Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ apeliacinį skundą ir atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „VITI“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ dėl reikalavimo išmokėti banko garantijos išmoką pripažinimo neteisėtu; trečiasis asmuo – akcinė bendrovė DNB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bei patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, reglamentuotų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl bylos esmės

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nustatė, kad 2007 m. birželio 8 d. tarp ieškovės AB „VITI“, atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau ir – APVA, perkančioji organizacija) ir atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ buvo sudaryta trišalė rangos sutartis Nr. V/2007/V50 dėl vandentiekio ir nuotekynės tinklų bei įrenginių Tarandėje, Vilniaus mieste, darbų atlikimo, kurių vertė su PVM – 48 908 668,56 Lt. Prievolių pagal rangos sutartį įvykdymui užtikrinti ieškovė perkančiajai organizacijai pateikė 2010 m. gruodžio 23 d. AB DNB banko garantiją Nr. GP24-1459592, pagal kurią bankas įsipareigojo sumokėti perkančiajai organizacijai ne didesnę kaip 1 929 131,44 Lt sumą, jei rangovė neįvykdys rangos sutartyje numatytų įsipareigojimų. Atsakovė APVA 2014 m. lapkričio 12 d. raštu pateikė reikalavimą garantiją išdavusiam trečiajam asmeniui AB DNB bankui išmokėti 1 073 095,17 Lt sumą, nes rangovė pažeidė rangos sutartį, t. y. neištaisė nustatytų defektų iki jų pašalinimo termino pabaigos, todėl rangos sutarties užsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ 2014 m. gegužės 12 d. sudarė su rangove UAB „Eurovia Lietuva“ darbų sutartį dėl ieškovės neištaisytų defektų pašalinimo (sutarties bendra darbų kaina be PVM – 1 073 095,17 Lt). Trečiasis asmuo AB DNB bankas įvykdė atsakovės reikalavimą ir 2014 m. gruodžio 17 d. APVA išmokėjo reikalaujamą sumą.

Šios bylos ieškovė kitoje civilinėje byloje kreipėsi į teismą prašydama nustatyti, kad rangos sutartis įvykdyta tinkamai. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1925-345/2014, iš dalies tenkino AB „VITI“ ieškinį ir pripažino, kad ieškovė, vykdydama 2007 m. birželio 8 d. Rangos sutartį Nr. V/2007/V50 „Vandentiekio ir nuotekynės tinklai bei įrenginiai Tarandėje, Vilniaus mieste“, netinkamai atliko darbų už 163 680 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-343-370/2015, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovė 2015 m. birželio 15 d. raštu pareikalavo, kad atsakovė APVA grąžintų 909 415,17 Lt (263 384,84 Eur) sumą, kurią sudaro pagal banko garantiją išmokėtos 1 073 095,17 Lt sumos ir 163 680 Lt teismo sprendimu nustatytos netinkamai atliktų darbų vertės skirtumas. Atsakovė reikalaujamos sumos negrąžino, todėl ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės APVA 263 384,84 Eur.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, susiję su ankstesnėje byloje priimto teismo sprendimo prejudicine galia, su bankui pareikšto defektų pagal netinkamai įvykdytą rangos sutartį masto pinigine išraiškos forma reikalavimo išmokėti garantijos sumą dėl netinkamo rangos sutarties įvykdymo teisėtumu.

Dėl kitoje byloje priimto teismo sprendimo prejudicinės galios

CPK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta teismo sprendimo prejudicinė galia, t. y. pagal šios normos nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems toje byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).

Taigi, kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1925-345/2014 buvo sprendžiamas klausimas, ar rangos sutartis buvo tinkamai įvykdyta. Nors šioje byloje priimto teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ieškovė, vykdydama rangos sutartį, netinkamai atliko darbų už 163 680 Lt, tačiau netinkamai atliktų darbų mastas pinigine išraiška, juo labiau netinkamai atliktų darbų ištaisymo reali rinkos kaina, nebuvo šios bylos įrodinėjimo dalykas. Tai reiškia, kad apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo nustatinėjamas atsakovių APVA ir UAB „Vilniaus vandenys“ patirtų nuostolių dydis, atsakovės neįrodinėjo defektų šalinimo kainos, neteikė teismui įrodymų dėl nepašalintų defektų apimčių. Minėtos bylos įrodinėjimo dalykas buvo tik rangos sutarties įvykdymo (ne)tinkamumas. Be to, teismo ekspertai minėtoje byloje nurodė, kad jiems trūksta duomenų įvertinti visus ieškovės atliktus darbus, tačiau net iš turimų duomenų matyti, jog ieškovė ne visus darbus atliko kokybiškai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad minimoje civilinėje byloje teismo paskirta ekspertizė buvo atlikta iki atsiskaitymo pagal rangos sutartį dėl ieškovės darbų defektų ištaisymo, todėl joje objektyviai negalėjo atsispindėti faktiškai už defektų ištaisymo darbus sumokėta kaina, ekspertizė atlikta vadovaujantis moksliniais metodais, neturint visų duomenų, reikšmingų nustatant ieškovės neatliktų darbų mastą, todėl teismas objektyviai negalėjo nustatyti realių atsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ patirtų ieškovės atliktų darbų defektų ištaisymo išlaidų.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1925-345/2014, nustatyta ieškovės neatliktų darbų vidutinė rinkos kaina šios bylos kontekste yra prejudicinis faktas, t. y. realūs atsakovių nuostoliai dėl ieškovės darbų trūkumų ištaisymo. Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1925-345/2014 nagrinėjimo dalykas buvo rangos sutarties įvykdymo ne(tinkamumas), tačiau ne atsakovių patirtų išlaidų dėl netinkamai įvykdytos rangos sutarties dydžio nustatymas, todėl nagrinėjamoje byloje prejudiciniu faktu laikytinas ankstesniu teismo sprendimu nustatytas faktas, kad ieškovė rangos sutartį įvykdė netinkamai.

Apeliantės argumentai dėl 2013 m. lapkričio 27 d. ekspertizės, kuria Vilniaus apygardos teismas rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-1925-345/2014, melagingumo, neteisingai atlikto ekspertizės objekto tyrimo ir vertinimo, nėra nagrinėjamos bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad žinomai melaginga eksperto išvada, kuria teismas rėmėsi priimdamas sprendimą, yra pagrindas proceso atnaujinimui jau išnagrinėtoje civilinėje byloje (CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau negali būti kitos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino atsakovių argumentų, susijusių su ekspertizės akto melagingumu.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai ginčas kyla tarp skolininko ir kreditoriaus, kai skolininkas mano, kad kreditorius nepagrįstai pareikalavo garanto įvykdyti prievolę ir kreipiasi į teismą prašydamas apginti jo pažeistas teises ir pripažinti, kad kreditorius nepagrįstai pareikalavo garanto įvykdyti prievolę arba atlyginti dėl to patirtus nuostolius, teismas turi nagrinėti (priklausomai nuo ieškinio pagrindo) ne tik tai, ar kreditoriaus reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai atitinka garantijos sąlygas (CK 6.92 straipsnio 4 dalis), ar pateikti nepasibaigus garantijos terminui, taip pat ar nebuvo CK 6.92 straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių, leidžiančių garantui nevykdyti prievolės, bet ir tai, ar skolininkas pažeidė garantija užtikrintą prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2014). Atsižvelgdama į šį išaiškinimą bei nustatytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija vertina byloje esančius įrodymus ir sprendžia dėl garantija užtikrintų ieškovės prievolių pagal rangos sutartį neįvykdymo dydžio, kaip atsakovių patirtų išlaidų, t. y. kainos už ieškovės neištaisytų darbų defektų šalinimą. Pažymėtina, kad ieškovė neginčija atsakovės teisės į garantijos išmoką, tačiau nesutinka su jos dydžiu.

Dėl pagal rangos sutartį atliktų darbų defektų ir išlaidų jiems ištaisyti dydžio nustatymo

Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1925-345/2014, nustatytas faktas, jog ieškovė netinkamai įvykdė rangos sutartį šioje byloje yra prejudicinis. Ieškovė neneigia, kad pagal rangos sutartį atliktų darbų defektų tinkamai neištaisė, tačiau nesutinka su šių trūkumų ištaisymo kaina, remiasi kitoje byloje priimtame teismo sprendime nurodyta vidutine 163 680 Lt darbų ištaisymo kaina. Ieškovės teigimu, atsakovei APVA išmokėta 1 073 095,17 Lt banko garantijos suma turi būti sumažinta iki 163 680 Lt suma ir ieškovei iš atsakovės priteisti 909 415,17 Lt (263 384,84 Eur) patirtų nuostolių.

Bendrosiose rangos teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose, t. y. CK 6.663 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus. Darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą. CK 6.664 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato darbų rezultato kokybės garantinį terminą, darbų rezultatas turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus visą garantinį terminą. Kokybės garantija taikoma visoms darbų rezultato sudėtinėms dalims, jeigu rangos sutartis nenustato ko kita (CK 6.664 straipsnio 2 dalis). Jeigu darbų defektai nustatomi per garantinį terminą, rangovas privalo neatlygintinai juos pašalinti arba atlyginti užsakovui jų šalinimo išlaidas (CK 6.664 straipsnio 3 dalis). Atitinkamos nuostatos numatytos ir statybos rangos teisinius santykius reglamentuojančiose nuostatose (CK 6.697 straipsnis, 6.699 straipsnis).

CK 6.665 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo nustatyta rangos sutartyje.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kitoje byloje priimtu teismo sprendimu ir nevertino įrodinėjamų aplinkybių dėl realaus ieškovės atliktų darbų defektų šalinimo kiekio bei jų vertės.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2010 m. gruodžio 29 d. statybos darbų pagal rangos sutartį perėmimo pažymoje nustatyti ieškovės atliktų darbų defektai, konkrečiai išvardinti priede Nr. 1, ir nustatytas terminas iki 2011 m. birželio 1 d. šiems defektams pašalinti. Nors ieškovei buvo žinomi defektai ir (ar) netinkamai atlikti darbai, identifikuoti išduodant 2010 m. gruodžio 29 d. perėmimo pažymą, rangovė buvo raginama juos ištaisyti iki 2011 m. rugsėjo 20 d., tačiau nustatytu terminu nustatytų trūkumų neištaisė. Defektų ieškovė neištaisė iki pranešimo apie defektus laikotarpio pabaigos, t. y. 2011 m. gruodžio 29 d. Dėl nurodytų priežasčių užsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ 2014 m. gegužės 12 d. sudarė sutartį Nr. 447-03/68-1/2013 su AB „Eurovia Lietuva“, kuri ištaisė ieškovės neištaisytus darbų defektus ir (ar) netinkamai atliktus darbus už 1 073 095,17 Lt be PVM arba 1 298 445,16 Lt su PVM.

2011 m. lapkričio 4 d. vandentiekio ir nuotekų tinklų bei įrenginių Tarandėje asfaltbetonio ir žvyrkelių dangų atstatymo galutiniame defektų nustatymo (ir apžiūros) akte konstatuoti ieškovės darbų defektai visiškai sutampa su rangovės UAB „Eurovia Lietuva“ atliktais darbais pagal 2014 m. liepos 31 d. atliktų darbų aktą Nr. 1 ir 2014 m. rugpjūčio 11 d. atliktų darbų aktą Nr. 2. AB „Eurovia Lietuva“ darbų objektas buvo „Vandentiekio ir nuotekų tinklai bei įrenginiai Tarandėje, Vilniaus mieste“ asfaltbetonio ir žvyrkelių dangų atstatymo darbai. Ieškovė neneigia neištaisiusi darbų, atliktų pagal rangos sutartį, defektų.

Pagal CK 6.665 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsakovas turi teisę reikalauti iš rangovo atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje (CK 6.665 straipsnio 1 dalies 3 punktas). To paties straipsnio 3 dalyje be kita ko nustatyta, kad jeigu rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalina, užsakovas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Rangos sutarties 3 punkte rangovė įsipareigojo tinkamai ir laiku užbaigti darbus pagal sutartį ir per nustatytą laikotarpį ištaisyti visus defektus. FIDIC inžinierius 2011 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 11-2151 informavo ieškovę, kad ji nėra ištaisiusi visų užfiksuotų defektų ir pagal bendrųjų sutarties sąlygų 11.2 punktą defektų ištaisymo darbus, kurie turėjo būti atlikti rangovo sąskaita, užsakovas (savo nuožiūra) gali rangovo sąskaita tinkamu būdu atlikti pats arba kitų pagalba, tačiau pagal 2.5 punktą rangovas privalo užsakovui apmokėti išlaidas, kurias, ištaisydamas defektą arba žalą, užsakovas pagrįstai patyrė. Šiose sutarties sąlygose nustatytos užsakovės UAB „Vilniaus vandenys“ teisės pašalinti darbų trūkumus ieškovės sąskaita bylos šalys neginčija.

Ieškovei neištaisius statybos darbų trūkumų, ieškovės darbų defektų šalinimo darbams atsakovė UAB „Vilniaus vandenys“ pasitelkė AB „Eurovia Lietuva“. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šis rangovas tinkamai ištaisė ieškovės statybos darbų defektus bei išrašė užsakovei 2014 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. EL 18916 567 111,57 Lt sumai su PVM, atitinkamai 468 687,25 Lt be PVM ir 2014 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. EL 19067 731 333,59 Lt sumai su PVM, atitinkamai 604 407,92 Lt be PVM. Už šiuos darbus užsakovė atsiskaitė 2015 m. sausio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 99726 pervesdama į AB „Eurovia Lietuva“ atsiskaitomąją sąskaitą 310 789,84 Eur. Būtent šios aplinkybės pagrindžia realias atsakovės patirtas ieškovės darbų defektų šalinimo išlaidas.

Pažymėtina, kad civilinis procesas vyksta vadovaujantis rungimosi principu (CPK 12 straipsnis), reiškiančiu, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Atsakovė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė netinkamai atliko rangos sutartyje sulygtus darbus, taip pat pagrindė defektų šalinimo išlaidas išrašytomis PVM sąskaitomis – faktūromis, kitais dokumentais.

Ieškovė, neigdama savo pareigą atlyginti atsakovės realiai patirtas dėl ieškovės darbų defektų šalinimo išlaidas, kurių reikalaujama CK 6.665 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nurodo, kad teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1925-345/2014, nustatyta neatliktų darbų verte. Dėl šio teismo sprendimo prejudicinės galios teisėjų kolegija išsamiai pasisakė šios nutarties 21 – 25 punktuose, todėl vadovaudamasi juose pateiktais išaiškinimais, šiuos ieškovės atsikirtimus į apeliacinį skundą atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Kitų atsikirtimų, susijusių su atsakovės išlaidomis ieškovės darbų trūkumams ištaisyti, atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nenurodė, taip pat byloje neteikė argumentų ir įrodymų dėl atsakovės pasitelktos rangovės atliktų darbų didesnio, nei turėjo įvykdyti ieškovė, masto.

teisėjų kolegijos įvertinti atsakovės į bylą pateikti įrodymai, nesant juos paneigiančių įrodymų, pagrįstai leidžia spręsti, kad ieškovė yra atsakinga už jos atliktų statybos darbų defektų ištaisymą, todėl privalo atlyginti atsakovės patirtas realias defektų šalinimo pasitelkus trečiąjį asmenį išlaidas.

Dėl reikalavimo išmokėti garantiją teisėtumo

Pagal CK 6.90 straipsnio 1 dalį garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą (CK 6.93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad darbų kokybės garantija yra užtikrinimas, kad darbų rezultatas turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus ir neturės kokybės trūkumų. Pastarieji – tai trūkumai dėl netinkamos įrenginio konstrukcijos, jo surinkimo, įrenginio komplektuojamųjų dalių ar kitokių įrenginio kokybės trūkumų. Garantinis užtikrinimas galioja tam tikrą įstatymo ar sutarties nustatytą laiką – garantinį terminą. Jo eigos metu atsiradus defektams atsiranda rangovo atsakomybė dėl darbų kokybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

2010 m. gruodžio 23 d. banko garantija Nr. GP24-1459592 AB DNB bankas įsipareigojo sumokėti perkančiajai organizacijai (APVA) ne didesnę kaip 1 929 131,44 Lt sumą po to, kai bus gautas pirmasis raštiškas reikalavimas, kuriame nurodoma mokėtina suma ir patvirtinama, kad rangovė neįvykdė sutartyje numatytų įsipareigojimų. Reikalavimai bankui pagal šią garantiją turi būti pateikti iki 2011 m. gruodžio 31 d. imtinai. Pirmasis reikalavimas bankui išmokėti garantinę sumą atsakovės APVA buvo pareikštas 2011 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. APVA-5818, nes rangovė neištaisė atsiradusių defektų iki defektų šalinimo termino pabaigos pagal rangos sutartį Nr. V/2007/V50 ir tokiu būdu pažeidė sutarties nuostatas, tačiau dėl teismų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių reikalauta garantijos suma buvo išmokėta tik 2014 m. gruodžio 17 d. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė APVA į banką dėl garantijos sumos išmokėjimo kreipėsi garantijoje nustatytu terminu, t. y. laiko tarpu, kai garantė atsakė už ieškovės prievolių neįvykdymą pagal rangos sutartį.

Kaip matyti iš ieškinio reikalavimų, ieškovė nekvestionuoja atsakovės teisės gauti banko garantiją, tačiau nesutinka su pareikalautos bei išmokėtos banko garantijos suma, t. y. atsakovės išlaidų, patirtų taisant ieškovės darbų trūkumus, dydžiu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė tinkamai neįvykdė rangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. neištaisė nustatytų statybos darbų defektų, ir atsakovė dėl šių darbų defektų šalinimo patyrė 1 073 095,17 Lt be PVM išlaidų, atitinkamai 1 298 445,16 Lt su PVM. Taip pat, byloje nustatyta, kad dėl šios priežasties atsakovė APVA įgijo reikalavimo teisę į realiai patirtų nuostolių atlyginimą. 2014 m. lapkričio 12 d. APVA bankui pateikė reikalavimą išmokėti sutarties dėl ieškovės darbų defektų ištaisymo kainą, t. y. 1 073 095,17 Lt be PVM. Atsižvelgiant į tai, kad pareikalauta garantijos suma neviršija ieškovės darbų defektų ištaisymo kainos, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė APVA pagrįstai kreipėsi į banką dėl garantinės sumos išmokėjimo ir pagrįstai šią išmoką gavo. Ieškovė, nustatytais terminais neištaisiusi darbų defektų, prisiėmė riziką, kad darbų defektai bus taisomi atsakovių iniciatyva, t. y. defektus ištaisant pačioms arba samdant trečiuosius asmenis, tačiau ieškovės sąskaita, t. y. ieškovė privalės atlyginti darbų defektų šalinimo išlaidas.

Byloje įrodytas atsakovės nuostolių dydis, teisė į garantijos sumą, faktas, kad reikalavime išmokėti banko garantiją prašoma išmokėti suma neviršija atsakovės realiai patirtų išlaidų ieškovės darbų trūkumams ištaisyti, todėl teisėjų kolegija nenustatė faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu APVA reikalavimą bankui dėl 1 073 095,17 Lt garantijos išmokėjimo.

Konstatavus, kad ieškinio reikalavimas pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu atsakovės APVA reikalavimą bankui dėl 1 073 095,17 Lt garantijos išmokėjimo yra nepagrįstas, tampa nepagrįstais ir dėl to netenkintinais ir ieškovės piniginiai reikalavimai dėl nuostolių bei procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl bylos esmės neatskleidimo ir procesinės bylos baigties

Apeliaciniame skunde prašoma bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas neįtraukė dalyvauti byloje FIDIC inžinieriaus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 650 – osios individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Tarandė“, todėl tinkamai neatskleidė bylos esmės.CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3-K-3-179-469/2016).Bylos esmė turi būti suprantama kaip reikšmingos teisingam ginčo išsprendimui faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus. Bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui galimas tik nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas to padaryti negali.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė prejudicinį teismo sprendimą reglamentuojančias teisės normas ir iš esmės dėl to priėmė teisiškai ir faktiškai nepagrįstą sprendimą, tačiau pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas buvo kompetentingas išnagrinėti bylą iš esmės. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą atsisakė įtraukti FIDIC inžinierių, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, 650 – osios individualių gyvenamųjų namų statybos bendriją „Tarandė“, nesąlygoja naikinamo teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, kadangi byloje esančiais duomenimis atsakovės tinkamai įrodė, kad kreipimasis į banką dėl garantijos išmokos išmokėjimo buvo pagrįstas, jame nurodyta suma neviršijo nuostolių, patirtų dėl ieškovės darbų defektų trūkumų ištaisymo, sumos. Be to, apeliantės nurodytos aplinkybės dėl ieškovės darbų defektų ir jų masto, kurias, pasak apeliantės, patvirtintų į bylą prašyti įtraukti nurodyti asmenys, byloje įrodytos rašytiniais įrodymais.Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1925-345/2014, šios bylos kontekste vertino kaip prejudicinį, neatsižvelgė į išnagrinėtos bylos ir šios bylos įrodinėjimo dalykų nesutapimą, nevertino ir nesirėmė nagrinėjamoje byloje įrodinėjamomis aplinkybės, padarė procesinės teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, todėl yra pagrindas priimtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, todėl atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį ir iš atsakovės APVA ieškovei priteisė 2 843,93 Eur žyminio mokesčio, trečiajam asmeniui AB DNB bankui iš atsakovės APVA priteisė 500 Eur už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme.Apeliacinės instancijos teismui ieškovės ieškinį atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o trečiasis asmuo AB DNB bankas įgyja teisę į pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą iš ieškovės (98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu šių išlaidų dydžiu, kurio bankas nekvestionavo. Atsakovei UAB „Vilniaus vandenys“ laimėjus bylą apeliacinės instancijos teisme, jai iš ieškovės priteistini 2 844 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, kitas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų apeliantė nepateikė (CPK 93 straipsnis).Atsakovė APVA prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės-firmos „VITI“ (j. a. k. 221504240) trečiajam asmeniui akcinei bendrovei DNB bankui (j. a. k. 112029270) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės-firmos „VITI“ (j. a. k. 221504240) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ (j. a. k. 120545849) 2 844 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.