Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Gintarui Petukauskui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Aivarui Giliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl apmokėjimo už paslaugas priteisimo, sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies. Priešieškinis atmestinas.

Nustatyta, kad atsakovė pagal su (duomenys neskelbtini) progimnazija pasirašytą (duomenys neskelbtini) Maitinimo paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini) sutartis), taip pat pagal vėlesnes sutartis ((duomenys neskelbtini)) organizavo ir tiekė (duomenys neskelbtini) progimnazijos mokinių ir darbuotojų maitinimo paslaugas. Pagal (duomenys neskelbtini) sutarties sąlygas paslaugų įkainiai nurodyti sutarties priede (Sutarties 3.1 punktas), paslaugų įkainiai perskaičiuojami kas šeši mėnesiai taikant Statistikos departamento paskelbtus maisto prekių kainų indeksus (Sutarties o paskelbtus maisto prekių kainų indeksus (Sutarties 3.6 punktas), kainų pakeitimas įforminamas protokolu, pasirašomu abiejų sutarties šalių (Sutarties 3.7 punktas). Remiantis byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais nustatyta, kad dalis (duomenys neskelbtini) progimnazijos moksleivių mokėsi (duomenys neskelbtini) gimnazijos patalpose, atitinkamai, jiems maitinimo paslaugos buvo teikiamos (duomenys neskelbtini) gimnazijos valgykloje. (duomenys neskelbtini) ieškovė ir atsakovė sudarė Maitinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini) sutartis, Maitinimo sutartis) dėl (duomenys neskelbtini) progimnazijos moksleivių nemokamo maitinimo (duomenys neskelbtini) gimnazijos valgykloje. Pagal atsakovės pateiktus nemokamą maitinimą gaunančių mokinių sąrašus ieškovė įsipareigojo teikti maitinimo paslaugas pusryčiais ir pietumis (duomenys neskelbtini) gimnazijos valgykloje (Sutarties 2.2.1 p.), o atsakovė įsipareigojo apmokėti už mokinių maitinimą pagal pateiktą sąskaitą ir maitinimosi žiniaraštį (Sutarties 2.1.2 p.). Sutarties 2.1.3 punkte detalizuoti vieno mokinio maitinimo įkainiai – pusryčiai 0,70 Eur, pietūs 1,28 Eur, gamybos išlaidos 13 proc.

Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) progimnazijai buvo teikiamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos už (duomenys neskelbtini) progimnazijos mokiniams teikiamas maitinimo paslaugas (kompensuotinas iš savivaldybės biudžeto), visos pateiktos sąskaitos buvo tinkamai centralizuotos apskaitos įstaigos apmokėtos. (duomenys neskelbtini) gimnazijai maitinimo paslaugas teikė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios sąskaitos, išrašytos (duomenys neskelbtini) gimnazijai už (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokiniams tiekiamas maitinimo paslaugas (kompensuotinas iš savivaldybės biudžeto), irgi buvo tinkamai ir laiku apmokėtos.

Taigi tarp šalių yra kilęs ginčas dėl paslaugų teikimo sutarties aiškinimo taisyklių taikymo ir dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas dydžio nustatymo, nes tai priklauso nuo sutarties sąlygų išaiškinimo. Be kita ko, ieškovė prašo sutarties sąlygą dėl paslaugų kainos pripažinti niekine.

Dėl sutarties sąlygos pripažinimo niekine.

Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuojant dispozityviam, bet ne imperatyviam teisinio reguliavimo metodui, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį. CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymas sietinas su šių dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimu – kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Pasak ieškovės, šalių sutartis sudaryta (duomenys neskelbtini) ieškovės sutarties su (duomenys neskelbtini) gimnazija kontekste. Tačiau, kaip matyti iš šalių sutarties, ji sudaryta ne dėl (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokinių maitinimo paslaugų teikimo, o dėl (duomenys neskelbtini) progimnazijos moksleivių maitinimo (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokykloje (1.1. punktas). Kaip nustatyta byloje, (duomenys neskelbtini) progimnazijos mokinių maitinimą organizavo atsakovė, kuri paslaugų teikimui pasitelkė ieškovę.

Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymo, kurio paskirtis – nustatyti socialinės paramos mokiniams rūšis, dydžius, teikimo sąlygas, tvarką ir finansavimą (1 straipsnio 1 dalis), 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinė parama mokiniams finansuojama iš valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams, valstybės biudžete skirtų bendrųjų asignavimų Švietimo ir mokslo ministerijai, savivaldybių biudžetų lėšų, nevalstybinių mokyklų steigėjų skirtų lėšų ir įstatymų nustatyta tvarka gautų kitų lėšų. Nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti skiriamų lėšų dydis vienai dienai vienam mokiniui nustatomas vadovaujantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintu pusryčių, pietų ir pavakarių patiekalų gamybai reikalingų produktų rinkinių sąrašu pagal mokinių amžiaus grupes Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarka (Socialinės paramos mokiniams įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Mokinių nemokamo maitinimo mokyklose tvarką tvirtina mokyklų steigėjai, savivaldybių tarybos, o savivaldybių administracijos ir Švietimo ir mokslo ministerija nustato produktams įsigyti skiriamų lėšų dydį (Socialinės paramos mokiniams įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Įvertinus aptartą reglamentavimą, nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad minėtos normos yra imperatyvios ir kad jos taikomos nagrinėjamu atveju ginčo šalims, t. y. maitinimo paslaugų teikėjo ir subtiekėjo teisiniams santykiams reguliuoti. Aptartos įstatymo nuostatos, taip pat savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai dėl mokinių nemokamam maitinimui skirtiems produktams įsigyti skiriamų lėšų dydžių nustatymo reglamentuoja mokinių nemokamo maitinimo iš valstybės biudžeto tvarką, finansavimą, įkainius, nustato produktams įsigyti skiriamų lėšų dydį. Nemokamo vaikų maitinimo reguliavimu saistomos valstybės ir vietos valdžios institucijos arba šios su atitinkamomis švietimo įstaigomis jų finansinių (biudžetinių) santykių srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2014). Taigi nėra pagrindo spręsti, kad aptartas teisinis reglamentavimas taikomas dviejų privačių juridinių asmenų teisinių santykių reglamentavimui ar riboja šalių teisę susitarti dėl maitinimo paslaugų kainos.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės ginčijama sutarties nuostata dėl paslaugų kainos nustatymo prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl reikalavimas pripažinti sutarties 2.1.3 punktą negaliojančiu atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis).

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti skolą ir procesines palūkanas.

Vadovaujantis CK 6.720 straipsnio 1 dalimi, paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Klientas privalo apmokėti padidėjusią paslaugų kainą, viršijančią nustatytąją sutarties sudarymo momentu, tik tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas įrodo, kad kainą padidinti buvo neišvengiama norint tinkamai įvykdyti sutartį ir kad tai negalėjo būti numatyta sutarties sudarymo metu (CK 6.720 straipsnio 2 dalis). Ieškovė tokių aplinkybių nenurodė ir neįrodinėjo.

Sutarties 2.1.3 punkte nustatyti vieno mokinio maitinimo įkainiai – pusryčiai 0,70 Eur, pietūs 1,28 Eur, gamybos išlaidos 13 proc. Kaip matyti iš pateiktų sąskaitų faktūrų ginčo laikotarpiu, pusryčių kaina – 0,84 Eur (su PVM), pietų - 1,80 Eur (su PVM), gamybos išlaidos 15 proc. (2023 m. DOK-(duomenys neskelbtini)). Taigi tarp šalių kilo ginčas dėl paslaugų kainos (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mėnesį. Nustatyta, kad už (duomenys neskelbtini) metų (duomenys neskelbtini) mėnesį suteiktas paslaugas kaina, skaičiuojant pagal Sutartyje nustatytus įkainius, yra 12 799,94 Eur.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000; 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1145/2000, 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-837/2001, ir kt.). Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes.

Byloje nėra duomenų dėl sutarties sudarymo aplinkybių, tikrųjų šalių ketinimų, šių aplinkybių šalys neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis). Ieškovės atstovo teigimu, ieškovės vadovė neatsimena sutarties sudarymo aplinkybių. Šių aplinkybių nenurodė ir atsakovės atstovas. Minėta, kad sutarties paruoštas tekstas buvo atsiųstas atsakovei pasirašyti.

Pažymėtina, kad jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai bei tarybos sprendimai, kuriais remiasi ieškovė, grįsdama Maitinimo sutartyje nustatytų paslaugų įkainių dydį ir jų kitimą, nustato maksimalius įkainius produktų įsigijimui ir/ar maisto gamybai, kurie taikomi ugdymo įstaigoms, kurios negali viršyti šių įkainių pirkdamos arba pačios tiesiogiai produktus ir gamindamos maistą, arba įsigydamos šias paslaugas iš išorinių paslaugų teikėjų (kaip yra šio ginčo atveju). Tačiau šie teisės aktai nenustato prievolės maitinimo paslaugą ugdymo įstaigoms teikiantiems asmenims (šiuo atveju atsakovei) taikyti savo santykiuose su savo subtiekėjais (šiuo atveju – ieškove). Ginčo šalis siejant sutartiniams teisiniams santykiams dėl šalių teisių ir pareigų apimties pirmiausia turi būti sprendžiama pagal jų sudarytos Maitinimo sutarties nuostatas.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, pagal sutarties nurodymus, o vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnis). CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti viena kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu.

Nagrinėjamoje byloje šalių bendradarbiavimo principas svarbus vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš sutarties sąlygų kilusiems neaiškumams pašalinti, nustatant, ar nebuvo pažeista šalių turtinių interesų pusiausvyra, ir kt. Nustatyta, kad ieškovė, laikydama, jog paslaugų įkainius reglamentuoja teisės aktai, apie įkainių pasikeitimą atsakovės neinformavo. Priešingų duomenų byloje nėra. Taigi, vykdydama Maitinimo sutartį, ieškovė vienašališkai koregavo sutarties sąlygas, konkrečiai – sąlygą, kuria nustatytas atsiskaitymo už suteiktas paslaugas dydis, o sutarties sąlygų vienašališkas keitimas nėra galimas – sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnis 1 dalis). Šalių sudarytoje Maitinimo sutartyje nėra nuostatų, suteikiančių paslaugos teikėjui vienašališkai keisti paslaugų įkainius, koreguoti nustatytą kainodarą, kitas sąlygas. Nors nagrinėjamos bylos atveju tiesiogine paslaugų sutarties bendrosios sampratos prasme atsakovė nebuvo klientas pagal sutartį, kuriam teikiama atlygintina paslauga, tačiau sprendžiant dėl paslaugų teikėjo ir kliento tarpusavio santykių pobūdžio, tarpusavio teisių ir pareigų, taikytos atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios teisės normos. CK 6.720 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, kai klientas privalo apmokėti padidėjusią paslaugų kainą, viršijančią nustatytą sutarties sudarymo momentu. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju nenustatyta tokių išimtinių sąlygų, kai privaloma apmokėti padidėjusią, viršijančią sutartinę, paslaugų kainą. Šioje byloje ieškovė yra juridinis asmuo, verslininkas, maitinimo paslaugas teikiantis subjektas ir privalėjo numatyti realiai galinčius atsirasti teikiamų paslaugų kainų pokyčius. Esant sutartyje konkrečiai fiksuotam paslaugos kainos dydžiui, ieškovė, teikdama sąskaitas, privalėjo laikytis šios nuostatos (CK 6.189 straipsnis 1 dalis).

Aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymas nenustato, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką - nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatavus, kad ieškovė už (duomenys neskelbtini) metų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mėnesį suteiktas paslaugas kainą paskaičiavo ne pagal Sutartyje nustatytą kainą, atsakovei už šį laikotarpį neatsiskaičius, ieškovės reikalavimas priteisti 18 315,08 Eur už (duomenys neskelbtini) metų (duomenys neskelbtini) mėnesį tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteisiant 12 799,94 Eur skolos (CPK 178, 185 straipsniai).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovei priteistinos 6 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (12 799,94 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl priešieškinio reikalavimo dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.

Nagrinėjamoje byloje atsakovė pareiškė subsidiaraus pobūdžio reikalavimą ieškovei dėl be teisėto pagrindo įgytų lėšų. Šalių ginčas iš esmės yra dėl to, ar ieškovė, gavusi iš atsakovės apmokėjimą už suteiktas paslaugas pagal Maitinimo sutartį, bet ne pagal sutartyje nustatytą kainą, atsakovės sąskaita nepagrįstai praturtėjo.

Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023 66 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023 68 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką)

Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad tam tikrais atvejais pripažįstamas pateisinamu turto gavimas be teisinio pagrindo arba taip gauto turto išreikalavimas laikomas iš esmės prieštaraujančiu sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. CK 6.241 straipsnyje nustatyti atvejai, kai gauto turto negalima išreikalauti kaip įgyto be pagrindo. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010).

Atsakovės teigimu, laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėn. iki (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėn. ir laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėn. iki (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėn. ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsakovė apmokėjo per klaidą, neįsigilindama į jų pagrįstumą. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino atsakovės advokatas, tai galėjo lemti pasikeitęs atsakovės statusas į PVM mokėtoją, padidėjusios paslaugų apimtys. Pasak atsakovės, tarp šalių nebuvo jokių susitarimų, kuriais jos būtų pakeitusios Maitinimo sutartyje nustatytus paslaugų įkainius naujais.

Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę aplinkybę, jog šalis gavo turtą be teisinio pagrindo, turi įrodyti reikalavimą pareiškęs asmuo, nagrinėjamu atveju – atsakovė (CPK 178 straipsnis). Atsakovas (ginčo atveju – ieškovė) turi teisę gintis nuo jam pareikšto ieškinio. Teisme nagrinėjamo ginčo ribas nustato ne vien ieškinyje/ priešieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju, būtent atsakovė turėjo įrodyti aplinkybę, kad 28 521,15 Eur ieškovei sumokėjo per klaidą, nesant tam jokio pagrindo (CPK 12, 178 straipsniai). Akivaizdu, kad atsakovė, įrodinėdama savo klaidą ir tvirtindama, jog permokos nepastebėjo dėl pasikeitusio PVM mokėtojo statuso, padidėjusių paslaugų apimčių, turėjo pateikti konkrečius ir pakankamus įrodymus šiai savo pozicijai pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Ginčo lėšų mokėtoja yra atsakovė, kuri, teigdama, kad šios lėšos ieškovei sumokėtos be pagrindo, per klaidą, turi pareigą konkrečiais įrodymais pagrįsti klaidos faktą. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros buvo apmokamos nuo (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėnesio, t. y. atsakovė, būdama verslininkas, profesionalus, maitinimo paslaugas teikiantis juridinis asmuo, trejus metus vykdė Maitinimo sutartį ir nereiškė jokių pretenzijų. Ir tik ieškovei pareiškus pretenziją dėl neapmokėtų sąskaitų faktūrų už (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mėnesį suteiktas paslaugas, pareiškė pretenziją dėl nepagrįstai sumokėtų lėšų grąžinimo.

Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad negalėjimo išreikalauti turto, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, sąlyga yra turtą perduodančio asmens suvokimas, kad jis neturi jokios pareigos tą daryti. Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2012).

Atsakovės pozicija dėl Maitinimo sutarties vykdymo, viena vertus, teigiant, kad (duomenys neskelbtini) Maitinimo sutartimi šalys sulygo dėl fiksuotų paslaugų kainų, kurios nebuvo keičiamos, tuo pačiu nurodant, kad daugiau nei trejus metus nepastebėjo sąskaitose paslaugų kainos (įkainių) pakeitimo, apmokėjo neįsigilindama į sąskaitų pagrįstumą, nėra nuosekli ir vertintina kritiškai.

Viena iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų – šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Nuostolių atsiradimo riziką reglamentuoja CK 6.242 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl Maitinimo sutarties vykdymo, sutarties trukmės, tai, kad atsakovė ilgą laiką apmokėjo ieškovės pateiktas sąskaitas už suteiktas maitinimo paslaugas, teismas sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė sąskaitas apmokėjo per klaidą, todėl laikytina, kad ji kartu prisiėmė ir nuostolių atsiradimo riziką.

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatavus, kad atsakovė apmokėjo ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras žinodama, jog moka ne pagal sutartyje nustatytą paslaugų kainą, todėl kartu prisiėmė ir nuostolių atsiradimo riziką, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo priteisti iš ieškovės 28 521,15 Eur kaip be pagrindo gautų lėšų, todėl atsakovės priešieškinis atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šalys prašė byloje patirtas išlaidas priteisti viena iš kitos.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, o to paties straipsnio 2 dalyje – jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovė sumokėjo 412,08 Eur žyminio mokesčio, už advokato teisines paslaugas patyrė 3000 Eur išlaidų (už ieškinio, dubliko parengimą), t. y. patyrė 3412,08 Eur.

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė patyrė 2940,30 Eur atstovavimo išlaidų (už atsiliepimų, priešieškinio, tripliko parengimą, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžio metu), 354 Eur žyminio mokesčio išlaidų (2023 m. DOK-(duomenys neskelbtini), 2024 m. DOK-(duomenys neskelbtini)), iš viso – 3285,3 Eur bylinėjimosi išlaidų.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ar advokato darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintuose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, turi būti vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, t. y. tokios išlaidos turi būti proporcingos bylos sudėtingumui, advokato darbo ir laiko sąnaudoms ir neviršyti Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, vadovaujasi ne tik nurodytais CPK 98 straipsnyje įtvirtintais kriterijais, tačiau ir sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, siekiant, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Atsižvelgiant į ieškinio bei priešieškinio reikalavimų sudėtingumą, bylos apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę, teismas daro išvadą, kad šalių nurodytos išlaidos už advokatų teisinę pagalbą neviršija 2004-05-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintoje rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikimą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, yra realios, būtinos bei pagrįstos, todėl ieškovės ir atsakovės prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos pagrįstomis.

Šalių bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų daliai. Kadangi patenkinta 35 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų (reikalavimas pripažinti sutarties sąlygą negaliojančia atmestas, reikalavimas priteisti skolą patenkintas 70 proc., t. y. iš viso patenkinta 35 proc. reikalavimų ((0+70)/2), atsakovo priešieškinio reikalavimas atmestas visiškai (atitinkamai atmesta 65 proc. ieškinio ir 100 proc. priešieškinio reikalavimų), o ieškovė turėjo 3412,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė – 3285,3 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl iš atsakovės ieškovei proporcingai patenkintų ieškinio ir atmestų priešieškinio reikalavimų daliai (67,5 proc.), priteistina 2303,1 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės atsakovei proporcingai patenkintų priešieškinio ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai (32,5 proc.) – 1067,72 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikus šalims priteistinų patirtų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą, teismas iš atsakovės ieškovei priteisia 1235,38 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 6,64 Eur. Kadangi ši suma neviršija nustatytos minimalios sumos (8 Eur), šios išlaidos nepaskirstomos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), 12 799,94 Eur (dvylika tūkstančių septynis šimtus devyniasdešimt devynis eurus 94 ct) skolos, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (12 799,94 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1235,38 Eur (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt penkis eurus 38 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.