- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-03
- Bylos Nr.
- e2S-1001-894/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-00006-2024-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Urbanavičiūtė
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- R. J.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui V. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo bei atsakovo V. M. patikslintą priešieškinį ieškovui R. J. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo bei įpareigojimo nutraukti subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Atsakovas V. M. (toliau – atsakovas) patikslintame priešieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: iki teismo sprendimo priėmimo momento įpareigoti ieškovą R. J. (toliau – ieškovas) per 1 darbo dieną nuo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo dienos perduoti atsakovui raktus nuo šalių bendrai valdomo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, nurodyto priešieškinio 69.1–69.13 punktuose, įpareigoti ieškovą nesudaryti kliūčių atsakovui naudotis šiuo turtu.
2. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas grindė tuo, kad ieškovas nesuteikia atsakovui prieigos prie turto, neduoda raktų, nors atsakovas yra ginčo turto bendrasavininkas ir turi teisę naudotis šiuo turtu. Dėl negalėjimo naudotis savo turtu atsakovas iš jo negauna naudos, patiria žalą. Atsakovas neatmeta ir to, kad ieškovas slepia bendrą turtą, nes blogina jo būklę.
Šalies argumentai
3. Ieškovas su atsakovo prašymu nesutiko, nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės tapatus materialiniam priešieškinio reikalavimui. Atsakovas siekia, kad vienas iš priešieškinio reikalavimų būtų patenkintas dar neišnagrinėjus bylos iš esmės. Toks atsakovo siekis iš esmės prieštarauja teisingumo principui. Reikalavimai atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra susiję. Atsakovo teiginiai apie patiriamą žalą ir turto slėpimą yra deklaratyvūs ir neįrodyti. Raktų nuo turto perdavimas atsakovui, įvertinus konfliktiškus šalių santykius, užprogramuotų naujus ginčus ir net konfliktines situacijas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2024 m. balandžio 12 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Teismas nustatė, kad priešieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Nurodė, kad nenustačius, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, ar kad taikius laikinąsias apsaugos priemones būtų užkirstas kelias žalai atsirasti, padidėti, atsakovo prašymas negali būti tenkinamas.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atskirajame skunde atsakovas prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - taikyti atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, priteisti iš ieškovo visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, materialines teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių turinį. Nutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
1.2. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių buvo pažeistos atsakovo nuosavybės teisės, nes byloje nėra ginčo, kad atsakovas turi teisę naudotis bendru turtu, o ieškovas šią atsakovo teisę ignoruoja ir atsisako suteikti atsakovui prieigą prie bendrai valdomo turto, t. y. atsisako duoti raktus.
1.3. Protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijų neatitinka susidariusi situacija, kuomet teismas ignoruoja atsakovo teisę naudotis savo nuosavybe, jo teisė yra nenutrūkstamojo pobūdžio, dėl ko turi būti apsaugota bylos nagrinėjimo metu.
1.4. Sprendimo vykdymui yra kilusi reali grėsmė, kadangi atsakovas savo nuosavybės teisėmis naudotis negali, jo nuosavybės teisės yra be jokio teisėto pagrindo varžomos ieškovo, dėl ko atsakovas patiria žalą, nes negali naudotis turtu kaip savo, negali turto nuomoti, gauti kitos naudos. Įrodymų apie turto nuomą atsakovas negali pateikti, nes nuomos sutartimi disponuoja ieškovas. Teismas netenkino atsakovo prašymo išreikalauti duomenis apie ieškovo pajamas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos tuo pažeisdamas rungimosi principą.
1.5. Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nereikštų bylos nagrinėjimo iš esmės, nes laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama ne patikslinto priešieškinio reikalavimo patenkinimo, o esamos padėties (status quo) išsaugojimo, atsakovo teisės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu užtikrinimo.
7. Atsiliepimo į atskirąjį skundą ieškovas nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo
9. Atskirojo skundo dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nepritaikius šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo (priešieškinio atveju – ieškovo) teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
11. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad byloje yra pareikšti šalių priešpriešiniai reikalavimai dėl bendro turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir dėl kompensacijos priteisimo. Ginčo turtą sudaro 18 nekilnojamojo turto objektų (3 žemės sklypai, 6 pastatai, 4 butai, 1 gyvenamoji patalpa, 4 statiniai) ir 3 kilnojamojo turto objektai (3 transporto priemonės). Šalys yra ginčo turto bendraturčiai, nuosavybės teises į turtą įgijo paveldėjimo būdu. Turtas nėra atidalintas, naudojimosi turtu tvarka nenustatyta. Byloje ginčo tarp šalių dėl nurodyto turto nuosavybės teisių (idealiųjų turto dalių) nėra.
12. Atsakovas patikslintame priešieškinyje be paminėtų reikalavimų dėl turto atidalijimo ir kompensacijos priteisimo, papildomai reiškia reikalavimą dėl ieškovo įpareigojimo netrukdyti atsakovui naudotis šalių bendrai valdomu turtu ir dėl įpareigojimo ieškovą perduoti atsakovui bendrai valdomo kiekvieno turto vieneto raktų kopijas, kurios užtikrintų atsakovui patekimą į ginčo turto objektus. Apeliacinės instancijos teismas minėtą papildomą atsakovo priešieškinio reikalavimą vertina kaip alternatyvų. Pažymėtina, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiškas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas ir vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-466/2008). Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamam bendraturčiui pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su bendraturčiais, nes nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis, suformuojamas atskiras turtinis vienetas ir bendroji dalinė nuosavybė transformuojasi į asmeninę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-63/2012). Nagrinėjamos bylos šalių materialinių reikalavimų patenkinimo atveju, ginčo turto bendroji dalinė nuosavybė pasibaigtų ir atsakovo reiškiamas reikalavimas dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe netektų prasmės.
13. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas akivaizdaus atsakovo priešieškinio reikalavimų nepagrįstumo, neleistino ar aiškiai neįmanomo jo civilinių teisių gynimo būdo nenustatė. Priešieškinis yra tikėtinai pagrįstas, todėl pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistuoja. Dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos neapeliuojama. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl priešieškinio preliminaraus pagrįstumo, todėl plačiau dėl pirmosios iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo nepasisakoma. Pirmosios instancijos teismas nenustatė antrosios privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. kad netaikius atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nepritarti minėtai pirmosios instancijos teismo išvadai.
14. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nesutikimą su skundžiama nutartimi bei būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - ieškovo įpareigojimą nesudaryti kliūčių atsakovui naudotis ginčo turtu bei perduoti raktus nuo ginčo turto – atsakovas grindžia tuo, kad ieškovas, neleisdamas jam naudotis ginčo turtu, be jokio teisėto pagrindo riboja atsakovo kaip ginčo turto savininko teises, dėl ko atsakovas galimai patiria žalą, negalėdamas turto nuomoti ar iš jo gauti kitos naudos. Apeliacinės instancijos vertinimu atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
15. Visų pirma, laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su pareikštais priešieškinio reikalavimais dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir dėl kompensacijos priteisimo. Antra, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. įpareigoti ieškovą per 1 darbo dieną nuo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo momento perduoti atsakovui raktus nuo šalių bendrai valdomo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, įpareigoti ieškovą nesudaryti kliūčių naudotis šiuo turtu, yra tapatus priešieškinio reikalavimui. Nagrinėjamoje situacijoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas, nes minėto prašymo patenkinimu dar neišnagrinėjus bylos iš esmės, būtų patenkintas vienas iš priešieškinio reikalavimų. Trečia, atsakovas laikinųjų apsaugos priemonių pagalba iš esmės siekia apginti savo kaip turto savininko teises. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą, tik tiek, kiek būtina, ribojant priešingos šalies teises ir interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1037-516/2017; 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-872-302/2021).
16. Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali turėti konservacinę paskirtį, t. y. jomis galima užtikrinti bylos šalių ar ginčo objekto status quo (esamą padėtį) ar siekti užkirsti kelią galimos žalos atsiradimui bei padidėjimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020). Poreikis išsaugoti status quo (esamą padėtį) nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, paprastai toks poreikis būna nulemtas ieškinio dalyko. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingu atveju (t. y. pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui), būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1700-464/2018). Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant ne tik į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, bet ir ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą. Aukščiau nurodyta teismų praktika aktuali ir nagrinėjamu atveju.
17. Nesutiktina su atskirojo skundo teiginiais, kad prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama ne patikslinto priešieškinio reikalavimo patenkinimo, o esamos padėties (status quo) išsaugojimo, atsakovo teisės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu užtikrinimo.
18. Kaip jau buvo minėta, šalys yra ginčo turto bendraturčiai, nuosavybės teises į turtą įgijo paveldėjimo būdu. Turtas nėra atidalintas, naudojimosi turtu tvarka nenustatyta. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas ginčo turto bendraturčiu tapo 2023 m. gruodžio 7 d. Iki atsakovui tampant ginčo turto bendraturčiu, ieškovui ginčo turtas priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Įrodymų, kad atsakovas naudojosi ginčo turtu iki priešieškinio pateikimo (2024 m. balandžio 3 d.), byloje nėra. Ginčo turto pagrindą sudaro nekilnojamojo turto ir kilnojamojo turto (transporto priemonės) objektai, kuriais dėl turto specifikos tinkamas naudojimasis bendrai galimas tik esant nustatytai atskirų nekilnojamojo turto objektų naudojimosi tvarkai. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, nesant nustatytai naudojimosi ginčo turtu tvarkai, vien tik ieškovo įpareigojimas perduoti ginčo turto raktus atsakovui ar ieškovo įpareigojimas netrukdyti atsakovui naudotis ginčo turtu, nesudarys reikiamų sąlygų atsakovui tinkamai naudotis turtu, o priešingai sudarys prielaidas dėl neapibrėžtumo ir skirtingo situacijos vertinimo šalių konfliktams kilti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovo pasirinktos laikinosios apsaugos priemonės yra netinkamos lakinam ginčo situacijos sureguliavimui.
19. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad atsakovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos nenustačius antros laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti privalomos sąlygos, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesuderinamas su teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principais.
20. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl netenkindamas atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Atsakovas atskirajame skunde prašė priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prigimtis, jų atlyginimo paskirstymo principai lemia, jog tik priėmus byloje baigiamąjį teismo procesinį sprendimą atsiranda sąlygos spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, o ne išsprendus byloje atskirus procesinio pobūdžio prašymus ir atsižvelgus į jų tenkinimo ir (ar) netenkinimo baigtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).
23. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tol, kol nėra priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas byloje, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas sprendžiant atskirus procesinio pobūdžio klausimus, laikytinas pernelyg ankstyvu bei neatitinkančiu CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2024 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.