindu konstatuota apeliantų L. B. ir S. B. kaltė, suklastojus ginčo sklypo pirkimo-pardavimo dokumentus, todėl teisėjų kolegijos nuomone nėra pagrindo nuspręsti kitaip (baudžiamosios bylos Nr. 1-2447-311/2008 t. 1, b. l. 3) (CPK 182 str. 2 p.). Būtent dėl šių aplinkybių konstatavimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo atveju nėra pagrindo teigti, jog apeliantams ieškovė perdavė arba buvo įsipareigojusi perduoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį SB (duomenys neskelbtini), nes tą patvirtina pirminiai paaiškinimai, užfiksuoti Kauno rajono apylinkės teismo išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr.1-2447-311/2008 medžiagoje (t.1, b. l.53-55, 59-60, 61-68). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo yra nepagrįstas, nes apeliantų teiginį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio tarp šalių sudarymo fakto patvirtinimo paneigia jų tyčinio nusikaltimo padarymo faktas bei objektyvi byloje surinktų įrodymų visuma (CPK 178 str., 185 str.). Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad apeliantų nurodoma aplinkybė, jog ieškovė daugiau nei 6 metus nesidomėjo jai priklausančiu ginčo turtu ir nemokėjo mokesčių SB „Sveikata“ už sodo namą bei žemės sklypą, ginčo dėl nuosavybės teisų įgijimo išsprendimui lemiamos reikšmės neturi ir yra teisiškai nereikšminga. Apeliacinio skundo argumentas dėl ginčo turto pagerinimo, taip pat dėl piniginių lėšų, neva apeliantų ieškovei sumokėtų už sutarties įforminimą, ginčo esmei reikšmės neturi bei neužkerta kelio apeliantams reikšti ieškinį ieškovei dėl nepagrįsto praturtėjimo bendra tvarka.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.