- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-08
- Bylos Nr.
- 2A-1188/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02292-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Rasa Gudžiūnienė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1798-661/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 4 654 876,10 Lt skolos, 22 088,03 Lt delspinigių ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. lapkričio 29 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ieškovas įgijo iš UAB „Gatvių statyba“ 2 959 372,03 Lt reikalavimą, kylantį iš UAB „Gatvių statyba“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento 2011 m. gegužės 27 d. sudarytos darbų atlikimo sutarties bei papildomo susitarimo, taip pat PVM sąskaitų-faktūrų. Apie reikalavimo perleidimą atsakovas informuotas 2012 m. lapkričio 30 d. raštu, tačiau apmokėjo tik nedidelę dalį šių sąskaitų sumos, nors sąskaitų apmokėjimo terminai suėję. 2013 m. rugsėjo 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 09/12-5 AB „Eurovia Lietuva“ įgijo iš UAB „Gatvių statyba“ dar 2 260 915,49 Lt kreditorinį reikalavimą, kylantį iš UAB „Gatvių statyba“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. gegužės 27 d. sudarytos darbų atlikimo sutarties, taip pat PVM sąskaitų-faktūrų. Apie šį reikalavimo teisių perleidimą atsakovas buvo informuotas, tačiau pagal šias sąskaitas susidariusi skola taip pat nėra iki šiol apmokėta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 4 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino; priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovo AB „Eurovia Lietuva“ naudai 4 654 876,10 Lt skolos, 22 088,03 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 21 645 Lt žyminio mokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovas, nesutikdamas su preliminariu sprendimu, prašė jį panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti; nurodė, kad jeigu bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymą išdėstyti dvejiems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutartys prieštarauja tiek įstatymui, tiek darbų atlikimo sutarčiai, be to, buvo būtinas skolininko sutikimas, kadangi skolininkui kreditorius turi esminės reikšmės, nes pagal darbų atlikimo sutarties nuostatas buvo susitarta dėl specifinių didelės apimties darbų atlikimo, numatant teises ir pareigas tiek užsakovui, tiek rangovui; sutarties 16.5 punkto nuostatoje numatyta, jog užsakovas gali mažinti mokėjimus rangovui arba reikalauti, kad būtų sumokėta kompensacija. Taigi sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutartys pažeidžia teisinį reguliavimą. Taip pat atsakovo teigimu, ieškovas reikalauja 193 381,12 Lt didesnės sumos; teismas preliminariame sprendime tenkinęs reikalavimą priteisti 22 088,03 Lt delspinigius, pateiktų paskaičiavimų nevertino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovo AB „Eurovia Lietuva“ naudai 4 150 Lt atstovavimo išlaidų; išdėstė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. preliminaraus sprendimo vykdymą 1 (vieneriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; nustatė, kad teismo sprendimu priteistą sumą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pradeda mokėti nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir moka lygiomis dalimis kas mėnesį iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 29 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi AB „Eurovia Lietuva“ iš UAB „Gatvių statyba“ įgijo 2 959 372,03 Lt kreditorinį reikalavimą, kylantį iš UAB „Gatvių statyba“ bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento 2011 m. gegužės 27 d. sudarytos darbų atlikimo sutarties bei papildomo susitarimo ir 11 PVM sąskaitų-faktūrų: GAT002170, GAT002350, GAT002180, GAT002192, GAT002240, GAT002230, GAT002259, GAT002285, GAT002315, GAT002340 ir GAT002360. 2013 m. rugsėjo 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi AB „Eurovia Lietuva“ iš UAB „Gatvių statyba“ įgijo dar 2 260 915,49 Lt kreditorinį reikalavimą, kylantį iš minėtos 2011 m. gegužės 27 d. darbų atlikimo sutarties, taip pat 5 PVM sąskaitų-faktūrų: GAT002439, GAT002443, GAT002463, GAT002488, GAT002513. Apie reikalavimo teisių perleidimą atsakovas buvo informuotas.
Pasisakydamas dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarčių teisėtumo, teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutartys prieštarauja tiek įstatymui, tiek darbų atlikimo sutarčiai, be to, buvo būtinas skolininko sutikimas, kadangi skolininkui kreditorius turi esminės reikšmės. Teismas nurodė, jog be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, tik tuo atveju, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės; šios įstatyme įtvirtintos sąlygos „kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę“ turinį konkrečioje byloje nustato teismas, įvertinęs kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes. Teismas nustatė, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartimis buvo perleista tik piniginė prievolė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad piniginė prievolė nėra laikoma susijusia išimtinai su kreditoriaus asmeniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-99/2009). Rangovu pagal darbų atlikimo sutartį ir toliau liko UAB „Gatvių statyba“, todėl visas pretenzijas, tiek dėl defektų šalinimo, tiek dėl nuostolių kompensavimo, kylančias iš darbų atlikimo sutarties 16.5 ?unkto, atsakovas gali ir galės ateityje reikšti UAB „Gatvių statyba“; visus įsipareigojimus pagal šią sutartį ir toliau atsakovui vykdo ir vykdys UAB „Gatvių statyba“. Darbų atlikimo sutartyje nėra jokio draudimo rangovui perleisti savo piniginius reikalavimus į užsakovą. Įvertinęs tokias aplinkybes, teismas konstatavo, kad minėtų piniginių reikalavimų perleidimas darbų atlikimo sutarčiai neprieštarauja. Be to, perleidus reikalavimo teises, atsakovo teisės nebuvo suvaržytos, jo teisinė padėtis pagal darbų atlikimo sutartį nepasikeitė, todėl atsakovo sutikimo tokiems sandoriams nereikėjo. Taip pat reikalavimo teisių perleidimo sutartimis ieškovas daugiau teisių, nei kad jų turėjo UAB „Gatvių statyba“, neįgijo, jokios prievolių pagal sutartis įvykdymo sąlygos pakeistos nebuvo. Taip pat teismas pažymėjo, jog apie reikalavimo teisių perleidimą pranešus atsakovui, šis jokių prieštaravimų nereiškė, o dalį sąskaitų apmokėjo tiesiogiai ieškovui, tokiu būdu konkliudentiniais veiksmais sutikdamas su tokiu reikalavimo teisių perleidimu.
Pasisakydamas dėl skolos ir delspinigių dydžio, teismas atsakovo prieštaravimus laikė nepagrįstais; pažymėjo, kad pagal CK 6.54 straipsnio 3 ir 4 dalis iš kreditoriaus gaunamos įmokos pirmiausia skiriamos netesyboms mokėti, o tik paskui pagrindinei prievolei vykdyti. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis ieškovui buvo perleistos ne tik reikalavimo teisės pagal minėtas sąskaitas faktūras, bet ir teisė reikalauti ir gauti iš atsakovo visus kitus su skola susijusius mokėjimus. Atsakovas nevykdė savo įsipareigojimo laiku atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, todėl ieškovas pagrįstai skaičiavo netesybas, vadovaudamasis darbų atlikimo sutarties 5 ir 23 punktais. Apie tai, kad ieškovas dengia pirmiausia delspinigius, atsakovas buvo informuotas.
Pasisakydamas dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės finansinė padėtis yra sudėtinga, todėl daugiau kaip 4 milijonų litų sumos sumokėjimas gali sutrikdyti savivaldybei vykdyti savo funkcijas. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, jog savivaldybė 2012 m. negavo 36,2 mln. Lt pajamų iš nekilnojamojo turto mokesčio dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymo pataisų, kurias inicijavo Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Iki šiol neišspręstas Vilniaus miesto savivaldybės 2012 m. negautų 27 mln. Lt biudžeto pajamų kompensavimo klausimas, o dėl nepakankamo 2013 m. biudžeto trūksta lėšų būtiniausioms išlaidoms finansuoti. Be to, savivaldybės biudžeto pajamų surinkimo planas vykdomas nepatenkinamai, todėl jai trūksta apyvartinių lėšų finansiniams srautams subalansuoti bei savivaldybės numatytoms biudžeto išlaidoms finansuoti. Nustatęs tokias aplinkybes ir atsižvelgęs į priteistos skolos sumą, teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog visos sumos sumokėjimas iš karto gali sutrikdyti savivaldybės veiklą bei sukelti tam tikras neigiamas pasekmes. Tačiau, teismo vertinimu, skolos išdėstymas dvejiems metamas pažeistų ieškovo lūkesčius, teisėtus interesus, šalių interesų pusiausvyrą, todėl teismas sprendė, kad atsakovo turtinės padėties santykis sudaro pagrindą taikyti CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams, mokant priteistą sumą kas mėnesį lygiomis dalimis nuo šios teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas, vadovaudamasis Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių 8.2, 8.5 bei 8.18 punktais, įvertinęs ieškovui suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, sumažinęs prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, priteisė ieškovui iš atsakovo 4 150 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str. 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. preliminarų teismo sprendimą bei ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; netenkinus pirmojo prašymo, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. galutinį sprendimą nurodant, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. preliminaraus sprendimo vykdymas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu išdėstomas 2 (dvejiems) metams, skaičiuojant nuo galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei sumažinant ieškovui priteistas bylinėjimosi išlaidas iki pagrįsto bei protingo dydžio. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Reikalavimo perleidimo sutartys yra neteisėtos, prieštaraujančios imperatyviems reikalavimams (CK 6.101 str., 6.116 str.), todėl jų pagrindu reiškiami reikalavimai negali būti tenkinami, teismas niekinio sandorio faktą ir pasekmes turėjo konstatuoti ex officio (CK 1.80 str., 1.78 str. 5 d.). Teismas tinkamai neįvertino įstatyme numatytų atvejų, kada reikalavimo teisės perleidimas negalimas bei aplinkybių, kai reikalavimo teisės perleidimas negalimas be skolininko sutikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. birželio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008, yra išaiškinęs, kad kreditorius gali perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri doktrinoje vadinama cesijos sutartimi, tačiau reikalavimo teisės perleidimas negali pažeisti skolininko teisių ar jų labiau suvaržyti (CK 6.101 str. 1 d.). Apelianto teigimu, turėjo būti įvertintos tiek sutarties nuostatos, tiek šalių nusistovėjusi praktika, tiek įstatymo reikalavimai. Turėjo būti įvertintos 2011 m. gegužės 27 d. darbų sutarties nuostatos, tačiau teismas sutarties 16.5 punktą vertino formaliai, pasisakė tik dėl galimo nuostolių atlyginimo, tačiau nevertino apelianto teisės mažinti mokėjimus rangovui. Apelianto įsitikinimu, reikalavimo teisių perleidimas prieštarauja darbų atlikimo sutarties esmei. Be to minėta 16.5 punkto nuostata parodo, kad apeliantui kreditorius turi esminę reikšmę, todėl perleidžiant reikalavimo teises buvo būtinas skolininko sutikimas. Be to, kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo gali būti taikoma tik vienašalės prievolės atveju, šiuo atveju rangovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą mokėti užsakovui kompensacijas. Šiuo atveju, apelianto galimybės ginti teises reikalaujant kompensacijų dėl patirtų nuostolių buvo apsunkintos.
Apelianto vertinimu, rangovo UAB „Gatvių statyba“ atliktas reikalavimo teisės perleidimas turėtų būti laikomas skolos perkėlimu, nes jis nebėra darbų atlikimo sutarties pagrindu susiklosčiusių santykių dalyvis. Skolos perkėlimas galimas tik gavus kreditoriaus sutikimą (CK 6.116 str.), todėl ir dėl šios priežasties reikalavimo perleidimo sutartys pripažintinos neteisėtomis ir negaliojančiomis. Šiuo atveju, nesant skolininko sutikimo, vien pranešimas apie reikalavimo perleidimą nėra pakankamas.
Teismas teisingai konstatavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apelianto finansinė padėtis yra sudėtinga ir daugiau kaip 4 mln. sumos sumokėjimas gali sutrikdyti savivaldybės veiklą, tačiau nepagrįstai nusprendė sprendimo vykdymą išdėstyti tik vieneriems metams. Teismas išsamiai nevertino bylos aplinkybių, nepagrįsdamas jokiais įrodymais ir argumentais padarė formalią išvadą, kad išdėstymas dvejiems metams pažeistų ieškovo lūkesčius, teisėtus interesus, šalių interesų pusiausvyrą. Toks sprendimas pažeidžia ne tik apelianto, bet ir viešąjį interesą. Teismas nepagrįstai nevertino, kad pagal 2011 m. gegužės 27 d. darbų atlikimo sutartį atsiskaitymai susieti su biudžeto vykdymu, ši aplinkybė turėjo būti žinoma ieškovui, todėl sprendimo vykdymo išdėstymas dvejiems metams nepažeis ieškovo interesų.Teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas neatsižvelgęs į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus. Ginčas dėl skolos priteisimo nereikalauja ypatingai didelių laiko ir darbo sąnaudų, nėra susijęs su sudėtingų teisinių santykių analize; nėra naujas ir nereikalauja specialių žinių, buvo teikiami nedidelės apimties procesiniai dokumentai, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal maksimalius dydžius.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą; priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad reikalavimo perleidimo sutartimis UAB „Gatvių statyba“ ieškovui perleido ne visas teises ir pareigas pagal 2011 m. gegužės 27 d. darbų atlikimo sutartį, bet tik piniginį reikalavimą, kylantį iš konkrečių sąskaitų faktūrų. Rangovu ir toliau liko UAB „Gatvių statyba“, kuriam apeliantas gali reikšti reikalavimus dėl defektų šalinimo, nuostolių atlyginimo ir kt.; kita vertus, apeliantas nepateikė įrodymų, kad darbai atlikti netinkamai.
Perleidus reikalavimo teises apelianto teisės nebuvo suvaržytos, jo teisinė padėtis pagal darbų atlikimo sutartį nepasikeitė. Darbų atlikimo sutartyje nėra jokio draudimo rangovui perleisti savo piniginius reikalavimus į užsakovą.
Skolos perkėlimo institutas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis.
Teismų praktikoje piniginė prievolė nėra laikoma susijusia išimtinai su kreditoriaus asmeniu, dėl ko ją galima perleisti ir be skolininko sutikimo. Apie reikalavimo perleidimą apeliantui buvo pranešta; jokių prieštaravimų nereiškęs apeliantas dalį sąskaitų apmokėjo tiesiogiai ieškovui, taigi apelianto konkliudentiniai veiksmai liudija, kad jis sutiko su tokiu reikalavimo perleidimu.
Sunki ekonominė padėtis paveikė ne tik apeliantą, bet ir ieškovą; civiliniuose santykiuose net savivaldybei galioja šalių lygiateisiškumo principas. Apeliantas savo prievolių nevykdo jau nuo 2012 metų, todėl 2 metams išdėsčius sprendimo vykdymą, neabejotinai būtų pažeisti šalių interesų pusiausvyros, teisingumo ir sąžiningumo principai. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie sunkią finansinę padėtį, bei, kad ji pagerės ir sprendimą galėtų įvykdyti per 2 metų laikotarpį. Sprendimo motyvai liudija, kad teismas vadovavosi Rekomendacijose įtvirtintais kriterijais, vertino teisinių paslaugų pobūdį bei apimtį. Nesutikrina, kad byla nesudėtinga, nes ji nėra vien dėl skolos priteisimo, keliamas ir reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas priteisė sumažintą sumą atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Apeliacinės instancijos teismui ieškovas pateikė prašymą priteisti iš apelianto apeliacinėje instancijoje patirtas 3 025 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinės instancijos teismui ieškovas pateikė papildomus paaiškinimus, prašydamas juos bei naujus įrodymus priimti: 1) 2014 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymą Nr. A51-55832/14(3.11.1-TD); 2) AB „Eurovia Lietuva“ 2014 m. birželio 12 d. prašymus Nr. SD-173, Nr. SD-174 bei 2014 m. birželio 25 d. prašymą Nr. SD-168; 3) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 13 d. atsakymą Nr. A39-549/14(3.10.18-UK), 2014 m. birželio 13 d. atsakymą Nr. A39-548/14(3.10.18-UK). Nurodo, kad stengiasi su atsakovu bendradarbiauti, nuolat ieško būdų kaip padėti padengti susidariusią skolą ir ginčą baigti taikiai, tačiau iš atsakovo atsakymo akivaizdu, kad skola negrąžinama ne dėl reikalavimo teisių perleidimo neteisėtumo, bet dėl finansinių ar kitų subjektyvių priežasčių; prieštaravimais bei apeliaciniu skundu tik stengiasi užvilkinti galutinio sprendimo įsiteisėjimo ir skolos grąžinimo terminą. Tokie ketinimai atsispindi ir nepagrįstame prašyme dėl teismo sprendimo išdėstymo. Papildomai atkreipia dėmesį, kad byla nagrinėjama beveik metus, palikus galutinį sprendimą ir skolą išdėsčius metams, atsakovas de facto jau būtų gavęs savo prašomus du metus skolai grąžinti. Ginčo laikotarpiu atsakovas turėjo pakankamai laiko susidėlioti finansus ir sukaupti atsiskaitymui reikalingas lėšas. Taip pat informuoja, kad net kelis kartus siūlė neapmokėtos sąskaitos faktūros GAT Nr. 002170 sumos dalį užskaityti kaip kelių atvirų konkursų pasiūlymo galiojimo užtikrinimą ir taip sumažinti skolą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo rašytinius paaiškinimus apeliantas prašo nepriimti ir nevertinti ieškovo pateiktų papildomų paaiškinimų bei naujų įrodymų ir tenkinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą. Nurodo, kad atsakymo dėl taikos sutarties sudarymo interpretacijos negali būti laikomos įrodymu (CPK 177 str. 5 d.); siūlomos taikos sutarties sąlygos neatitiko taikos sutarties sampratos bei esmės, tokiu būdu ieškovas siekia daryti spaudimą. Ieškovo pozicija dėl apelianto prašymo dėl sprendimo išdėstymo dvejiems metams nepagrįsta, be to ieškovo patiriamų nuostolių kompensavimo funkciją atlieka procesinių palūkanų institutas. Pažymi, kad apelianto finansinė padėtis itin sudėtinga 2014 m. birželio 27 d. Finansų ministrui teiktas prašymas dėl trumpalaikės paskolos suteikimo. Ieškovo pateikti pasiūlymai dėl dalies skolos sumos užskaitymo kelių atvirų konkursų pasiūlymų galiojimo užtikrinimui nėra reikšmingi, nes ieškovas ignoruoja viešųjų pirkimų specifiką bei teisinį reglamentavimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Ieškovas prašo priimti rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus: 1) 2014 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymą Nr. A51-55832/14(3.11.1-TD); 2) AB „Eurovia Lietuva“ 2014 m. birželio 12 d. prašymus Nr. SD-173, Nr. SD-174 bei 2014 m. birželio 25 d. prašymą Nr. SD-168; 3) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 13 d. atsakymą Nr. A39-549/14(3.10.18-UK), 2014 m. birželio 13 d. atsakymą Nr. A39-548/14(3.10.18-UK). CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovo pateiktų dokumentų sudarymo datos liudija, jog visi ieškovo pateikti dokumentai yra šalių susirašinėjimas po skundžiamo sprendimo priėmimo, jais ieškovas grindžia šalių elgesį dėl bendradarbiavimo ir siekio kuo greičiau padengti susidariusį įsiskolinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktieji dokumentai neturi reikšmės skundžiamo sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl procesiškai grąžinami juos pateikusiam asmeniui.
Dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarčių galiojimo
Byloje nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 29 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ieškovas AB „Eurovia Lietuva“ įgijo iš UAB „Gatvių statyba“ 2 959 372,03 Lt kreditorinį reikalavimą, kylantį iš UAB „Gatvių statyba“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento 2011 m. gegužės 27 d. sudarytos darbų atlikimo sutarties, papildomo susitarimo ir PVM sąskaitų-faktūrų: GAT002170, GAT002350, GAT002180, GAT002192, GAT002240, GAT002230, GAT002259, GAT002285, GAT002315, GAT002340 ir GAT002360 (6-7, 8-13, 14-24 b. l.). 2013 m. rugsėjo 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ieškovas įgijo iš UAB „Gatvių statyba“ dar 2 260 915,49 Lt kreditorinį reikalavimą, kylantį iš minėtos darbų atlikimo sutarties bei penkių PVM sąskaitų-faktūrų: GAT002439, GAT002443, GAT002463, GAT002488, GAT002513 (35-36, 57-61 b. l.). Apie reikalavimo teisių perleidimą skolininkas (atsakovas) buvo informuotas (25, 42, 62-67 b. l.).
Apelianto teigimu, reikalavimo teisių perleidimo sutartys yra neteisėtos, prieštaraujančios imperatyviems reikalavimams (CK 6.101 str., 6.116 str.), kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę, todėl perleidžiant reikalavimo teises buvo būtinas skolininko sutikimas; reikalavimo teisių perleidimas prieštarauja darbų atlikimo sutarties esmei; teismas niekinio sandorio faktą ir pasekmes turėjo konstatuoti ex officio (CK 1.80 str., 1.78 str. 5 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė šalių teisinius santykius (reikalavimo perleidimą) reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei teismų praktiką, o apelianto pateikti argumentai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui.
Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 str. 1 d.), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 str. 2 d.). Kreditoriaus teisę perleisti savo reikalavimą kitam asmeniui pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį (cesija) reglamentuoja CK 6.101–6.110 straipsniai. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su skolininko asmeniu. Šio straipsnio 5 dalyje nustatytas draudimas kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. CK 6.102 straipsnio 3 dalyje taip pat reglamentuotas draudimas perleisti reikalavimą, kuris neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.). Visais atvejais reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (CK 6.101 str. 1 d.), t. y. naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius, ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, yra išaiškinęs, kad CK 6.101 straipsnio 5 dalyje ir 6.102 straipsnio 3 dalyje reglamentuotos dvi skirtingos teisinės situacijos, todėl abiejų šių pagrindų taikymas kartu negalimas. CK 6.101 straipsnio 5 dalis taikoma tada, kai reikalavimo perleidimas negali būti pateisinamas, nes kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę, todėl reikalavimo perleidimas kitam kreditoriui pažeistų skolininko teises. CK 6.102 straipsnio 3 dalyje nustatytus draudimus lemia prievolės prigimtis, tai daro ją neatskiriamą nuo kreditoriaus asmens ir todėl negalimą perleisti. Aiškindamas CK 6.101 straipsnio 5 dalį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme neapibrėžta atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2011).
Pažymėtina, kad reikalavimo perleidimo teisei galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 str.). Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose, pavyzdžiui: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje, 6.101 straipsnio 2 dalyje, 6.107 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad CK 6.101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog reikalavimo įgijėjui pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Šia teisės norma įtvirtinta bendroji taisyklė, kad, perleidžiant reikalavimą, perleidžiamos ir papildomos, šalutinės teisės, net jeigu tai ir nenurodyta cesijos sutartyje. Nurodyta teisės norma yra dispozityvi, todėl reikalavimo teisės perleidimo sutartyje šalys gali nustatyti pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės išimtis, išskyrus atvejus, kai papildomos teisės yra neatsiejamai susijusios su cesijos sutartimi perleidžiamu reikalavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-672/2013).
Taigi cesija nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu. Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą reikia analizuoti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, – reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; kt.).
Kaip minėta, reikalavimo teisių perleidimo sutartimis UAB „Gatvių statyba“ perleido ieškovui piniginio reikalavimo teisę, kylančią iš UAB „Gatvių statyba“ (rangovo) su atsakovu (užsakovu) sudarytos darbų atlikimo sutarties bei išrašytų sąskaitų faktūrų. Darbų atlikimo sutartyje numatyta, kad užsakovas moka rangovui už faktiškai atliktus darbus, pagal įkainius, nurodytus sutarties 2 priede (3 p.); 4 punkte numatyta, kad darbų kaina apmokama po to, kai priimamas darbų rezultatas su sąlyga, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku. Sutarties 5 punkte įtvirtinta, jog darbai apmokami pagal atliktų darbų aktus ir pateiktas sąskaitas faktūras per 90 dienų po atliktų darbų aktų priėmimo dienos. Užsakovas 15.5 punktu įsipareigojo už darbus apmokėti pagal šios sutarties II skyriaus nuostatas. Taigi, rangovui tinkamai atlikus darbus ir užsakovui juos priėmus buvo išrašomos sąskaitos faktūros. Nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl atliktų darbų priėmimo, apeliantas neteikė įrodymų dėl rangovo atliktų darbų netinkamumo, sąskaitų faktūrų išrašymo neginčijo. Be to, bylos duomenys liudija, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. raštu apeliantas patvirtino, jog 2013 m. pagal 2012 m. lapkričio 29 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį reikalavimą perėmusiam ieškovui sumokėjo 758 792,54 Lt ir toliau ieško būdų kuo greičiau atsiskaityti (34 b. l.). Taigi minėtas raštas patvirtina, kad įsiskolinimą pagal darbų atlikimo sutarties pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras atsakovas jau mokėjo ieškovui, o ne rangovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės liudija, kad rangovas perleido tik dalį savo turimų teisių pagal 2011 m. gegužės 27 d. darbų atlikimo sutartį – nenuginčytus piniginius reikalavimus užsakovui už atliktus ir priimtus darbus bei tuo pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras, apeliantas su tokiu reikalavimo perleidimu sutiko, mokėdamas reikalavimą perėmusiam ieškovui, todėl kaip nepagrįsti atmestini apelianto argumentai, kad kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę ir dėl to perleidžiant reikalavimo teises buvo būtinas skolininko sutikimas.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad reikalavimo teisių perleidimas prieštarauja darbų atlikimo sutarties esmei. Kaip minėta, pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį, galimas dalies reikalavimo perleidimas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad rangovu pagal darbų atlikimo sutartį ir toliau liko UAB „Gatvių statyba“, todėl visas pretenzijas, tiek dėl defektų šalinimo, tiek dėl nuostolių kompensavimo, kylančias iš darbų atlikimo sutarties 16.5 ?unkto, atsakovas gali ir galės ateityje reikšti rangovui UAB „Gatvių statyba“; visus įsipareigojimus atsakovui pagal šią sutartį ir toliau vykdo ir vykdys UAB „Gatvių statyba“, nes, kaip minėta, reikalavimo perleidimo sutartimis perleistas tik piniginis reikalavimas už faktiškai atliktus ir užsakovo (apelianto) priimtus darbus. Darbų atlikimo sutartyje nebuvo numatytas piniginio reikalavimo perleidimo draudimas. Taigi, piniginių reikalavimų perleidimas darbų atlikimo sutarčiai neprieštarauja. Esant nustatytoms aplinkybėms, nepagrįsti apelianto argumentai dėl skolos perkėlimo instituto (CK 6.116 str.) taikymo.
Kiti apeliaciniame skunde reikalavimo perleidimo sutarčių galiojimo aspektu išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo
CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas tik išimtiniais atvejais.
Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo atsakovo prašymą dėl sprendimo išdėstymo tenkino iš dalies, sprendimo vykdymą išdėstydamas vieneriems metams. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti atsakovo prašymą ir teismo sprendimo įvykdymą išdėstyti dvejiems metams.
Vertinant, ar ieškovo ir atsakovo finansinė padėtis leidžia išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, iš pradžių nustatinėjama būtent atsakovo finansinė būklė sprendimo vykdymo dieną bei nustatinėjamos finansinės galimybės dėl sprendimo įvykdymo ateityje. Nustačius, kad atsakovo dabartinė finansinė padėtis leidžia įvykdyti visą sprendimą iš karto arba paaiškėjus, kad dabartinė atsakovo padėtis yra bloga bei ateityje ji nepagerės, teismas netenkina atsakovo prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, nepaisant to, kokia yra ieškovo turtinė padėtis. Visais atvejais būtent atsakovas turi pareigą pateikti įrodymus apie savo finansinę būklę (CPK 12 ir 178 str.). Bylos duomenys liudija, kad prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą atsakovas grindė iki šiol besitęsiančia sunkia valstybės ekonomine ir finansine padėtimi, konstatuota Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos II dalyje „Krizės įveikimo planas“ bei Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu „Dėl ekonomikos sunkmečio“ Nr. 1295, taip pat 2011 m. gegužės 27 d. sudarytos darbų atlikimo sutarties 2 punktu, kuriame nustatyta, jog darbai finansuojami iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog visos nurodytos aplinkybės apeliantui buvo žinomos sudarant darbų atlikimo sutartį, todėl joje galėjo būti numatytos tam tikros su ekonominiu sunkmečiu bei darbų finansavimu iš biudžeto lėšų susijusios atsiskaitymo sąlygos. Todėl apeliantas nepagrįstai argumentuoja, kad atsiskaitymų pagal darbų atlikimo sutartį susiejimas su atsakovo biudžetu turėjo būti žinomas ieškovui ir dėl to sprendimo vykdymo išdėstymas dvejiems metams nepažeis ieškovo interesų.
Bylos nagrinėjimo metu apeliantas pateikė teismui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. spalio 22 d. raštą Finansų ministrui bei Socialinės apsaugos ir darbo ministrei dėl Vilniaus miesto savivaldybės finansinės padėties, kuriame konstatuotas lėšų trūkumas ir prašoma priimti sprendimus dėl savivaldybės finansinės padėties gerinimo, kad savivaldybė galėtų užtikrinti tinkamą senyvo amžiaus ir neįgalių žmonių bei vaikų, netekusių tėvų globos, socialinės globos paslaugų finansavimą. Sutiktina, kad rašto turinys patvirtina savivaldybės finansinės padėties sunkumus 2013 metais. Pirmosios instancijos teismas į tai atsižvelgė ir prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo tenkino iš dalies. Tačiau nesutikdamas su teismo sprendimu ir reikalaudamas sprendimo vykdymo išdėstymo dvejiems metams, apeliantas niekaip nepagrindė savo pozicijos, jog turės galimybę atsiskaityti su ieškovu ne per vienerių, o dvejų metų laikotarpį. Taigi spręstina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šios Rekomendacijos patvirtintos 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85. Rekomendacijose nustatyti priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas civilinėse bylose maksimalūs dydžiai ir kriterijai. Nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgiama į bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.) (Rekomendacijų 11 p.).
Nesutikimą su priteistomis advokato pagalbai apmokėti patirtomis išlaidomis ir pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal maksimalius dydžius nebuvimą apeliantas argumentuoja tuo, jog teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgęs į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus; ginčas dėl skolos priteisimo nereikalauja ypatingai didelių laiko ir darbo sąnaudų, nėra susijęs su sudėtingų teisinių santykių analize; nėra naujas ir nereikalauja specialių žinių, buvo teikiami nedidelės apimties procesiniai dokumentai. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nevisiškai sutinka. Taip, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, tačiau atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, ginčijo ieškovo reikalavimo pagrindą – reikalavimo perleidimo sutartis. Taigi negalima teigti, jog buvo nagrinėjamas paprastas skolos priteisimo ginčas. Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjama byla nebuvo itin sudėtinga ir nepareikalavo itin daug advokato laiko ir darbo sąnaudų, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo mažinti Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, kurių pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė būtinumo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistas ieškovo atstovavimo išlaidas (CPK 178 str.).
Ieškovas pateikė prašymą priteisti iš apelianto apeliacinėje instancijoje patirtas 3 025 Lt bylinėjimosi išlaidas. Aptarti patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo teisiniai aspektai bei faktinės aplinkybės ir atsakovo apeliacinio skundo nepatenkinimas sudaro pagrindą priteisti ieškovui dalį jo prašomų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str., Rekomendacijų 8.11 p.), todėl iš apelianto ieškovui priteistini 1 500 Lt teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) ieškovui akcinei bendrovei „Eurovia Lietuva“ (j. a. k. 121949798) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.