- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-14
- Bylos Nr.
- e2A-961-577/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31094-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- D. P.
- Trečiasis asmuo
- J. G.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
- 2.6.10.5.2.4Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
- 2.6.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.4.8.2Prejudiciniai faktai
- 3.2.4.12Kiti klausimai, susiję su įrodymais bei įrodinėjimu civiliniame procese
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja J. M. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. P. ir trečiojo asmens J. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Gjensidige“ (buvusi AAS „Gjensidige Baltic“) ieškinį atsakovei D. P. dėl išmokėtų sumų priteisimo, trečiasis asmuo J. G..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės priteisti 726,34 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 13 d. (duomenys neskelbtini), įvyko autoįvykis, kurio metu atsakovę, staiga išėjusią į važiuojamąją kelio dalį partrenkė pravažiuojanti transporto priemonė Hyundai Santa Fe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio metu apgadintas automobilis. Dėl eismo įvykio kalta pripažinta atsakovė. Kadangi transporto priemonė buvo apdrausta Kasko draudimu ieškovės bendrovėje, dėl 2014 m. lapkričio 13 d. įvykusio eismo įvykio ieškovė išmokėjo draudėjui 726,34 Eur dydžio draudimo išmoką ir subrogacijos pagrindu kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti išmokėto draudimo išmokos dydžio nuostolius. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog jos kūno sužalojimai buvo neženklūs, todėl automobiliui negalėjo būti padaryta nurodyto dydžio žala ir būtent įvykio metu. Atkreipė dėmesį, kad automobilis pirmą kartą buvo apžiūrėtas tik po dviejų mėnesių. Taip pat byloje nėra duomenų apie atsakovės kaltę, o tapatinti atsakomybę dėl eismo įvykio administracine tvarka ir civilinės atsakomybės negalima. Be to, ieškovo draudėjas buvo padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, todėl tik esant dideliam atsakovės neatsargumui, galima jos atsakomybė. Taip pat žalos dydį prašė mažinti, atsižvelgiant į atsakovės turtinę padėtį, sveikatos būklę, bei teismo sprendimo vykdymą atidėti. Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutiko, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog jis (transporto priemonės valdytojas) eismo įvykio metu buvo blaivus ir nenukentėjo. Atsakovė, išeidama į važiuojamąją kelio dalį, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 9, 42 ir 44 p., t. y. tamsiu paros metu nenaudojo atšvaitų ar kitų šviesą atspindinčių priemonių, nesirūpino kitų eismo dalyvių saugumu ir taip sukėlė transporto priemonės sugadinimą, dėl to ji ir buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 131 straipsnio 4 dalį, jai paskirta bauda. Atsižvelgiant į tai, ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu parodė, jog pėsčiąją pastebėjo, tačiau negalėjo pasitraukti į kairę kelio pusę, nes iš priekio pravažiavo kitas automobilis; važiavo leistinu greičiu – iki 50 km/h (apie 48 km/h), kelio ruožas buvo neapšviestas, jame nėra kelkraščių, buvo tamsus paros metas, lijo, be to, atsakovė buvo be atšvaitų, apsirengusi raudonos arba rudos spalvos paltu, neblaivi; eismo įvykis įvyko važiuojamojoje dalyje. Visi automobilio sužalojimai buvo padaryti eismo įvykio metu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės D. P. ieškovei ADB „Gjensidige“ 510 Eur nuostolių atlyginimo subrogacijos teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 12 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė trečiajam asmeniui J. G. iš atsakovės D. P. 150 Eur atstovavimo išlaidų. Išdėstė atsakovei D. P. ieškovei priteisto 510 Eur nuostolių atlyginimo vykdymą dvylikos mėnesių laikotarpiui.
4.1. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų abejoti transporto priemonei padarytais sužalojimais ir nustatytu žalos dydžiu, o byloje yra rašytinių įrodymų žalos mastui ir dydžiui pagrįsti. Teismas sutiko su argumentu, kad nepaskaičiuotas pakeistos automobilio detalės – veidrodėlio, kurį atsakovė nulaužė, nusidėvėjimas.
4.2. Teismo nuomone, pagrindo abejoti kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus nėra. Nors administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir procesiniai pareigūnų sprendimai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje civilinėje byloje, teismas juos laikė oficialiais rašytiniais įrodomais. Pažymėjo, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtu 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu nustatyta, kad D. P. pažeidė KET 9, 42 ir 44 punktus, kadangi ji būdama neblaivi ėjo per kelio važiuojamąją dalį perėjimui nenustatytoje vietoje, kai matomumo zonoje buvo nereguliuojama pėsčiųjų perėja, tuo sudarydama iš kairės pusės gatve važiavusio automobilio vairuotojui netikėtą kliūtį, o atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių nustatytas eismo įvykio aplinkybes. Atsakovės paaiškinimus teisminio nagrinėjimo metu teismas laikė nepatikimais, kadangi jie neatitinka eismo įvykio schemos, administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytų aplinkybių ir vairuotojo, kuris buvo blaivus, paaiškinimų. Teismas konstatavo didelį atsakovės neatsargumą, kuris sąlygojo eismo įvykį. Nurodė, jog ieškovė įrodė visas atsakovės civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio metu padarytos automobiliui žalos sąlygas.
4.3. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 1 dalį vairuotojui neatsiranda civilinė atsakomybė be kaltės, nes konstatuotas didelis pėsčiosios neatsargumas, tačiau nustatęs ir vairuotojo kaltę dėl eismo įvykio, atitinkamai sumažino priteistinų nuostolių iš pėsčiosios sumą. Iš trečiojo asmens paaiškinimų padarė išvadą, kad vairuotojas taip pat nebuvo pakankamai atsargus ir netinkamai pasirinko važiavimo greitį, artimą leistinam, pakankamai neįvertinęs visų važiavimo sąlygų. Sprendė, kad draudikas negali reikalauti iš pėsčiosios daugiau nei nustatytas jos kaltės laipsnis, todėl iš pėsčiosios priteistinus nuostolius sumažino proporcingai transporto priemonės valdytojo kaltei iki 75 procentų nustatytos žalos dydžio, priteisdamas ieškovei 510 Eur dydžio nuostolių atlyginimą.
4.4. Įvertinęs atsakovės atstovo prašymą, pateiktus įrodymus bei atsižvelgdamas į tai, jog priteista suma, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele, sprendė kad ekonomiškai teisinga išdėstyti priteistos sumos sumokėjimą dvylikos mėnesių laikotarpiui.
4.5. Įvertinęs suteiktų teisinių paslaugų apimtį, rengtų procesinių dokumentų turinį, tai, kad nustatytas ir transporto priemonės valdytojo neatsargumas pasirenkant važiavimo greitį, teismas priteisė trečiajam asmeniui iš atsakovės 75 procentus patirtų atstovavimo byloje išlaidų, skaičiuojant jas nuo sumažintų atstovavimo išlaidų.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
5. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų paskirta eismo įvykio ekspertizė; priteisti (valstybės naudai) bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tam, kad būtų įvertintas trečiojo asmens, kaltės laipsnis, atsakovė prašė teismo skirti eismo įvykio ekspertizę, pateikiant ekspertui klausimus: ar transporto priemonės Hyundai Santa Fe, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas laiku pastebėjęs, sureagavęs, ir efektyviai stabdydamas, apvažiuodamas (atsakovę) turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio; kokiu greičiu važiavo transporto priemonės Hyundai Santa Fe, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas prieš pat eismo įvykį? Atsisakydamas skirti byloje eismo įvykio ekspertizę teismas užkirto atsakovei galimybę įrodyti, kad dėl eismo įvykio yra kaltas trečiasis asmuo, kuris turėjo galimybę išvengti eismo įvykio. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo nepateikė į bylą įrodymų, kad apvažiuoti atsakovę jam neleido kita transporto priemonė; be to, trečiasis asmuo paaiškino, jog pėsčiąją pastebėjo 1-1,5 metrų atstumu. Vairuotojo parodymus laiko prieštaringais. Mano, jog padėti išsiaiškinti įvykio aplinkybes, nustatyti ar trečiasis asmuo galėjo išvengti eismo įvykio galėjo tik eksperto atsakymai, specialios žinios.
Atsiliepimas
6. Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad ekspertizė skiriama tada, kai, surinkus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, iškyla klausimų, kuriems išsiaiškinti reikia specialių žinių. Aptariamu atveju, teismo ekspetizė nebuvo paskirta dėl to, jog byloje nėra pakankamai duomenų jai atlikti; ekspertizė galimai viršytų ieškinio sumą.
7. Trečiasis asmuo atsiliepime prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje. Nurodė, kad atsakovė nepagrindė ekspertizės būtinumo, jos galimumo, nenurodė kokios specialybės ekspertas turėtų atsakyti į nurodytus klausimus, kokių specialių žinių reikia nagrinėjimu atveju; be to, pateiktų klausimų ekspertas negalėtų atsakyti dėl objektyvių pirminių duomenų ribotumo. Byloje pakanka įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės kaltę dėl įvykio, todėl ekspertizės skyrimas prieštarautų ekonomiškumo ir koncentruotumo principams. Apeliantė neįvertino, kad ekspertizės kaina būtų didesnė nei ieškinio suma. Nekyla abejonių, jog transporto priemonės valdytojas pasirinko leistiną greitį, važiavo atidžiai ir apdairiai, nes sugebėjo tamsiu paros metu, lyjant lietui, pastebėti pėsčiąją, kuri ėjo važiuojamosios dalies viduriu (1,5 metro nuo kelkraščio) ir staigiu manevru į kairę išvengti tiesioginio smūgio.
Šalies argumentai
8. Trečiasis asmuo J. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta dalinė trečiojo asmens J. G. kaltė ir konstatuoti, kad jis dėl eismo įvykio nėra kaltas; pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kurioje trečiojo asmens J. G. naudai iš atsakovės priteista 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir priteisti trečiojo asmens J. G. naudai 420 Eur, o jei teismas paliks teismo sprendimą nepakeistą dėl J. G. kaltės laipsnio, iš atsakovės priteisti 315 Eur bylinėjimosi išlaidų ir iš ieškovo 105 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisti trečiojo asmens J. G. naudai bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Aatsakovės kaltė dėl sukelto autoįvykio buvo vienareikšmiškai konstatuota 2014 m. gruodžio 23 d. priimtu nutarimu pagal administracinio teisės pažeidimo protokolą, todėl manyti, kad J. G. yra iš dalies kaltas dėl sukelto autoįvykio, nėra teisinio pagrindo. Teismo pozicija prieštarauja prejudicinę reikšmę turinčiam nutarimui.
8.2. Konstatavus didelį nukentėjusiojo neatsargumą būtina taikyti CK 6.270 straipsnio l dalį. Teismas nustatė, jog D. P. buvo neblaivi, neturėdama jokių, tamsiu paros metu reikiamų atšvaitų, įžengė į važiuojamąją kelio dalį ir taip dėl savo didelio neatsargumo buvo partrenkta. Teigia, kad nukentėjusiosios negalima laikyti iš anksto numatoma kliūtimi. Manyti, kad J. G. veiksmai turėjo įtakos ar lėmė sukeltus padarinius, nėra pagrindo; jis nepažeidė nei vieno KET punkto, laikėsi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatų, ir buvo apdairus ir rūpestingas vairuotojas, tamsiu paros metu, lyjant lietui, sugebėjęs pastebėti pėsčiąją, kuri ėjo važiuojamosios dalies viduriu, ir staigiu manevru į kairę išvengė tiesioginio smūgio, kuris pėsčiajai būtų mirtinas. Nesutinka su teismo sprendimu mažinti pėsčiosios padarytus proporcingai transporto priemonės valdytojo kaltei iki 75 procentų nustatytos žalos dydžio, nes dėl eismo įvykio išimtinai kalta yra nukentėjusioji.
8.3. Kadangi nėra J. G. kaltės, nesutinka su teismo sprendimu mažinti bylinėjimosi išlaidų dydį. Mano, jog turi būti priteisiamos visos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėjo, kad teismas nurodęs, kad trečiajam asmeniui priteistina 75 procentai patirtų bylinėjimosi išlaidų, rezoliucinėje dalyje nusprendė priteisti tik 150 Eur, t. y. 36 procentus visų patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl nepakeitus sprendimo motyvų ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, prašo teismo pakeisti rezoliucinėje dalyje priteistinos sumos dydį iš 150 Eur į 315 Eur, t.y. 75 procentus trečiojo asmens visų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Trečiasis asmuo nėra išreiškęs pozicijos, kad jis yra ieškovo pusėje, jis nestojo į trečiuosius asmenis, pareiškiančius savarankiškus reikalavimus, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos tiek iš ieškovo, tiek iš atsakovės.
Atsiliepimas
9. Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog palaiko visus trečiojo asmens J. G. apeliacinio skundo argumentus; prašo apeliacinį skundą patenkinti.
10. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo trečiojo asmens apeliacinio skundo netenkinti, priteisti (valstybės naudai) bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tuo, kad:
10.1. Atsakovės kaltės faktas nebuvo nustatytas kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, o administracinio teisės pažeidimo protokolas vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų.
10.2. Atsakovės kaltės nustatymo faktas nepaneigia trečiojo asmens (vairuotojo) kaltės. Net jei buvo atsakovės didelis neatsargumas, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, atsakovės kaltė galėjo būti pagrindas netenkinti (ar sumažinti) reikalavimus dėl žalos atlyginimo padidinto pavojaus šaltinio valdytojui. Todėl nėra teisėto pagrindo tenkinti padidinto pavojaus šaltinio valdytojo (ar jo draudiko) reikalavimą dėl žalos atlyginimo.
10.3. Administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nagrinėjama ar D. P. padarė pažeidimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnyje, tačiau nebuvo nustatinėjama ar kokį nors pažeidimą padarė J. G..
10.4. Faktas, kad atsakovė buvo neblaivi, (savaime) neeliminuoja padidinto pavojaus šaltinio valdytojo kaltės. Teigia, kad trečiasis asmuo turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, pasirinkdamas važiavimo greitį, privalėjo sustoti, o ne apvažiuoti pėsčiąją. Kadangi J. G. teigia, kad pėsčioji ėjo važiuojamosios dalies viduriu, todėl vairuotojas galėjo ir privalėjo ją laiku pastebėti, bei stabdyti vairuojamą transporto priemonę.
10.5. Trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos yra neprotingai didelės, atsižvelgiant į ieškinio sumą, posėdžių skaičių, t. t.), be to nėra tinkamai įrodytos. Būtina atsižvelgti ir į trečiojo asmens elgesį proceso metu, dėl ko jis buvo nubaustas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Byloje nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 13 d. apie 22.44 val. (duomenys neskelbtini), 260 m iki sankryžos (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu J. G., valdydamas transporto priemonę Hyunday Santa Fe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), partrenkė staiga į važiuojamąją dalį išėjusią D. P.. Pėsčiosios kraujyje rasta 1,99 promilės etilo alkoholio. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis: priekinis dešinės pusės sparnas, dešinės pusės užpakalinio vaizdo veidrodėlis, priekinės dešinės pusės durys, užpakalinės dešinės pusės durys, užpakalinis dešinės pusės sparnas. Dėl šio įvykio pirminė ieškovė AAS „Gjensidige Baltic“ 2015 m. vasario 2 d. išmokėjo draudėjui 726,34 Eur dydžio draudimo išmoką ir subrogacijos pagrindu kreipėsi į teismą dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo (transporto priemonės vairuotojas) pateikė apeliacinius skundus.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo
13. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė skirti eismo įvykio ekspertizę, užkirsdamas atsakovei galimybę įrodyti, kad dėl eismo įvykio yra kaltas trečiasis asmuo.
14. Iš bylos duomenų nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė, siekdama nustatyti kaltą dėl 2014 m. lapkričio 13 d. eismo įvykio asmenį, kaltės laipsnį, prašė skirti teismo ekspertizę. 2016 m. lapkričio 18 d. patikslinusi prašymą siūlė BĮ „Lietuvos teismo ekspertizės centras“ ekspertams užduoti klausimus: 1) ar transporto priemonės Hyundai Santa Fe, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas laiku pastebėjęs, sureagavęs, ir efektyviai stabdydamas, apvažiuodamas (atsakovę) turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio? 2) kokiu greičiu važiavo transporto priemonės Hyundai Santa Fe, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas prieš pat eismo įvykį?
15. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 31 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi prašymo dėl ekspertizės skyrimo netenkino. Teismas įvertino įrodymų pakankamumą byloje, ekspertinių žinių poreikio nebuvimą, objektyvių pirminių duomenų ribotumą, taip pat atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principus ir galimas valstybės patirti pernelyg dideles išlaidas lyginant su ieškinio suma šioje byloje, užduotinus klausimus teismo ekspertui, jų turinį, kurių didžioji dauguma susiję su kaltės ir jos formos nustatymu, ką atlieka tik teismas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai bei argumentams. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde atsakovė deklaratyviai teigdama, jog būtent prašymo dėl ekspertizės skyrimo netenkinimas apribojo jai galimybę įrodyti trečiojo asmens kaltę, dėl paminėtų teismo argumentų, kuriais atmestas prašymas, visiškai nepasisakė, preliminarių išvadų dėl pirminių duomenų pakankamumo neteikė. Apeliantė skunde nekvestionuoja argumentų dėl jos pačios kaltės nustatymo, neįrodinėja, kad trečiojo asmens neteisėtų veiksmų nustatymas savaime panaikintų jos atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundžiamo sprendimo išvados dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo padarytos išsamiai išanalizavus byloje surinktus įrodymus ir tinkamai motyvuotos. Sutiktina, kad ieškovė įrodė visas atsakovės civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio metu padarytos automobiliui žalos sąlygas. Kadangi teismo sprendimu nustatyta ne tik atsakovės, bet ir transporto priemonės vairuotojo kaltė dėl kilusio eismo įvykio, o apeliantė iš esmės nepagrindė, kaip atsakymai į atsakovės užduotus ekspertui klausimus įtakotų teismo nustatytą eismo įvykio dalyvių kaltės proporciją, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad atmesdamas prašymą dėl ekspertizės skyrimo, teismas užkirto atsakovei galimybę įrodyti atitinkamas aplinkybes. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo
16. Trečiasis asmuo prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria nustatyta dalinė jo kaltė ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja prejudicinę reikšmę turinčiam nutarimui, kuriuo konstatuota atsakovės kaltė dėl sukelto autoįvykio.
17. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Pažymėtina, kad pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nereikia įrodinėti administracinio nusižengimo (iki 2017 m. sausio 1 d. vartota administracinio teisės pažeidimo sąvoka) padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo byla nebuvo nagrinėjama teisme, nutarimą priėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas, todėl administracinio teisės pažeidimo nutarimas bei administracinėje byloje nustatytas pažeidimas prejudinės galios nagrinėjamai bylai neturi. Be to, sutiktina su atsakovės atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą esančiu pastebėjimu, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo nustatinėjama, ar kokį nors pažeidimą padarė J. G.. Atkreiptinas dėmesys, kad net tais atvejais, kuomet vienas iš eismo dalyvių administracine tvarka nubaustas teismo nutarimu ir nustatyti neteisėti jo veiksmai turi prejudicinių faktų galią, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, kvalifikuojant šalių santykius pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, kito eismo dalyvio elgesio teisėtumo, jo priežastinio ryšio su nuostoliais, abiejų eismo įvykio dalyvių kaltės (kartu ir galimos mišrios kaltės) vertinimas civilinės atsakomybės prasme, turi būti atliekamas savarankiškai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018).
18. Vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo atsirasti žalai arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju, ir ji įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomos priteisti žalos sumažinimo.
19. Didesnio pavojaus šaltinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2014). Kasacinės instancijos teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018 akcentavo, jog transporto priemonės vairuotojui yra keliami didesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl nepaisant to, jog kitas eismo dalyvis pažeidžia KET reikalavimus, tai neatleidžia automobilio vairuotojo nuo pareigos imtis maksimalių saugumo priemonių, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokio kontakto su kitu eismo dalyviu, ypač su pėsčiuoju, kuriam transporto priemonė neabejotinai kelia didesnį pavojų.
20. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo teiginius, kad jis nepažeidė KET, buvo apdairus ir rūpestingas vairuotojas, grindžia savo subjektyviu vertinimu, nepateikdamas įrodymų, galinčių patvirtinti jo nurodomas aplinkybes. Būtent dėl pablogėjusio matomumo (lyjant tamsiu paros metu) trečiasis asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį, turėjo pasirinkti mažesnį, nei leistinas greitį. Tai, kad važiuojamojoje dalyje (kurią turėjo apšviesti jo automobilio žibintai) esančią kliūtį vairuotojas pastebėjo tik 1-1,5 m atstumu, tik patvirtina teismo išvadą, kad vairuotojas taip pat nebuvo pakankamai atsargus ir netinkamai pasirinko važiavimo greitį. Pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens pažeidimą tinkamai kvalifikavo pagal (duomenys neskelbtini) punktą, numatantį, kad vairuotojas <...> pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę <...>, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.
21. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamo teismo sprendimo argumentams dėl nustatytos eismo dalyvių kaltės proporcijos (kaltės laipsnio) ir jų nekartoja. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
22. Trečiasis asmuo tuo atveju, jei teismas paliktų teismo sprendimą nepakeistą dėl J. G. kaltės laipsnio, apeliaciniame skunde prašo iš atsakovės priteisti 315 Eur bylinėjimosi išlaidų ir iš ieškovo 105 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tokį reikalavimą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog trečiajam asmeniui priteistina iš atsakovės 75 procentai patirtų bylinėjimosi išlaidų, rezoliucinėje dalyje nusprendė priteisti tik 150 Eur, t. y. tik 36 procentus visų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Taigi, apelianto manymu, teismas padarė klaidą, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, jog teismas 75 procentus skaičiavo ne nuo visų trečiojo asmens patirtų atstovavimo išlaidų, o nuo sumažintų - įvertinus suteiktų teisinių paslaugų apimtį, rengtų procesinių dokumentų turinį.
23. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliacinio skundo argumentui dėl proporcingos atmestai ieškinio reikalavimų daliai priteistinos sumos iš ieškovės. Pažymėtina, kad nors trečiasis asmuo ir sutiko su ieškiniu, tačiau įtakoti ieškinio reikalavimų apimties negalėjo. Taigi, dėl ieškovės pareikštų bei teismo atmestų reikalavimų dalies patirtos bei pirmosios instancijos teismo sumažintos bylinėjimosi išlaidos, trečiajam asmeniui turėjo būti priteistos iš ieškovės. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, papildomai trečiajam asmeniui iš ieškovės priteistina 50 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis).
23. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės bei trečiojo asmens apeliacinių skundų motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo, jis paliktinas iš esmės nepakeistas, patikslinant priteistų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, t. y. iš ieškovės trečiajam asmeniui priteisiant 50 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, papildomai priteisiant trečiajam asmeniui J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės ADB „Gjensidige“ (kodas 300633222) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.