Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės. Jis neturtinę žalą grindžia tuo, kad Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2018 m. birželio 5 d. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis.

Nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai administracinėje byloje Nr. I-5998-320/2018 pagal šį pareiškėjo skundą 2018 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą (b. l. 54–59), kuris, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A-695-756/2020 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, buvo panaikintas ir byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo turi išsiaiškinti, kodėl Alytaus pataisos namų pateikti duomenys apie gyvenamąsias patalpas, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, nesutampa (yra prieštaringi), ir pagrįsti išvadas dėl pareiškėjui tekusio ploto gyvenamosiose patalpose, laikantis ABTĮ reikalavimų ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės tokio pobūdžio bylose(b. l. 85–89)

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Alytaus pataisos namuose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas, nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2018 m. birželio 5 d. laikytas Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika (2018 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018), sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-579-442/2018, 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017) ir įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per jo buvimo Alytaus pataisos namuose ketverių su puse metų laikotarpį bet kuriuo laikotarpiu buvo sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją, teisės aktus arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Pareiškėjas turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnio 4 punktas, 74 straipsnio 4 punktas (šie punktai taikytini pareiškėjui, nes jis buvo priskirtas paprastajai arba lengvajai grupei (b. l. 18, 99)), BVK 102 straipsnis), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 73 straipsnio 3 punktas, 74 straipsnio 3 punktas, 99 straipsnio 1 dalis), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines (visuomenines) organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 100 straipsnio 1 dalis), gauti teisinę pagalbą (BVK 101 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 73 straipsnio 2 punktas, 94 straipsnis), kurie pareiškėjo prašymu galėjo be jam taikomų apribojimų rinkti informaciją, ir kitas teises. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais, ir neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius ar rašytinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos Alytaus pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Alytaus pataisos namuose nėra kodeksų, teisės aktų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad jis turėjo galimybę domėtis teisės aktais, ir kad su jais kuriais susipažinti jam nebuvo suvaržytos teisės. Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai jis ieškojo tokių teisės aktų Alytaus pataisos namuose, jų nerado, ir kada ir kokie konkrečiai Alytaus pataisos namų pareigūnai nesudarė jam galimybės su tais teisės aktais susipažinti. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Todėl teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą bei nenustatęs įstatyme numatytų pagrindų šiam terminui atnaujinti, ir, atsižvelgdamas į atsakovės atstovo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo, atmeta pareiškėjo prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, taiko ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmeta pareiškėjo skundo reikalavimą dalyje dėl atlyginimo neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2014m. sausio 28d. - 2015 m. birželio 5 d. laikotarpiu.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Nors atsakovės atstovas 2020 m. balandžio 3 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. priklausė paprastajai grupei (b. l. 99), tačiau tame pačiame rašte nurodė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 13 d. (o ne nuo 2017 balandžio 3 d.) buvo priskirtas lengvajai grupei (b. l. 99). Atsakovės atstovo atsiliepimo priedo – Alytaus pataisos namų pažymos apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus (b. l. 18) duomenimis, pareiškėjui paskatinimas – nuobaudos (šia nuobauda jis buvo perkeltas iš lengvosios grupės į paprastąją) panaikinimas – buvo paskirtas 2017 m. balandžio 13 d., o ne 2017 m. balandžio 3 d. Todėl teismas sprendžia, kad atsakovės atstovo 2020 m. balandžio 3 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ nurodant, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei iki 2017 m. balandžio 3 d., buvo padarytas rašymo apsirikimas, ir kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei iki 2017 m. balandžio 13 d. Taigi, remiantis bylos duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d., ir nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. priklausė paprastajai grupei, o nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. spalio 25 d., nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. birželio 5 d. – lengvajai grupei (b. l. 18, 99).

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), kurių 11¹.1 papunktis nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas nustato, kad Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais.

Atsakovės atstovas 2020 m. balandžio 3 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 98) ir 2020 m. balandžio 20 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 131) patikslino atsiliepimo (b. l. 10–11) duomenis apie pareiškėjo gyvenamąsias patalpas.

Prieš tai nurodytuose atsakovės atstovo raštuose „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 98, 131) esantys duomenys apie tai, kokiais laikotarpiais, kokiuose būriuose ir kokiose gyvenamosiose patalpose buvo laikomas pareiškėjas, sutampa su atsiliepimo priede – perkėlimų lentelėje (b. l. 17, 133) ir pareiškėjo atsikirtime (b. l. 42) nurodytais duomenimis.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo laikomas gyvenamosiose patalpose kartu su kitais 3–16 nuteistųjų (b. l. 2), tačiau atsikirtime nurodė konkrečius nuteistųjų, buvusių gyvenamosiose patalpose, skaičius (b. l. 42). Pareiškėjo atsikirtime nurodytas nuteistųjų 2-o būrio 8-toje, 2-oje, 5-toje gyvenamosiose patalpose skaičius atitinka atsakovės atstovo raštuose „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 98, 131) nurodytą įrengtų miegamųjų vietų skaičių minėtose gyvenamosiose patalpose. Nesutampa atsakovės atstovo 2020 m. balandžio 3 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 98) ir pareiškėjo atsikirtime (b. l. 42) esantys duomenys apie 15-to būrio 6-toje gyvenamojoje patalpoje ir 14-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvusių miegamųjų vietų (nuteistųjų) skaičių): atsakovės atstovas nurodė, kad minėtose gyvenamosiose patalpose buvo įrengta po 9 miegamąsias vietas (b. l. 98), ir pateikė nuteistųjų, kurie buvo 15-to būrio 6-tame miegamajame 2017 m. gegužės 26 d., 2017 m. birželio 12 d., sąrašus (b. l. 100–101), bei nuteistųjų, kurie buvo 14-to būrio 2-ame miegamajame 2017 m. birželio 14 d. ir 2018 m. sausio 1 d., sąrašus (b. l. 102–103), kuriuose yra duomenys, kad minėtuose miegamuosiuose buvo po 9 nuteistuosius, o pareiškėjas atsikirtime teigė, kad minėtose gyvenamosiose patalpose buvo laikoma po 11 nuteistųjų (b. l. 42).

Atsakovės atstovo raštuose „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 98, 131) esantys duomenys apie gyvenamųjų patalpų (įskaitant ir 2-o būrio 8-tos gyvenamosios patalpos) plotą sutampa su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ (b. l. 19–21, 134–135). Tuo tarpu pareiškėjas skunde nurodė kitokį gyvenamųjų patalpų plotą – apie 25 kv. m (b. l. 25).

Nors pareiškėjas ir nurodė kitokį nuteistųjų, buvusių 15-to būrio 6-toje gyvenamojoje patalpoje ir 14-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, skaičių, ir kitokį gyvenamųjų patalpų plotą, negu atsakovės atstovas, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo 2020 m. balandžio 3 d. ir 2020 m. balandžio 20 d. raštuose „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 98, 131), atsakovės atstovo pateiktose lentelėse iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“ (šiose lentelėse yra duomenys apie gyvenamųjų patalpų plotą) (b. l. 19–21, 134–135) nurodytais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamosiose patalpose buvusį miegamųjų vietų skaičių ir gyvenamųjų patalpų plotą.

Taigi, remiantis prieš tai aptartais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 17, 19–21, 98, 100–104, 131–135), nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus pataisos namuose buvo laikomas šiose gyvenamosiose patalpose, kurios buvo bendrabučio tipo (b. l. 98, 131): nuo 2015 m. birželio 6 d. iki 2016 m. sausio 26 d. – 2-o būrio (10-tame lokaliniame sektoriuje) 8-toje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35 kv. m, kurioje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 7 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. – 2-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 21,16 kv. m, kurioje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,53 kv. m gyvenamojo ploto (21,16 / 6 = 3,53); nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. – 2-o būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,85 kv. m, kurioje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,48 kv. m gyvenamojo ploto (35,85 / 8 = 4,48); nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. birželio 13 d. – 15-to būrio (6-tame lokaliniame sektoriuje) 6-toje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33,02 kv. m, kurioje buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,67 kv. m gyvenamojo ploto (33,02 / 9 = 3,67); nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d., ir nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. – 14-to būrio (6-tame lokaliniame sektoriuje) 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33,94 kv. m, kurioje buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,77 kv. m gyvenamojo ploto (33,94 / 9 = 3,77); nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. birželio 5 d. – 2-o būrio (10-tame lokaliniame sektoriuje) 5-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,85 kv. m, kurioje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,48 kv. m gyvenamojo ploto (35,85 / 8 = 4,48).

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), 2-o būrio 8-toje, 2-oje, 5-toje gyvenamosiose patalpose pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius, o 15-to būrio 6-toje gyvenamojoje patalpoje, 14-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje – gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje laikytų asmenų skaičiaus, kadangi atsakovės atstovas teismui pateikė nuteistųjų, buvusių minėtose gyvenamosiose patalpose tikrą datą, skaičių (b. l. 102–103). Iš paaiškinimų atsakovės atstovo raštuose „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 98, 131) matyti, kad gyvenamosiose patalpose buvusių nuteistųjų skaičius neviršijo įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.

Apibendrinus aptartą, daroma išvada, kad pareiškėjas gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis). Be to, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), pažymėtina, kad pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, kadangi, atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 98, 131), pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje.

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje užėmė baldai (b. l. 12–13), o 10-to lokalinio sektoriaus 2-o būrio 8-toje gyvenamojoje patalpoje, 6-to lokalinio sektoriaus 15-to būrio 6-toje gyvenamojoje patalpoje, 14-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje – ir sanitarinis mazgas (b. l. 98–99, 132), tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020, 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019, 2018 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2246-1062/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-355-438/2020, 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-846-624/2020, 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2632-261/2019, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Nagrinėjamu atveju, minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į baldų, o 2-o būrio 8-toje gyvenamojoje patalpoje, 15-to būrio 6-toje gyvenamojoje patalpoje, 14-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje – ir į sanitarinio mazgo užimamą plotą gyvenamojoje patalpoje. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punktą (jo redakcijas, galiojusias ginčo laikotarpiu) nuteistiesiems leidžiama turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių bendroji masė neviršija 30 kilogramų, ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, kad į įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas ir nuteistųjų daiktų užimamas plotas. Todėl atmestinas pareiškėjo nusiskundimas, kad dalį ploto užėmė ir nuteistųjų daiktai.

Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje žiemą radiatoriai nešildė ar šildė silpnai, todėl patalpoje temperatūra būdavo ne didesnė kaip 12 °C, būdavo labai šalta (b. l. 2).

Ginčo laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galioja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 76:2010 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra šaltuoju metų periodu turi būti 18–22 °C. Higienos normos HN 134:2015 2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; ši higienos norma neišskiria reikalavimų atskirai šiltajam ir šaltajam metų periodui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 11 punkto (reglamentuojančio lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimus) 11.8 papunktis nustato, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 11). Atsakovės atstovas į bylą yra pateikęs Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436, parengtą 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinus Alytaus pataisos namus (b. l. 22–24), bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12), parengtą 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinus Alytaus pataisos namus (b. l. 25–28) (toliau abu vadinami Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru). Šie patikrinimai atlikti ginčo laikotarpiu. Vėliau atliktų patikrinimų aktų byloje nėra, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Iš minėtų patikrinimo aktų matyti, kad ir 2015 m. gruodžio 8 d., ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo metu jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir 16 punkto, įtvirtinančio reikalavimus oro temperatūrai) nenustatyta (b. l. 24, 28). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina oro temperatūrą šaltuoju metų laiku 18–22 °C (b. l. 12). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių patikrinimo aktų ir atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad Alytaus pataisos namai žiemą užtikrino tinkamą oro temperatūrą pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis prašė Alytaus pataisos namų pareigūnus duoti jam elektrinį oro šildytuvą (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis), o šie atsisakė tenkinti tokį jo prašymą. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą dėl žemos temperatūros.

Iš šio nusiskundimo matyti, kad pareiškėjas skundžiasi dėl dirbtinės apšvietos, o ne dėl natūralaus apšvietimo per langą nepakankamumo.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Jos 23 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; ši higienos norma neišskiria reikalavimų atskirai dieninei ir naktinei apšvietai. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11 punkto (reglamentuojančio lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimus) 11.6 papunktis nustato, kad juose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Atsakovės atstovas į bylą yra pateikęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. atliktų patikrinimų aktus (b. l. 22–28). Abu minėti patikrinimai atlikti ginčo laikotarpiu. Abiejų patikrinimų metu buvo patikrinti Alytaus pataisos namai bendrai, jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir 14 punkto, įtvirtinančio reikalavimus dirbtinei apšvietai) pažeidimų nenustatyta (b. l. 24, 28). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina dirbtinę apšvietą 200 lx ir daugiau (b. l. 12). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti minėtų patikrinimo aktų ir atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad Alytaus pataisos namai užtikrino tinkamą dirbtinę apšvietą pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Be to, susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis (b. l. 75–80), nerasta duomenų apie tai, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo nustatytas regėjimo pablogėjimas dėl netinkamo apšvietimo. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą dėl netinkamo apšvietimo.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad bendrabučio tipo miegamieji vėdinami atidarius langus, kaip numato higienos norma, ir patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrino santykinę oro drėgmę šiltuoju metų laiku 35–65 proc., šaltuoju – 35–60 proc. (b. l. 12). Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimų metu Alytaus pataisos namuose nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 23, 26); 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo metu nustatė, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių, ir abiejų šių patikrinimų metu jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (taip pat ir minėtų punktų, įtvirtinančių reikalavimus patalpų vėdinimui, santykinei oro drėgmei, pelėsių nebuvimui) pažeidimų nenustatė (b. l. 24, 28). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, patikrinimo aktų pagrįstumu. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinamas vėdinimas, santykinė oro drėgmė pagal aptartų teisės normų reikalavimus. Teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąją patalpą per langą ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę patalpoje. Paminėti patikrinimo aktų duomenys, teismo vertinimu, taip pat paneigia pareiškėjo teiginį dėl pelėsio buvimo gyvenamojoje patalpoje. Remiantis pirmiau nurodytais atsakovės atstovo paaiškinimais ir patikrinimo aktų duomenimis, šioje byloje pirmiau buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos buvo valomos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduodamos valymo priemonės. Taigi, pareiškėjas turėjo galimybę valyti gyvenamąją patalpą, ir tokiu būdu palaikyti švarą joje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, ir atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio gyvenamojoje patalpoje.

Atsakovės atstovas 2020 m. balandžio 3 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 99) ir 2020 m. balandžio 20 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 131) nurodė, kad 2-ame, 14-tame ir 15-tame būriuose (t. y. tuose būriuose, kuriuose bylos duomenimis (b. l. 17, 98, 100–104, 131) ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas) grindys buvo betoninės, tvarkingos, kadangi pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių, nuolat prižiūrėdavo tvarką ir švarą gyvenamosiose patalpose, esant poreikiui, šios patalpos buvo kuo skubiau remontuojamos. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šiais atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Be to, šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę iš dalies (kadangi fotografijoje (b. l. 108) nematyti 2-o būrio gyvenamosios patalpos grindų) patvirtina ir į bylą pateiktos fotografijos (b. l. 109–110). Fotografijose yra užfiksuotas 14-to ir 15-to būrio gyvenamosios patalpos grindų vaizdas, ir iš šių fotografijų negalima daryti išvados, kad grindys 14-to ir 15-to būrių gyvenamosiose patalpose buvo medinės ir išpuvusios, kaip skunde teigė pareiškėjas. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose grindys buvo geros būklės, jos buvo ne medinės. Teismas daro išvadą, kad šis pareiškėjo skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl jį atmeta.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos HN 76:2010 60 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Higienos normos HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Kaip jau rašyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo 2-ame, 14-tame, 15-tame būriuose (b. l. 17, 98, 100–104, 131, 133). 2-as būrys buvo 10-tame lokaliniame sektoriuje, 14-tas ir 15-tas būriai – 6-tame lokaliniame sektoriuje (b. l. 98–99). Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus pataisos namų bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogas padengti rulonine stogo danga (bendrabučio, kuriame buvo 10-tas lokalinis sektorius), šlaitinis stogas dengtas skardine danga (bendrabučio, kuriame buvo 14-tas ir 15-tas būriai), asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų) Alytaus pataisos namuose nėra, asbestas Alytaus pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas (b. l. 12). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl statinio konstrukcijose esančio asbesto, visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (2019 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3955-442/2019). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Nagrinėjamu atveju, nenustatyta, jog pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad bendrabučių pastatų stogo remonto darbai ginčo laikotarpiu nebuvo atliekami (b. l. 12), ir pareiškėjas nenurodė, kad ginčo laikotarpiu pastate buvo vykdomi statybos, remonto ar panašūs darbai. Tad teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pastate, kuriame buvo laikomas pareiškėjas (stoge ar kitose pastato konstrukcijose) galėjo būti asbesto dulkių. Be to, nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad dėl asbesto dulkių buvo padaryta žala jo sveikatai (b. l. 3), o pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijoje, kurią teismui pateikė pareiškėjas (b. l. 75–80), yra duomenys, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus pataisos namuose lankėsi pas gydytoją, tačiau gydytojo įrašai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo sveikata sutriko ir jam buvo diagnozuota liga būtent dėl asbesto dulkių. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Byloje nenustatytas pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus pataisos namų ir šios institucijos pareigūnų veiksmus (neveikimą). Nenustačius neteisėtų Alytaus pataisos namų ir šios institucijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Bylos medžiagoje yra pareiškėjo pateikta asmens sveikatos istorijos kopija (b. l. 75–80), kurioje yra gydytojo įrašai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus pataisos namuose lankėsi pas gydytoją, tačiau šie įrašai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo sveikata sutriko ir jam buvo diagnozuotos ligos dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.

Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.